Sword Art Online:Knyga1 Skyrius22

22 skyrius

Kova tesėsi ilgiau nei valandą.

Kai ji galiausiai baigėsi atrodė jog prabėgo amžinybė. Kai didžiulis monstro kūnas išsiskaidė į daugybę fragmentų, niekas neturėjo jėgų net džiaugtis. Visi arba atsisėdo ant obsidianinių grindų arba sunkiai kvėpuodami visiškai atsigulė.

Tai – baigta...?

Taip – tai baigta—

Kai mes apsikeitėme šiomis mintimis, jutau tarsi mano ir Asunos "jungtis" taip pat nutrūko. Nuovargis staiga užklupo mano kūną ir aš priklaupiau ant grindų. Mudu su Asuna sėdėjome atsirėmę į vienas kito nugaras, jausdamiesi tartum kurį laiką nieko negalėsime daryti.

Mes abu išgyvenome – bet net jeigu taip ir galvojau, aš tiesiog negalėjau džiaugtis esama situacija. Mirė per daug žmonių. Po pirmų trijų mirčių kovos pradžioje, dūžtančių žmonių garso efektas pastoviu tempu vis nuskambėdavo, ir po šešto aš prisiverčiau nebeskaičiuoti.

"Kiek daug – mirė...?"

Padususiu balsu paklausė mano kairėje sėdintis Kleinas. Agilis, kuris gulėjo šalia jo išskėtęs rankas bei kojas, taip pat pasisuko į šią pusę.

Jog atverti žemėlapį aš mostelėjau ranka ir suskaičiavau jame esančius žalius taškus. Aš atėmiau čia esančių žmonių skaičių, iš žmonių skaičiaus buvusio pradžioje.

"—Keturiolika mirę."

Nors pats suskaičiavau aš negalėjau patikėti šiuo skaičiu.

Visi jie buvo aukšto lygio, įgudę kariai patyrę daugybę kovų. Net jeigu ir negalime iškart pabėgti ar pasigydyti, mes turėtume daug aukų jei kovosime metodu, pirmiausia garantuojančiu išgyvenimą – štai ką visi galvojo, bet—

"...Neįmanoma..."

Agilio balse nebuvo nei krislelio jo įprasto raiškumo. Išgyvenusius užgulė slegianti nuotaika.

Mes tepraėjome tris ketvirtąsias kelio – vis dar likę dvidešimt penki aukštai. Nors čia yra tūkstančiai žaidėjų, tik keli šimtai vis dar rimtai pasiryžę pereiti žaidimą. Jei kiekviename aukšte bus patirta tiek nuostolių kaip šitame, tuomet didelis šansas jog – tik vienas žmogus susikaus su paskutiniu bosu.

Jei taip nutiktų, paskutinis likęs tikriausiai būtų tas žmogus...

Aš nusukau savo žvilgsnį atgal į kambario gilumą. Tarp visų sėdinčių ant grindų, viena raudonai apsirengusi figūra vis dar stovėjo tiesiai. Tas asmuo buvo Heathcliff.

Žinoma jis nebuvo nei kiek nenukentėjęs. Kai aš susitelkiau į jį, pasirodė žymeklis rodantis jo HP, ir aš galėjau pasakyti jog jis patyrė gana daug žalos. Iki pat pabaigos jis blokavo kaulinį dalgį, prieš kurį mudu su Asuna vos sugebėjome atsilaikyti dviese. Nebūtų keista jei jis susmuktų nuo nuovargio, nesvarbu kiek HP jis turi.

Bet jo ramioje figūroje nebuvo justi jokio nuovargio. Tai buvo tvirtumas kuriuo sunku patikėti. Buvo tarsi – jis kokia kovos mašina...

Kadangi dėl nuovargio mano mintys dar buvo miglotos, aš toliau spoksojau į Heathcliff veido šoną. Legendos išraiška buvo rami. Jis tyliai žiūrėjo į sėdinčius Kraujo Riterių narius ir kitus žaidėjus. Jo akys buvo pilnos šilumos ir gailestingumo – tarsi—

Tarsi jis žiūrėtų į būrį baltų pelių žaidžiančių neišvengiamame narve.

Tuomet mano kūną nukratė šiurpas.

