Sword Art Online:Knyga1 Skyrius11

From Baka-Tsuki
Jump to navigation Jump to search

11 skyrius[edit]

Mūsų nelaimei pakeliui mes susidūrėme su Driežažmogių grupe. Iki kol atvykome į viršutinio aukšto koridorių, jau buvo prabėgę trisdešimt minučių, o mes vis dar neprisivijome armijos narių.

"Galbūt pabėgimui jie jau pasinaudojo kristalais?"

Kleinas juokaudamas pasakė, bet nei vienas iš mūsų netikėjo jog jie galėjo taip padaryti. To pasekoje, eidami ilgu koridoriumi mes patys nejausdami paspartinome savo žingsnį.

Kai mes buvome jau maždaug pusiaukelėje, nuo sienų atsimušė mūsų baimes patvirtinantis garsas. Mes staiga sustojome paklausyti.

"Ahhhh..."

Tolstantis garsas kurį ką tik girdėjome be jokios abejonės buvo riksmas.

Bet jis nepriklausė monstrui. Mes pažvelgėme vienas į kitą ir ėmėme bėgti. Dėl mūsų didelės ištvermės aš ir Asuna bėgome greičiau už kitus, ir tarp mūsų bei Kleino grupės greitai atsirado tarpas. Bet nebuvo laiko dėl to rūpintis. Per spindintį mėlyną koridorių mes bėgome kaip vėjas, tik šį kartą į priešingą pusę nei praeitą kartą.

Greitai mes pasiekėme milžiniškas dvigubas duris. Jos jau buvo atviros, ir mes galėjome matyti viduje liepsnojančias mėlynas šviesas ir milžinišką šešėlį greitai judantį kambario gelmėse. Mus pasiekė trūkčiojančio riksmo ir metalo žvangesio garsai.

"Ne...!"

Asuna sielvartingai suriko ir padidino greitį. Aš sekiau netoli jos. Mūsų kojos vos lietė grindis, lyg mes virtualiai skrietume per orą. Aš supratau jog mes jau pasiekėme sistemos pagalbos limitą. Tuo metu pro šalį žybsėjo abejose pusėse esančios kolonos.

Mums priartėjus prie durų Asuna greitai sumažino greitį. Mūsų batai sukėlė žiežirbas, ir mes šiaip ne taip sugebėjome sustoti tiesiai priešais vartus.

"Ei! Ar jums viskas gerai!?"

Aš sušukau ir pasilenkiau į priekį jog viską apžiūrėčiau.

Vidus – atrodė kaip pragaras.

Visur ant grindų degė melsvai-baltos liepsnos. Viso to viduryje stovėjo milžiniška figūra, jos kūnas spindėjo lyg būtų padarytas iš metalo. Tai buvo mėlynasis demonas – The Gleameyes.

Mosuodamas didžiuliu lenktu kardu, Gleameyes iš savo kalnų ožkos galvos pradėjo kvėpuoti ugnimi. Jam padaryta žala nesiekė net vienos-trečiosios visų jo gyvybių. Kitoje kambario pusėje buvo būrys siluetų, kurie palyginus su monstru buvo miniatiūriniai. Tai buvo armijos nariai, kurie grūmėsi dėl savo gyvybių.

Dabar jie nebeturėjo jokios tvarkos. Aš patikrinau jų skaičių ir iškart pastebėjau, kad dviejų trūksta. Būtų gerai jei jie paspruko pasinaudoję teleportacijos daiktu, bet—

Man taip bemąstant, į vieną iš jų pataikė lenktas demono kardas ir jis nuskrido oru. Jo HP sumažėjo iki raudonos ribos. Aš nežinau kaip tai atsitiko, bet demonas sugebėjo atsistoti tarp Armijos narių ir išėjimo, todėl jie negalėjo net bėgti. Aš sušukau parkritusiam žaidėjui.

"Ką tu darai!? Pasinaudok teleportacija!"

Vyriškis pažvelgė į mano pusę. Jo veide buvo galima įžvelgti liepsnos atspindžius bei didelę neviltį. Tuomet jis sušuko:

"Tai neįmanoma...! K-Kristalai neveikia!!"

"Kas...?"

