Sword Art Online:Knyga1 Skyrius6

6 skyrius

Salmeburgas buvo gražus miestas su pilimi 61-ajame aukšte.

Jis nebuvo labai didelis. Tačiau miestas, su pilimi, kurios centre buvo dangų siekiantys bokštai, buvo subtiliai pastatytas iš balto granito, kuris kontrastingai derėjo su visur aplink esančia žalia lapija. Čia buvo gana daug parduotuvių taigi nemažai žaidėjų norėjo naudoti šia vietą kaip namų miestą. Bet kadangi namai buvo beprotiškai brangūs – jie turėjo būti bent trimis kartais brangesni nei Alagade – buvo beveik neįmanoma jų įpirkti nebent buvai aukšto lygio.

Kai aš kartu su Asuna atvykome į Salemburgo teleportacijos vartus, saulė jau buvo beveik nusileidusi ir paskutiniai saulės spinduliai nudažė gatves tamsiai purpurine spalva.

Didžiąją dalį 61-ojo aukšto užėmė ežeras, o Salemburgas buvo šio ežero viduryje esančioje saloje, taigi buvo galima matyti kaip, lyg kokiame paveiksle, atsispindi besileidžianti saulė.

Aš susižavėjęs spoksojau į miestą, ir netekau žado, kai už miesto esantis didžiulis ežeras suspindo mėlyna bei raudona spalva. Na, NerveGear nebuvo labai sunku sukurti tokius šviesos efektus su naujos kartos CPU ir jų deimantiniais puslaidininkiais.

Teleportacijos vartai buvo aikštėje esančioje priešais pilį bei pagrindinę gatvę, kurios abiejose pusėse driekėsi lempų eilės. Gatvė buvo šiaurinėje pusėje ir tęsėsi per visą miestą. Parduotuvės bei namai buvo tvarkingai išdėstyti, ir netgi čia vaikštinėjantys NPC atrodė kažkaip gerai apsirengę. Aš praskėčiau rankas ir giliai įkvėpiau, nes netgi oras skyrėsi nuo esančio Algade.

"Hmmm. Jis didelis ir turi keletą žmonių. Man patinka jog čia daug erdvės."

"Tai kodėl nepersikraustai?"

"Aš neturiu net panašios pinigų sumos" aš atsakiau gūžtelėdamas pečiais. Tuomet aš nutaisiau rimtą veido išraišką ir neryžtingai paklausiau.

"...Svarbiau, ar tikrai gerai? Ten..."

"..."

Supratusi ką aš bandau pasakyti, Asuna nuleidusi galvą apsisuko ir su bato galu palietė grindis.

"...Tiesa, jog keletą kartų nutiko blogų dalykų, kai aš buvau viena. Bet man paskirti sargybinius jau šiek tiek per daug, tiesa? Aš sakiau, kad man jų nereikia, bet... nariai sakė, jog tai gildijos politika."

Ji tęsė prislopintu balsu.

"Praeityje, gildija buvo maža ir lyderis kviesdavo žmones individualiai su jais kalbėdamas. Bet didėjant narių skaičiui, ji pradėjo keistis... Tuomet kai mūsų gildija buvo pradėta vadinti geriausia, kažkas pasidarė šiek tiek keista."

Ji nustojo kalbėti ir šiek tiek pasisuko. Žiūrint į jos akis atrodė, jog ji norėjo manimi pasikliauti ir aš nesąmoningai nustojau kvėpuoti.

Aš turėjau kažką pasakyti. Aš pagalvojau, tačiau ką savanaudis solo žaidėjas kaip aš galėčiau sakyti? Tyloje aš keletą sekundžių į ją žiūrėjau.

Asuna pirma nusuko žvilgsnį. Paskendusi švelnioje šviesoje ji žiūrėjo į ežerą, ir lyg norėdama nusikratyti nesmagumo pasakė.

