Sword Art Online:Knyga1 Skyrius21

21 skyrius

Prie 75-ojo aukšto Kolinijos miesto teleportacijos vartų stovėjo akivaizdžiai aukšto lygio žaidėjų grupė, taigi aš supratau jog tai boso grupė. Kai mudu su Asuna žengėme pro vartus ir pasukome link jų, jie visi užvėrė b burnas ir įtemptai žvelgė į mūsų pusę. Kai kurie iš jų padarė gildijos pasisveikinimą.

Kadangi buvau priblokštas iš nuostabos aš nustojau eiti. Bet Asuna atsakydama taip pat pasisveikino ir niuktelėjo man į šoną.

"Nagi Kiritai, tu dabar lyderis, taigi turi tinkamai su jais pasisveikinti!"

Aš nerangiai su jais pasisveikinau. Iki šiol aš dalyvavau daugybėje boso kovų, bet tai buvo pirmasis kartas kai sulaukiau tiek dėmesio.

"Ei!"

Kažkas sudavė man per pečius, ir apsisukęs aš pamačiau katanos naudotoją Kleiną, besišypsantį po savo skarele. Mano nuostabai šalia jo stovėjo didžiulis Agilio kūnas, pilnai apsirengęs ir su dviejų rankų kirviais rankose.

"Ką......? Jūs taip pat dalyvaujate?"

"Kodėl tu nustebęs? Ar tu nevertini mūsų per blogai?"

Pasipiktinęs sušuko Agilis.

"Išgirdęs jog jums sunkiai sekasi aš netgi palikau savo parduotuvę. Kai pagalvoji jog nevertini mano nesavanaudiškos aukos..."

Aš trenkiau į Agilio ranką, kai jis pareiškė tai perdėtais kūno judesiais.

"Aš puikiai suprantu tavo sentimentus. Taigi kai mes dalysimės daiktais tavęs galima neskaičiuoti, tiesa?"

"Na. Ta-Tai šiek tiek..."

Kai nutilo jo drebantis balsas, Asuna ir Kleinas vienu metu prapliupo juokais. Tai greitai paplito tarp kitų žaidėjų ir pašalino visų nerimą.

Lygiai pirmą valandą atvyko keletas naujų žaidėjų. Tai buvo Heathcliff, apsirengęs savo raudonu apsiaustu ir rankose laikantis skydą su didžiuliu kryžiumi, ir kiti elitiniai Kraujo Riterių nariai. Pamačius atvykėlius žaidėjus vėl užgulė įtempta atmosfera.

Jeigu lyginti tik lygius ir parametrus, už mano ir Asunos jie tikriausiai būtų didesni tik pačio Heathcliff. Bet jų koordinacija atspindėjo jų komandos jėgą. Išskyrus raudonas ir baltas gildijos spalvas, jų šarvai ir ginklai buvo visiškai kitokie; tačiau jų ryšių galia buvo daug didesnė už matytus tame "Armijos" padalinyje.

Paladinas ir keturi jo pavaldiniai žengė tiesiai link mūsų, kas perskyrė susirinkusius žaidėjus į dvi dalis. Kleinas ir Agilis buvo priversti atsitraukti kelis žingsnius atgal, kai tuo tarpu Asuna ramiai su jais pasisveikino.

Sustojęs Heathcliff mums linktelėjo ir ėmė kalbėti su visa grupe:

"Atrodo jau visi susirinko. Ačiū jums už tai. Manau jog visi čia esantys supranta dabartinę situaciją. Tai bus sunki kova, bet aš tikiu jog su jūsų jėga mes atsilaikysime. Mes turime kovoti dėl mūsų laisvės nuo šio žaidimo—!"

Heathcliff sušukus galingu balsu, kiti žaidėjai prisijungė savo įkvepiančiu riaumojimu. Aš buvau nustebintas charizmos kuri traukė kitus žaidėjus kaip magnetas. Buvo stebinantis dalykas matyti žmogų su tokiomis lyderiavimo savybėmis tarp užkietėjusių žaidėjų kuriems paprastai trūkdavo socialinių įgūdžių, o galbūt šis pasaulis paskatino jo talentų atsiradimą? Aš svarsčiau ką jis darė tikrajame pasaulyje...