Aš pritrūkau žodžių. Ar tai reiškė jos šis kambarys tai "Anti – Kristalinė Zona"? Tai buvo reti spąstai retkarčiais pasitaikantys požemiuose, bet to niekada nebuvo boso kambaryje.

"Kaip tai...!?"

Asuna įkvėpė oro. Tai buvo atvejis kai mes negalėjome tiesiog pulti jų gelbėti. Tuomet žaidėjas, kuris buvo kitoje demono pusėje, pakėlė savo kardą ir sušuko.

"Ką gi tu sakai!! Išsilaisvinimo Armija nežino tokio žodžio kaip pasitraukti!! Kaukitės!! Liepiu jums kautis!!"

Neabejotinai tai buvo Koberto balsas.

"Tu šunsnuki!"

Aš surėkiau. Faktas jog du žmonės jau pradingo zonoje kur negalima naudoti kristalų – tai reiškė, kad jie jau nebegyvi, jau išnykę. Kai kas ko reikėjo vengti visomis priemonėmis jau įvyko, ir šis idiotas vis dar sako tokius dalykus? Aš jaučiau savo kraują užverdant pykčiu.

Tuomet atvyko Kleinas kartu su savo grupės nariais.

"Ei, kas vyksta!?"

Aš greitai apibūdinau esamą situaciją. Viską išgirdęs Kleinas apsiniaukė.

"Ar...Ar mes negalime nieko padaryti...?"

Galbūt mes galėtume nubėgti ir padaryti jiems pabėgimo kelią. Bet kadangi avarinis pabėgimas šiame kambaryje neįmanomas, negalėjome ignoruoti galimybės jog vienas iš mūsų taip pat gali mirti. Mes tiesiog neturėjome pakankamai žmonių. Man taip bemąstant, Kobertas kažkaip sugebėjo sugrąžinti savo vyrus į rikiuotę ir sušuko.

"Puolam—!"

Du iš dešimties jau buvo praradę beveik visą HP ir gulėjo ant žemės. Kiti keturi sudarė dvi linijas po keturis žmones, su Kobertu centre, kuris vedė į ataką aukštai iškėlęs kardą.

"Ne—!!"

Bet mano balsas jų nepasiekė.

Tai buvo tokia beprasmiška ataka. Jei visi aštuoni puls vienu metu, jie negalės tinkamai naudoti savo kardų įgūdžių, ir tai prisidės prie dar didesnės sumaišties. Jie turėtų kautis gindamiesi, vis keisdami vieną žmogų darantį žalą.

Demonas išsitiesė ir prieš išspjaudamas akinančią ugnies srovę, suriaumojo žemę drebinančiu riksmu. Atrodo jog ugnis skaitėsi kaip žalą daranti ataka, ir visi aštuoni sulėtėjo, kai juos pasiekė ir prarijo liepsnos. Demonas išnaudojo šį šansą ir sumojavo savo milžinišku kardu. Žmogaus kūnas buvo išmestas į orą, virš demono galvos, ir smarkiai nusileido prieš mus.

Tai buvo Kobertas.

Jo HP išnyko. Lyg negalėdamas patikėti tuo kas įvyko, jis lėtai judino savo lūpas.

–Tai neįmanoma

Jis tyliai pasakė. Tuomet, lydimas nervus tampančio garso efekto kuris pervėrė mūsų sielas, jo kūnas išsiskaidė į daugiakampių sūkurį. Po šios beprasmiškos mirties, šalia manęs esanti Asuna trumpai suriko.

Pradingus jų lyderiui, Armijos nariai iškart pateko į chaosą. Jie bėgo aplink rėkdami. Visų jų HP jau buvo žemiau vidurio ribos.

"Ne... Ne... Daugiau nebe..."

Išgirdęs nenatūralų Asunos balsą, aš pažvelgiau į ją. Aš iškarto suskubau pačiupti jos ranką...

Bet jau buvo per vėlu.

"Ne—!!"

Tai surikusi Asuna nubėgo lyg vėjo gūsis. Ji išsitraukė savo rapyrą ir lyg žaibas puolė "The Gleameyes".

"Asuna!!"

Aš surikau. Nebeturėdamas kito pasirinkimo, aš išsitraukiau savo kardą ir nubėgau paskui ją.