"Na tai nieko svarbaus, taigi tu neturėtum jaudintis! Jei mes nepaskubėsime nusileis saulė."

Asuna nuėjo pirma, o aš nusekiau iš paskos. Mes praėjome nemažai žaidėjų tačiau nė vienas į ją nespoksojo.

Aš čia buvau apsistojęs tik keletą dienų, kai čia buvo fronto linija, taigi aš niekada nespėjau tinkamai apsižvalgyti. Bežiūrint į delikačius drožinius puošiančius miestą, aš pamaniau, jog šiek tiek pagyventi tokiame mieste nebūtų taip jau blogai, man kilo spontaniška mintis. Bet aš atsikračiau šios minties ir nusprendžiau, jog bus geriau jei tik retkarčiais atvyksiu čia apsidairyti.

Namas, kuriame gyveno Asuna buvo mažas, tačiau gražus, triaukštis pastatas į kurį galėjai patekti iš centro keletą minučių eidamas rytų kryptimi. Žinoma, tai buvo pirmas kartas kai aš čia atėjau. Dabar, kai aš apie tai pagalvojau, su šia mergina aš kalbėjau tik per boso kovų konferencijas; ir mes netgi niekada prieš tai kartu nebuvome NPC restorane. Kai aš tai suvokiau, staiga įsitempęs aš sustojau priešais duris, ir paklausiau.

"Ar tai... gerai? Na žinai..."

"Kas? Juk aš pirma tai pasiūliau, ir nebuvo jokios kitos vietos kuri, tiktų kepimui, taigi mes neturime pasirinkimo!"

Asuna nusuko galvą užbėgo aukštyn laiptais. Aš sukaupiau savo ryžtą ir nusekiau paskui ją.

"D-Dovanok."

Dvejodamas aš atvėriau duris ir stovėjau, netekęs žado.

Aš niekada nemačiau tokių tvarkingų namų. Plati svetainė/valgomasis bei šalia esanti virtuvė turėjo baldus pagamintus iš šviesaus medžio, kurie buvo dekoruoti samanų žalumo audiniu. Visi jie tikriausiai buvo aukščiausios kokybės žaidėjų pagaminti daiktai.

Bet visa tai nebuvo per daug dekoruota, ir nevertė jaustis nepatogiai. Tai visiškai skyrėsi nuo mano namų. Aš jaučiausi labai laimingas, jog nepakviečiau jos į savo namus.

"Erm... kiek visa tai kainavo...?"

Atsakymas į mano materialistinį klausimą.

"Hmm-, su namu bei baldais, maždaug 4000k? Aš einu persirengti, tai gali kur nori prisėsti."

Ji nerūpestingai atsakė ir pradingo tarpduryje. "k" buvo tūkstančių trumpinys. 4000k reiškė keturis milijonus Col. Aš praktiškai gyvenau fronto linijose, taigi pabandęs aš galėjau susitaupyti tokią sumą. Bet aš visada viską iššvaistydavau kažkokiam keistam daiktui, ar už akies užkliuvusiam kardui, taigi niekada nesutaupydavau. Aš išbariau save, kas man buvo nebūdinga, ir paskendau purioje sofoje.

Netrukus pasirodė Asuna, pilnai persirengusi į paprastą baltą tuniką ir sijonu iki kelių. Na aš sakau pasikeitė bet čia nėra tikro nusirengimo bei apsirengimo. Viskas ką reikia padaryti tai pakeisti savo aprangą savo figūrai statistikos lange. Bet buvo keletas sekundžių kai žaidėjas likdavo tik su apatiniais drabužiais. Taigi nebent jie būdavo labai drąsus vyriškos giminės žaidėjai, dauguma, ypač merginos, nekeisdavo drabužių priešais kitus žaidėjus. Nors mūsų kūnai ir tėra daugybė duomenų paverstų 3D vaizdu, po dviejų metų toks mąstymas tapo miglotu, ir tuo metu mano akys be jokio gailesčio apžiūrinėjo Asunos plikas rankas bei kojas.

