Sword Art Online:Knyga1 Skyrius12

12 skyrius

"...! Kiritai!!"

Jau beveik riksmais virtę Asunos šauksmai privertė mane nubusti. Man atsisėdus galvą pervėrė skausmas ir dėl to mano veidas persikreipė.

"Owww..."

Aš apsižvalgiau ir supratau jog mes vis dar boso kambaryje. Mėlynos šviesos fragmentai sklandė kambaryje. Atrodo, jog sąmonę buvau praradęs tik kelioms sekundėms.

Asuna klūpėjo ant žemės, veidu tiesiai priešais mane. Jos antakiai buvo suraukti, ir ji kandžiojo savo lūpą. Atrodė jog ji tuoj verks.

"Tu kvailį...! Kodėl...!?"

Ji sušuko ir įšokusi į mano rankas apkabino. Mane tai taip sukrėtė, jog aš trumpam pamiršau savo skausmą, iš nustebimo tegalėjau mirksėti.

"...Nespausk manęs taip stipriai. Priversi mano HP išnykti."

Aš juokaudamas pasakiau, bet Asuna į tai atsakė piktu žvilgsniu. Į mano burną ji įkišo mažą buteliuką. Į mano burną tekantis skystis buvo aukštos kokybės stebuklingas gėrimas, citrinų sulčių ir žalios arbatos skonio. Jis turėtų pilnai grąžinti mano HP per maždaug penkias minutes, tačiau nuovargis išliks gana ilgam laikui.

Asuna patikrino ar aš jį visą išgėriau. Jog paslėptų (....) ji padėjo savo kaktą man ant peties.

Išgirdęs žingsnius aš pakėliau galvą ir pamačiau artėjantį Kleiną. Atrodo jis apgailestavo, kad mums trukdo, tačiau vis tiek prakalbo.

"Mes baigėme gydyti visus likusius Armijos narius, bet Kobertas ir du jo vyrai jau mirę..."

"...Taip. Tai pirmas kartas nuo 67-ojo aukšto kai kažkas mirė per boso kovą..."

"Tai net nebuvo kova. Tas idiotas Kobertas... Nieko negali padaryti jei esi miręs..."

Kleinas išrėžė žodžius. Tuomet jis giliai atsiduso, papurtė galvą ir bandydamas pakeisti nuotaiką paklausė manęs.

"Bet grįžtant prie temos, kas po šimts ten buvo!?"

"...Ar aš tikrai turiu tau tai aiškinti?"

"Žinoma! Aš niekada nesu matęs nieko panašaus!"

Aš staiga supratau jog išskyrus Asuna, visi esantys šiame kambaryje žiūrėjo į mane laukdami mano atsakymo.

"...Tai papildomas įgūdis: "Dvigubi Ašmenys"."

Kleino grupė bei išgyvenę Armijos nariai buvo nustebę.

Priklausant nuo tipo visus ginklų įgūdžius reikėjo išmokti tam tikra tvarka. Tarkim kardai; Iki kol sąraše pasirodydavo "Rapyra" ir "Dviejų rankų Kardas" reikėdavo daug treniruoti vienos rankos kardo tiesaus dūrio įgūdį.

Tad natūralu, kad Kleinas domėjosi ir skatino mane pasakoti toliau.

"Sąlygos kurios turi būti įvykdytos?"

"Jei žinočiau jau būčiau visiems pasakęs."

Man purtant galvą, Kleinas atsiduso ir sumurmėjo.

"Tu teisus..."

Ginklų įgūdžiai kurie neturėjo aiškių atsiradimo sąlygų buvo vadinami papildomais įgūdžiais. Kartais tai buvo vadinama atsitiktinėmis sąlygomis. To pavyzdys būtų Kleino "Katana". Bet "Katana" nebuvo labai retas įgūdis ir pasirodydavo jei nuolat treniruodavai Lenkto Kardo įgūdį.

Daugiau nei dešimt iki šiol atrastų papildomų įgūdžių, įskaitant "Katana", turėjo bent dešimt juos naudojančių žmonių. Vienintelės išimtys buvo mano "Dvigubi ašmenys" ir kito vyro papildomas įgūdis.

