Sword Art Online:Knyga1 Skyrius18

18 skyrius

Prie mano meškerės pritvirtinta plūdė nei karto nepajudėjo. Man bežiūrint į nuo ežero vandens ratilų atsispindinčią saulę mano sąmonę apėmė mieguistumas.

Aš plačiai nusižiovavau ir ištraukiau meškerę. Jos gale švytėjo sidabrinis kabliukas; mano uždėtas masalas buvo dingęs.

Daugiau nei dešimt dienų praėjo nuo tada kai atsikėlėme į 2-ąjį aukštą. Jog galėtume kiekvieną dieną gauti maisto, aš ištryniau savo dviejų rankų kardo įgūdį, kurį prieš daug laiko trumpai treniravau, ir pakeičiau jį žvejojimo įgūdžiu. Bet dėl kažkokios priežasties aš tiesiog negalėjau nieko pagauti. Treniravimosi taškai ką tik perkopė 600, taigi aš nesitikėjau didelio laimikio, bet maniau jog iki dabar jau turėjau nors ką pagauti. Vietoj to, aš paprasčiausiai leidau dieną po dienos eikvodamas masalo dėžutes nusipirktas kaimelyje.

"Gah, tai taip erzina..."

Aš sumurmėjau savo nusiskundimus, numečiau į šalį meškerę, ir atsiguliau ant žemės. Virš vandens švilpiantis vėjas buvo ledinis, bet Asunos siuvimo įgūdžiu pasiūtas paltas neleido man sušalti. Asuna vis dar buvo viduryje to įgūdžio mokymosi, taigi paltas nebuvo toks geras kai rūbai iš NPC parduotuvių. Bet kadangi jį įmanoma naudoti ir jis išlaikė mane šiltą, nebuvo jokių problemų.

Aincrade buvo "Kipariso mėnuo", kas reiškė jog tuo metu Japonijoje buvo lapkritis. Nors tai beveik žiema, žvejyba SAO neturėjo nieko bendro su sezonais. Galbūt taip buvo dėl to, jog aš išnaudojau visą savo sėkmę gaudamas gražią žmoną.

Man pradėjus apie tai galvoti, visą mano esybę užpildė laimė, ir veide pasirodė plati šypsena. Tuomet staiga, mano ausis pasiekė balsas.

"Kaip gi tau sekėsi?"

Iš nustebimo aš pašokau ir apsisukęs pamačiau stovintį vyrą.

Jis buvo apsisiautęs storais rūbais, įskaitant kepurę su ausų atvartais, ir rankose kaip ir aš turėjo meškerę. Bet stebinantis dalykas buvo jo amžius. Nesvarbu kaip aš į jį žiūrėjau, jis atrodė maždaug penkiasdešimties. Akys už metalinių akinių rėmelių rodė senjoro amžių. Tarp užkietėjusių SAO žaidimo mėgėjų, buvo nepaprastai reta pamatyti ką nors tokio amžiaus. Tiesa sakant, prieš tai aš niekada nei vieno nemačiau. Galbūt—?

"Aš nesu NPC."

Lyg perskaitęs mano mintis jis karčiai nusišypsojo ir lėtai nusileido nuo kalnelio.

"A-Atsiprašau. Aš tiesiog stebėjausi..."

"Ne, nieko tokio. Tai suprantama. Aš tikriausiai seniausias čia esantis žaidėjas."

Jo sveikas kūnas sudrebėjo kai jis iš širdies nusijuokė "Wa-ha-ha"

"Atleisk man."

Jis pasakė ir atsisėdo šalia manęs. Nuo šlaunies jis nusiėmė masalo dėžutę, nerangiai atvėręs iššokantį meniu pasiėmė meškerę, ir ant jos uždėjo masalą.

"Mano vardas Nishida. Čia aš esu žvejys. Japonijoje aš dirbau vyriausiuoju prižiūrėtoju Tohto Broadband Connection kompanijoje. Atsiprašau, jos su savimi neturiu vizitinės kortelės."

Jis vėl nusijuokė.

Aš jau galėjau daugmaž atspėti jo buvimo žaidime priežastį. Tohto buvo tinklo operatorius dirbantis kartu su Argus. Jie buvo atsakingi SAO serverių tinklo priežiūrą.

"Aš Kiritas. Aš neseniai atsikėliau čia iš aukštesnių aukštų. Nishida... tikriausiai... prižiūrėjo SAO tinklo ryšį...?"

"Aš tam vadovavau."

Linktelėdamas pasakė Nishida. Su komplikuotais jausmais aš pažvelgiau į jį. Tai reiškė, jog jis į visa tai pakliuvo tik dėl savo darbo.

"Haha, mano vyresnieji sakė jog nėra reikalo prisijungti, bet aš negaliu ramiai jaustis jei pats nepamatau savo darbo, ir dėl seno vyro jaudinimosi, aš patekau į tokią situaciją."

