Sword Art Online:Knyga1 Skyrius14

14 skyrius

"Ka...? Kas tai!?"

"Ką gi turi omenyje? Tu žinai kas tai yra. Dabar greičiau, kelkis!"

Dalykas į kurį mane įspraudė Asuna buvo nauji drabužiai. Nors jis buvo tokio pat dizaino kaip ir mano ankstesnis paltas, šia buvo akinamai baltas. Vienas didelis kryžius buvo man ant nugaros, o ant abiejų rankogalių du mažesni; visi trys buvo ryškiai raudonos spalvos. Be jokios abejonės tai buvo Kraujo Riterių uniforma.

"...A-Aš sakiau jog noriu ko nors paprasto..."

"Tai ir yra gana paprasta. Taip, tai tau tinka!!"

Visoms jėgoms apleidus mano kūną aš pasinėriau į akmeninę kėdę. Aš vis dar gyvenau antrajame Agilio parduotuvės aukšte. Ši vieta jau tapo mano katastrofos pastoge, taigi apgailėtinas parduotuvės savininkas tegalėjo miegoti paprastoje lovoje esančioje pirmame aukšte. Vienintelė priežastis kodėl jis vis dar manęs neišvijo jog Asuna kiekvieną dieną ateidavo padėti dirbti parduotuvėje. Tai buvo geriausia reklamavimosi galimybė kokią tik jis galėjo gauti.

Man besėdint kėdėje aš atsidusau, ir Asuna priėjusi atsisėdo ant porankio, kuris tapo jos vieta. Su šypsena ji sudrebino kėdę, lyg dabartinė mano padėtis jai būtų juokinga, ir tarsi kažką sugalvojusi suplojo rankomis.

"Ak, mes turėtumėme tinkamai pasisveikinti. Kaip šios gildijos narė, aš tikiuosi jog mes sutarsime."

Jai staiga nusilenkus, prieš atsakydamas aš ištiesinau nugarą.

"A-Aš taip pat tikiuosi jog mes sutarsime... bet, aš tik paprastas narys kai tu tuo metu esi sublyderė, taigi..."

Aš smiliumi perbraukiau Asunos stuburą.

"Aš daugiau nebegalėsiu daryti tokių dalykų—"

"Kyaa!"

Surikusi mano viršininkė trenkė savo pavaldiniui per galvą. Tuomet ji nepatenkinta priėjo prie priešais esančios kėdės ir į ją atsisėdo.

Mus užliūliavo tingi rudens saulė.

Nuo mano pralaimėjimo prieš Heathcliff praėjo dvi dienos. Kadangi aš nebuvau toks kuris netesi savo žodžio, kaip ir susitarėme aš prisijungiau prie Kraujo Riterių. Gildija skyrė dvi dienas pasiruošti, taigi nuo rytojaus aš klausysiu jų įsakymų ir tyrinėsiu 75-ojo aukšto labirintą.

Prisijungti prie gildijos, hm—

Išgirdusi mano tylų atodūsį Asuna pažvelgė į mano pusę.

"...Tu į tai įsivėlei per mane."

"Et, nieko tokio. Man tai gera galimybė. Bet kokiu atveju aš jau buvau pradėjęs jausti žaidimo vienam limitus..."

"Man palengvėjo tai išgirdus... Ei, Kiritai..."

Asunos šviesiai rudos akys pažvelgė tiesiai į mane.

"Ar gali man pasakyti kodėl tu vengi gildijų... vengi žmonių..? Aš nemanau jog tai vien dėl to jog tu esi beta testuotojas ar unikalaus įgūdžio turėtojas, kadangi tu labai malonus žmogus."

Aš nukreipiau savo žvilgsnį žemyn ir lėtai supau savo kėdę.

"...Prieš daug laiko... daugiau nei prieš metus, jei tiksliau, aš buvau prisijungęs prie gildijos..."

