Sword Art Online:Knyga1 Skyrius9

9 skyrius

Prabėgo daugiau nei metai nuo tada kai Kraujo Riteriai tapo stipriausia gildija.

Nuo tada gildijos lyderis, "Legendinis žmogus", ir sublyderė Asuna "Blyksnis" tapo žinomi kaip geriausi kariai visame Aincrad. Dabar aš turėjau galimybę stebėti Asuną, kuri buvo ištreniravusi rapyros-kardo įgūdžius, kovoje prieš normalų monstrą.

Mes buvome pačiame kovos įkarštyje, mūsų priešas buvo skeletinis karys pavadinimu "Demoniškas Tarnas". Jis buvo daugiau nei dviejų metrų aukščio, dešinėje rankoje laikė didelį tiesų kardą o kairėje apvalų metalinį skydą ir buvo apsuptas nykios mėlynos šviesos.

Bet Asuna jam nepasidavė.

"Hrrrrgrrrr!"

Sušukęs šį keistą šūksnį, skeletas keletą kartų sumojavo kardu, kelyje palikdamas mėlynas linijas. It buvo keturių smūgių sudėtinis įgūdis "Vertikalus Kvadratas". Keletą žingsnių atsitraukęs aš nekantriai žiūrėjau kaip Asuna žengė į kairę bei dešinę, elegantiškai išvengdama visų smūgių.

Net jeigu tai buvo 2-prieš-1 situacija, mes negalėjome kartu kovoti prieš pilnai apsiginklavusį priešą. Tai nebuvo uždrausta sistemos, tačiau kai du žmonės kovodavo netoli vienas kito ir mojuodavo kardais pirmyn ir atgal greičiau nei akis gali pamatyti, tai labiau kliudydavo nei padėdavo. Taigi kovojant grupėje buvo naudojamas komandinio darbo įgūdis "keitimasis".

Po visų keturių nepataikytų smūgių Demoniško Tarno stovėsena šiek tiek sutriko. Asuna nepraleido progos ir pradėjo kontrataką.

Sidabrinio-balto kardo staigūs smūgiai vienas po kito įspūdingai pasiekė savo tikslą, ir skeleto HP sumažėjo. Kiekvienas atskiras smūgis daug žalos nedarė, tačiau smūgių skaičius buvo neįtikėtinas.

Po trijų trumpų dūrių skeleto gynyba šiek tiek pagerėjo, ir Asuna pakeitusi stilių dukart smogė į jo kojas. Tuomet, jos kardo galiukui žibant akinančiai balta spalva, ji smogė du stiprius smūgius į viršų bei apačią.

Tai buvo aštuonių smūgių derinys. Tai tikriausiai buvo aukšto lygio kardų įgūdis pavadinimu "Žvaigždžių Lietus". Taip tiksliai pataikyti šiais plonais ašmenimis, kurie paprastais būdavo neefektyvūs prieš tokius priešus, buvo neįtikėtinų įgūdžių įrodymas.

Jėga kuri sumažino skeleto HP maždaug trisdešimt procentų taip pat buvo nuostabi, tačiau mano labiausiai sužavėjo kovos elegancija. Tai tikriausiai tai ką žmonės vadina kardų šokiu.

Asuna nebyliai stovinčiam man, lyg turėdama akis savo pakaušyje.

"Kiritai, keičiamės!"

"Ak, gerai!"

Aš nuskubėjau į kovą, ir tuo pačiu metu Asuna atliko stiprų dūrį.

Skeletas savo kairėje rankoje esančiu skydu atrėmė smūgį ir pasipylė žiežirbos. Bet to ir buvo tikėtasi. Priešas atrėmęs stiprią ataką trumpam apsvaigo, taigi negalėjo atremti kitos atakos.

Žinoma Asuna taip pat buvo apsvaigusi kai jos smūgis buvo atremtas, bet svarbiausia buvo "spraga".

Aš iškarto puoliau su atakos tipo įgūdžiu. Viduryje kovos sukurti spragą ir apsikeisti vietomis su savo partneriu ir buvo vadinama "keitimu".

Akies krašteliu įsitikinęs kad Asuna pasitraukė iš puolimo zonos, aš įnirtingai puoliau priešą. Nebent tu esi meistras kaip ji, prieš priešus kaip šis Demoniškas Tarnas efektyviausios buvo paprastos kertamosios atakos. Šiuo atveju geriausiai tiktų smūgio tipo ginklai kaip kad vėzdas. Bet aš, ir tikriausiai Asuna, neturėjome jokių smūgio tipo įgūdžių.

