Sword Art Online:Knyga1 Skyrius19

ęs arką tėškėsi į vandenį.

Žvejojant SAO nebuvo beveik jokio laukimo laiko. Vos tik įdedi masalą į vandenį, arba per keliasdešimt sekundžių užkimba žuvis, arba netenki masalo. Žiūrėdami kaip valas skęsta vandenyje mes nevalingai nurijome seiles.

Vos po kelių akimirkų, meškerė keletą kartų sutrūkčiojo. Bet Nishida nei kiek nepajudėjo.

"Tai, tai čia Nishida!"

"Vis dar per anksti!"

Už Nishidos akinių spindėjo akys, kurios paprastai priklausydavo geraširdžiam seneliui, spindėjo šviesa. Nishida toliau nejudėdamas žiūrėjo į trūkčiojantį meškerės galą.

Tuomet meškerė sutrūkčiojo smarkiau.

"Dabar!"

Nishida išlenkė savo mažą kūną atgal ir traukė meškere visu savo kūnu. Vos tik pasižiūrėjęs į lyną aš galėjau pasakyti jog jis tikrai įtemptas, ir girdėjosi tam tikras garso efektas.

"Jis prarijo masalą!! Likusią dalį aš patikiu tau!!"

Aš atsargiai patraukiau Nishidos man paduotą meškerę, bet ji nei kiek nepajudėjo. Jausmas buvo lyg kabliukas būtų prisikabinęs prie kažko, kas pritvirtinta prie žemės. Aš pažvelgiau atgal į Nishidą, jaudindamasis ar žuvis tikrai užkibo, ir tuomet po akimirksnio—

Po jėgos proveržio lynas ėmė grimzti į vandenį.

"Ahhh!"

Aš greitai įrėžiau savo kojas į žemę ir vėl patraukiau. Taikomos jėgos matuoklis greitai perkopė normalaus rėžimo lygį.

"Ar galima ją taip tempti?"

Aš paklausiau Nishidos jaudindamasis dėl meškerės ištvermės.

"Ji aukščiausios kokybės! Gali traukti kiek tik nori!"

Nishida palinksėjo, jo veidas iš susijaudinimo buvo raudonas. Aš patogiau paėmiau meškerę ir pradėjau traukti visa savo jėga. Meškerė viduryje susilenkė ir tapo didžiule U.

Kiekvienas žaidėjas pasikėlęs lygį gali keltis jėgos arba miklumo parametrus. Kirvio naudotojai kaip Agilis rinktųsi jėgą, o rapyros naudotojai kaip Asuna susitelktu ties greitumu. Nors aš buvau normalus kardų naudotojas ir kėliausi abu, asmeniškai šiek tiek labiau mėgau kelti vikrumą nei jėgą.

Bet atrodo aš laiminėjau šį tempimo karą, tikriausiai todėl, jog mano pačio lygis toks didelis. Aš lėtai žingsniavau atgal, nuolat traukdamas šį didžiulį daiktą iš vandens.

"Ak, aš galiu jį matyti!!"

Asuna pasilenkė virš vandens ir atkreipė į jį dėmesį. Aš buvau tolėliau nuo ežero atsilošęs atgal taigi negalėjau pasižiūrėti. Žiūrovai pagarsėjo ir pribėgo pasižiūrėti į vandenį, kuris tolstant nuo kranto greitai gilėjo. Aš negalėjau nuslopinti savo smalsumo ir sutelkiau visą jėga į meškerės tempimą.

"...?"

Staiga kažkas išgąsdino visus žiūrovus pasilenkusius virš vandens. Kiekvienas atsitraukė kelis žingsnius atgal.

"Kas negerai...?"

Man nepabaigus kalbėti visi jie apsisuko ir nubėgo tolyn. Netgi Nishida ir Asuna prabėgo pro skirtingus mano šonus, abu baltais veidais. Aš jau norėjau atsigręžti atgal į juos pažiūrėti, kai– man iš rankų dingo svoris ir aš parkritau ant užpakalio.

Ak, ar nutrūko virvė!?