Mano mintys iškart tapo aiškios. Mano kūnas atšalo, pradedant pirštų galiukais ir paplito iki pat smegenų. Tai buvo keista nuojauta. Neįmanoma idėja kaip sėkla užvaldė mano mintis, ir iš jos augo įtarimas.

Heathcliff akių išraiška, jo rodomas ramumas, tai nebuvo žvilgsnis raminantis jo komandos draugus. Jis nebuvo tokiame pat lygmenyje kaip mes. Jo išraiška siūlė pasigailėjimą iš kažkokios tolimo vietos aukštai virš mūsų – tai buvo Dievo išraiška...

Aš pagalvojau apie nežmonišką reakcijos greitį kurį Heathcliff parodė per mūsų dvikovą. Jis toli peržengė žmogiško būtybės ribas. Ne, aš ne taip pasakiau; tai smarkiai peržengė SAO nustatytus limitus žaidėjams.

Galima pridėti ir įprastą jo elgesį; jis buvo stipriausios gildijos lyderis, tačiau niekada nedavė jokių įsakymų ir paprasčiausiai žiūrėjo kaip dalykais rūpinasi kiti žaidėjai. Galbūt taip nebuvo todėl jog jis pasitikėjo savo vyrais – galbūt jis susilaikė nes žinojo tai, ko nežino paprasti žaidėjai!

Jo gyvavimas nepriklausė nuo mirties žaidimo taisyklių. Tačiau jis nebuvo NPC. Nebuvo jokio būdo, jog programa galėtų padaryti maloningą išraišką.

Jei jis nebuvo nei NPC, nei normalus žaidėjas, tebuvo vienintelė galimybė. Bet kaip aš galiu tai patvirtinti? Nėra jokio būdo... Nei vieno.

Ne, yra. Tai būdas kurį galiu pabandyti tik čia ir dabar.

Aš pažvelgiau į Heathcliff HP juostą. Ji buvo sumažėjusi po sunkios kovos. Bet ji nepasiekė 50%. Ji buvo vos, vos mėlynoje zonoje.

Nei vienas žmogus nėra matęs jog jo HP pasiektų geltoną ribą. Jis turėjo neįveikiamą gynybą, su kuria niekas negalėjo lygintis.

Per dvikovą su manimi, jo išraiška pasikeitė vos tik jo HP priartėjo prie vidurio taško. Tai neturėtų įvykti dėl baimės, jog HP pasieks geltoną zoną.

Tai buvo – tikriausiai—

Aš tvirčiau suspaudžiau dešinėje rankoje esantį kardą. Mažais judesiais aš atitraukiau savo dešinė koją. Aš sulenkiau klubus ir atsistojau žemo puolimo poza. Heathcliff nepastebėjo nei vieno iš mano veiksmų. Jo žvilgsnis buvo nukreiptas į pavargusius gildijos narius.

Jeigu mano spėjimas neteisingas, tuomet aš būsiu pažymėtas kaip nusikaltėlis ir be gailesčio ištremtas.

Jei taip nutiks... Atsiprašau...

Aš pažvelgiau į šalia sėdinčia Asuną. Ji pakėlė galvą ir mūsų akys susitiko.

"Kiritai...?

Nuostaba apėmė Asuną, kurios burna judėjo, tačiau neišleido nei garso. Bet tuo metu mano koja atsispyrė nuo žemės.

Tarp manęs ir Heathcliff buvo dešimt metrų. Aš bėgau pilnu greičiu, savo kūnu beveik liesdamas žemę, ir iškart jį pasiekiau. Aš pakreipiau savo kardą ir smogiau iš apačios į viršų. Tai buvo paprastas vienos rankos kardo įgūdis "Pykčio Smaigalys". Kadangi tai silpnas įgūdis, jis neturėtų nužudyti Heathcliff net jei ir bus kritinis smūgis. Bet jei mano spėjimas teisingas—

Kardas kirto iš kairės, palikdamas ryškiai mėlynos šviesos uodegą. Heathcliff sureagavo stebinančiu greičiu, ir jo veide pasirodė šokas. Bandydamas apsisaugoti jis iškart pakėlė skydą.

Bet per mūsų dvikovą aš jau mačiau jį atliekant šį judesį daugybę kartų, todėl aiškiai jį prisiminiau. Mano kardas virto šviesos blyksniu, viduryje pakeitė kursą, ir perbraukęs skydo šoną toliau skriejo link krūtinės.