Šie du tikriausiai skirti tik vienam žmogui, taigi jie turėtų būti vadinami "Unikaliais Įgūdžiais". Iki šiol aš slėpiau savo įgūdžio egzistavimą. Bet nuo šiandien žinia jog aš turiu unikalų įgūdį greitai pasklis po pasaulį. Nebuvo jokio būdo jį paslėpti panaudojus jį prieš tiek daug žmonių.

"Aš nusivylęs Kiritai. Tu net man nepasakei jog turi tokį neįtikėtiną įgūdį."

"Aš būčiau tau pasakęs jei žinočiau atsiradimo sąlygas. Bet tikrai, aš niekaip negalėjau suprasti kaip tai atsitiko."

Aš atsakiau į Kleino skundą gūžtelėdamas pečiais.

Šiuose žodžiuose nebuvo nė dalelės melo. Maždaug prieš metus, aš atvėriau savo įgūdžių langą ir radau "Dvigubi Ašmenys". Aš neturėjau jokio supratimo dėl ko jie atsirado.

Nuo tada šį įgūdį treniruodavai tik kai šalia nieko nebūdavo. Net tada kai pilnai jį įvaldžiau, aš retai jį naudodavau prieš monstrus, nebent tai būdavo kritinis atvejis. Išskyrus tai jog naudodavai jį jog apsisaugoti, aš paprasčiausiai nemėgau tokio įgūdžio dėl pritraukiamo dėmesio.

Aš netgi maniau jog būtų geriau jei pasirodytų dar vienas Dvigubų Ašmenų naudotojas—

Aš pasikasiau aplink ausis ir sumurmėjau.

"...jei būtų žinoma jog aš turiu tokį retą įgūdį, žmonės ne tik prikibtų prie manęs dėl informacijos... tai gali pritraukti ir kitokių problemų..."

Kleinas palinksėjo.

"Internetinių žaidimų žaidėjai greitai ima pavydėti. Žinoma aš toks nesu, kadangi aš suprantantis vaikinas, bet yra daugybė pavydžių žmonių. Neminint..."

Kleinas staiga nustojo kalbėti ir pažiūrėjo į Asuną, kuri vis dar buvo mane stipriai apkabinusi, ir prasmingai nusišypsojo.

"...Na, tiesiog manyk, kad kančia tai dar vienas treniravimosi būdas, jaunasis Kiritai."

"Taigi tau tai tik kažkieno kito problema...?"

Kleinas pasilenkė ir sudavė man per petį, tuomet jis apsisuko ir pradėjo eiti link išgyvenusių "Armijos" narių.

"Ei, vaikinai, manote jog sugebėsite patys grįžti į HQ?"

Vienas iš jų palinksėjo atsakydamas į Kleino klausimą. Jis buvo vaikinas atrodantis kaip paauglys.

"Gerai. Pasakykite savo vyresniesiems kas čia šiandien nutiko, ir, kad jie vėl nedarytų tokių kvailų dalykų."

"Taip... ir, err.... ačiū."

"Dėkokite jam."

Kleinas su savo nykščiu nurodė į mano pusę. Armijos žaidėjai netvirtai atsistojo, pasisuko link Asunos ir manęs, vis dar sėdinčius ant grindų, ir giliai nusilenkė prieš išeidami iš kambario. Vos pasiekę koridorių jie vienas po kito pasinaudojo teleportacijos kristalais.

Išnykus mėlynoms šviesoms, Kleinas uždėjęs rankas sau ant klubų prakalbo.

"Taigi, pažiūrėkim...Mes tesime į 75-ajį aukštą ir ten atversime vartus. O kaip tu? Tu šios dienos žmogus, nori tai daryti?"

"Ne, paliksiu tai jums. Aš visiškai išsekęs."

"Tokiu atveju... būk atsargus pakeliui namo"

Kleinas palinksėjo ir davė signalą savo komandos draugams. Šeši žmonės žengė pro didžiules duris kambario kampe. Už jų turėtų būti laiptai į kitą aukštą. Katanos karys sustojo priešais duris ir apsisuko.