Mano panaudotas "Vertikalus Kvadratas" smogė keturis kartus ir smarkiai sumažino priešo HP. Skeletas reagavo lėtai. Taip buvo todėl, kad monstrai turėjo polinkį šiek tiek užtrukti kai staiga pasikeisdavo priešo atakos modelis. Vakar aš turėjau praleisti daug laiko, kad tai būtų įmanoma padaryti kovoje prieš Driežažmogį, bet kai turi partnerį, tereikia vieno pasikeitimo. Tai buvo didžiausias kovos grupėje privalumas.

Aš išvengiau kontratakos ir pradėjau vieną iš pagrindinių įgūdžių, kad pabaigti šią kovą. Aš smogiau stiprų smūgį iš viršaus į jo dešinė pusę, tuomet pasukęs riešą smogiau atgal ta pačia trajektorija, smūgiu panašiu į golfo lazdos smūgiavimą. Kiekvieną kartą kardui smogus į priešo kūną, kuris buvo sudarytas vien iš kaulų, pasigirsdavo smūgio garsas ir žybtelėdavo oranžinė šviesa.

Skeletas manydamas, kad kitas smūgis bus iš viršaus pakėlė skydą, tačiau aš nepateisinau jo lūkesčių ir taranavau jį savo dešiniu pečiu. Tuomet į svyruojantį skeletą aš smogiau vertikalų smūgį, ir nesustodamas vėl jį taranavau, šįkart savo dešiniu pečiu. Tai buvo įgūdis kuris leido sukurti stiprių atakų grandinę sujungiant smūgius su priešo smūgiavimu: "Meteoro Lūžis". Nenoriu girtis, tačiau tai buvo įgūdis reikalaujantis kovos be ginklo bei vienos rankos kardo įgūdžių.

Priešo HP smarkiai sumažėjo ir dabar buvo raudoną ribą. Aš sutelkiau visas jėgas į finalinį septynių atakų derinio smūgį – horizontalų kirtį iš kairės. Kardas piešdamas spindinčią arką pataikė tiesiai į skeleto kaklą. Trakštelėjęs lūžo kaulas ir į orą nuskrido kaukolė, o kūnas parkrito ant žemės lyg marionetė nukirptomis stygomis.

"Mes laimėjome!!"

Asuna pliaukštelėjo man per nugarą, kur jau buvo mano kardas.

Mes atidėjome daiktų pasidalinimą ir pradėjome eiti.

Iki šiol su monstrais kovėmės keturis kartus, tačiau nepatyrėme beveik jokios žalos. Kadangi Asunos stilius buvo trumpi dūriai o manasis sudaryti ilgas įgūdžių grandines, tai išvargindavo AI – algoritmų prasme, ne CPU apdorojimo galimybe – ir leido mūsų įgūdžiams gerai derėti. Tikriausiai tarp mūsų lygių taip pat nedidelis skirtumas.

Mes atsargiai ėjome per nuostabų koridorių, kurio šonuose stovėjo kolonos. Su mano skenavimo įgūdžiu nebuvo jokių galimybių, kad mus užpuls, tačiau mūsų žingsnių aidas mane vis tiek neramino. Labirinte nebuvo jokių šviesos šaltinių, bet aplinka skleidė silpną, paslaptingą švytėjimą, taigi buvo galima gan gerai matyti.

Aš atsargiai ištyrinėjau koridorių atspindintį šviesiai mėlyną spalvą.

Prieš tai buvusiame aukšte labirintas buvo padarytas iš raudonai-balto kalkakmenio. Bet pakilus aukščiau, visa buvo padaryta iš akmens skleidžiančio lipšniai mėlyną spalvą. Kolonos buvo išgraviruotos įspūdingais bet klaikiais piešiniais, ir po mūsų kojomis uždengdamas grindis bėgo vanduo. Galima sakyti jog atmosfera tapo "sunkesne". Žemėlapyje nebebuvo daug tuščių plotų. Jei mano spėjimas teisingas, prie mus esantis plotas tikriausiai—

Koridoriaus pabaigoje mūsų laukė pora žaliai-mėlynų durų. Ant durų esantys raižiniai buvo panašūs į esančius ant kolonų. Net jei tai ir buvo pasaulis padarytas vien iš duomenų, nepaaiškinama aura smelkėsi pro tas duris.

"...Ar tai...?"

"Tikriausiai...? Tai boso kambarys."

Asuna tvirtai suspaudė mano palto rankovę.

"Ką mes turėtume daryti...? Mums nieko nenutiks jei tik pasižiūrėsime, tiesa?"

Priešingai šiems drąsiems žodžiams, jos balsas skambėjo neramiai. Net jei ji ir yra aukščiausios klasės karė, atrodo tokie dalykai jai vis tiek baisūs. Na, to galima tikėtis. Aš tai pat buvau išsigandęs.