Aš pasakiau šiuos žodžius taip lengvai, jog tai mane nustebino. Galbūt taip buvo dėl to jog atrodė jog Asunos žvilgsnis sugebės ištirpdyti skausmą perveriantį mane, kiekvieną kartą apie tai pagalvojus.

"Jie man pasiūlė vietą kai aš atsitiktinai sutikau juos labirinto zonoje ir jiems padėjau... Tai buvo maža gildija iš šešių narių, įskaitant mane, ir ji turėjo įdomų pavadinimą: 'Juodosios Pilnaties Katės'."

Asuna švelniai nusišypsojo.

"Lyderis buvo geras žmogus. Jis buvo dviejų rankų lazdų naudotojas Keitas. Bet kokioje situacijoje jis visuomet pirmiausia galvodavo apie savo gildijos narius, taigi visi juo labai pasitikėjo. Jis man sakė jog ieško puolėjo, kadangi dauguma narių naudojo tolimo nuotolio ginklus...

Tiesą sakant jų lygiai buvo daug žemesni už mano. Ne, aš turėčiau sakyti jo aš buvau per daug užsikėlęs savąjį.

Jeigu aš būčiau pasakęs savo lygį, Keitas nebūtų galvojęs manęs pakviesti. Bet aš pradedąs pavargti kiekvieną dieną vienam eiti į Labirintą, ir šeimyniška "Juodųjų Pilnaties Kačių " atmosfera sukėlė man pavydą. Atrodė lyg jie yra tikrojo pasaulio draugai, kadangi jų pokalbiai neturėjo jokio nepatogumo ir atstumo paprastai esančio internetinio žaidimo pokalbiuose; tai mane ypač traukė.

Atvirai kalbant aš neturėjau teisės norėti kitų globos. Aš praradau šią teisę tuomet kai nusprendžiau tapti vienišu žaidėju ir savanaudiškai keltis savo lygį. Bet aš numalšinau savo vidinius balsus ir prisijungiau prie gildijos, nuslėpdamas savo lygį ir beta testuotojo praeitį.

Keitas paprašė manęs vieną iš ieties naudotojų ištreniruoti į skydo ir kardo naudotoją, kadangi tuomet, įskaitant mane, būtų trys puolėjai, ir gildija sudarytų subalansuotą grupę.

Man patikėtas ieties naudotojas buvo tyli mergina su plaukais iki pečių vardu Sači. Kai mes buvome supažindinti, su drovia šypsena ji pasakė jog nors ir yra ilgalaikė žaidėja, dėl savo asmenybės ji nesugebėjo susirasti daug draugų. Kada tik nebūdavo gildijos užsiėmimų aš turėjau būti su ja ir mokyti kaip naudoti vienos rankos kardą.

Sači ir aš daugeliu aspektu buvome panašūs. Mes abu nemokėjome tinkamai bendrauti su žmonėmis, buvome linkę užsidaryti savyje, ir vis tik bijojome vienatvės.

Tuomet vieną dieną jis staiga pasakė jog ji bijo mirti, jog yra išsigandusi šio mirties žaidimo ir nenori eiti treniruotis.

Po šio jos pareiškimo aš tegalėjau pasakyti "Aš neleisiu tau mirti". Aš negalėjau nieko daugiau pasakyti nes vis dar bandžiau paslėpti savo lygį. Išgirdusi mano atsakymą ji šiek tiek paverkė ir išspaudė šypseną.

Kitą dieną mes visi, išskyrus Keitą, ėjome į labirintą. Keitas nėjo su mumis nes išvyko derėtis dėl namo mūsų HQ, kurį ruošėmės pirkti iš mūsų sutaupytų pinigų.

Nors labirintas į kurį ėjome jau buvo pereitas, jame vis dar buvo netyrinėtų zonų. Kai mes jau ruošėmės išeiti vienas narys aptiko lobių skrynią. Aš rekomendavau ją palikti, nes mes buvo netoli fronto linijos ir monstrai buvo aukšto lygio. Be to aš nepasitikėjau narių spąstų šalinimo įgūdžiais. Bet kadangi tik Sači ir aš prieštaravome skrynios atidarymui, mes pralaimėjome 3 prieš 2.