Taip pagalvojęs aš numečiau meškerę ir nubėgau link ežero. Tą akimirką žvilgus vandens paviršius staiga pakilo aukštyn.

"Eh—!?"

Plačiai išplėtęs akis aš sustingau vietoje, kai mano ausis pasiekė tolimas Asunos balsas:

"Kiritai——, tai pavojinga——!!!"

Apsisukęs aš pamačiau Asuną, Nishidą ir visus kitus užlipusius ant ežero kranto pylimo, kas buvo gana toli nuo manęs. Išgirdęs už manęs besitaškantį vandenį, aš galiausiai ėmiau suprasti situaciją. Neramiai jausdamasis aš atsisukau atgal.

Žuvis stovėjo.

Tiksliau gyvis buvo kaip Latimeria, jungtis tarp žuvų ir reptilijų, išskyrus tai jog šis daugiau pasižymėjo reptilijų savybėmis. Jis stovėjo ten ant žolės savo šešiomis galingomis kojomis ir žvelgė žemyn į mane, kai nuo jo kaip kriokliai tekėjo vanduo.

Aš pasakiau "žiūrėjo žemyn", nes tas padaras buvo ne žemesnis nei du metrai. Jo burna, kuri atrodė lyg galėtų praryti visą karvę, buvo šiek tiek aukštesnėje pozicijoje nei mano galva, ir iš jos kyšojo pažįstama driežo koja.

Iš kiekvienos milžiniškos galvos pusės, teisiai į manąsias žvelgė krepšinio kamuolio dydžio akys. Automatiškai atsirado geltonas žymeklis pažymėdamas jį kaip monstrą.

Nishida sakė mums jog vietinis dievas buvo monstras kitokia prasme nei tiek kurie pasirodydavo laukuose.

Bet kaip gi jis skyrėsi? Šis daiktas yra monstras kiekviena to žodžio prasme.

Aš priverstinai nusišypsojau ir žengiau kelis žingsnius atgal. Tuomet aš apsisukau ir nubėgau tolyn. Didžioji žuvis griausmingai suriaumojo ir nusekė paskui mane žingsniais drebinančiais žemę.

Bėgdamas taip tarsi skrisčiau aš pasiekiau miklumo parametro limitą. Po keletos sekundžių aš pasiekiau Asuną ir garsiai pasiskundžiau:

"T-T-Tai buvo nesąžininga! Pabėgti vienai be manęs!!"

"Uwa, dabarnelaikastaisakytiKiritai!!"

Aš apsisukau ir pamačiau artėjančią milžinišką žuvį, kuri judėjo gana greitai nepaisant jos nenormalaus dydžio.

"Ooh, jis bėga ant žemės... Taigi tai dvikvėpė žuvis...?"

"Kiritai, dabar ne laikas sakyti tokius beprasmiškus dalykus!! Mes turėtume kuo greičiau pabėgti!!"

Šį kartą iš baimės sušuko Nishida. Daugybė žiūrovų buvo šokiruoti, ir keletas sėdėjo ant žemės blankiomis išraiškomis.

"Kiritai, ar atsinešei savo ginklus?"

Asuna paklausė priartinusi savo galvą prie manosios. Taip, tokioje situacijoje būtų gana sudėtinga visus suvaldyti ir pabėgti—

"Atleisk, neatsinešiau..."

"Na ką gi, tuomet aš neturiu pasirinkimo..."

Asuna pakratė galvą ir nusisuko į artėjančios žuvies pusę. Ji ėmė greitai ir užtikrintai manipuliuoti meniu.

Nishidai ir kietiems su nuostaba žiūrint, Asuna atsukusi mums nugarą nusiėmė savo paltą ir šaliką. Jos kaštoniniai plaukai atspindėdami saulę suplazdėjo vėjyje.

Nors ji dėvėjo tik ilgą žolės spalvos sijoną ir kanapinius marškinius, ant jos kairiojo klubo kaip veidrodis žibėjo rapyra. Ji skambiai išsitraukė ją dešine ranka, ir ryžtingai laukė artėjančios žuvies.