Bet prieš kardui į jį pataikant, jis buvo sustabdytas nematomos sienos. Mano ranką sukrėtė stiprus šokas. Suspindėjo purpurinės spalvos kibirkštis ir tarp mūsų pasirodė tokios pat spalvos sistemos pranešimas.

[Nemirtingas Objektas]. Tai nebuvo statusas kurį galėjo gauti silpnos būtybės kaip mes, žaidėjai, galėjome gauti. Ko Heathcliff bijojo per dvikovą turi būti jo dieviško apsaugos atskleidimas.

"Kiritai, ką gi tu—?"

Asuna, kuri po mano atakos iš nuostabos sušukusi nubėgo paskui mane, pamačiusi pranešimą staiga sustingo vietoje. Aš, Heathcliff, Kleinas, ir visi kiti žaidėjai taip pat nei kiek nejudėjo. Viduryje šios tylos sistemos pranešimas tyliai išnyko.

Aš nuleidau kardą ir lengvai atšokau atgal, didindamas tarp manęs ir Heathcliff esantį atstumą. Asuna žengė kelis žingsnius į priekį ir atsistojo šalia manęs.

"Sistemos suteiktas nemirtingumas... Kaip tai įmanoma... gildijos lyderi...?"

Netgi išgirdęs Asunos sumišusį balsą Heathcliff neatsakė. Jis paprasčiausiai rūsčiai į mane žiūrėjo. Abejose rankose laikydamas kardus, aš pravėriau burną ir pradėjau kalbėti:

"Tai tiesa slypinti už šios legendos. Jo HP buvo apsaugota sistemos ir nenukrisdavo iki geltonos zonos, nesvarbu kas jam atsitiktų. Nemirtingumo statusas... neskaitant NPC, jį gali turėti tik sistemos administratoriai. Bet šis žaidimas neturi administratorių, galbūt išskyrus vieną žmogų..."

Tuo metu aš nustojau kalbėti ir pažvelgiau į viršų.

"...Nuo atvykimo aš visada svarsčiau... Iš kur jis mus stebi manipuliuodamas šį pasaulį. Bet aš pamiršau paprastą tiesą, tokią kurią turėtų žinoti net maži vaikai."

Aš pažvelgiau į raudonąjį paladiną ir tęsiau:

"'Nėra nieko nuobodžiau kaip žiūrėti kažkieno kito žaidimą.' Argi tai ne tiesa?..... Kayaba Akihiko?"

Buvo pribloškianti tyla, lyg visi būtų sustingę.

Heathcliff be jokių jausmų spoksojo į mane. Aplink mus esantys žaidėjai nepajudino nei raumens. Ne, tiksliau būtų sakyti jog jie negalėjo pajudinti.

Asuna žengė žingsnį priešais mane. Jos akyse nebuvo jokių emocijų, lyg jos būtų bedugnės tuštumos. Ji atvėrė burną ir prakalbo sausu, vos girdimu balsu.

"Lyderi... Ar tai... tiesa...?"

Heathcliff ignoravo jos klausimą. Vietoj to jis šiek tiek palenkė galvą ir paklausė manęs:

"...Galbūt galėtum pasakyti kaip tai supratai?"

"...Pirmą kartą supratau jog kažkas negerai per mūsų dvikovą, kadangi tavo greitis finaliniais momentais buvo paprasčiausiai per didelis."

"Kaip ir tikėtasi. Tai didžiulė mano klaida. Aš buvau priblokštas tavo greičio taigi galiausiai turėjo pasinaudoti sistemos pagalba virš jos limitų."

Kai Heathcliff linktelėjo, jo veidas galiausiai atskleidė kitą išraišką; jo lūpos šiek tiek pajudėjo, suformuodamos karčią šypseną.

"Originaliai prieš tai atskleidžiant aš tikėjausi pasiekti 95-ajį aukštą."

Kai jis peržvelgė žaidėjus jo šypsena pasikeitė į vieną iš rodančių autoritetą. Tuomet raudonasis paladinas užtikrintai pareiškė:

"—Taip. Aš esu Kayaba Akihiko. Aš taip pat finalinis bosas laukiantis jūsų paskutiniame aukšte."

Aš jutau šalia manęs esančią Asuną susvyruojant. Nepasukdamas žvilgsnio, kad ją prilaikyti aš ištiesiau ranką.

