Sword Art Online:Knyga1 Skyrius23

23 skyrius

Kayaba suspaudė lūpas ir dramatiškai išskėtė rankas.

"Tai tikrai stebina. Argi tai ne kaip iš RPG scenarijaus? Turėjo būti neįmanoma atsigauti iš paralyžiaus... Taigi tokie dalykai iš tikrųjų atsitinka..."

Bet jo balsas manęs nepasiekė. Jaučiausi lyg visos mano emocijos sudegė, tarsi apimtas nevilties krisčiau į bedugnę.

Nebebuvo priežasties ką nors daryti.

Toliau kautis šiame pasaulyje, grįžti į tikrąjį pasaulį, ar netgi toliau gyventi, viskas prarado prasmę. Aš turėjau nusižudyti kai mano nesugebėjimas ir jėgų trūkumas privedė prie mano gildijos narių mirties. Jeigu būčiau tai padaręs, nebūčiau sutikęs Asunos, ir nebūčiau vėl padaręs tos pačios klaidos.

Neleisti Asunai nusižudyti – koks kvailas ir lengvabūdiškas pasakymas. Aš nieko nesupratau. Štai šitaip – širdimi pripildyta tuštumos, kaip aš galėčiau toliau gyventi...

Aš tuščiai žiūrėjau į Asunos rapyrą, kuri spindėdama gulėjo ant žemės. Aš paėmiau ja kaire ranka.

Tame ginkle aš ieškojau Asunos egzistencijos pėdsakų, bet nieko nebuvo. Ant to neraiškaus spindinčio paviršiaus nebuvo nieko primenančio jo šeimininką. Su savo kardu dešinėje rankoje ir Asunos kairiojoje, aš lėtai atsistojau.

Niekas nebesvarbu. Aš tenoriu eiti jos ieškoti prisimindamas tą trumpą kartu praleistą laiką.

Aš pamaniau jog kažkas esantis už manęs mane pašaukė.

Bet aš nesustojau ir toliau ėjau link Kayabos iškėlęs savo dešinį kardą. Aš žengiau keletą nestabilių žingsnių ir dūriau į jį savo kardu.

Kayaba žiūrėjo į apgailėtinus mano judesius, kurių negalima pavadinti nei įgūdžiu nei ataka – jis lengvai savo skydu atrėmė mano smūgį ir nusviedė kardą į šalį, kai jo ilgas kardas dešinėje rankoje pervėrė mano krūtinę.

Be emocijų aš žiūrėjau į metalinį daiktą esantį giliai mano krūtinėje. Aš daugiau apie nieką negalvojau. Liko tik tuščias susitaikymas jog viskas jau baigėsi.

Savo matymo kampe aš galėjau matyti lėtai mažėjančią HP juostą. Aš nežinau ar tai vyko dėl besitęsiančios mano kovos akceleracijos, bet galėjau matyti kiekvieną nykstantį tašką. Aš užmerkiau akis, tikėdamasis jog išvalius mintis mano sąmonėje pasirodys Asunos šypsena.

Bet nors aš užmerkiau akis, HP juosta neišnyko. Ji mirksėjo ir mažėjo negailestingu greičiu. Jaučiausi tarsi dievas vadinamas sistema, kuri iki šiol toleravo mano egzistavimą, dabar laukė paskutinių mano momentų. Liko tik dešimt taškų, dabar penki taškai, dabar—

Staiga aš pajutau pyktį kokio iki šiol dar nebuvau patyręs.

Tai buvo šis niekšas. Jis nužudė Asuną. Jos kūrėjas Kayaba tėra tik jos dalis. Tas kuris suplėšė Asunos kūną ir išnaikino jos dvasią buvo dabar mane supanti būtybė – pati sistemos valia, virtualus mirties dievas besišaipantis iš žaidėjų kvailumo ir be gailesčio mojuojantis dalgiu—

Kas po velniais mes esame? Ar mes tik daugybė idiotiškų lėlių pačios SAO sistemos kontroliuojamų nenutraukiamų stygų?

Lyg pašiepdamas mano pyktį mano HP juosta išnyko. Mano matymo lauke pasirodė purpurinis pranešimas [Jūs miręs]. Tai buvo dievo komanda mirti.