"Et, kas bebūtų!!"

Kleinas ir jo grupė sušuko ir nusekė paskui mus.

Asunos beprotiškas smūgis pataikė į demono nugarą, kol jo dėmesys buvo nukreiptas kitur. Bet jo HP beveik visai nesumažėjo.

Gleameyes suriaumojo, apsisuko ir smogė iš viršaus savo lenktu kardu. Kad išvengtų Asuna iš karto žengė žingsnelį į šoną, bet ji negalėjo pilnai išvengti ir buvo parblokšta smūgio bangos. Be jokio dvejojimo link jos artėjo kitas smūgis.

"Asuna—!!"

Aš jaučiau nuo baimės šąlant visą kūną, kai aš atsistojau tarp Asunos ir ašmenų. Mano kardas vos spėjo atremti ataką laiku. Po smūgio pajutau kūną apimantį apsvaigimą.

Nuo abiejų kardų sklindant žiežirboms, demono kardas atsitrenkė į grindis tik per kelis centimetrus nuo Asunos. Žemėje jis padarė didžiulę skylę, sukeldamas sprogimą primenantį garsą.

"Atsitrauk!"

Aš sušukau ir pasiruošiau demono atakoms. Jo kardas mane puolė su triuškinančia jėga, jaučiausi lyg vienas smūgis galėtų atimti mano gyvybę. Aš net negalėjau kontratakuoti.

Gleameyes technika buvo paprasčiausi dviejų rankų kardo įgūdžiai. Bet jie buvo šiek tiek pakeisti, kas darė juos neįskaitomus. Aš susikoncentravau į gynybą išvengiant bei atremiant smūgius. Bet jo atakos buvo velniškai galingos ir su kiekvienu smūgiu po truputį mažino mano HP.

"Argh!!"

Galiausiai vienas iš jo smūgių į mane pataikė. Aš pajutau pribloškiantį smūgio poveikį, ir mano HP nepaprastai sumažėjo.

Mano įgūdžiai bei apranga smarkiai skyrėsi nuo tos kurią naudojo tankai. Jeigu aš toliau tai tęsiu, tai mane prives prie mirties. Mirties baimė sukėlė virpulį mano kūne. Aš net nebegalėjau bandyti pabėgti.

Tebuvo vienintelis dalykas kurį galėjau padaryti. Aš turėjau jį pulti su viskuo ką turėjau kaip žalos darytojas.

"Asuna! Kleinai! Užlaikykite jį dešimt sekundžių!"

Aš sušukau ir blokuodamas demono smūgį smarkiai smogiau, kad galėtume apsikeisti. Tuomet aš parkritau ant žemės ir nuriedėjau į šalį. Kleinas iškart užėmė mano vietą ir nepraleido demono su savo katana.

Bet Kleino katana ir Asunos rapyra buvo ginklai pasikliaunantys savo greičiu, taigi jiems trūko svorio. Aš supratau jog bus nelengva blokuoti didžiulį demono kardą. Vis dar būdamas ant grindų kaire ranka atidariau meniu.

Negalėjau sau leisti padaryti nei vienos klaidos. Greitai plakančia širdimi, aš pradėjau judinti dešinės rankos pirštus. Aš greitai perėjau per savo daiktų sąrašą, vieną iš jų išsirinkau ir uždėjau jį ant tuščio ploto savo aprangos profilyje. Tuomet aš atvėriau savo įgūdžių langą ir pakeičiau savo ginklo įgūdį.

Visa tai pabaigęs, aš paspaudžiau OK mygtuką ir užvėriau langą. Patvirtinęs ant pečių atsiradusį papildomą svorį, aš pakėliau galvą ir sušukau:

"Baigiau!!"

Aš mačiau kaip smūgis pataikė į Kleiną, ir jam atsitraukiant jo HP sumažėjo. Paprastai gydymuisi jis būtų pasinaudojęs kristalu, bet tai šiame kambaryje buvo neįmanoma. Dabar Asuna kovojo su demonu, ir vos per keletą sekundžių jos HP buvo mažiau nei pusė ir pasiekė geltoną zoną.

Išgirdusi mane Asuna, kuri buvo atsukusi man nugarą, palinksėjo, ir prieš atlikdama durtinį įgūdį sušuko.