Tai sakydamas jis užsimojo meškere įspūdingai sklandžiu judesiu, ir buvo galima matyti jog jis turi meistriškumą, būdingą įgudusiam žvejui. Atrodo jam taip pat patiko kalbėti, nes jis tęsė nelaukdamas mano atsakymo:

"Be manęs dar yra maždaug dvidešimt senių atsidūrusių čia dėl įvairių priežasčių. Dauguma jų saugiai gyvena Pradiniame mieste, bet aš daug labiau mėgaujuosi buvimu čia, nei paprasčiausiu valgymu triskart per dieną.

Jis šiek tiek pakėlė savo meškerę.

"Aš be galo ieškojau gerų upių ir ežerų, ir galiausiai užtikau šią vietą."

"Oi, tikrai... Na, šiame aukšte beveik nėra jokių monstrų."

Išgirdęs mano žodžius Nishida tik nusišypsojo, bet nieko neatsakė. Tuomet jis manęs paklausė:

"Ar aukštesniuose aukštuose yra kokių gerų žvejojimo vietų?"

"Hmmm... Na, visas 61-asis aukštas yra ežeras, na gal labiau jūra, ir sakoma, jog ten galima pagauti tikrai didelių žuvų."

"Ohh! Aš turėčiau ten kada nors apsilankyti."

Tuo metu meškerės plūdė ėmė greitai skęsti. Nishida negaišo laiko ir ėmė traukti. Atrodė, jog jo žvejuba gana aukšto lygio, kaip ir jo gebėjimas žvejoti.

"Woah, ji milžiniška!"

Man įsitempus į priekį, Nishida ramiai vyniojo meškerės valą ir greitai ištraukė tviskančia žuvį. Žuvis keletą kartų pliaukštelėjo per jo rankas ir išnyko jo inventoriuje.

"Nuostabu...!"

Nishida droviai nusišypsojo ir atsakydamas pakėlė galvą:

"Tai nieko sunkaus. Tau tereikia pasikelti žvejybos įgūdį."

Tuomet besikasydamas viršugalvį jis pridėjo:

"Bet net jeigu aš jas ir pagaunu, aš vis tiek nežinau kaip jas tinkamai paruošti... Aš norėčiau valgyti sashimi ar ant grotelių keptą žuvį, bet aš negaliu nei vieno pagaminti be sojos padažo."

"Ak... Taip..."

Aš trumpam suabejojau. Mes čia atsikėlėme jog išvengtume kitų žmonių, bet aš supratau jog šis žmogus nesidomės apkalbomis ir gandais.

"... Aš žinau kai ką, ko skonis kaip sojos padažo..."

"Ką!?"

Nishida pasilenkė arčiau žiūrėdamas į mane iš už rėmelių spindinčiomis akimis.

Kai Asuna sutiko mane ir pamatė Nashida, iš nuostabos jai išsiplėtė akys, tačiau ji greit nusišypsojo ir pasakė:

"Sveikas sugrįžęs. Svečias?"

"Taip, tai Nishida, žvejys. Ir—"

Mano balsas nutilo kai aš pasisukau į Nishidą ir nebuvau tikras kaip pristatyti Asuną. Tuomet Asuna nusišypsojo senajam žvejui ir pristatė save:

"Aš jo žmona, Asuna. Sveikas atvykęs į mūsų namus."

Ji užtikrintai linktelėjo.

Nishida plačiai atvėręs burną spoksojo į Asuną. Asuna buvo apsirengusi paprastą ilgą sijoną, prijuostę su palaidine, o ant galvos užsirišusi skarelę. Ji labai skyrėsi nuo įspūdingos KoB karės įvaizdžio, bet jos grožis nepasikeitė.

Keletą kartų sumirksėjęs Nishida galiausiai grįžo į savo pojūčius ir pasakė:

"Ah, ahh, aš atsiprašau. Akimirką aš buvau užburtas. Aš Nishida. Atsiprašau, jog taip pas jus įsiveržiu..."

Jis pasikasė galvą ir nusijuokė.

Į Nishidos pagautą žuvį Asuna sutelkė visus savo įspūdingus kepimo įgūdžius, ir ant stalo atnešė sashimi ir keptą žuvį, su sojos padažu kaip prieskoniu. Kai po namus pasklido namų gamybos sojos padažo kvapas, Nishida iš pasitenkinimo išplėtė savo šnerves.

Skonis labiau priminė geltonuodegės paruoštos su tinkamu aliejaus kiekiu, nei gėlo vandens žuvies skonį. Pagal Nishida reikėjo bent 950 žvejybos taškų, jog būtų įmanoma ją pagauti. Po trumpo pokalbio, visi trys susikaupėme ties valgymu lazdelėmis.

Po akimirksnio lėkštės buvo tuščios, ir Nishida laikydamas rankose karštos arbatos puodelį palaimingai atsiduso.

"...Ak, tai tikrai sotu. Ačiū. Kas galėjo pagalvoti, kad šiame pasaulyje egzistuoja sojos padažas..."

"Tai pagaminta namuose. Jei nori gali pasiimti jo su savimi.

Iš virtuvės Asuna paėmė mažą buteliuką ir padavė jį Nishidai. Aš pamaniau jog tai gera idėja nesakyti jam recepto. Asuna tuomet nusišypsojo ir pasakė dėkingam Nishidai:

"Nesijaudinkit dėl to; juk jūs mums atnešėte tokią gerą žuvį."