Nishida, kuris stovėjo šalia manęs, galiausiai grįžo į savo pojūčius ir rėkdamas ėmė purtyti mano ranką:

"Kiritai! Tavo žmona pavojuje!"

"Ne, mes galime leisti jai su tuo susitvarkyti."

"Ką gi tu sakai!? Aš-Jei tu ketini taip sakyti, tuomet aš..."

Iš netoliese esančio draugo jis pačiupo meškerę ir tragiška išraiška pasiruošė skubėti pas Asuną. Aš kuo greičiau sulaikiau senąjį žvejį.

Gigantiškoji žuvis nei kiek nepristabdė. Ji atvėrė savo milžinišką burną, kurioje buvo nesuskaitoma daugybė aštrių dantų, ir visu kūnu metėsi į priekį lyg bandydama praryti visą Asuną vienu metu. Asuna nusuko savo kairiąją pusę į šalį nuo žuvies, kai tuo tarpu jos dešinioji ranka lydima šviesos srauto šovė į priekį.

Kartu su sprogimo grasu iš žuvies burnos išsiveržė akinantis šviesos blyksnis. Žuvis buvo išmesta aukštai į orą, bet Asuna net nepajudėjo iš savo vietos.

Net jei ir monstro dydis kėlė baimę, aš spėjau jog jo lygis negali būti labai didelis. Jokiais būdais monstras iš tokio žemo aukšto, ypač iš su žvejojimu susijusio renginio, negali būti itin stiprus. Šiaip ar taip SAO laikėsi įprastos internetinių žaidimų tvarkos.

Žuvis su trenksmu parkrito ant žemės, po Asunos atakos jos HP smarkiai sumažėjo. Tuomet Asuna negailestingai pradėjo nuoseklių atakų grandinę, vertą jos titulo "Blyksnis".

Nishida ir kiti žiūrovai be žado žiūrėjo kaip Asuna lyg šokdama gracingai žingsniuoja, pradedama vieną įgūdį po kito. Ar juos pavergė Asunos grožis ar galia? Aš maniau jog tikriausiai abu.

Kai Asuna priblokšdama visus aplink ją esančius žmones mojavo kardu, ji pamatė jog jos oponento HP pasiekė raudoną zoną, ir atšoko atgal, taip padidindama atstumą tarp jų. Vos nusileidusi ji iškart ėmėsi puolimo. Ji metėsi į priekį link žuvies, palikdama šviesos uodegą, lyg ji pati būtų kometa. Tai buvo vienas aukščiausio rapyros lygio įgūdžių: "Žibantis Dūris".

Su garsu panašiu į garso bangą, kometa pervėrė žuvį nuo burnos iki uodegos. Kai Asuna slysdama sustojo, už jos nugaros esantis didžiulis monstras išsiskaidė į daugybę šviesos fragmentų. Nuskambėjo garsus dužimo garsas sukėlęs dideles bangas ežero paviršiuje.

Asuna pasidėjo rapyra ir abejingai priėjo prie mūsų. Nishida ir kiti žvejai liko plačiai pravėrę burnas, negalėdami net pajudėti.

"Ei, geras darbas."

"Nesąžininga versti kautis mane vieną. Kitą kartą tu man perki pietus."

"Dabar mes dalinamės pinigus."

"Ak, tiesa..."

Kai mudu su Asuna atsipailaidavę kalbėjome, Nishida galiausiai sugebėjo sumirksėti ir praverti savo burną.

"...Ak, tai buvo nuostabu... Ponia, jūs tikrai stipri. Galbūt tai šiek tiek nemandagu, bet kokio lygio jūs esate...?"

Mudu su Asuna pažvelgėme vienas į kitą. Ilgiau kalbėti šia tema mums būtų pavojinga.

"Per-Prieš tai, žiūrėkit, žuvis išmetė daiktą."

Asuna savo lange paspaudė keletą dalykų ir jos rankose atsirado sidabrinė meškerė. Kadangi ją išmetė renginio monstras, tai tikriausiai neparduodamas retas daiktas.