"...Tavo gana keistas skonis. Kai pagalvoji jog stipriausias žaidėjas staiga tampa nuožmiausiu finaliniu bosu."

"Nejaugi nemanai jog tai įdomus scenarijus? Pagal mano planą tai turėjo sukelti šoko bangą visame Aincrad, bet aš niekada nemaniau jog apie mane sužinos tepraėjus trims ketvirtosioms žaidimo. Aš žinojau jog tu nenuspėjamiausias žaidimo faktorius, bet aš niekada neįsivaizdavau jog tu turi tokį potencialą."

Kaip šio žaidimo kūrėjas įkalinęs tūstančius žaidėjų, Kayaba Akihiko nusišypsojo taip jog net dabar galiu prisiminti, ir gūžtelėjo pečiais. Kayabos išraiškos visiškai skyrėsi nuo Paladino Heathcliff. Bet ta nesuprantama, nuožmi išvaizda kažkaip priminė tą neraiškų avatarą nusileidusį priešais mus prieš dvejus metus.

Karčiai šypsodamasis Kayba tęsė toliau:

"... Aš tikėjausi jog tu būsi žaidėjas stovintis priešais mane žaidimo pabaigoje. Iš dešimt unikalių įgūdžių, "Dvigubi Ašmenys" duodami žaidėjui su didžiausiu reakcijos greičiu, kuris atliks herojaus rolę kovoje prieš paskutinį bosą, nesvarbu ar jis laimi ar pralaimi. Bet tu parodei jėgą viršijančią mano viltis, nesvarbu ar tai tavo greitis ar įžvalga. Na... Tikriausiai toks nenuspėjamas įvykių vystymasis yra esminė internetinių RPG žaidimų dalis..."

Tuo momentu, vienas iš sustingusių žaidėjų lėtai atsistojo. Jis buvo vienas iš Kraujo Riterių lyderių. Jo tariamai šiurkščios akys prisipildė kankinančios agonijos.

"Tu...... Tu....... Kaip drįsti paimti mūsų lojalumą – mūsų viltis..... ir..... ir..... ir visiškai tai išniekinti—!"

Jis pakėlė didžiulę alebardą ir surikęs puolė. Nebuvo laiko jį sustabdyti. Mes tegalėjome žiūrėti kaip jis smogia savo ginklu į Kayabą—

Bet Kayaba buvo vienu žingsniu priekyje. Jis mostelėjo kaire ranka ir ėmė greitai manipuliuoti pasirodžiusiu meniu; vyras iškart sustojo ore ir garsiai nukrito ant žemės. Aplink jo HP juostą švytėjo paralyžių rodantis žalias kontūras. Tačiau Kayaba čia nesustojo ir toliau judino savo ranką.

"Ak... Kiritai...!"

Aš pasisukau ir pamačiau ant žemės klūpančią Asuną. Tai nebuvo tik ji, visi žaidėjai išskyrus Kayabą ir mane, dejuodami nepatogiomis pozomis buvo ant žemės.

Įsidėjęs kardus, aš priklaupiau jog atremti viršutinę Asunos kūno dalį ir paėmiau ją už rankos. Tuomet aš pažvelgiau atgal į Kayabą.

"...Ką tu darysi? Ar ketini mus nužudyti jog paslėptum tiesą...?"

"Žinoma ne, aš niekada nedaryčiau kai ką tokio neprotingo."

Raudonai apsirengęs vyras nusišypsojo ir papurtė galvą.

"Bet kadangi situacija pasiekė tokį tašką, aš neturiu kito pasirinkimo. Aš pagreitinsiu savo planą ir lauksiu jūsų atvykimo "Raudonojo Nefrito Pilyje" paskutiniame aukšte. Gaila jog turėsiu palikti Kraujo Riterius, kaip ir fronto linijos žaidėjus, kuriuos atsargiai ugdžiau kovai prieš galingus priešus 90-ajame ir didesniuose aukštuose. Bet aš tikiu jog visi jūs turite pakankamai jėgų pasiekti aukščiausią aukštą. Bet... prieš tai..."

Kayaba staiga nustojo kalbėjęs ir sutelkė į mane savo žvilgsnį, pilną triuškinančios valios jėgos. Tuomet jis įbedė savo kardą į obsidinines grindis, ir per orą nuskambėjo šaižus tačiau aiškus metalo atgarsis.

