Sword Art Online:Knyga1 Skyrius20

20 skyrius

"Žvalgymo grupė buvo nušluota—!?"

Kai pirmą kartą po dviejų savaičių atvykome į Kraujo Riterių HQ buvome pasveikinti šokiruojančiomis naujienomis.

Mes buvome viename iš aukštesniųjų metalinio bokšto aukštų, konferencijų kambaryje dideliais langais, kur aš pirmą kartą kalbėjau su Heathcliff. Heathcliff sėdėjo pusapvalio stalo centre, apsirengęs savo įprastiniu ilgu apsiaustu. Kiti gildijos lyderiai sėdėjo abejose jo pusėse, tik šįkart nebuvo Godfrio.

Hathcliff suglaudė savo kaulėtus pirštus priešais savo veidą ir paniuręs linktelėjo.

"Tai nutiko vakar. 75-ojo aukšto žemėlapiavimas užtruko gana ilgai, tačiau mums pavyko baigti be jokių nuostolių. Nors mes tikėjomės jog šį bosą nugalėti bus sunku..."

Aš jaučiau jog šitaip gali atsitikti. To priežastis jog iš visų bosų, tik 25-ojo ir 50-ojo aukštų buvo nepaprastai dideli ir galingi, todėl per jų kovas buvo patirta daug nuostolių.

Kova prieš dvigalvį milžiną 25-ajame aukšte beveik sunaikino elitinius "Armijos" karius, kas buvo pagrindinė priežastis dėl jų kaip organizacijos nepripažinimo. Kai šešiarankis monstras, atrodantis kaip metalinė Budos statula, per 50-ojo aukšto kovą pradėjo nuožmią ataką, daugybė žaidėjų iš baimės teleportaviosi be leidimo, ir beveik sugriovė fronto liniją. Jeigu pastiprinimas būtų nors kiek vėlavęs, mus būtų visiškai sunaikinę. Tiesą sakant, asmuo vienas pats atsilaikęs iki kol atvyko pagalba stovėjo priešais mane.

Jeigu išskirtinai stiprus bosas laukdavo kas dvidešimt penktą aukštą, tuomet labai tikėtina jog šis bosas taip pat toks bus.

"...Taigi, aš nusiunčiau dvidešimties žmonių tyrinėjimo grupę, sudarytą iš penkių skirtingų gildijų."

Heathcliff tęsė monotonišku balsu. Kadangi jo akys buvo tik pusiau atvertos, buvo neįmanoma pasakyti kokie jausmai slėpėsi už jo vario spalvos akių.

"Jie tyrinėjo ypač atsargiai. Dešimt iš jų pasiliko už durų kaip atsarginiai... bet kai pirmieji dešimt pasiekė kambario centrą, bosui pasirodžius durys užsivėrė. Pagal už durų likusių laukti žmonių ataskaitas, durys buvo užsivėrusios daugiau nei penkias minutes, ir niekas ką jie darė, įskaitant bandymus atrakinti duris ar jas išlaužti, nedarė jokio efekto. Kai durys galiausiai atsivėrė—"

Heathcliffo lūpų kampučiai įsitempė. Akimirkai jis užmerkė akis ir tęsė toliau.

"Kambaryje nieko nebuvo. Bosas ir dešimt vyrų jau buvo išnykę. Nebuvo jokių teleportacijos ženklų. Jie negrįžo... ir aš kai ką nusiunčiau patikrinti mirusiųjų sąrašo metaliniame monumente Juodojo Metalo Pilyje, jog tai patvirtintų..."

Likusios dalies jis nepasakė garsiai ir paprasčiausiai papurtė galvą. Šalia manęs Asuna sulaikė kvapą ir silpnu balsu išspaudė žodžius:

"Dešimt... žmonių... Kaip gi tai nutiko...?"

"Anti kristalinis laukas...?"

Atsakydamas į mano klausimą Heathcliff trumpai linktelėjo.

"Tai vienintelis paaiškinimas. Pagal Asunos ataskaitą 74-asis aukštas buvo toks pat, taigi tikriausiai nuo šiol visi boso kambariai turės anti kristalinius laukus."

"Po šimts..."

Aš nusikeikiau. Jei avarinis pabėgimas neįmanomas, šansai jog žmonės žus dėl netikėtų aplinkybių drastiškai išauga. Mes neturėsime jokių aukų – tai buvo pats svarbiausias nurodymas kurį reikėjo sekti stengiantis pereiti žaidimą. Bet nenukovus bosų žaidimo pereiti neįmanoma...