"Ei... Kiritai. Žinai, kai tu šokai gelbėti Armijos narių..."

"...Kas dėl to?"

"Aš buvau... na, tikrai laimingas. Tai viskas ką norėjau pasakyti. Dar kada pasimatysime."

Aš nesuprantu ką jis nori pasakyti. Man šiek tiek pakreipus galvą, Kleinas parodė į viršų nukreiptus nykščius ir atidaręs duris dingo kartu su visa savo grupe.

Boso kambaryje likome tik aš ir Asuna. Mėlynos liepsnos kurios ankščiau apšvietė kambarį jau buvo dingę, ir grėsminga atmosfera buvusi kambaryje išnyko be pėdsakų. Švelni šviesa esanti koridoriuje dabar pateko ir į kambarį. Neliko nei ženklo kovos.

Aš kažką pasakiau Asunai, kuri vis dar buvo atrėmusi savo galvą į mane.

"Ei... Asuna..."

"...Aš buvau tokia išsigandusi... Aš nežinojau ką aš daryčiau... jei tu mirtum."

Jos drebantis balsas buvo silpnesnis nei aš kai kada girdėjau.

"...Ką gi tu kalbi? Juk tu puolei pirma."

Aš pasakiau tai švelniai padėdamas ranką jai ant peties. Jeigu aš suspausiu ją per stipriai pasirodys manierų pažeidimo signalas, bet tai nebuvo situacija kurioje turėčiau dėl to jaudintis.

Kai aš švelniau traukiau ją arčiau savęs, mano ausys beveik praleido jos silpną balsą.

"Aš padarysiu trumpą pertrauką nuo gildijos."

"D-Darysi pertrauką...? Kodėl?"

"...Aš sakiau jog ketinu būti su tavimi grupėje... Ar jau pamiršai?"

Vos tik tai išgirdau...

Kažkur giliai mano širdyje, išsiveržė jausmas kuris gali būti apibūdinamas tik kaip stiprus troškimas ir ilgesys. Tai mane nustebino.

Aš – vienišas žaidėjas Kiritas – buvau žmogus kuris apleido visus kitus, kad išlaikytų save gyvą šiame pasaulyje. Aš buvau bailys atsukęs nugarą savo vieninteliam draugui ir pabėgęs nuo jo prieš dvejus metus, dieną, kai viskas prasidėjo.

Žmogus kai aš, kuris neturėjo jokios teisės norėti komandos draugo – ką jau kalbėti apie kažką daugiau.

Aš tai jau supratau skausmingu ir nepamirštamu keliu. Aš prisiekiau daugiau nenorėti, niekada nebetrokšti kitų globos.

Bet—

Mano kairė ranka, kuri jau buvo sustingusi, nenorėjo paleisti Asunos pečio. Aš tiesiog negalėjau atitraukti savęs nuo jos virtualios kūno šilumos.

Su nesuprantamais jausmais aš paslėpiau šį konfliktą savyje, ir trumpai atsakiau.

"...Gerai."

Išgirdusi mano atsakymą, ant mano peties esanti Asunos galva nežymiai palinksėjo.

Kita diena.

Nuo šio ryto aš slėpiausi Agilio parduotuvės antrajame aukšte. Aš sėdėjau supamojoje kėdėje sukryžiavęs savo kojas, gerdamas keisto skonio arbatą, kuri, kaip aš supratau, tikriausiai yra brokuotas produktas. Aš buvau gana prastos nuotaikos.

Visas Algade—Ne, tikriausiai visas Aincrad diskutavo vakar dienos įvykius.

Aukšto perėjimas, kas reiškė naujo miesto atidarymą, buvo pakankamai medžiagos pradėti daug paskalų. Bet šį kartą buvo įmaišyta ir keletas kitokių gandų, kaip kad "Demonas nušlavė visą Armijos būrį" ir "Dvynių Kardų karys pats vienas nukovė demoną su penkiasdešimt smūgių"... Turėtų būti limitas kiek smarkiai galima perdėti dalykus.