"Kiritai, kadangi tu supratai tikrąją mano tapatybę, aš apdovanoju tave galimybe: gali kautis su manimi vienas prieš vieną, čia ir dabar. Žinoma, aš pašalinsiu savo nemirtingumo statusą. Jeigu laimėsi, žaidimas bus iškart pereitas, ir visi žaidėjai galės atsijungti. Ką pasakysi...?"

Vos tik tai išgirdusi Asuna ėmė spurdėti mano rankose, bandydama pajudinti savo paralyžiuotą kūną ir purtydama galvą.

"Ne, Kiritai...! Jis pirma bando tavimi atsikratyti... Dabar... Dabar tu turi atsitraukti...!"

Mano instinktai sakė jog tai geriausias veiksmas. Šis vaikinas administratorius galintis įsikišti į sistemos darbą. Net jeigu jis sako jog tai bus sąžininga kova, nėra jokio būdo žinoti ar jis kažkokiu būdu nemanipuliuoja sistema. Dabar geriausias pasirinkimas būtų atsitraukti ir kartu su kitais sugalvoti atsakomąją priemonę.

Bet...

Ką gi jis sakė? Jog jis išaugino Kraujo Riterius? Jog mes tikrai galėsime pasiekti...?

"Koks šlamštas..."

Aš nesąmoningai sumurmėjau išdžiuvusiu balsu.

Šis vyras savo sukurtame pasaulyje įkalino tūkstančius žaidėjų, ir keturis tūkstančius jau nužudė elektromagnetinėmis bangomis. Jis žiūrėjo kaip žaidėjai pagal jo planą kvailai ir apgailėtinai grumiasi. Tai turi būti pati maloniausia žaidėjo valdytojo patirtis.

Aš pagalvojau apie Asunos praeitį, kuria ji su manimi pasidalino 22-ajame aukšte. Aš prisiminiau jos išlietas ašaras kai ji buvo mano rankose. Šis vyras esantis priešais mane sukūrė šį pasaulį savo malonumui ir daugybę kartų nuskriaudė Asuną, versdamas ją smarkiai nukentėti; aš jokiais būdais negalėjau atsitraukti.

"Gerai. Baikime tai."

Aš lėtai linktelėjau.

"Kiritai...!"

Po Asunos palaužto riksmo, aš nuleidau žvilgsnį į figūrą esančią mano rankose. Širdį pervėrė skausmas tarsi man būtų perverta krūtinė, tačiau aš kažkaip sugebėjau išspausti šypseną.

"Atleisk. Bet aš negaliu... dabar pabėgti..."

Jog kažką pasakytų Asuna pravėrė burną, bet pusiaukelėje pasidavė ir pabandė nusišypsoti. Jos skruostu nuriedėjo ašara.

"Tu neketini.... savęs paaukoti...?"

"Žinoma... Aš tikrai laimėsiu. Aš laimėsiu ir padarysiu galą šiam pasauliui."

"Gerai. Aš tavimi pasitikiu."

Net jeigu aš pralaimėsiu ir mirsiu, tu turi gyventi toliau – nors aš norėjau tai pasakyti, aš negalėjau prisiversti. Vietoj to aš tegalėjau stipriai laikyti jos dešinę ranką.

Paleidęs jos ranką aš paguldžiau Asunos kūną ant obsidianinių grindų ir atsistojau. Aš lėtai artėjau prie Kayabos, kuris tyliai į mus žiūrėjo, ir šaižiai išsitraukiau abu savo kardus.

"Kiritai! Sustok—!"

"Kiritai—!"

Kai aš pasukau galvą į garso šaltinį, pamačiau desperatiškai bandančius atsikleti Kleiną ir Agilį. Pirmiausia aš susitelkiau ties Agiliu ir tyliai jam linktelėjau.

"Agili, ačiū jog iki šiol palaikei karių klasės žaidėjus. Žinau jog didžiąją dalį uždirbtų pinigų tu išleidai padėdamas žaidėjams viduriniuose aukštuose."

Aš nusišypsojau didžiuliam vaikinui plačiai atmerktomis akimis ir pasukau žvilgsnį.

