Welcome to the N.H.K! ~Lithuanian~:Skyrius2 Dalis1
Antrasis skyrius. Džihadas[edit]
Pirma dalis[edit]
Nuo tos nakties, kai pasiryžau kovoti prieš N.H.K., prabėgo keletas mėnesių.
Pro buto langą žvelgiant į kaimynystėje buvusį parką matėsi visu gražumu žydinčios sakuros. Džiaugsmingas ir be galo nuostabus reginys.
Vis dėlto, pergalės niekur nesimatė. Nesimatė jokių ženklų apie šios kovos laimėjimą.
Visų pirma, aš dar net nežinojau kur slėpėsi mano priešas.
Pamaniau, kad galbūt reiktų susprogdinti N.H.K. būstinę.
Ne, jei ką nors panašaus padaryčiau, būčiau tiesiog nušautas policijos.
Atmečiau tokį planą.
Svarbiausia, kad žinojau, jog mano priešas buvo N.H.K. Turėjau tuo tikėti – ar bent jau apsimesti, kad tikėjau. Taip ir turėjo būti. Man reikėjo susilaikyti nuo bet kokių neapgalvotų poelgių.
Jei tai ir toliau tęsis, mano situacija niekada nepagerės.
Pastaruoju metu man vis labiau depresiją varė ateinančio pavasario ženklai, kurie negailestingai veržėsi net į mano niūrų šešių tatami vieno kambario butą.
Į kaimyninį butą atsikraustė naujas studentas, pakeisdamas ankstesnįjį. Šiuo metu pirmakursiai su šypsenomis veiduose žygiavo keliu į mokyklą. Atidarius langą vidun patenka vėsus pavasarinio vėjo dvelksmas, skrajojantys sakurų žiedlapiai ir nuotaikingas žmonių juokas...
Ech, kaip taip galėjo nutikti? Pavasario linksmybės mane vienintelį paliko užnugary. Ne, dar blogiau: iš manęs aktyviai tyčiojosi visas likęs pasaulis, buvęs džiaugsmingos nuotaikos dėl prasidėjusio pavasario. Bent jau šitaip aš tai suvokiau.
Jau beveik metus deramai nebendravau su kitu žmogumi.
Jaučiau, kad jei taip ir toliau, užmiršiu kaip kalbėti japoniškai. Jutau, kad nuolatos vis labiau ir labiau tolau nuo savo sugrįžimo į visuomenę. Tai nebūtų gerai; tai būtų labai blogai. Jei greitai neištrūksiu iš savo hikikomorio gyvenimo, visuomeniškai pasauliui visam laikui tapsiu nebegyvas.
Pirmiausia man reikėjo apsvarstyti savo nepriklausomybę. Žinojau, kad man reikėjo susirasti darbą. Štai todėl neseniai iš parduotuvės nusipirkau žurnalą su informacija ieškantiems darbo. Vis dėlto, kiek jį paskaičius viskas atrodė neįmanoma.
Ak, tai neįmanoma. Visiškai neįmanoma. Aš lūzeris, išmestas iš trečiarūšio universiteto, su nuliu kvalifikacijų. Štai kas aš. Jeigu būčiau kokios nors kompanijos personalo vadybininkas, jokiu būdu nesamdyčiau tokio hikikomorio kaip aš. Šiais laikais – kai jau ir taip sunku susirasti darbą – jokia kompanija noriai nesamdytų tokį bevertį žmogų kaip aš.
Juk galiausiai kada nors kiekvienas žmogus, nesvarbu kas, privalo dirbti. Tokia jau tikrovė.
Negaliu tiesiog toliau amžinai melžti savo tėvus.
Ir nebegaliu toliau juos apgaudinėti tokiomis apgailėtinomis melagystėmis kaip "Viskas gerai! Net jei ir mečiau universitetą su vos keliomis kvalifikacijomis, aš be vargo susirasiu darbą! Šiuo metu aš mokausi įvairiausiems sertifikatams, tokiems kaip IT administravimo, TOEFL[1], teksto apdorojimo, kompiuterinio raštingumo, skaitytuvo naudojimosi įgūdžių[2], bei įvairių kitų dalykų. Todėl prašau, atsiųskit man dar truputį pinigų!"
Jo, mano laikas senka. Gali būti, kad tai bus vos už kelių mėnesių.
Kol mano tėvai nesiliovė siųsti man pinigus, privalau ištaisyti savo siurbėlišką charakterį ir ištrūkti nuo šios hikikomoriškos gyvensenos.
Privalau nugalėti N.H.K.
Ar aš tai sugebėsiu? Ar aš sugebėsiu padaryti kažką tokio beatodairiško?
Už mano buto sienų buvęs pasaulis buvo kupinas pavojų. Bauginančiais greičiais važinėjo mašinos, vėjyje sklandė kedrų žiedadulkės, o po gatves kartas nuo karto bastėsi atsitiktiniai žudikai.
Ar aš tikrai galėčiau save išstumti į tą pavojingą pasaulį? Ar man tikrai viskas būtų gerai?
...Tiesą sakant, aš dėl to labai nerimavau.
Iš tikrųjų, tai buvo neįmanoma.
Toks nevykėlis kaip aš niekaip negalėtų visuomenėje gyventi paprasto gyvenimo. Tokiam, kuris dar vakar pirmą kartą per šitiek laiko žmoniškai pabudo septintą valandą ryto tik tam, kad paskendęs mintyse toliau pradrybsotų lovoje iki vidurdienio, normalus socialinis gyvenimas yra neįmanomas. Taip, tinkamas gyvenimas įprastoje visuomenėje būtų neįmanomas tokiam, kuris po to nusprendė trumpam nusnūsti ir užmerkęs akis pramiegojo visą dieną ir naktį, kol pabudo šįryt penktą.