Asuna, nieko nežinodama apie mano vidinį konfliktą, kandžiai į mane pažvelgė ir pasakė.

"Ar ketini likti tai apsirengęs?"

Aš greitai atvėriau savo meniu ekraną ir nusiėmiau odinį paltą bei kardą. Tuo pačiu aš išėmiau "Ragu Triušio mėsą", kuri buvo moliniame dubenyje, ir padėjau ant stalo priešais mane.

"Taigi tai legendinis S-klasės ingredientas–... ką aš turėčiau pagaminti?"

"V-Virėjo rekomendacija."

"Oh...? Na tuomet, gaminkim troškinį."

Asuna pasuko į kitą kambarį; aš nusekiau.

Virtuvė buvo didelė, ir įvairūs įrenginiai esantys šalia orkaitės atrodė daug kainuojantys. Asuna du kartus paspaudė orkaitės paviršių, iššokusiame lange nustatė laiką, ir iš spintelės ištraukė metalinį puodą. Į jį ji sudėjo žalią mėsą, tuomet keletą žolių, ir prieš uždengdama dangčiu pripylė į jį vandens.

"Jeigu aš iš tikrųjų gaminčiau, man reikėtų įvairiai pasiruošti. Bet SAO, tai taip greita jog net neįdomu."

Besiskųsdama ji uždėjo puodą ant orkaitės ir paspaudė meniu esantį "Pradėti" mygtuką. Vis dar tiksint 300 sekundžių, jis preciziškai judėjo gamindama įvairius papildomus patiekalus. Aš apstulbęs žiūrėjau kaip ji vaikščiojo, nepadarydama nei vienos klaidos valdant meniu ar atliekant tikrus veiksmus.

Vos po penkių minučių, stalas buvo pilnai paruoštas, ir mudu su Asuna atsisėdome vienas priešais kitą. Priešais mane lėkštėje esantis rudas troškinys atrodė itin gardžiai. Kylantis garai viliojo mane savo kvapu. Gausus bei glotnus padažas dengė mėsą, ir jame esančios kremo baltumo priemaišos atrodė itin žaviai.

Mes pakėlėme savo šaukštus, ir jutome jog net laikas sakant "Ačiū už valgį" trunka per ilgai. Tuomet mes suvalgėme kąsnį geriausio SAO egzistuojančio maisto. Savo burnoje aš jutau karštį bei prieskonius, ir atsikandus mėsos, ištekėjo viduje esančios sultys.

Valgymas SAO neatkūrė maisto atsikandimo jausmo. Vietoj to žaidimas naudojo "Skonio Reprodukcijos Variklį" kurį sukūrė Argo bei su jais susiję aplinkos programavimo dizaineriai.

Tai siųsdavo iš anksto užprogramuotus pojūčius "valgant" įvarius valgius ir galėjo priversti vartotoją jaustis lyg jis iš tikrųjų valgytų tikrame pasaulyje. Iš pradžių tai buvo sukurta žmonės kurie laikėsi dietos ar turėjo riboti savo valgomo maisto kiekį, ir kad pavyktų apgauti smegenis buvo siunčiami netikri signalai informuojantys apie karštį, skonį bei kvapą. Kitaip sakant, mūsų tikrieji kūnai tuo metu nieko nevalgė, ir visa kas vyko tebuvo programos simuliacija mūsų smegenyse.

Bet tokioje situacijoje galvoti apie tokius dalykus buvo nešaunu. Aš, be jokios abejonės, valgiau geriausią iš visų ragautų valgių nuo pat prisijungimo. Aš ir Asuna nesakėme nei žodžio ir tęsėme procesą, per kurį su savo šaukštais sėmėme sriubą ir dėjome ją į burną.