Katanos karys, su paprasta skarele ir pilnai barzdotais skruostais, plūkėsi ant grindų tarsi vis dar bandydamas atrasti žodžius.

Aš pažvelgiau tiesiai į tas gilias akis ir giliai įkvėpiau. Šį kartą, kad ir kaip stengiausi, negalėjau valdyti savo drebančio balso.

"Kleinai. Tą kartą... Aš tikrai atsiprašau... jog tave palikau. Aš visada to gailėjausi."

Vos tik užkimusiu balsu baigiau šia trumpą kalbą, kažkas sumirgėjo mano seno draugo akių kampučiuose, ir viena po kitos ėmė riedėti ašaros.

Jam iš akių riedant ašaroms, Kleinas stengėsi atsistoti šaukdamas šiurkščiu balsu kuris atrodė tuoj palūš:

"Tu... Tu niekše! Kiritai! Neatsiprašinėk! Dabar neatsiprašinėk! Aš tau neatleisiu! Iki kol tu pakvisi mane pietų tikrame pasaulyje, aš tikrai tau neatleisiu!!"

Aš linktelėjau Kleinui kuris norėjo toliau šaukti.

"Taip, aš pažadu. Kitą kartą aš pamatysiu tave kitoje pusėje."

Dešine ranka aš iškėliau nykštį.

Galiausiai aš atsisukau į merginą kuri man leido pasakyti žodžius kurie dvejus metus buvo giliai mano širdyje.

Aš pažvelgiau į besišypsančią Asuną kurios veidas buvo uždengtas ašaromis—

Mintyse aš jos atsiprašiau ir vėl atsisukau atgal. Aš pažvelgiau į Kayabą, vis dar turintį absoliutaus pranašumo išraišką, ir pravėriau burną:

"...Atleisk, tačiau aš turiu paprašyti vieno dalyko."

"Kas gi tai?"

"Aš neketinu pralaimėti, tačiau jei mirsiu – ar gali neleisti Asunai nusižudyti, nors jau trumpam laiko tarpui?"

Nustebęs Kayaba pakėlė antakį, bet atsakydamas į mano prašymą ramiai linktelėjo.

"Gerai. Aš padarysiu jog ji negalėtų palikti Salemburgo."

"Kiritai, ne!! Tu negali, tu negali šitaip pasielgti—!!"

Pro ašaras sušuko Asuna. Aš neatsigręžiau atgal. Aš patraukiau savo dešinę pėdą atgal, iškišęs kairįjį kardą į priekį aš nuleidau dešinį, ir atsistojau savo poza.

Kayaba manipuliuodamas meniu padarė HP juostas tokio pat lygio. Jos buvo prieš pat raudoną zoną, kur vienas stiprus smūgis nuspręstų kovos baigtį.

Po to virš jo galvos pasirodė sistemos pranešimas [pakeistas į mirtingą objektą]. Kayaba tuomet užvėrė langus, iš žemės ištraukė kardą ir iškėlė jį už savo kryžiaus formos skydo.

Mano viskas buvo ramu ir aišku. Mintys kaip Atleisk, Asuna išnyko vos tik aš iki skustuvo aštrumo sustiprinau savo kovos instinktus.

Atvirai kalbant, aš nežinojau kokie mano šansai laimėti. Jei kalbant tik apie kardų įgūdžius, praeitoje dvikovoje jis nebuvo už mane geresnis. Bet tai galioja tik jei jis nepasinaudos 'pagalbiniu mechanizmu', kuomet jis galėtų judėti kol aš sustingęs stovėčiau vietoje.

Viskas priklausė nuo Kayabos savigarbos. Pagal tai ką jis sakė, jis planavo mane įveikti tik "Šventojo Kardo" pagalba. Tokiu atveju mano vienintelė išgyvenimo viltis yra nugalėti jį prieš jam pasinaudojant kokiu nors specialiu gebėjimu.

Įtampa tarp manęs ir Heathcliff didėjo. Atrodė tarsi oras dreba nuo iš mudviejų besiveržiančių žudikiškų ketinimų. Tai nebebuvo dvikova; tai buvo kova iki mirties. Teisingai – aš ketinu—

"Tave nužudyti...!!"

Šaižiai sušukęs aš šoviau į priekį.

Mažindamas atstumą aš horizontaliai užsimojau dešiniuoju kardu. Kayaba tai lengvai užblokavo savo skydu. Pažiro spiečius žiežirbų ir akimirką mūsų veidai buvo apšviesti.