"Oh, ooh, tai!?"

Nishida spindinčiomis akimis paėmė meškerę. Visi žiūrovai taip pat tuo susidomėjo. Kai aš jau maniau jog mes saugiai išvengėme krizės...

"Ar...Ar tu Asuna iš Kraujo Riterių...?"

Jaunas žaidėjas žengė keletą žingsnių arčiau Asunos ir intensyviai žiūrėjo į jos veidą. Tuomet jis prašviesėjo.

"Taip, tu esi! Aš netgi turiu nuotrauką!!"

"Ak..."

Asuna priverstinai nusišypsojo ir žengė keletą žingsnių atgal. Žiūrovai tuomet padvigubino savo susijaudinimą.

"Tai, tai garbė! Iš taip arti pamatyti besikaunančią Asuną... Ak taip! Gal, gal galiu gauti autogra..."

Jaunas vyras staiga nustojo kalbėti ir keletą kartų pažvelgė į mane, po to į Asuną. Galiausiai nustebęs jis sumurmėjo:

"Ar... Ar judu... susituokę...?"

Dabar buvo mano eilė išspausti šypseną. Kai mudu stovėjome su netikromis šypsenomis, visur aplink pasigirdo kančios šūksniai. Tik Nishida toliau mirksėjo nesuprasdamas kas vyksta.

Šitaip vos po dviejų savaičių pasibaigė mūsų slaptas medaus mėnuo. Bet mes tikriausiai turėtume galvoti jog mums pasisekė, jog pabaigoje galėjome sudalyvauti tokiame smagiame renginyje.

Tą naktį mes gavome pranešimą iš Heathcliff, kuriame buvo prašoma dalyvauti 75-ojo aukšto boso kovoje.

Kitą rytą.

Kai aš sėdėjau ant lovos ir spoksojau į žemę, Asuna, kuri jau buvo baigusi ruoštis, žvangindama savo metaliniais batų padais priėjo prie manęs.

"Ei, tu negali likti amžinai."

"Bet praėjo tik dvi savaitės."

Aš vaikiškai atsakiau ir pakėliau galvą. Bet aš negalėjau paneigti jog buvo tikrai patrauklu po tiek laiko vėl pamatyti Asuną jos baltai-raudonoje uniformoje.

Kadangi mes laikinai palikome gildiją, galėjome atmesti pasiūlymą. Bet paskutinė žinutės eilutė sakanti jog "keletas žmonių jau mirė" mus smarkiai paveikė.

"Na, mes bent jau turėtume nueiti paklausyti kas vyksta. Nagi, jau laikas!"

Kai ji paplojo man per nugarą, galiausiai aš nenoriai atsistojau ir atvėriau aprangos langą. Kadangi dabar mes nebuvome dalis gildijos, aš užsidėjau savo įprastą juodą apsiaustą ir minimalistinį šarvų rinkinį, tuomet įsidėjau savo kardus į ant nugaros sukryžiuotas makštis. Atrodė, jog sunkus svoris ant mano nugaros skundžiasi jog taip ilgai prabuvo inventoriuje. Greitu judesiu aš juos šiek tiek ištraukiau, ir vėl įdėjau atgal; per kambarį nuskambėjo garsus ir aiškus žvangančio metalo garsas.

"Taip. Ši išvaizda tau tinka geriausiai."

Asuna nusišypsojo ir apkabino mano dešinę ranką. Aš atsigręžiau atgal ir atsisveikinau su mūsų naujaisiais namais, į kuriuos kurį laiką negrįšime.

"...Greičiau vis tai baikime ir grįžkime atgal."

"Taip!"

Mes pažiūrėjome vienas į kitą ir linktelėjome. Tuomet mes atidarėme duris ir žengėme į šaltą žiemos orą.

22-ojo aukšto vartų aikštėje mes radome su meškere stovintį ir mūsų laukiantį Nishidą. Mes jam pasakėme kada ketinome išvykti.

"Ar galime šiek tiek pasikalbėti?"