Kažkaip jie sužinojo kur aš gyvenu. To pasekmė – nuo ankstaus ryto kariai ir informacijos prekeiviai rikiavosi aplink mano namą. Galiausiai aš turėjau pasinaudoti teleportacijos kristalu, kad galėčiau pabėgti.

"Aš persikraustysiu... Į kokį super kaimišką aukštą, į kaimelį kuriame manęs niekas neras..."

Man be perstojo murmant nusiskundimus, prie manęs priėjo besišypsantis Agilis.

"Ei, nebūk toks. Gerai bent kartą per gyvenimą tapti įžymiu. Kodėl tau nesurengus pristatymo? Aš pasirūpinsiu bilietais ir vieta..."

"Jokiu būdu!"

Aš sušukau ir dešine ranka mečiau puodelį, taikydamasis į vietą esančią apie penkiasdešimt centimetrų į dešinę nuo Agilio galvos. Bet iš įpročio aš padariau judesį kuris aktyvavo mano Ginklo Metimo įgūdį ir sviedė puodelį link sienos dideliu greičiu. Puodelis paliko šviesos pėdsaką prieš dideliu garsu rėždamasis į sieną. Laimei kambarys buvo nesunaikinamas objektas, taigi nieko daugiau, išskyrus atsiradusią sistemos žymą. "Nemirtingas Objektas", neatsitiko. Jeigu aš būčiau pataikęs į baldą, jis būtų tikrai sunaikintas.

"Ah, ar tu bandai mane nužudyti!?"

Po parduotuvės savininko perdėto šūksnio, kaip atsiprašymo ženklą aš pakėliau dešinę ranką, ir vėl atsilenkiau atgal ant kėdės.

Agilis tyrinėjo brangenybes gautas per vakar dienos kovą. Kars nuo karto jis išleisdavo keistą garsą, kuris tikriausiai reiškė jog jis rado kažką vertingo.

Gautus pinigus aš planavau lygiai pasidalinti su Asuna, bet mūsų susitartas laikas jau buvo praėjęs o ji vis dar neatvyko. Aš jau nusiunčiau jai pranešimą, taigi ji turėtų žinoti kur aš esu...

Vakar mes išsiskyrėme 74-ojo aukšto teleportacijos vartuose. Ji sakė jog ketina prašyti pertraukos ir persikėlė į 55-ame aukšto mieste Grandume esantį Kraujo Riterių HQ. Aš paklausiau ar turėčiau eiti kartu su ja, prisimenant bėdas kurių ji turėjo su Kuradeliu, bet ji su šypsena atsakė jog viskas gerai, taigi aš apleidau tą idėją.

Nuo mūsų susitarto laiko jau praėjo dvi valandos. Jeigu ji taip vėlavo, galbūt jai kas nors atsitiko? Galbūt turėjau eiti su ja? Norėdamas numalšinti nerimą aš vienu gurkšniu išgėriau arbatos puodelį.

Vos tik baigiau išgerti visą arbatą esančia arbatinuke, o Agilis baigė tyrinėti mano daiktus, išgirdau kažką bėgant laiptais. Greitai su trenksmu atsivėrė durys.

"Ei, Asuna..."

Aš beveik pasakiau "Tu vėluoji", tačiau sustojau. Asuna kaip paprastai buvo savo uniformoje, bet jos veidas buvo išbalęs ir akys spindėjo nerimu. Ji sudėjo rankas sau ant krūtinės, dukart ar triskart įkando sau į lūpą ir pasakė:

"Ką mes turėtume daryti... Kiritai..."

Beveik verkdama ji prisivertė kalbėti toliau:

"Atsitiko... kai kas blogo..."

Išgėrus naujai išvirtos arbatos, į Asunos veidą pamažu grįžo gyvybė, ir šiek tiek neryžtingai ji pradėjo pasakoti. Pajutęs atmosferą Agilis pasitraukė atgal į pirmąjį aukštą.