Galiausiai, kai mes jau ištuštinome savo indus – visomis žodžio prasmėmis, lyg troškinys iš tikrųjų būtų egzistavęs – ir priešais save palikome tuščias lėkštes ir padėjome šaukštus, Asuna giliai atsiduso.

"Ah... Aš gerai padariau jog iki šiol išgyvenau..."

Aš visiškai su ja sutikau. Jausdamas pilnumą su malonumu, po ilgo laiko pilnai patenkinus pagrindinį poreikį, aš gurkštelėjau paslaptingai kvepiančios arbatos. Ar ką tik valgytos mėsos ar šiuo metu geriamos arbatos skonis egzistuoja tikrame pasaulyje? Ar tai sukurta žmogaus manipuliuojant sistemą? Aš nekryptingai svarsčiau šias mintis.

Asuna, sėdinti priešais mane ir abejomis rankomis laikydama arbatos puodelį, nutraukė tylą kuri užsitęsė keletą minučių po vaišių.

"Tai kažkaip keista... Kaip man tai išreikšti, aš jaučiuosi lyg būčiau gimusi šiame pasaulyje ir gyvenusi čia iki dabar, ar kažkas panašaus."

"...Aš taip pat. Pastaruoju metu buvo dienų kai aš visai negalvojau apie kitą pasaulį. Ir tai ne tik aš... Šiomis dienomis nebėra daug žmonių kurie būtų apsėsti dėl 'perėjimo' ar 'pabėgimo'."

"Tempas taip pat sulėtėjo. Dabar fronto linijoje bėra maždaug penki šimtai žaidėjų. Ir tai ne vien dėl pavojaus... Visi jau priprato prie šio pasaulio..."

Aš paprasčiausiai spoksojau į dailų Asunos veidą, atspindintį oranžinę lempų šviesą.

Tas veidas, jis tikrai buvo ne žmogaus. Su lygia oda ir spindinčiais plaukais, jis buvo per gražus jog priklausytų gyvybės formai. Bet man, veidas nebeatrodė kaip padarytas iš daugybės daugiakampių. Aš galėjau priimti jog tai yra tai. Jeigu aš sugrįžčiau į tikrą pasaulį ir pamatyčiau tikrą žmogų, aš tikriausiai jausčiausi gana nervingai.

Ar aš tikrai maniau jog noriu grįžti atgal... į tą pasaulį...?

Aš buvau suglumęs dėl tokios staigios minties. Aš atsikeldavau anksti ir rinkdavau patirties taškus tyrinėdamas žemėlapį. Ar tai tikrai buvo todėl jog norėjau pasprukti iš žaidimo?

Praeityje aš todėl tai dariau. Aš norėjau kuo greičiau ištrūkti iš šio mirties žaidimo, kuriame niekada nežinojai kada mirsi. Bet dabar aš jau pripratau prie žaidimo—

"Bet aš noriu grįžti."

Asuna pasakė aiškiu balsu lyg pamačiusi mano vidinį konfliktą. Aš pakėliau savo galvą.

Dėl kažkokios priežasties Asuna man nusišypsojo ir tęsė toliau.

"Kadangi vis dar yra tiek daug dalykų, kurių nepadariau."

Aš noriai tam palinksėjau.

"Taip, tikriausiai turime stengtis kiek galime. Aš negalėsiu pažvelgti į mus palaikančios technikų klasės žaidėjų veidus, jei mes ne..."

It norėdamas nusikratyti vidinio konflikto atsigėriau didelį gurkšnį arbatos. Paskutinis auštas vis dar gana toli. Bus laiko apie visa tai pagalvoti jį pasiekus.

Jausdamasis keistai keistai atvirai, aš įdėmiai žvelgiau į Asuną stengdamasis atrasti tinkamus žodžius išreikšti savo dėkingumą. Tuomet Asuna pakėlė veidą ir pamojo ranka, sakydama.

"N-N-Ne."

"K-Ką?"