Ledinis šaltis apėmė mano kūną. Mano pojūčiai atbuko. Aš jutau nesuskaičiuojamą daugybę kodo eilučių ardant, pjaustant ir naikinant mano esybę. Šaltis pasiekė mano kaklą ir tuomet mano galvą. Jutimas, garsas, regėjimas, viskas tapo miglota. Mano visas kūnas ėmė skaidytis – tapdamas šukių poligonais – prieš išsibarstydamas į visas puses—

Manai jog aš leisiu tam atsitikti?

Aš plačiai atvėriau akis. Aš galėjau matyti. Aš vis dar mačiau Kayabos veidą, kurio kardas buvo giliai mano krūtinėje, ir jo nustebusią išraišką.

Galbūt mano pagreitėję pojūčiai sugrįžo, kadangi mano avataro mirtis, kuri paprastai įvykdavo per akimirką, atrodo lyg sulėtėjusi. Mano kūno kontūrai buvo neryškūs, ir šen bei ten išnykdavo atsiskyrusios šviesos dalelės. Bet aš vis dar egzistavau. Aš vis dar buvau gyvas.

"Hiiiiyaaaa!"

Aš iš visų jėgų surikau. Aš rėkiau ir priešinausi. Priešinausi sistemai, absoliučiam dievui.

Jog apsaugotų mane, drovi ir išlepinta Asuna tik savo valios galia nusikratė neišgydomą paralyžių ir atsistojo priešais ataką kurios neįmanoma užblokuoti. Kaip dabar aš galiu pasitraukti nieko nepadaręs. Aš negaliu dabar žūti, jokiais būdais. Net jei aš ir negaliu išvengti mirties – aš turiu – bent jau—

Kaire ranka aš tvirčiau suspaudžiau rankeną. Tarsi traukdamas gija aš susigrąžinau savo pojūčius. Grįžo jausmas jog kažką laikau kairėje rankoje. Asunos rapyra – aš galėjau justi jos turėtą ryžtą. Aš girdėjau ją sakant būti stipriam.

Mano kairioji ranka ėmė lėtai judėti. Jos forma buvo iškreipta ir su kiekvienu mažiausiu judesiu nuo jos atsiskirdavo gabaliukai/ Bet aš nesustojau. Po truputį jog pakelti save ji apėmė visą mano sielą.

Galbūt tai buvo mano įžūlaus pasipriešinimo kaina, bet mano kūnu plito neįsivaizduojamas skausmas. Bet aš sukandau dantis ir judėjau toliau. Tik keliasdešimties centimetrų atstumas atrodė neįtikėtinai toli. Mano kūnas buvo tarsi sušalęs. Tik mano kairioji ranka dar galėjo justi, tačiau šaltumas greitai plito ir toje dalyje. Mano kūnas buvo kaip ledo skulptūra su nuolat nuo jos krentančiomis dalelėmis.

Bet galiausiai sidabrinė rapyra pasiekė Kayabos krūtinės centrą. Kayaba nejudėjo. Jo nustebimo išraiška jau buvo dingusi – vietoj jos buvo švelni, taiki šypsena.

Mano ranka nuėjo likusį atstumą, pusiau vedama mano ryžtingumo, ir pusiau kažkokios nepaaiškinamos jėgos. Kayaba užmerkė akis ir priėmė smūgį kai rapyra be garso pervėrė jo kūną. Jo HP juosta taip pat išnyko.

Akimirką mes paprasčiausiai stovėjome, su kardais kyšančias iš abiejų kūnų. Aš panaudojau paskutines jėgas jog pakelti galvą ir pažvelgti į dangų.

Ar to – pakanka...?

Nors aš negalėjau išgirsti atsakymo, galėjau justi nedidelę šilumą apsupančią mano ranką. Galiausiai aš paleidau savo kūną, kuris buvo beveik visai subyrėjęs.

Kai mano mintys grimzdo gilyn į tamsą, aš galėjau justi mano ir Kayabos kūnus tuo pat metu išsiskaidant į tūkstančius dalelių. Nuskambėjo pažįstamas dviejų dūžtančių objektų garsai, susijungę į vieną. Kai viskas neįtikėtinu greičiau buvo vis toliau ir toliau, aš galėjau silpnus balsus kviečiančius mane vardu. Aš supratau jog tai turi būti Kleino ir Agilio balsai. Tuomet, tuo momentu, neemocianalus sistemos balsas pranešė—

『Žaidimas ką tik pereitas — Žaidimas ką tik pereitas — Žaidimas...』

Grįžti atgal į pagrindinį puslapį

Grįžti atgal į dvidešimt antrą skyrių

Toliau į dvidešimt ketvirtą skyrių