"Vakar... kai grįžau į HQ Grandume, apie viską kas atsitiko aš pranešiau savo gildijos lyderiui. Tuomet aš pasakiau jog noriu padaryti pertrauką nuo gildijos ir grįžau namo... Maniau jog aš gausiu leidimą per reguliarų rytinį susitikimą..."

Asuna, kuri sėdėjo priešais mane, nuleido akis ir prieš tęsdama stipriau suspaudė arbatos puodelį.

"Lyderis... sakė jog aš galiu padaryti pertrauką nuo gildijos. Bet yra viena sąlyga... Jis sakė kad... jis nori kovoti.. su Kiritu..."

"Ką...?"

Trumpam aš negalėjau suprasti ką ji pasakė. Kovoti...? Ar tai reiškė dvikovą? Ką bendro turėjo dvikova ir Asunos pertrauka nuo gildijos?

Kai aš paklausiau šių klausimų...

"Aš taip pat nežinau..."

Žiūrėdama į grindis Asuna papurtė galvą.

"Aš bandžiau jį įtikinti jog nėra jokios prasmės tai daryti... bet jis manęs neklausė..."

"Bet... tai problematiška. Jam pasiūlyti tokias sąlygas..."

Aš sumurmėjau ir gildijos lyderio vaizdas šmėstelėjo mano mintyse.

"Žinau. Lyderis paprastai palieka mus ramybėje kai mes planuojame kaip pereiti aukštus, jau nekalbant apie gildijos veiklą. Tačiau aš nežinau kodėl šį kartą..."

Nors Kraujo Riterių vadas labai charizmatiška, kas sukeldavo susižavėjimą ne tik jo gildijos nariams, bet ir beveik visiems priekinių linijų žmonėms, jis niekada neduodavo instrukcijų ar įsakymų. Per bosų kovas aš keletą kartų koviausi šalia jo ir gerbiau jo sugebėjimą išlaikyti tvarką nepratariant nei vieno žodžio.

Tokiam vyrukui staiga paprieštarauti iškeliant sąlygą jog aš su juo kovočiau, ką gi tai galėtų reikšti?

Nors aš buvau galutinai sutrikęs, aš prakalbau norėdamas nuraminti Asuna.

"...Na, pirma nueikime į Grandumą. Aš pats pabandysiu su juo pakalbėti."

"Taip... Atleisk jog visada pridarau tau bėdos..."

"Aš mielai bet ką padarysiu, nes tu mano..."

Man sustojus sakinio viduryje Asuna viltingai į mane pažvelgė.

"...svarbus grupės draugas."

Asuna iš pradžių susiraukė iš nepasitenkinimo, tuomet šiltai nusišypsojo.

Stipriausias Vyras, Gyva Legenda, Paladinas, ir t.t. – Kraujo Riterių lyderis turėjo tiek titulų jos neužtektų rankų jiems suskaičiuoti.

Jo vardas buvo Heathcliff. Prieš mano "Dvigubiems ašmenims" tampant plačiai žinomiems, jis buvo žinomas kaip vienintelis unikalaus įgūdžio turėtojas tarp šešių tūkstančių Aincad žaidėjų.

Jo papildomas įgūdis buvo kardo ir skydo kombinacija, kurie abu buvo kryžiaus formos, leidžianti naudotojui laisvai rinktis tarp puolimo ir gynybos. Tai buvo pavadinta "Šventuoju Kardu". Aš pats keletą kartų tai mačiau ir pastebėjau jog nuostabiausias įgūdžio dalykas tai triuškinanti gynyba. Gandai sako jog niekas nėra matęs jo HP pasiekiant geltoną ribą. Per 50-ojo aukšto boso kovą, kuri žaidėjams sukėlė daug nuostolių, jis sugebėjo pilnas dešimt minučių prieš bosą atsilaikyti vienas. Šis pasiekimas dar ir šiandien yra populiari pokalbių tema.

Nebuvo jokios ginklo galinčio perverti Heathcliff skydą.

Tai buvo viena labiausiai pripažintų Aincrad principų.