Normalus gyvenimas visuomenėje būtų neįmanomas tokiam kaip aš, kuris vakarykštės nakties sapnui šitaip nesėkmingai bandė pritaikyti froidiškąją psichoanalizę. Mano sapne buvo vaizduojamas pasinėrimas į nepadorius heteroseksualius santykius mažame kambaryje su aukštesnės klasės mokine iš gimnazijos, o iš mano analizės buvo galima suprasti tik tai, kad tuo buvo išreiškiamas pasąmoniškas troškimas pasinerti į nepadorius heteroseksualius santykius mažame kambaryje su aukštesnės klasės mokine iš gimnazijos. Mano galutinė išvada buvo "Kuri čia dalis buvo sapno interpretavimas? Tu tiesiog pakartojai tą patį!"
Neįmanoma man, kuris nuėjo pusryčiauti ir, atidaręs šaldytuvą, suprato, kad viduje nebuvo nei vieno maisto produkto. Neįmanoma man, kuris tada nusprendė nepaisyti į savo tuščią skrandį ir nuėjo išsimaudyti, tik kad sužinotų, kad jam buvo visiškai pasibaigęs muilas ir šampūnas.
Ir neįmanoma man, kuris į horoskopą, išgirstą per rytinę TV laidą – "Šiandien mergelėms prognozuojama didelė sėkmė meilėje. Netikėtas žmogus gali jums prisipažinti" – atsakė apgailėtinu komentaru: "Kaip jos man prisipažins meilėje, jei aš kiaurą dieną neeinu iš buto? Hm? Tegul pabando."
Normalus gyvenimas visuomenėje man buvo visiškai neįmanomas.
Ak.
Gal geriau man tiesiog mirti!
Gal man reiktų tiesiog mirti.
Ne. Aš nemirsiu, nes esu stiprus, viską galintis karys.
Aš buvau pasiryžęs gyventi iki tos dienos, kai nugalėsiu N.H.K, net jei tai būtų reiškę, kad turėsiu ropoti grindimis.
Arba laimėsiu, arba pralaimėsiu; tik tai liko neaišku. Kaip bebūtų, man prireiks begalės drąsos, todėl privalėjau išspausti kiekvieną jos gramą sau iš kūno. Vis dėlto, visų pirmiausia man reikėjo papusryčiauti.
Palengva atsikėlęs iš lovos, atsidariau spintelę ir išsiėmiau juodai dienai laikytą puodelį ramen. Įpyliau į jį karšto vandens iš virdulio, kurį laikiau ant šaldytuvo. O tuomet laukiau – besiklausydamas duslių anime dainos garsų, kurie sklido iš gretimo 202 buto – aš tris minutes kantriai laukiau.
Šiaip tai nieko svarbaus, tačiau panašu, kad tam mano gretimam kaimynui, kuris čia atsikraustė tik šį pavasarį, labai jau patiko anime. Ir nors tai nieko ypatinga, mokslo metai juk jau prasidėjo. Ar tikrai nieko tokio, kad jis tebėra namie? Mano norėjosi jį įspėti, "Ryte ne laikas būt įnikusiam į Magical DoReMi[3] teminę dainą. Tu pavėluosi!" Žinoma, aš nieko panašaus nedariau. Mano kaimyno gyvensena ne mano reikalas.
Tokioms mintims skrajojant mano galvoje, trys minutės prabėgo lyg akimirksniu.
Mano ramen buvo paruoštas.
Ir tuomet tai nutiko.
Kaip tik tą akimirką, kai jau besiruošiau į makaronus įmerkti savo vienkartines valgomąsias lazdeles, mano durų skambutis suskambo "ding dong, ding dong", nutraukdamas visą procedūrą.
Kas gi tai galėtų būti?
Savaime suprantama, aš nepanikavau. Mano pusryčius sutrukdęs nelauktas lankytojas turbūt tiesiog žmogus, atsiųstas paimt pinigų už elektrą. O kadangi jos atjungimas man tikrai keltų rūpesčių, paklusniai padėjau valgomąsias lazdeles ir toliau tebevilkėdamas pižamą, nuėjau link durų.
Paskubomis atvėriau duris ir tariau, "O, elektra! Elektra, tiesa? Galiu jums dabar sumokėti. Em, aš sumokėsiu jums tuoj..."
Tada mano balsas nutilo. Suglumintas išsišiepusio veido ir iš viso jos kūno sklidusios subtilios auros, supratau, kad ši vidutinio amžiaus moteriškė jokiu būdu negalėjo būti elektros tinklų atsiųsta mokesčių surinkėja.
"Prašau mums atleisti trukdome" pasakė man ši lankytoja. Moters veidas buvo apšviestas rytinės saulės. "Mes čia daliname brošiūras" pasakė ji ir džiugiai šypsodamasi padavė man dvi mažas brošiūras.
Ant viršelio buvo užrašyta:
Atmerk akis!
Druaga tvirtovė.[4]
Pro atviras duris papūtė gaivinantis pavasario vėjas. Lauke švelnus balandžio rytas buvo ramus ir giedras.
Pastabos[edit]
| Grįžti atgal į pagrindinį puslapį | Grįžti atgal į pirmojo skyriaus antrąją dalį | Toliau į antrojo skyriaus antrąją dalį |