Metalo susidūrimo garsas buvo tarsi signalas kovos pradžiai; mūsų kardai iškart ėmė judėti pavojingu greičiu dominuodami aplink mus esančią erdvę.

Ši kova buvo keisčiausia, tačiau pati žmogiškiausia iš visų iki šiol dalyvautų kovų. Abu jau buvome parodę vienas kitam savo įgūdžius. Be to, šis žmogus sukūrė "Dvigubus Ašmenis", taigi lengvai permatė įprastas įgūdžių kombinacijas. Štai kodėl jis užblokavo visas mano atakas per praeitą dvikovą.

Aš negalėjau pasitikėti sistemos siūlomomis kombinacijomis; aš turėjau pasikliauti savo pačio įgūdžiais ir instinktais kaip mojuoti kardu, tokiu sistemos pagalba neveikdavo, bet dėl pagreitintų pojūčių aš vis tiek galėjau judinti rankas dideliu greičiu. Aš netgi galėjau matyti šešėlinius atspindžius, ir beveik atrodė tarsi mano rankose yra keliasdešimt kardų. Bet—

Kayaba visus juos blokavo pribloškiančiu tikslumu. Jis taip pat puldavo vos tik atsirasdavo menkiausia spraga. Neatrodė jog situacija greitai pasikeis. Aš susitelkiau į Heathcliff akis bandydamas įskaityti bent dalelę priešo minčių ir reakcijų. Galiausiai to rezultate mes apsikeitėme žvilgsniais.

Bet Kayabos—Heathcliff bronzinės akys buvo šaltos ir keliančios neviltį. Jose nebuvo jokių praeitą kartą rodytų žmogiškumo pėdsakų.

Staiga mano stuburu perbėgo šiurpulys.

Mano oponentas buvo kai kas be gailesčio nužudęs keturis tūkstančius žaidėjų. Ar normali žmogiška būtybė gali padaryto tokį dalyką? Keturių tūkstančių mirtis, keturių tūkstančių apmaudas, jis galėjo tai atlaikyti ir išlikti visiškai ramiu – jis nebuvo žmogumi, jis buvo monstras.

"Aaaaaaaah!"

Aš sušukau jog pašalinčiau mažytį baimės dalelę atsiradusią mano minčių gilumoje. Aš dar pagreitinau savo judesius ir per sekundę į jį smogiau nesuskaitomą daugybę smūgių. Bet Kayabos išraiška nepasikeitė. Jis užblokavo visas mano atakas savo kryžiaus skydu ir kardu tokiu greičiu, jog plika akimi to neįmanoma pamatyti.

Ar jis su manimi tik žaidžia—!?

Mano baimė tapo nervingumu. Ar įmanoma jog Kayaba tik ginasi ir gali kada nori kontratakuoti, būdamas tikras jog gali išgyventi tiesioginį mano smūgį?

Šis įtarimas užvaldė mano mintis. Jam nuo pat pradžių nereikėjo jokio 'pagalbos mechanizmo'.

"Po šimts.....!"

Tokiu atveju – o jeigu šitaip—?!

Aš pakeičiau puolimo būdą ir aktyvavau "Užtemimą", aukščiausio lygio Dvigubų Ašmenų įgūdį. <...>, mano kardai paleido dvidešimt septynias nuoseklias atakas link Kayabos—

Bet – Kayaba laukė kol aš pasinaudosiu sudėtiniu įgūdžiu sukurtu sistemos. Nuo dvikovos pradžios jo veido išraiška pirmą kartą pasikeitė. Ji buvo visiškai priešinga nuo rodomos praeitą kartą – tai buvo žmogaus užtikrinto pergale šypsena.

Aš supratau savo klaidą bos pradėjęs sudėtinę ataką. Šiais paskutiniais momentais vietoj savęs aš pasitikėjau sistema. Bet įgūdžio sustabdyti jau buvo nebeįmanoma, ir vos tik ataka baigsis, trumpai aš negalėsiu nieko daryti. Be to Kayaba nuspėjo visus mano smūgius, nuo sudėtinės atakos pradžios iki pat paskutinio smūgio.