Tarsi pajutęs ano žvilgsnį Heathcliff pasisuko į mano pusę, ir šypsodamasis pasakė:

"Kiritai, aš laukiu tavo pastangų. Tikiuosi jog pilnai išnaudosi savo 'Dvigubus Ašmenis'."

Jo tyliame ir švelniame balse nebuvo girdėti nei įtampos, nei baimės. Buvo neįmanoma nesistebėti kaip Heathcliff pavyksta išlaikyti tokį ramų požiūrį, nepaisant netrukus įvyksiančios sunkios kovos.

Man tyliai linktelėjus Heathcliff pasisuko į žaidėjus ir iškėlė savo ranką aukštai į orą.

"Tuomet mes pradėsime. Aš atversiu koridorių vedantį tiesiai į zoną priešais boso kambarį."

Tai sakydamas jis išsiėmė tamsiai mėlyną kristalą, taip tarp žaidėjų sukeldamas ūžesį ir pagarbą.

Normalūs teleportacijos kristalai gali teleportuoti naudotoją tik į pasirinkto miesto teleportacijos vartus, bet Hetahcliff išimtas daiktas buvo "Koridoriaus Kristalas", kuris galėjo atverti teleportacijos vartus į bet kokią žaidėjo pažymėtą vietą. Be jokios abejonės tai buvo išskirtinai naudingas daiktas.

Bet kadangi jis buvo toks naudingas, kristalas buvo itin retas ir neparduodamas NPC parduotuvėse. Jį buvo galima gauti tik iš labirintuose rastų lobių skrynių ar gauti nukovus monstrą, taigi tik keletas žaidėjų net ir turėdami juos norėdavo su jais skirtis. Priežastis dėl kurios žaidėjai nustebo buvo ne reto daikto pamatymas, bet tai jog Heathcliff buvo pasiruošęs jį panaudoti.

Hetahcliff iškėlė kristalą, nekreipdamas dėmesio į kitų žaidėjų spoksojimą, ir suriko:

"Koridoriau atsiverk."

Nepaprastai brangus kristalas sudužo ir pasirodė mėlynos šviesos verpetas.

"Visi, paskui mane."

Peržvelgęs visą grupę, Heathcliff, su už nugaros plazdančiais drabužiais, įšoko į mėlyną šviesą. Jo kūną apėmė mėlyna šviesa ir jis iškart išnyko. Nieko nelaukdami paskui jį nusekė keturi jo pasekėjai.

Kažkuriuo metu aplink aikštę pradėjo rinktis daug žmonių. Jie tikriausiai išgirdo apie boso kovą ir atėjo mūsų išlydėti. Lydimi padrąsinamų šūksnių kariai vienas po kito žengė į šviesą.

Greitai likome tik mudu su Asuna. Mes pažvelgėme vienas į kitą ir vos vos linktelėję susikibę rankomis kartu šokome į mėlynos šviesos verpetą.

Kai dingo apsvaigimas nuo teleportacijos, aš atvėriau akis ir pamačiau jog mes jau labirinte. Tai buvo nepaprastai platus koridorius, su dvejomis eilėmis storų kolonų ir vartais pabaigoje.

75-ojo aukšto labirintas buvo padarytas iš vos permatomo obsidiano. Ne taip kaip neapdirbti ir grubūs labirintai žemesniuose aukštuose, šiame akmenys buvo lygiai nupoliruoti ir sudėti kartu be jokių tarpų. Oras buvo šaltas ir drėgnas, plonas miglos sluoksnis dengė grindis.

Tarytum sušalusi Asuna užsidengė rankomis ir pasakė:

"......Kažkaip...... Nujaučiu kažką negero..."

"Taip..."

Aš sutikau.