"Yaaaa!"

Orą perskrodė šviesos blyksnis ir sukeldamas kibirkštis smogė į Gleameyes ginklą. Garsiai nuskambėjus susidūrimui, atstumas tarp Asunos ir demono padidėjo.

"Keičiamės!!"

Aš nepraleidau progos ir iškart pradėjau puolimą. Demonas greitai atsigavo iš apsvaigimo būsenos ir aukštai iškėlė kardą. Dešine ranka laikydamas kardą aš atrėmiau demono ašmenis, kurie skriejo liepsnas primenančia trajektorija. Tuomet savo kaire ranka pasiekia savo nugarą ir suėmiau naujojo kardo rankeną. Aš jį ištraukiau ir smogiau vienu sklandžiu judesiu. Po pirmo taiklaus smūgio demono HP pastebimai sumažėjo.

"Kwuaaaaa!"

Iš įtūžio suriaumojo demonas ir pabandė dar vieną smūgį iš viršaus. Šį kartą aš sukryžiavau abu kardus ir pilnai atrėmiau smūgį. Kadangi jo stovėsena tapo nestabilia nusprendžiau nuo gynybos pereiti prie sudėtinės atakos.

Mano dešinysis kardas kirto horizontaliai link demono vidurio. Mano kairysis kardas sekė iš kart po to, kirsdamas vertikaliai. Dešinėn, kairėn, tuomet vėl dešinėn. Aš mojavau savo kardais lyg nervai esantys mano smegenyse būtų paspartėję. Viena po kito skambėjo susidūrusio metalo garsai ir ore žybčiojo baltos švieselės.

Tai buvo papildomas įgūdis kurį slėpiau nuo kitų, "Dvigubi Ašmenys", ir technika kurią dabar naudojau buvo aukštos klasės kardų įgūdis "Starbust Stream", šešiolikos smūgių sudėtinė ataka.

"Ahhhhh!!"

Nekreipdamas dėmesio į keletą smūgių kuriuos demono kardas sugebėjo blokuoti, aš toliau rėkiau negailestingai kapodamas savo kardais. Mano akys pradėjo kaisti, demonas buvo vienintelis dalykas kurį galėjau matyti. Nors demono kardas kartais į mane dar pataikydavo, atrodė jog šie smūgiai vyksta kažkokiame tolimame pasaulyje. Tuo tarpu adrenalinas toliau plūdo į mano kūną, ir mano smegenų bangos sudrebėdavo kiekvieną kartą kai kardas pasiekdavo savo tikslą.

Greičiau, greičiau. Mano smūgių ritmas jau buvo dukart didesnis už normalų greitį, bet dėl paaštrėjusių pojūčių tai vis dar atrodė lėtai. Aš tęsiau savo ataką tempu kuris atrodė lenkia net sistemos pagalbą.

"...Ahhhhhhhhh!!"

Su šiuo šūksniu aš smogiau paskutinį iš šešiolikos smūgių, kuris pervėrė The Gleameyes krūtinę.

"Kkaaaaaaahh!!"

Kai mano pojūčiai sugrįžo, aš supratau jog aš ne vienintelis rėkiau. Milžiniškas demonas riaumojo palenkęs savo galvą į lubas, iš jo burnos ir lūpų veržėsi didžiulės liepsnos.

Tuomet jo kūnas sustingo, ir vos tik aš tai pastebėjau—

The Gleameyes išsiskaidė į nesuskaičiuojamą daugybę mėlynų šukių. Visame kambaryje lijo mėlynos spalvos fragmentais.

Tai...baigta...?

Jausdamasis apsvaigęs dėl kovos padarinių, iš įpročio aš dar kartą sumojavau savo abejais kardais, ir tik po to įsidėjau juos atgal sau ant nugaros. Aš iškart patikrinau savo HP. Raudona linija sudaryta tik iš kelių taškų. Kai aš niekuo nesirūpindamas žiūrėjau į savo HP, pajutau kaip mano kūną apleidžia visos jėgos, ir be jokio garso susmukau ant žemės.

Mano regėjimą aptemdė tamsa.

Grįžti atgal į pagrindinį puslapį Grįžti atgal į dešimtąjį skyrių Toliau į dvyliktąjį skyrių