Aš sutikdamas linktelėjau ir mes vienas šalia kito susėdome ant aikštėje esančio suolo. Nishida ėmė lėtai kalbėti spoksodamas į viršutinius aukštus.

"Tiesą sakant... iki šiandien istorijos apie tai kaip žmonės viršutiniuose aukštuose kaunasi norėdami pereiti žaidimą skambėjo lyg iš kito pasaulio... Galbūt aš jau praradau viltį, jog kai kada paliksiu šią vietą."

Mudu tyliai klausėmės.

"Jūs tikriausiai jau žinote, bet IT sfera tobulėja bene kasdien. Aš pradėjau savo karjerą kai dar buvau jaunas, taigi vis dar suspėdavau su industrija. Bet dabar kai buvau pasišalinęs dvejiems metams, aš supratau, jog to padaryti nebeįstengsiu. Kadangi aš nežinau ar man pavyks atgauti darbą ar ne, ar būčiau laikomas kliuviniu ir paprasčiausiai išmestas į šalį, aš maniau, jog man geriausia likti čia ir toliau žvejoti—

Jis nustojo kalbėti ir suformavo šypseną savo sename, raukšlėtame veide. Aš nežinojau ką sakyti. Nemanau jog aš galiu įsivaizduoti dalykus kuriuos jis prarado kai buvo įkalintas SAO.

"Aš taip pat—"

Asuna staiga pradėjo kalbėti.

"Iki laikotarpio pieš pusę metų, aš taip pat galvojau apie tokius dalykus ir kiekvieną naktį verkdavau viena. Kiekvienai dienai čia prabėgus, aš jaučiau jog viskas: mano draugai, mano šeima, ėjimas į koledžą, viskas susiję su tikru pasauliu yra naikinama. Miegodama aš visada sapnuodavau kitą pasaulį... Aš maniau jog viskas ką galiu padaryti tai sustiprėti, greičiau pereiti žaidimą, ir vienintelis kelias tai padaryti tai fanatiškai tobulinti savo ginklo įgūdžius."

Aš nustebęs pažvelgiau į Asuną. Nors į kitus aš daug dėmesio nekreipdavau... per mūsų susitikimus aš niekada nieko panašaus nejausdavau. Na, bet tai ne pirmas kartais kai blogai atspėju kito asmenybę...

Asuna sugavo mano žvilgsnį ir šyptelėjusi tęsė toliau.

"Bet dieną prieš maždaug pusę metų, kai aš tik teleportavausi į miestą fronto linijoje, aš pamačiau kažką snaudžiantį aikštės žolėje. Jis atrodė gana aukšto lygio, taigi aš supykau ir pasakiau, 'Jeigu jau turi laiko, eik į požemį ir bandyk pereiti didesnę jo dalį...!'"

Tuomet ji užsidengė ranka burną ir nusijuokė.

"Tuomet tas asmuo netikėtai atsakė 'Tai geriausias Aincrad sezonas, ir oro nustatymai tikrai geri. Būtų apmaudu eiti į požemį tokią gražią dieną.' Tuomet jis parodė į šalia jo esančią vietą ir pasakė, 'Kodėl tau taip pat nenusnūdus?' Jis buvo toks nemandagus."

Asuna nustojo šypsotis; prieš jai tęsiant jos akys nuklydo kažkur į tolį:

"Bet tai ką jis pasakė mane nustebino. Aš supratau jog 'šis žmogus iš tikrųjų gyvena šiame pasaulyje'. Jis nesirūpino, jog praranda dienas tikrame pasaulyje, ir vietoj to stengėsi kuo geriau išnaudoti dienas šiame pasaulyje. Aš atradau jog iš tikrųjų yra tokių žmonių kaip jis, taigi išsiunčiau savo gildijos narius ir pabandžiau prigulti netoli jo. Kadangi vėjas buvo toks malonus... tinkamos šilumos, aš užmigau. Tą kartą aš nesapnavau jokių košmarų. Tai tikriausiai buvo pirmas kartas kai nuo patekimo į šį pasaulį taip gerai išsimiegojau. Kai aš pabudau, jau buvo popietė, ir tas asmuo į mane nekantriai žiūrėjo. Tas asmuo buvo jis..."