Per dvejus metus mes perėjome 74 labirintus ir nukovėme tokį patį skaičių bosų. Įgiję tiek patirties mes galime apytiksliai nuspėti boso jėgą tik pažvelgę į jo urvą.

Trisdešimt žaidėjų aplink mus atsidarinėjo langus ir tikrino užsidėtą aprangą; visų jų išraiškos buvo labai rimtos.

Aš nuvedžiau Asuną už kolonos ir apvijau ranką aplink jos liekną kūną. Artėjant kovai vėl prasiveržė mano sulaikytas nerimas. Mano kūnas netgi pradėjo drebėti.

"...Nesijaudink."

Asuna sušnibždėjo man į ausį.

"Aš tave apsaugosiu."

"Ne... Nėra taip jog aš bijočiau kautis..."

"Fufu."

Asuna tyliai nusijuokė it tęsė:

"Taigi... Tu taip pat turėsi mane apsaugoti Kiritai."

"Taip... Būtinai."

Prieš išsiskiriant aš dar kartą suspaudžiau aplink Asuną esančia ranką. Heathcliff, kuris dabar jau buvo pasiėmęs savo kryžiaus formos skydą, žvangindamas savo apranga prakalbo.

"Ar visi pasiruošę? Mes neturime jokios informacijos apie boso elgsenos būdą. Kraujo Riteriai atsakingi už priešo atakų sulaikymą; visi kiti turėtų pasinaudoti šia proga išanalizuoti priešo puolimo taktikas ir tinkamai kontratakuoti."

Visi tyliai linktelėjo.

"Tuomet – pirmyn."

Heathcliff tyliai tarė. Tuomet jis ryžtingai žengė prie durų ir jų viduryje uždėjo ranką. Tai privertė visus smarkiai įsitempti.

Aš paliečiau šalia esančių Agilio ir Kleino pečius, ir jiems atsisukus pasakiau:

"Nemirkite."

"Heh, geriau jaudinkis dėl savęs."

"Aš neturiu jokių ketinimų mirti prieš susikraudamas turtus iš šiandienos kovoje gautų daiktų."

Kai jie davė arogantiškai nuteiktus atsakymus, ėmė garsiai vertis durys. Žaidėjai pasiruošė ginklus, taigi aš taip pat išsitraukiau savo kardus. Aš pažvelgiau į Asuną, kuri rankoje laikė rapyrą, ir jai linktelėjau.

Heathcliff paskutinis iš skydo išsitraukė savo kardą. Tuomet jis iškėlė savo ranką aukštai į orą ir sušuko:

"—Pradėti kovą!"

Tuomet jis žengė pro plačiai atvertus vartus į kambarį, su visais kitais žmonėmis jam už nugaros.

Kambarys atrodė kaip milžiniškas kupolas. Jis atrodė tokio pat pločio kaip ir arena kurioje aš kovojau su Heathcliff. Tamsios sienos kilo aukštai į orą ir užsilenkė virš mūsų galvų. Vos tik visi trisdešimt du žaidėjai suėjo į kambarį ir sustojo į rikiuotę – durys už nugaros su trenksmu užsidarė. Dabar jų nebeįmanoma atidaryti nebent mirs bosas arba mes būsime sunaikinti.

Ilgą momentą visa grupė nutilo. Nors mes stebėjome aplinkines grindis, bosas vis dar nepasirodė. Lėtai slenkant vienai sekundei po kitos, laikas tampė mūsų nervus.

"Ei— "

Vos tik kažkas nebegalėjo daugiau iškęsti tylos...

"Virš mūsų!!"

Šalia manęs sušuko Asuna. Nustebęs aš pažvelgiau į viršų.

Ant kupolo lubų – jis buvo ten.

Jis buvo neįprastai didelis ir ilgas.

Šimtakojis—!?