Su Asuna atvykus į 55-ajį aukštą jaučiau neapibūdinamą nerimą. Žinoma aš neketinau sukryžiuoti kardus su Heathcliff. Aš paprasčiausiai ketinau paprašyti priimti Asunos prašymą dėl pertraukos; tai buvo mano vienintelis tikslas.

Grandumas, 55-ojo aukšto gyvenamoji zona, buvo pramintas "Plieno Miestu". Taip buvo todėl jog Grandumas, ne taip kaip kiti miestai padaryti iš akmens, daugiausia susidarė iš aukštų bokštų pagamintų iš blizgančio metalinio plieno. Kadangi mieste buvo didelis skaičius kalvių, čia buvo nemažai gyventojų. Tačiau gatvėse nebuvo jokių medžių ar žalumos, kas darė įspūdį jog miestas buvo žiauriai negailestingas siaučiant žiemos vėjams.

Mes palikome vartų aikštę ir ėjome keliu padarytų iš plieno plokščių pritvirtintų kniedėmis. Asunos žingsniai atrodė sunkūs; galbūt taip buvo todėl jog ji bijojo to kas gali atsitikti.

Mes ėjome tarp plieninių bokštų maždaug dešimt minučių kol prieš mus pasirodė dar didesnis bokštas. Sidabrinės ietys kyšojo virš didžiulių vartų, šaltame vėjyje plevėsavo baltos vėliavos su raudonu kryžiumi. Tai buvo Kraujo Riterių gildijos HQ.

Asuna sustojo priešais mane. Ji valandėlę pažiūrėjo aukštyn į bokštą ir tuomet pasakė:

"Prieš tai HQ buvo mažas namas 39-ojo aukšto kaimiškoje gyvenvietėje. Visi ištisai skundėsi jog jis buvo per mažas ir perpildytas. Aš nesu prieš gildijos plėtimąsi... bet šis miestas per šaltas ir man nepatinka..."

"Tiesiog greičiau visą baikime; tuomet galėsime eiti suvalgyti ką nors šilto."

"Tu visada kalbi apie valgymą."

Asuna nusišypsojo ir savo kairiąja ranka švelniai suėmė mano dešinės rankos pirštus. Ji į mane net nepažvelgė, sumišusį dėl tokio elgesio, ir tiesiog keletą sekundžių taip ir stovėjo.

"Gerai, įkrova baigta!"

Tuomet ji paleido mano ranką ir ilgai žingsniai nuėjo link bokšto. Aš suskubau sekti paskui ją.

Užlipę laiptais atsidūrėme priešais plačiai atvertus vartus, kurie buvo saugomi dviejų itin ginkluotų sargybinių su ilgomis ietimis kiekvieno šone. Asuna ėjo link jų, savo batais eidama per grindis ir sukeldama žvangėjimo garsą. Jai priartėjus abu sargybiniai pasveikino ją nuo žemės pakeldami savo ietis.

"Ačiū už jūsų sunkų darbą."

Po šio glausto atsakymo ir dėl užtikrinto žingsniavimo, buvo sunku patikėti jog tai ta pati prislėgta mergina prieš valandą buvusi Agilio parduotuvėje. Sekdamas netoli Asunos aš praėjau sargybinius ir kartu su ją įėjau į bokštą.

Kaip ir kiti pastatai Grandume, šis bokštas buvo pagamintas iš juodo plieno. Pirmas aukštas buvo erdvus vestibiulis, bet šiuo metu čia nebuvo nei vieno žmogaus.

Galvodami jog viduje dar šalčiau nei lauke, mes perėjome iš mozaikos sudėtas grindis, kurios buvo kruopščiai surinktos ir daugybės metalo gabaliukų, ir priėjome sraigtinius laiptus.

Laiptais lipome į viršų; mūsų žingsniai aidėjo vestibiulyje. Laiptų buvo tiek daug jog žmogus su žemais gyvybingumo parametrais būtų pusiaukelėje išgriuvęs. Po nesuskaičiuojamos daugybės durų aš pradėjau jaudintis kiek aukščiau dar turėsime lipti. Galiausiai Asuna sustojo priešais plienines duris.