"...Dėl visa ko pasiruoškime teleportavimosi akmenis."

"Taip."

Asuna palinksėjo ir iš kišenės išsiėmė mėlyną kristalą. Aš taip pat pasiruošiau savąjį.

"Pasiruošusi...? Aš tuojau jas atidarysiu..."

Asunai tvirtai laikantis mano rankos, kaire ranka, kuria taip pat laikiau teleportavimosi kristalą, paliečiau duris. Jei taip būtų tikras pasaulis, mano rankos skęstų prakaite.

Man lėtai stumiant duris, kurios buvo dukart už mane aukštesnės, jos darėsi stebinančiai lengvai. Vos tik jos pradėjo judėti, abejos durys atsidarė taip greitai, jos mes su Asuna likome sumišę. Mums stovint sulaikius kvapą, milžiniškos durys baigė judėti ir galingu trenksmu atskleidė mums kas yra viduje.

—Ar bent taip manėme; viduje buvo visiška tamsa. Šviesa sklindanti iš koridoriaus nepasiekė to kambario. Tamsi juoduma nieko neatskleidė, kad ir kiek spoksojome.

"..."

Vos tik man pravėrus burną, šiek tiek toliau švilpdamos užsidegė dvi baltai-mėlynos liepsnelės, tuomet dar pora, ir dar pora.

*Whoooooosh*... Besitęsiant šiam garsui, akimirksniu atsirado takas vedantis į kambario vidurį. Tako pabaigoje buvo didelis ugnies stulpas, ir stačiakampis kambarys nušvito mėlyna spalva. Jis buvo labai erdvus. Atrodė, kad visos neištyrinėtos vietos žemėlapyje buvo šis vienas kambarys.

Lyg norėdama nusiraminti Asuna įsikibo į mano ranką, bet šiuo metu aš negalėjau mėgautis šiuo jausmu. Taip buvo todėl, kad tiesiai už ugnies stulpo pradėjo atsirasti milžiniška figūra.

Siaubingas kūnas buvo nusėtas išsipūtusiais raumenimis. Oda buvo tamsiai mėlyna, ir galva esanti virš plonų krūtinės šarvų buvo ne žmogaus, bet kalnų ožkos.

Abiejuose galvos šonuose buvo lenkti ragai. Jo akys, kurios taip pat degė skaisčiai mėlyna spalva, buvo susitelkusios į mus. Jo žemutinė kūno dalis buvo padengta tamsiai mėlynu kailiu tačiau ir už ugnies jis nebuvo labai gerai matomas, tačiau atrodė jos jis yra toks pat kaip ir gyvulio. Paprastai sakant, tai buvo demonas.

Tarp mūsų ir kambario vidurio kuriame stovėjo demonas buvo nemažas atstumas. Nepaisant to, mes sustingę stovėjome vietoje, negalėdami pajudinti nė vieno raumens. Iš visų ankščiau kovotų monstrų tai buvo pirmasis turintis demono formą. Dėka nesuskaičiuojamos daugybės žaistų RPG žaidimų aš buvau prie jų pripratęs, tačiau dabar iš tikrųjų jį pamačius aš negalėjau sulaikyti savo kūne kylančios baimės.

Aš neryžtingai sutelkiau į jį žvilgsnį ir perskaičiau pasirodžiusius žodžius: "The Gleameyes". Tai neabejotinai buvo šio aukšto bosas. Priekyje esantis žodis „The" buvo to įrodymas. Gleameyes – akys kurios švyti.

Tiek perskaičius, mėlynasis demonas staiga pradėjo kratyti savo ilgą snukį ir suklykė. Mėlynos liepsnos smarkiai sudrebėjo ir visa kambarys ėmė vibruoti. Jam pakėlus kardą iš nosies bei burnos pradėjo veržtis ugnis. Tuomet demonas pradėjo pulti neįtikėtinu greičiu – priversdamas drebėti žemę – ir neleisdamas mums net pagalvoti.

"Ahhhhhhhhhhhh!"

"Kyaaaaaaaaaaaa!"

Mes pradėjome rėkti, ir tuo pačiu metu pasisukę 180° ėmėme bėgti kaip galėdami greičiau. Žinojome, kad teoriškai bosas negali išeiti iš savo kambario, bet mes negalėjome ten pasilikti. Patikėdami savo kūnus iki šiol treniruotiems ištvermės parametrams mes bėgome per koridorių lyg vėjo gūsis.

Grįžti atgal į pagrindinį puslapį

Grįžti atgal į aštuntąjį skyrių

Toliau į dešimtąjį skyrių