Baigusi Asuna stipriai suspaudė mano ranką. Aš jaučiausi labai nesmagiai. Aš prisiminiau kažką panašaus, bet...

"Atleisk Asuna... Mano žodžiai neturėjo jokios gilios prasmės; aš tiesiog norėjau nusnūsti..."

"Aš žinojau tai ir tau nepasakius!"

Asuna susiraukė, bet prieš atsisukusi į Nishidą nusišypsojo ir tęsė toliau."

"Nuo tos dienos... Aš ėjau miegoti galvodama apie jį, ir todėl mano košmarai išnyko. Aš sužinojau kuriame mieste jis įsikūręs ir kartas nuo karto skirdavau šiek tiek laiko jį aplankyti... Tuomet pradėjau laukti tokių dienų... Kai aš supratau jog įsimylėjau, aš buvau labai laiminga ir prisiekiau branginti šią emociją. Tai buvo pirmasis kartas kai pamaniau jog patekimas į šį pasaulį yra puikus dalykas..."

Asuna nuleido galvą, trindama akis ranka su pirštine, ir tuomet giliai įkvėpė.

"Kiritas yra mano dviejų čia praleistų metų prasmė. Jis taip pat įrodymas jog aš gyva, ir priežastis laukti rytojaus. Aš užsidėjau NerveGear ir atvykau į šį pasaulį, jog su juos susitikčiau... Nishida... Galbūt ne man tai derėtų sakyti, bet aš manau jog tu tikrai kažką pasiekei šiame pasaulyje. Be jokios abejonės tai virtualus pasaulis, jog viskas ką matome ir liečiame yra imitacijos sukurtos iš duomenų. Bet mums, mūsų širdys egzistuoja šioje realybėje. Jei tai tiesa, viskas ką čia patiriame tai pat turi būti tikra."

Nishida nuolat mirksėjo ir keletą kartų linktelėjo. Jo akys esančios už akinių buvo sudrėkę. Aš taip pat iš visų jėgų stengiausi sulaikyti ašaras.

Tai buvau aš, aš pamaniau. Aš buvau išgelbėtas, kai nebegalėjau rasti priežasties gyventi, šiame ar tikrame pasaulyje.

"...Taip. Taip, tu teisi..."

Nishida vėl pažvelgė į dangų ir prakalbo.

"Tai ką aš čia išgirdau yra neįkainojama patirtis. Penkių metrų aukščio žuvies pagavimas taip pat... Atrodo jog mano gyvenimas nebuvo beprasmis. Jis tikrai nebuvo beprasmis."

Nishida kartą linktelėjo ir atsistojo.

"Ak, atrodo aš sugaišau per daug jūsų laiko. Aš tikrai tikiu jog jei tokie žmonės kaip jūs kovoja jog mus išlaisvintų, mes greitai galėsime grįžti į tikrąjį pasaulį... Nors aš niekuo negaliu jums padėti, aš bent jus skatinsiu ir palaikysiu."

Nishida paėmė mūsų rankas ir jas papurtė.

"Mes grįšime. Kai tai įvyks, prašau palaikyti mums kompaniją."

Kai aš pažadėjau savo rodomuoju pirštu, Nishida palinksėjo su didele šypsena veide ir iš akių riedančiomis ašaromis.

Mes stipriai paspaudėme Nishidos ranką ir nuėjome link teleportacijos vartų. Kai mes įėjome į vietą mirguliuojančią tarsi miražas, aš ir Asuna pažvelgėme vienas į kitą ir tuo pat metu pravėrėme burnas:

"Teleportacija – Grandumas!"

Matymo lauką pradėjusi uždengti mėlyna šviesa ištrynė Nishidos vaizdą, kuris vis dar mums mojavo.

Grįžti atgal į pagrindinį puslapį

Grįžti atgal į aštuonioliktą skyrių

Toliau į dvidešimtą skyrių