Pamaniau vos tik jį pamatęs. Jis buvo maždaug dešimties metrų ilgio. Bet kūnas padalytas į daug dalių labiau priminė žmogaus stuburą nei vabzdį. Iš kiekvieno sujungimo kyšojo kaulinės kojos. Kai nukreipiau žvilgsnį per jo kūną, ji vis plonėjo kol pasirodė šlykšti kaukolė. Tai nebuvo žmogaus kaukolė. Glotnios kaukolės pabaigoje buvo dvi poros į viršų nukreiptų akiduobių, su viduje rusenančiomis mėlynomis liepsnomis. Nasrai buvo atsikišę į priekį su eile aštrių dantų viduje, o dvi masyvios dalgius primenančios rankos buvo prisitvirtinusios abiejose kaukolės pusėse.

Kai aš sutelkiau į jį žvilgsnį, kartu su geltonu žymekliu pasirodė monstro vardas: "The Skullreaper" – skeletinis medžiotojas-žudikas.

Kai šokiruoti žaidėjai žiūrėjo kaip šimtakojis savo daugybe kojų ropoja lubomis, jis staiga plačiai išskėtė kojas – ir nėrė tiesiai link mūsų.

"Nestovėkite ten! Išsisklaidykite!"

Šaižus Heathcliff balsas pervėrė orą. Žaidėjai galiausiai atsitokėjo ir ėmė judėti. Mes taip pat skubėjome pasišalinti iš numatomos nusileidimo vietos.

Bet trys žmonės esantys tiesiai toje vietoje kur nėrė šimtakojis buvo šiek tiek per lėti. Jie paprasčiausiai stovėjo ir žiūrėjo į viršų nežinodami kuria kryptimi judėti.

"Čionai!"

Aš greitai sušukau. Trys žaidėjai nusikratė sąstingio ir ėmė bėgti link manęs—

Bet tuo metu už jų nusileido šimtakojis smarkiai sudrebindamas grindis. Dėl to trys žaidėjai prarado savo pusiausvyrą, o šimtakojis užsimojęs savo dešine ranka – kuri buvo didžiulio kaulinio dalgio formos ir ilga kaip žmogus— smogė ja tiesiai į juos.

Visiems trims žaidėjams buvo vienu metu perrėžtos nugaros ir jie nuskriejo oru. Jiems skrendant oru jų HP greitai mažėjo – pro geltoną zoną ir raudonos zonos—

"—!?"

Visų jų HP pasiekė nulį, ir trys ore esantys kūnai sudužo į daugybę smulkių fragmentų. Garso efektai susijungė į vieną.

"——!!"

Aš jutau kaip šalia manęs esanti Asuna sulaiko kvapą. Aš jutau kaip mano kūnas stingsta iš baimės.

Jie mirė – po vieno smūgio—?!

SAO sistemoje, kuri naudojo lygius ir įgūdžius, maksimalus HP kildavo kartu su lygiu; taigi aukštesnis lygis reiškė jog yra sunkiau žūti nesvarbu kokie bebūtų kovojimo įgūdžiai. Ši grupė sudaryta tik iš aukšto lygio žaidėjų, taigi net jei tai ir bosas, visi turėtų atsilaikyti bent prieš trumpą sudėtinę ataką— štai ką visi galvojo. Vis dėlto tik vienu smūgiu—

"Tai... tai neįmanoma..."

Asuna sumurmėjo dirbtiniu balsu.

Skeletinis šimtakojis ką tik atėmęs trijų žmonių gyvybes iškart pakėlė savo viršutinę kūno dalį ir garsiai riaumodamas puolė kitą grupę.

"Ahhhh—!!"

Suriko panikuodami tos pusės žaidėjai. Kaulinis dalgis vėl pakilo aukštai į orą.

Tuo kritišku momentu, tiesiai priešais dalgį iššoko figūra. Tai buvo Heathcliff. Jis iškėlė savo didelį skydą ir užblokavo ataką, sukeldamas kurtinantį garsą ir kibirkščių lietų.

Bet buvo du dalgiai. Kol kairioji ranka toliau atakavo Heathcliff, jis iškėlė savo dešinį dalgį ir smogė juo į sustingusius žaidėjus.