"Tai...?"

"Taip..."

Asuna palinksėjo o jos veidas išdavė nerimą. Bet atrodo ji greitai priėmė sprendimą. Pakėlusi dešinę ranką ji garsiai pabeldė, ir nelaukdama atsakymo įėjo. Iš kambario plūstant šviesai aš prisimerkiau.

Viduje buvo kambarys užimantis visą bokšto aukštą. Visos sienos buvo padarytos iš permatomo stiklo langų. Pro juos sklindanti šviesa nudažė kambarį monotoniška pilka spalva.

Kambario viduryje stovėjo didelis pusapvalis stalas, už jo ant kėdžių sėdėjo penki vyrai. Aš niekada nemačiau keturių esančių šonuose, bet esantį viduryje puikiai žinojau. Jis buvo paladinas Heathcliff.

Jis neatrodė taip įspūdingai. Jo amžius buvo maždaug dvidešimt penkeri. Jo veido bruožai buvo aštrūs kaip mokslininko, virš jo kaktos kabėjo sruoga plieno-pilkumo plaukų. Prabangus raudonas apsiaustas esantis ant aukšto, plono kūno darė jį panašesnį į šiame pasaulyje neegzistuojančius burtininkus nei į karį su kardu.

Bet pastebimiausias bruožas buvo jo akys. Tos paslaptingos žalvarinės akys skleidė stiprų magnetizmą kuris priblokšdavo žmones. Tai net nebuvo mano pirmasis susitikimas su juo; bet tiesą sakant, aš vis tiek jaučiausi įbaugintas.

Asuna priėjo prie stalo, savo batais sukeldama aidą, ir grakščiai pasisveikino.

"Aš atvykau atsisveikinti."

Atsakydamas Heathcliff karčiai nusišypsojo.

"Nėra kur skubėti. Leisk pirma su juo pasikalbėti."

Tai sakydamas jis pažiūrėjo į mano pusę. Aš nusiėmiau savo gobtuvą ir atsistojau šalia Asunos.

"Ar tai mūsų pirmas susitikimas ne boso kovoje, Kiritai?"

"Ne... Mes šiek tiek kalbėjomės per 67-ojo aukšto strateginį susitikimą."

Pats to nejausdamas aš atsakiau formaliu tonu.

Heathcliff nežymiai linktelėjęs ant stalo suglaudė savo rankas.

"Tai buvo sunki kova. Mes beveik patyrėme nuostolių savo gildijoje. Nors mus vadina geriausia gildija, mums visada trūksta žmonių. O tu dabar bandai atimti vieną iš brangiausių bei geriausių žaidėjų."

"Jei ji tokį brangi, kaip dėl atidesnio jos sargybinių rinkimo?"

Po mano kandžios replikos labiausiai dešinėje esantis žmogus, su besikeičiančia veido išraiška pradėjo stotis. Bet Heatchliff mostelėjęs ranka jį sustabdė.

"Aš įsakiau Kuradeliui grįžti į savo namus ir apmąstyti savo klaidas. Aš turiu atsiprašyti už jums sukeltas bėdas. Bet, mes negalime tiesiog sėdėti čia ir leisti išsivesti mūsų sublyderę Kiritai—"

"Jeigu nori ją pasiimti – laimėk ją savo kardu, su "Dvigubais Ašmenimis". Jei kovosi prieš mane ir laimėsi, Asuna gali su tavimi eiti. Bet jei pralaimėsi turėsi prisidėti prie Kraujo Riterių."

"..."

Aš pajutau jog pradedu po truputį suprasti šį paslaptingą žmogų.

Jis buvo apsėstas kardų dvikovų. Dar daugiau, jis turėjo nepalaužiamą pasitikėjimą savo įgūdžiais. Jis buvo beviltiška persona negalintis atsisakyti žaidėjo garbės nors ir yra įkalintas šiame neišvengiamame mirties žaidime. Kitaip sakant jis yra toks pat kaip ir aš.