"Kai kurie vyriškos giminės atstovai nutaisę tokią išraišką man prisipažino."

"Kas per...?"

Nusiviliančiai, nors aš ir įvaldžiau savo kovos įgūdžius, aš dar niekada nebuvau to patyręs, taigi paprasčiausiai pravėriau ir vėl užvėriau savo burną, niekaip negalėdamas papriekaištauti.

Pažvelgusi į mane Asuna nusijuokė. Aš turėjau atrodyti gana kvailai.

"Taigi nėra nei vieno su kuo tu būtum artimas?"

"Kas gi čia blogo...? Na, tai vis tiek gerai, bet kokiu atveju aš vienišas žaidėjas."

"Na kadangi tu žaidi MMORPG, tu turėtum turėti keletą draugų."

Asuna pašalino savo šypseną ir paklausė, lyg staiga būtų tapusi mokytoja ar vyresniąja seserimi.

"Ar niekada negalvojai prisijungti prie gildijos?"

"Eh...?"

"Aš suprantu jog beta testuotojui kaip tu sunku priprasti prie grupių, bet..."

Jos išraiška vėl pasikeitė į rimta.

"Po 70-ojo aukšto, atsiranda vis daugiau atsitiktinių variantų monstrų algoritmuose."

Aš taip pat tai pajutau. Ar programuotojai specialiai suplanavo jog CPU taktikos taptų sunkiau įskaitomos, ar tai buvo rezultatas dėl pačios programos mokymosi? Jei antras variantus yra tiesa, žaidimas vis sunkėtų.

"Jeigu tu esi vienas, bus vis sunkiau išsisukti iš netikėtų situacijų. Tu negali visada pabėgti. Grupėje būtų daug lengviau."

"Aš turiu pakankamai saugumo priemonių. Ačiū už tavo patarimą, bet... gildijos yra tik... ir..."

Būtų buvę geriau jei aš būčiau čia ir sustojęs, tačiau aš pradėjau girtis.

"Mano atveju grupės nariai man daugiau būtų našta nei pagalba."

"O, tikrai?"

*Žybtelėjimas*, rodėsi lyg sidabrinis ruožas perkirto orą esantį priešais mane, ir kol aš spėjau šį smūgį užregistruoti, Asunos peilis jau buvo man priešais nosį. Tai paprastas rapyros įgūdis "Linijinis". Gerai, aš sakau paprastas, bet dėl Asunos milžiniško miklumo, greitis buvo neįtikėtinas. Tiesą sakant, aš net negalėjau matyti ginklo trajektorijos.

Su priverstine šypsena, pasiduodamas aš iškėliau rankas.

"...Gerai, tu išimtis."

"Hmmph"

Nuobodžiaudama ji atitraukė peilį, ir tuomet savo pirštais sukdama jį aplink pasakė kai ką netikėto.

"Tuomet sudaryk su manimi grupę. Kaip grupės kovai prieš bosą vadovė, aš pasižiūrėsiu ar tu toks stiprus kaip kad gandai sako. Aš tau parodžiau jog esu pakankamai gera. Taip pat šios savaitės laiminga spalva yra juoda.

"Ką gi tu sakai!?"

Aš vos neparkritau po šio absurdiško pareiškimo ir pašėlusiai ieškojau argumento prie jį.

"Jei... Jei tu ketini tai daryti, kaip gi dėl tavo gildijos!?"

"Nėra taip jog mes turėtume tam tikrą lygių normą."

"Tada kaip dėl tavo sargybinių?"

"Aš juos paliksiu."

Norėdamas laimėti šiek tiek laiko prie lūpų pridėjau puodelį, bet supratau jog jis jau tuščias. Su pasipūtusia išraiška Asuna paėmė iš manęs puodelį, ir pripildė jį karštu skysčiu iš puodo.