"Velnias......!"

Aš bėgau beveik nesąmoningai, lyg skrisdamas trumpindamas atstumą, ir jį įveikęs atsistojau tiesiai prieš dalgį. Tuomet aš sukryžiavau kardus ir blokavau ataką.

Mano kūną sukrėtė drebinantis poveikis. Bet – dalgis nesustojo. Sukeldamas žiežirbas dalgis nustumdamas mano kardus stūmėsi į priekį ir artėjo prie manęs.

Jis per daug galingas—!

Tuo momentu, lydimas šviesos uodegos atskriejo naujas kardas ir smogė į dalgį. Nuskambėjo susidūrimo garsas. Kadangi tuo metu dalgis susilpnėjo, aš iškart ėmiau iš visų jėgų stumti ir priverčiau dalgį atsitraukti.

Šalia manęs Asuna žvilgtelėjo į mano pusę ir pasakė:

"Jei trenksime tuo pačiu metu – mes galime užblokuoti atakas. Jei tai mes, tuomet tai įmanoma!!"

"Gera – taip ir darykime!"

Aš linktelėjau. Vien tik žinojimas jog šalia manęs yra Asuna suteikė man beribės jėgos.

Kai dalgis vėl horizontaliai į mus smogė, kad atremtumėme smūgį mudu su Asuna metėmės į dešinę pusę. Mūsų kardai sutartinai smogė į dalgį, ir šį kartą atmuštas buvo jis.

Aš sustiprinau savo balsą ir surikau:

"Mes sustabdysime dalgius! Visi pulkite jo šonus!"

Atrodė tarsi mano balsas pabudino visus iš kažkokio burto. Žaidėjai šaukė, pakėlė ginklus, ir puolė skeletinio šimtakojo kūną. Keletas smūgių giliai perrėžė priešo kūną ir galiausiai boso HP šiek tiek sumažėjo.

Bet iškart po to, aš išgirdau keleto žaidėjų riksmus. Vėl atrėmęs dalgį aš surizikavau pažvelgti ir pamačiau keletą pargriuvusių žmonių, numuštų ietį primenančio kaulo esančio šimtakojo uodegos gale.

"Argh...!"

Aš sukandau dantis. Mes turėtume padėti, bet Asuna ir aš, kaip ir Heathcliff, kuris šiek tiek toliau gynėsi prieš kairįjį dalgį, negalėjome atsitraukti.

"Kiritai...!"

Išgirdęs Asunos balsą aš pažvelgiau į ją.

—Ne! Jei mes išsiblaškysime į mus pataikys!

—Taip, tu teisi... Jis vėl artėja!!

—Blokuok vertikaliu kirčiu iš apačios!

Mes susikalbėjome tik apsikeisdami žvilgsniais ir blokavome dalgį tobulai sinchroniškais judesiais.

Mes prisivertėme ignoruoti kartas nuo karto girdimus riksmus ir susikoncentravome ties priešo atakų blokavimu. Mums net nereikėjo kalbėti ar žiūrėti į vienas kitą. Tarsi mes būtume susijungę vienas su kitu. Priešas atakavo taip greit jog net nepalikdavo laiko įkvėpti, bet mes vis tiek sugebėdavome atremti tuo pat metu aktyvuodami tą patį įgūdį.

Ir tada – kai aš iš visų jėgų koviausi dėl savo gyvybės, aš patyriau jausmą kurio prieš tai niekada nebuvau jautęs. Tai buvo visiškai siurrealistiška patirtis – lyg mudu su Asuna susijungėme į vieną asmenį ir mojuojame vienu kardu. Dėl blokuojamų priešo smūgių mūsų HP nuolat po truputį mažėjo, bet mums tokie dalykai jau seniai neberūpėjo.

Grįžti atgal į pagrindinį puslapį

Grįžti atgal į dvidešimtą skyrių

Toliau į dvidešimt antrą skyrių