Tuomet ji tęsė:

"Kiritas dar nieko nepagavo."

Po šios staigios atakos aš tyliai gurkštelėjau arbatos ir atsakiau:

"Ežerai šitoje vietovėje per daug sunkūs."

"Ne, nelabai. Tik ežeras kuriame žvejojo Kiritas."

"Eh..."

Nishidos atsakymas paliko mane be žado. Asuna susiėmė už pilvo ir ėmė nesustodama juoktis.

"Kodėl jie taip padarė...?"

"Na tiesa sakant tame ežere..."

Prieš tęsdamas Nishida pritildė balsą, taigi aš ir Asuna pasilenkėme į priekį.

"Aš manau jog jame gyvena vietinis dievas."

"Vietinis dievas?"

Mums su Asuna kartu atkartojus, Nishida nusišypsojo ir pasitaisęs akinius kalbėjo toliau:

"Gyvenvietės daiktų parduotuvėje yra vienas masalas daug brangesnis už kitus. Man buvo įdomu kokios jo galimybės, taigi kartą aš nusprendžiau nusipirkti jį pabandymui."

Aš instinktyviai nurijau seiles.

"Bet su tuo masalu aš negalėjau nieko pagauti. Išbandęs jį įvairiose vietose, aš galiausiai nusprendžiau pabandyti tame aukšto sudėtingumo lygio ežere."

"Ar tu ką nors pagavai...?"

"Na, kažkas prarijo masalą."

Nishida giliai linktelėjo, ir jo išraiška pasikeitė į apgailestaujančią:

"Bet su savo jėga aš negalėjau jo ištraukti, tad galiausiai kartu praradau ir savo meškerę. Aš tesugebėjau paskutiniais momentais pamatyti šešėlį. Jis nebuvo tik milžiniškas; galima jį vadinti monstru, bet kitokia prasme nei tiek, kurie pasirodo laukuose.

Jis plačiais išskėtė rankas. Tai tikriausiai buvo jo reikšmingos šypsenos priežastis kai aš pasakiau "Šiame aukšte beveik nėra monstrų."

"Uwa, aš noriu tai pamatyti!"

Spindinčiomis akimis sušuko Asuna. Tuomet Nišida sugavęs mano žvilgsnį pasakė:

"Taigi aš turiu pasiūlymą – Kiritai, ar tu pasitiki savo jėgos parametru...?"

"Na, jo turėtų pakakti..."

"Tuomet kaip dėl žvejojimo kartu? Aš išlaikysiu iki kol jis pačiups masalą, tuomet likusią dalį paliksiu tau."

"Hmm, taigi mes "Keisimės" žvejodami... Ar tai įmanoma...?"

Aš palenkiau galvą į šoną.

"Išbandykime tai Kiritai! Tai skamba įdomiai!"

Asuna pasakė tai su jos veidu aiškiai matomu susijaudinimu. Bet tiesa jog aš taip pat buvau susidomėjęs.

"Na tuomet pabandykim."

Man atsakius Nishidos veide išplito šypsena.

"Štai koks pasitikėjimas, wa-ha-ha."

Tą naktį.

Sušukusi "šaltašalta" Asuna įropojo į lovą, ir prispaudusi savo kūną prie manojo išleido pasitenkinimo garsą. Ji mieguistai sumirksėjo ir nusišypsojo tartum ką tik apie kažką pagalvojusi.

"...Čia yra tiek daug skirtingų žmonių."

"Jis buvo gana įdomus, ar ne?"

"Taip."

Asuna staiga nustojo šypsotis ir sumurmėjo.

"Iki šiol aš koviausi viršutiniuose aukštuose. Aš visiškai pamiršau jog yra žmonių gyvenančių normalų gyvenimą..."

"Aš nenoriu pasakyti, jog mes ypatingi; bet kadangi mes pakankamai didelio lygio kautis fronto linijoje, manau jog tai reiškia jog esame jiems įsipareigoję."

"...Aš niekada apie tai šitaip negalvojau... Aš visada jaučiausi jog tapti stipresniam tėra būdas išgyventi."

"Manau jog nuo šiol tavimi pasitikės daug žmonių. Žinoma įskaitant ir mane."

"...Išskyrus, su mano asmenybe, kalbos apie tokias viltis man kelia norą pabėgti."

"Ak tu."

Kai Asuna iš nepasitenkinimo susiraukė, aš glosčiau jos plaukus ir tikėjausi jog toks gyvenimas tęsis šiek tiek ilgiau. Dėl Nishidos ir kitų žaidėjų, kai kada mes vis tiek turėsime sugrįžti į fronto liniją. Bet bent jau dabar—

Remiantis Agilio ir Kleino man atsiustomis žinutėmis, aš žinojau, jog jiems sunkiai sekasi pereiti 75-ąjį aukštą. Tačiau iš pat savo širdies gilumos aš tikėjau, jog šiuo metu pats svarbiausias dalykas yra mano gyvenimas su Asuna.

Grįžti atgal į pagrindinį puslapį

Grįžti atgal į septynioliktą skyrių

Toliau į devynioliktą skyrių