Išgirdusi Heathcliff žodžius Asuna, kuri iki šios buvo tyli, pravėrė burną ir prakalbo lyg nebegalėtų to iškęsti.

"Lyderi, aš nesakiau, kad palieku gildiją. Aš tiesiog nori trumpam išeiti, pagalvoti apie keletą dalykų..."

Aš uždėjau ranką ant Asunos peties, kurios žodžiai tapo labiau įaudrinti, ir žengiau žingsnį į priekį. Aš tiesiogiai atrėmiau Heathcliff žvilgsnį ir mano burna judėjo beveik pati.

"Gerai. Jeigu nori kalbėti per kardus, aš tam neprieštarauju. Mes tai nuspręsime dvikova."

"Auu--!Kvailyskvailyskvailys!!!"

Mes buvome grįžę į Algade, Agilio parduotuvės antrąjį aukštą. Išvijęs smalsų krautuvininką atgal į pirmą aukštą, aš bandžiau nuraminti Asuną.

"Aš iš visų jėgų stengiausi jį įtikinti to turėjai tiesiog eiti ir tai pasakyti!!!"

Asuna sėdėjo ant akmeninės kėdės, kurioje buvau aš, porankio, ir naudojo savo tvirtai sugniaužtus kumščius mane kamuoti.

"Aš atsipašau! Aš laaaaabai atsiprašau! Aš tiesiog ėjau su minia ir..."

Man švelniai sugriebus jos kumščius ji galiausiai nusiramino; tačiau dabar ji buvo susiraukusi. Aš turėjau priversti save nesijuokti tarp didžiulio jos elgesio skirtumo čia ir gildijos HQ.

"Nieko tokio. Mes nusprendėme naudoti pirmo smūgio taisykles, taigi nėra jokio pavojaus. Be to, juk nėra taip jog aš neturiu jokių galimybių laimėti..."

"Uu~~~~..."

Asuna išleido piktą garsą ir sukryžiavo savo plonas, ilgas kojas.

"...Kai aš pamačiau Kirito "Dvigubus Ašmenis" aš pamaniau, kad tavo įgūdis visai kitame lygyje. Bet tas pats ir su lyderio "Šventuoju Kardu"... Kai kas galėtų sakyti jog jų galios užtektų sunaikinti žaidimo balansui. Tiesą sakant aš nežinau kas laimės... Bet ką tu ketini daryti? Jeigu tu pralaimėsi nesvarbu, kad aš negalėsiu pasiimti pertraukos, bet tu būsi priverstas prisijungti prie Kraujo riterių Kiritai."

"Na priklausomai nuo to kaip galvosi, galima sakyti jog aš vis tiek pasieksiu savo tikslą."

"Eh? Kodėl?"

Aš turėjau privesti savo burną atsiverti, kad galėčiau atsakyti.

"Err, na, kol... kol Asuna yra su manimi, aš neprieštarauju prisijungimui prie gildijos."

Praeityje aš niekad nebūčiau to pasakęs, net jeigu to reikėtų išsaugoti savo gyvybę. Iš nuostabos Asunos akys išsiplėtė, jos veidas tapo toks raudonas, kaip prinokęs obuolys. Tuomet dėl kažkokios priežasties ji nutilo, ir atsikėlusi nuėjo prie lango.

Pro Asunos pečius aš galėjau girdėti kasdienius Algade garsus, kurie buvo girdimi besileidžiant saulei.

Ką aš pasakiau buvo tiesa, bet aš vis dar jaučiausi blogai dėl tapimo gildijos dalimi. Man prisiminus gildijos vardą, kuriai aš priklausiau ir kurios šiandien jau nebėra, aštrus skausmas pervėrė mano širdį.

Na, aš neturiu jokių ketinimų pralaimėti.

Aš pagalvojau ir atsikėlęs iš kėdės priėjau prie Asunos.

Greitai po to, Asuna švelniai padėjo savo galvą ant mano dešinio peties.

Grįžti atgal į pagrindinį puslapį

Grįžti atgal į vienuoliktą skyrių

Toliau į tryliktą skyrių