"Tai vis labiau tampa tikru mirties žaidimu..."

"Tačiau dėl to mes negalime nustoti bandyti pereiti žaidimą..."

Hetahcliff užvėrė akis ir prakalbo tyliu, bet ryžtingu balsu:

"Be anti kristalinio lauko, vos tik pasirodžius bosui taip pat užblokuojamas išėjimas. Tokiu atveju mes tegalime atakuoti didžiausia įmanoma žaidėjų komanda, kuriai dar galima komanduoti ir ją kontroliuoti. Iš pradžių aš nenorėjau jūsų kviesti kadangi jūs ką tik susituokėte, bet aš tikiuosi jog jūs suprantate mūsų dilemą."

Aš atsakiau gūžtelėdamas pečiais.

"Mes padėsime. Bet mano prioritetas Asunos saugumas. Jeigu iškils pavojinga situacija, aš pirmiausia galvosiu apie ją ir tik po to apie likusią grupę."

Heathcliff beveik nepastebimai nusišypsojo.

"Tas kuris nori apginti kitą gali atskleisti savo didžiausią jėgą. Aš laukiu tavo pasiekimų mūšio lauke. Puolimas prasidės po trijų valandų. Įskaitant judu turėtų dalyvauti trisdešimt du žmonės. Susitiksime priešais 75-ojo aukšto miesto Kolinijos teleportacijos vartus pirmą valandą. Galite eiti."

Jam baigus, raudonasis paladinas ir jo vyrai atsistojo ir paliko kambarį.

"Trys valandos – ką mes turėtume daryti?"

Asuna paklausė išsiblaškiusiai sėsdamasi ant metalinio suoliuko. Aš paprasčiausiai tyliai ją stebėjau jos kūną, kuris buvo uždengtas balta kovine uniforma su raudonomis dekoracijomis, jos ilgus šilkinius plaukus, jos spindinčias rudas akis – ji buvo graži kaip neįkainojamas brangakmenis.

Kai ji pastebėjo jog aš spoksau į ją nepasukdamas žvilgsnio, Asuna paraudo ir droviai šypsodamasi paklausė:

"Ka...? Kas?"

Dvejodamas aš pravėriau burną.

"...Asuna..."

"Ką?"

"... Prašau nesupyk ir paklausyk manęs. Ši boso kova šiandien... ar gali joje nedalyvauti ir čia laukti mano sugrįžimo?"

Iš pradžių Asuna įdėmiai į mane pažvelgė, melancholiška išraiška nuleido galvą ir pasakė:

"...Kodėl tu tai sakai...?"

"Nepaisant to ką sakė Heathcliff, mes negalime nuspėti kas atsitiks vietoje kur negali būti naudojami kristalai. Aš tikrai bijau... kai galvoju... jog tau kažkas nutiks..."

"... Tu nori jog aš laukčiau saugioje vietoje, kai tu vienas eisi į pavojingą kovą?"

Asuna atsistojo ir ryžtingai priėjo prie manęs. Jos akys liepsnojo užsidegimu.

"Jeigu aš tai padaryčiau ir tu negrįžtum, tuomet aš nusižudyčiau. Aš ne tik prarasčiau priežastį gyventi, aš taip pat negalėčiau sau atleisti už tai jog laukiau čia nieko nedarydama. Jeigu to nori pabėgti, tuomet mes pabėgsime kartu. Jei tai yra tai ką tu nori daryti, man tai tinka."

Ji baigė ir savo dešinės rankos pirštų galais palietė savo krūtinės centrą. Jos akys sušvelnėjo ir veide pasirodė šilta šypsena.

"Bet žinai... Visi dalyvaujantys šiandienos kovoje bijo, ir visi jie nori pabėgti. Tačiau nepaisant savo baimės, jie vis tiek sutiko prisijungti. Taip yra todėl jog lyderis ir Kiritas... todėl jog juos veda du stipriausiai žmonės šiame pasaulyje... štai ką aš galvoju... žinau jog tau nepatinka atsakomybė. Bet aš tikiuosi jog tu pabandysi, tik šį kartą, ne tik dėl jų, bet taip pat ir dėl mūsų... Kad mes galėtume grįžti į tikrą pasaulį, kad galėtume vėl susitikti; Aš tikiuosi jog kartu mes padarysime viską ką galime."

Aš pakėliau dešinę ranką ir švelniai suspaudžiau Asunos ranką. Iš širdies gelmių mane užplūdo jausmas, jog aš nenoriu jos prarasti.