Žiūrėdamas kaip Kayaba mojuoja savo skydu akinančiu greičiu, tiksliai žinodamas kur kiekvienas smūgis smogs ir taip atremdamas mano atakas, aš mintyse sumurmėjau:

Atleisk – Asuna... Bent jau tu – išgyvensi—

Dvidešimt septintoji ataka pataikė į skydo vidurį, paskleisdama žiežirbų lietų. Tuomet, su veriančiu metalo cypimu, mano kairiojoje rankoje esantis kardas sudužo.

"Na, tai atsisveikinimas – Kiritai."

Kol aš apstulbęs stovėjau, Kayaba iškėlė savo kardą aukštai virš manęs. Kardas sužibėjo raudona spalva. Tuomet kraujo raudonumo kardas leidosi link manęs—

Tuo momentu, stiprus, ryškus balsas nuskambėjo mano galvoje.

Aš – apsaugosiu – Kiritą!!

Tarp manęs ir Kayabos raudonojo kardas neįtikėtinu greičiu įsiveržė žmogaus siluetas. Priešais mano akis plazdėjo ilgi, šviesiai rudi plaukai.

Asuna – kaip—!?

Ji stovėjo priešais mane, nors turėjo būti sukaustyta paralyžiaus. Ji drąsiai ištiesino krūtinę ir į šalis plačiai ištiesė rankas.

Kayabos veide pasirodė šokas. Bet niekas nebegalėjo sustabdyti atakos. Viskas judėjo sulėtintai kai ilgas kardas perrėžė Asunos petį iki pat krūtinės, ir ten galiausiai sustojo.

Kai ji atbulai griuvo į mane aš ištiesiau abi rankas. Be jokio garso į parkrito į mano rankas.

Kai jos žvilgsnis sutiko manąjį, Asuna silpnai nusišypsojo. Jos HP juosta – išnyko.

Laikas sustojo.

Saulėlydis. Pieva. Švelnus vėjelis. Šiek tiek šaltokas oras.

Mes abu sėdime ant kalvos ir žiūrime į auksinį ežerą spindintį dėl besileidžiančios saulės.

Šiugždančių lapų garsas. Į lizdus grįžtančių paukščių garsas.

Ji švelniai laiko mano ranka, tuomet atremia savo galvą į mano petį.

Pro šalį plaukia debesys. Tuomet viena po kitos ima atsirasti žvaigždės, žybčiojančios vakaro danguje.

Mes žiūrime į po truputį besikeičiantį pasaulį.

Galiausiai ji kai ką pasako:

"Aš šiek tiek pavargusi. Ar galiu ant tavęs prigulti?"

Šypsodamasis aš atsakiau.

"Taip, žinoma. Gerai pailsėk—"

Asuna esanti mano rankose šypsojosi taip pat kaip ir tą kartą, jos akys pilnos beribės meilės. Bet to meto svoris iš šiluma visiškai išnyko.

Po truputį Asunos kūną apgaubė auksinė šviesa. Mažos šviesos šukės ėmė kristi ir išsiskaidyti.

"Tai tik juokas, tiesa...? Asuna... tai... tai... "

Aš išlemenau drebančiu balsu. Bet beširdė šviesa vis labiau šviesėjo ir tada—

Iš Asunos akių ištekėjo ašara, kuri prieš išnykdama akimirką sužibėjo. Jos lūpos judėjo lėtai lėtai, lyg iš jų ji bandytų išspausti paskutinį balsą.

A t l e i s k

S u d i e

Jos kūnas ėmė sklaidytis—

Akinanti šviesa sprogo mano rankose, virsdama daugybe plunksnų kurios sklandė ore.

Ir neliko nei pėdsako jos kūno.

Aš tyliai sušukau ir desperatiškai bandžiau atgal į savo rankas surinkti išsibarsčiusią šviesą. Bet lyg nešamos vėjo auksinės plunksnos pakilo aukštai į orą, kur išsiskaidė ir išnyko. Ir šitaip jos kūnas galutinai išnyko.

Taip neturėjo atsitikti. Taip negalėjo atsitikti. Tai negalėjo. Tai tik—

Beveik griūdamas aš atsiklaupiau ant žemės, kai paskutinė plunksna nusileido mano delne ir išnyko.

Grįžti atgal į pagrindinį puslapį

Grįžti atgal į dvidešimt pirmą skyrių

Toliau į dvidešimt trečią skyrių