Tai buvo spąstai, vieni iš blogiausių. Vos tik atvėrus skrynią suskambėjo ausis veriantis aliarmas ir iš kiekvieno kambario įėjimo pradėjo plūsti monstrai. Mes iškart pabandėme pabėgti teleportuodamiesi.

Bet spąstai buvo dvigubi. Kambarys buvo Anti-Kristalinė Zona – mūsų kristalai neveikė.

Monstrų buvo per daug jog atsilaikyti. Kiti nariai visiškai pasimetė ir be tikslo bėgiojo aplink. Aš bandžiau praskinti kelią pasinaudodamas iki šiol slėptu aukštos klasės kardo įgūdžiu, bet panikuodami nariai nesugebėjo praeiti laiku. Vienas po kito jų HP pasiekė nulį, ir jie surikdavo prieš sprogdami į mažyčius fragmentus. Aš maniau pavyks išsaugoti bent Sači ir nesustodamas mosavau kardu.

Bet buvo per vėlu. Aš pamačiau Sači ištiesiant ranką link manęs, kai monstras ją negailestingai perkirto. Jos akys vis dar pasitikėjo jai subyrant lyg stiklo statulai ir išnykstant. Iki pat pabaigos Sači pasitikėjo manimi; bet kadangi mano žodžiai buvo silpni ir paviršutiniški, jie tapo tiesiog tuščiu pažadu, melu.

Keitas laukė mūsų užeigoje, kuri buvo laikina gildijos bazė, su naujais HQ raktais rankoje. Kai į užeigą grįžau aš vienas, aš paaiškinau Keitui kas atsitiko. Netardamas nė žodžio jis klausėsi iki kol aš baigiau, tuomet paklausė manęs:

"Kaip tu išgyvenai?"

Tuomet aš atskleidžiau savo tikrąjį lygį ir jog buvau beta testuotoju.

Keitas spoksojo į mane kaip aš būčiau kažkas pasišlykštėtino, tuomet pasakė vieną dalyką.

"Beateris kaip tu neturėjo jokios teisės prie mūsų prisijungti."

Šie žodžiai pervėrė mane lyg plieninis kardas.

"...Kas nutiko... tam žmogui...?"

"Jis nusižudė."

Kėdėje esantis Asunos kūnas sudrebėjo.

"Jis nušoko nuo aukšto pakraščio. Tikriausiai prakeikdamas mane... iki pat pabaigos..."

Jaučiau nutrūkstantį savo balsą. Papasakojus šiuos atsiminimus, uždarytus giliai širdyje, sugrįžo tuo metu išgyventos emocijos. Aš sukandau dantis. Nors aš norėjau siekti paguodos pas Asuną, balsas mano galvoje sušnibždėjo. "Tu neturi teisės to daryti", taigi man beliko vienintelis pasirinkimas – stipriai suspausti kumščius.

"Aš juos nužudžiau. Jei aš nebūčiau slėpęs fakto jog esu beta testuotojas, aš būčiau sugebėjęs juos įtikinti palikti skrynią. Tai buvau aš... Aš nužudžiau Keitą... ir Sači..."

Plačiai pravėręs akis pro sukąstus dantis aš prievarta ištariau šiuos žodžius.

Asuna staiga atsistojo, žengė du žingsnius link manęs, ir pradėjo abejomis rankomis glamonėti mano veidą. Šiltai šypsodamasi ji pritraukė savo grąžų veidą arčiau manojo.

"Aš nemirsiu."

Ji tai sušnibždėjo, tačiau balsas buvo labai aiškus. Aš jutau jėgas apleidžiant mano įsitempusį kūną.