"...Atleisk.. akimirkai aš tapau silpnu. Tiesą sakant aš tikrai norėčiau, jog galėtume kartu pabėgti. Aš nenoriu, kad tu mirtum, ir nenoriu pats mirti. Mes neturime..."

Aš pažvelgiau į Asunos akis ir kalbėjau toliau:

"Nieko tokio jei mes negrįšime į tikrąjį pasaulį... Aš noriu toliau su tavimi gyventi tame miško namelyje. Dviese... amžinai..."

Likusia ranka Asuna susiėmė už krūtinės. Ji užmerkė akis ir susiraukė, lyg bandydama kažką iškėsti. Tuomet pro jos lūpas prasiveržė nusiminęs atodūsis.

"Taip... Tai tikrai buvo kaip sapnas... Būtų puiku jei mes galėtume tai padaryti... Kartu leisti dienas... amžinai..."

Ji čia sustojo ir įsikando į lūpą tarsi paleisdama beviltišką norą. Tuomet ji atvėrė akis ir rimtai nusiteikusi pažvelgė į mane.

"Kiritai, ar tu kai kada apie tai galvojai...? Kas šiuo metu vyksta su mūsų tikraisiais kūnais?"

Išgirdęs šį netikėtą klausimą aš likau be žado. Tai tikriausiai buvo kai kas apie ką galvojo visi žaidėjai. Bet kadangi nebuvo jokio būdo susisiekti su išoriniu pasauliu, buvo beprasmiška apie tai galvoti. Nors visi buvo išsigandę, jie taip pat vengdavo konfrontuojančių klausimų.

"Ar atsimeni? Tas žmogaus... Kayabos Akihikos instrukcijas žaidimo pradžioje. Jis sakė jog NerveGear leidžia dviejų valandų atjungimą. Bet to priežastis buvo..."

"...Perkelti mūsų kūnus į tinkamas medicinos įstaigas..."

Man tai sumurmėjus Asuna linktelėjo.

"Tuomet po keleto dienų, maždaug valandą visi buvo atjungti, tiesa?"

Kažkas panašaus tikrai įvyko. Aš žiūrėjau į atjungimo įspėjimą ir jaudinausi ar po dviejų valandų NerveGear mane nužudys.

"Aš manau jog tuomet visi buvo perkelti į ligonines. Neįmanoma namų sąlygomis du metus rūpintis žmogumi be sąmonės. Jie tikriausiai perkėlė mus į ligonines ir vėl mus prijungė..."

"...Taip, manau tu teisi..."

"Jei mūsų kūnai guli ant lovų, išlikdami gyvi tik dėl daugybės prie jų prijungtų kabelių... Aš nemanau jog tokioje situacijoje jie amžinai išliks saugiais."

Mane staiga apėmė baimė jog mano kūnas ima nykti; jog patvirtinti mūsų egzistavimą aš apkabinau Asuną.

"...Kitais žodžiais sakant... nesvarbu ar mes pereisime žaidimą ar ne... visada bus laiko limitas..."

"...Ir šis laiko limitas kiekvienam skirtingas... Kadangi kalbėti apie «kitą pusę» čia yra tabu, aš apie tai su niekuo nekalbėjau... Bet tu kitoks. Aš... Aš noriu šalia tavęs praleisti visą savo gyvenimą. Aš noriu iš tikrųjų su tavimi susitikinėti, iš tikrųjų susituokti, tuomet kartu pasenti. Taigi... taigi..."

Ji negalėjo tęsti. Asuna įsikniaubė į mano krūtinę ir leido tekėti ašaroms. Aš lėtai glosčiau jos nugarą, kad padėti pasakyti paskutinius žodžius.

"Taigi... Dabar mes neturime kito pasirinkimo, tik kautis..."

Mano baimės niekur nedingo. Bet kaip aš galiu pasiduoti kai Asuna kiek galėdama stengiasi sukurti mums ateitį, tuo pat metu iš visų jėgų stengdamasi nepalūžti.

Viskas gerai – viskas bus tikrai gerai. Kol mes kartu, tai tikrai—

Įtempęs rankas aš stipriai apkabinau Asuną, stengdamais atsikratyti klaikaus jausmo, kuris grasino mane užvaldyti.

Grįžti atgal į pagrindinį puslapį

Grįžti atgal į devynioliktą skyrių

Toliau į dvidešimt pirmą skyrių