Tiesa sakant – tai buvo patrauklus pasiūlymas. Beveik bet kuris vaikinas norėtų sudaryti grupę su gražiausia mergina visame Aincrad. Bet būtent dėl to, aš vis savęs klausiau kodėl toks garsus asmuo kaip Asuna norėtų sudaryti grupę su manimi?

Galbūt ji manęs gailėjosi nes buvau vienišas žaidėjas? Kai kas ką aš pasakiau beveik nesąmoningai, kai buvau pripildytas negatyvių minčių, vos netapo mano pražūtimi.

"Fronto linijose pavojinga."

Asunos peilis vėl pakilo, tik šį kartą žibėjo dar ryškesne šviesa nei prieš tai. Aš kaip galėdamas greičiau palinksėjau. Netgi svarstydamas kodėl ji pasirinko mane, kuris nebuvo labai pastebimas tarp kitų bandančiu pereiti žaidimą žaidėjų, su pasiryžimu aš pasakiau.

"G-Gerai. Tuomet... Lauksiu tavęs rytoj 9 ryto, priešais 74-ojo aukšto vartus."

Asuna atsakė savimi pasitikinčia šypsena ir nuleido ranką.

Nežinodamas kaip ilgai galiu būti moters namuose nebūdamas nemandagiu, vos tik pabaigėme valgyti aš atsisveikinau. Kai Asuna mane palydėjo iki laiptų apačios, ji šiek tiek pasuko galvą į šalį ir prakalbo.

"Na... Aš tikriausiai turiu tau padėkoti. Maistas buvo tikrai geras."

"Ah, aš taip pat. Norėčiau dar kartą paprašyti tavo pagalbos... Bet nemanau jog kai kada pavyks vėl gauti kažką panašaus."

"O, netgi paprasto maisto skonis kitoks jei esi pakankamai įgudęs."

Asuna atsakė prieš pakeldama galvą jog pasižiūrėtų į dangų, kuris buvo visiškai padengtas nakties tamsos. Bet žinoma, buvo neįmanoma pamatyti nei vienos žvaigždės. Dangus užsibaigė ties šimto metrų riba, niūria metalo bei betono danga. Aš taip pat pakėliau galvą ir sumurmėjau.

"...Ši situacija, šis pasaulis, ar tai yra tai ką Kayaba Akihiko norėjo sukurti...?"

Mes abu negalėjome atsakyti į šį klausimą, kuris buvo pusiau nukreiptas man.

Kayaba, kuris tikrai stebėjo šį pasaulį kažkur pasislėpęs, ką gi jis galvojo? Po kruvino sąmyšio pradžioje, prasidėjusi taiki situacija jį patenkintų ar nuviltų? Nebuvo jokio būdo tai sužinoti.

Kai Asuna tyliai prie manęs priėjo, aš galėjau justi nežymią šilumą savo rankoje. Ar aš tai įsivaizdavau, ar galbūt tai buvo visada ištikimo stimuliatoriaus rezultatas?

2022 Lapkričio 6 buvo diena kai prasidėjo žaidimas, ir dabar jau artėja 2024 Spalio pabaiga. Netgi šiandien, po beveik dviejų metų, iš kitos pusės neatėjo jokia žinutė, ką jau kalbėti apie pagalbos ženklus. Viskas ką mes galėjome daryti tai gyventi ir eiti, žingsnis po žingsnio, iki viršūnės.

Man taip begalvojant praėjo dar viena Aincrad diena. Bet kur mes ėjome, ar kas mūsų laukė pabaigoje, visa tai tik daugybė dalykų kurių mes vis dar nežinome. Priekyje esantis kelias ilgas, o šviesa silpna. Bet – čia yra ir gerų dalykų.

Kai aš žiūrėjau į milžinišką geležinį dangtį, leidau savo vaizduotei skrieti į nežinomą pasaulį kurį dar turiu pamatysiu.

Grįžti atgal į pagrindinį puslapį

Grįžti atgal į penktąjį skyrių

Toliau į septintąjį skyrių