"Nes aš... Aš esu kai kas, kas tave apgins."

Tai pasakiusi Asuna pritraukė mano galvą sau prie krūtinės ir ją apkabino. Jutau mane apsupančią minkštą ir šiltą tamsumą.

Kai aš užmerkiau akis, mano mintys peržengė tamsų mano minčių šydą ir aš pamačiau Juodųjų Kačių narių veidus; visi jie sėdėjo už užeigos prekystalio, paskendę oranžinėje šviesoje.

Man negalima atleisti. Aš niekada neišsimokėsiu už savo nusikaltimus.

Bet nepaisant to, veidai likę mano atmintyje šypsojosi.

Kitą dieną aš užsidėjau savo akinamai baltą apsiaustą ir kartu su Asuna nuėjau į Grandumą esantį 55-ajame aukšte.

Nuo šiandien aš pradėsiu dirbti kaip Kraujo Riterių narys. Tačiau priešingai kitoms penkių narių grupėms Asuna pasinaudojo savo įtaka ir leido mums suformuoti dviejų žmonių grupę; taigi tikrovėje tai niekuo nesiskyrė nuo vakar dienos.

Bet HQ laukiantys nurodymai buvo visiškai netikėti.

"Treniruotė...?"

"Taip. Mes sudarysime grupę iš keturių žmonių ir eisime per 55-ojo aukšto labirintą kol pasieksime 56-ojo aukšto gyvenamąją zoną."

Tai pasakęs žmogus buvo vienas iš keturių buvusių prie stalo kai aš Kalbėjau su Heathcliff. Jis buvo didžiulis vyras su plonomis šviesiaplaukėmis garbanomis ir tikriausiai buvo kirvių naudotojas.

"Palauk Godfri! Kiritas ketina..."

Asunai pradėjus ginčytis Godfris pakėlė vieną antakį ir atsakė galbūt net per daug pasitikinčiu balsu.

" Netgi sub-lyderė turi paklusti taisyklėms. Man nesvarbu prie kokios grupės jis prisijungs eidamas tyrinėti. Kaip būrio vadas aš privalau išbandyti jo galimybes. Net jeigu jis ir yra unikalaus įgūdžio turėtojas, mes nežinome ar jis bus mums naudingas."

"S-Su Kirito jėga nėra jokių galimybių jog jis sukels nepatogumų..."

Aš nuraminau susijaudinusią Asuną ir prakalbau:

"Jeigu nori pamatyti aš tau parodysiu. Bet aš nenoriu švaistyti laiko tokio žemo lygio labirinte. Ar greitai pereiti per jį vienu kartu tau tiktų?"

Rodydamas nepasitenkinimą Godfris užvėrė burną ir išėjo sakydamas:

"Po trisdešimties minučių ateik prie vakarinių miesto vartų."

"Koks gi tai nusistatymas!?"

Iš pasipiktinimo Asuna batu spyrė į plieninę koloną.

"Atsiprašau Kiritai. Galbūt būtų buvę geriau jei būtume pabėgę..."

"Jeigu būtume tai padarę visi gildijos nariai sutartinai prakeiktų mane mirti."

Aš nusišypsojau ir žaismingai sudaviau Asunai per galvą.

"Uuuu, aš maniau jog šiandien būsime kartu... Galbūt turėčiau eiti su tavimi...?"

"Aš greitai grįšiu. Tiesiog palauk čia."

"Taip... Būk atsargus..."

Asuna nenoriai linktelėjo. Pamojavęs aš išėjau iš HQ.

Bet kai atvykau į paskirtą vietą – vakarinius Grandumo vartus – aš pamačiau kai ką dar labiau šokiruojančio.

Šalia Godfrio stovėjo žmogus kurį šiame pasaulyje mažiausiai norėjau matyti – Kuradelis.

Grįžti atgal į pagrindinį puslapį

Grįžti atgal į tryliktą skyrių

Toliau į penkioliktą skyrių