Suzumija Haruhi:Knyga5 Endless Eight

Endless Eight

Kažkas buvo ne taip.

Kelios dienos po O-bon festivalio pradžios mane buvo apėmęs keistas jausmas.

Tuo metu aš sėdėjau mūsų svetainėje, pusiau žiūrėdamas vidurinių mokyklų beisbolo rungtynes, kurios visai manęs nedomino. Šiandien kažkaip netyčia pabudau anksti ryte, ir nors dvėsiau iš nuobodulio, neturėjau jėgų net pažvelgti į tą kalną vasaros namų darbų, todėl toliau kaip tinginys stūmiau laiką žiūrėdamas teliką.

Per teliką rodė rajoninį turnyrą, į kurį man nei buvo lemta patekti, nei buvau tinkamas dalyvauti, tačiau užuojauta silpnesniesiems vertė mane palaikyti pusę, kuri pralaiminėjo rezultatu 0-7. Netikėtai mane apėmė nuojauta, toks jausmas, kad Haruhi kažką rezga.

Buvau jau senokai nematęs Haruhi. Aš su savo sesule buvau išvykęs į kaimą, mamos gimtinę, kad pagerbčiau protėvių žemę, ir vos vakar šlovingai sugrįžau. Mūsų namuose tai būtina kasmetinė išvyka. Be to, per vasaros atostogas Komandos SOS nariai nelabai turėjo galimybių kaip susitikti, todėl čia nebuvo nieko keisto. Beje, juk jau pačią pirmąją vasaros atostogų dieną mes karštligiškai nusekėme Jos Didenybę į tą keistą nuošalią salą ir šią trenktą, skubotą vasaros išvyką palikome praeityje. Net jei Haruhi turėjo kokių kėslų, tai tikrai nebus antra "išvyka su nakvyne". Ir vieno prisiminimo iš šių metų vasaros turėjo pakakti, kad padarytų ją patenkintą.

"Bet antra vertus..."

Man sau taip tarus, dėl kažkokios nežinomos priežasties staiga – labai staiga – būtent tą akimirką, kai buvau už dirželio pirštu prie savęs prisitraukęs telefoną, su juo kai kas nutiko, dėl ko ėmiau įtarinėti, ar tik mūsų namuose nėra įrengta slaptų kamerų.

Būtent tą akimirką suskambo mano telefonas. Iš karto pamaniau, kad manyje nubudo gebėjimas nuspėti ateitį, tačiau papurčiau galvą ir nusikračiau tokių minčių. Juk nesąmonė.

"Ko ji užsimanė?"

Telefono ekrane buvo pasirodęs ne kieno nors kito, o Suzumijos Haruhi vardas.

Leidęs telefonui suskambėti trejetą kartų, palengva nuspaudžiau atsiliepimo mygtuką. Mane apėmė jausmas, jog jau žinojau, ką Haruhi man pasakys.

"Tu daba nieka nedirbi, ane?"

Tai buvo pirmas Haruhi pasakytas dalykas.

"Antrą visi renkamės prie stoties. Būtinai ateik."

Ir tuoj pat numetė ragelį. Nei pasisveikinimo seniai nesimačius ar bent pasakė paprasčiausio "haro". Netgi pasitikslinimo, ar iš viso aš buvau kitam ragelio gale. O svarbiausia, iš kur gi ji žino, kad aš dabar nieko nedariau? Juk aš... nu, iš tikrųjų nebuvau nieko suplanavęs.

Telefonas vėl suskambo.

"Ką?"

"Pamiršau pasakyt, ką turi atsinešti."

Ir tučtuojau viską greitakalbe išpyškino.

"Ir dar atvaryk ant dviračio. Be to, pasiimk pakankamai pinigų. Over~♪"

O tada vėl padėjo ragelį.

Numečiau telefoną į šoną ir susimąsčiau. Kas čia dedasi? Kodėl aš jaučiau šį keistą jausmą, tarytum viskas būtų buvę lyg užsitęsęs sapnas?

Iš televizoriaus pasigirdus skardžiam skambesiui, pasisukau link jo ir išvydau, jog mano emociniai priešai jau buvo pasiekę dviženklį rezultatą. Tai man besąlygiškai skelbė garsas, nuskambėjęs smūgiavus metaline lazda.

Vasara eina į pabaigą.

Pro namo sienas girdėjosi prasiskverbiantis cikadų choras, neužgožiamas net uoliai uždarame kambaryje ūžusio oro kondicionieriaus.

"Nieko nepadarysi."

Bet na ir ta Haruhi, nejaugi jai visai nepakako tos mišriosios išvykos, kai mus nusitempė į keistą salą, vos prasidėjus vasaros atostogoms? Ko ji užsigeidė šiam suknistam karšty? Aš nei už ką nenoriu judintis iš šio kondicionuojamo kambario.

Tačiau kad ir kiek mintyse būčiau reiškęs nepasitenkinimą, vis tiek paklusniai nuėjau link spintos susirinkti reikalingų daiktų.

"Pavėlavai, Kjonai! Malonėk labiau stengtis!"

Makaluodamasi aplink plastikiniu maišeliu, o veide spindėdama panelės nuotaikingosios išraiška, Suzumija Haruhi bedė į mane pirštu. Ji niekada nesikeičia.

"Mikuru-čian, Juki ir Koizumis-kun, dar iki man ateinant visi kaip pridera jau buvo susirinkę. Versti savo vadę laukti, ką tu sau galvoji? Būsi nubaustas, nubaustas!"

Paskutinis pasirodęs mūsų susitikimų vietoje buvau aš. Nors atkeliavau čia 15 minučių anksčiau sutarto laiko, tačiau visi kiti nariai jau buvo čia susirinkę, tarytum iš anksto būtų žinoję apie tą netikėtą Haruhi skambutį. Štai todėl pastoviai esu perčiamas juos vaišinti, nors jau pasidaviau ir prie to pripratau. Kaip bebūtų, juk man, paprastam pasauliečiui, tiesiog neįmanoma įveikti tokius tris ypatingomis biografijomis pasižyminčius asmenis.

Nekreipiau dėmesio į Haruhi ir ištiesęs ranką nerūpestingai pasisveikinau su kitais komandos nariais.

"Atsiprašau, kad priverčiau laukti."

Nepaisant kitų dviejų, šie žodžiai iš tiesų turėjo būti skirti tik vienam žmogui. Mūvėdama žavią kaspinu papuoštą skrybėlę, Asahina Mikuru-san nusišypsojo savo kerinčia šypsena ir man linktelėjo.

"Nieko tokio. Aš taip pat tik ką tik atėjau."

Asahina-san savo abejose rankose laikė krepšį. Jame buvusiems dalykams audrinant mano lūkesčius, kažkodėl tai ėmiausi džiūgauti. Nors ir be galo troškau visam laikui likti pasinėrusiu tokioje malonioje nuotaikoje, viską sugadino iš šono pasigirdęs piktavalio žmogaus balsas.

"Seniai nesimatėme. Nuo to karto buvai išvykęs, tiesa?"

Demonstruodamas savo tviskančiai baltus dantis, Koizumis Icukis kilstelėjo savo ranką. Vasara jau ėjo į pabaigą, bet dėl tos jo įtartinos šypsenos vis tiek atrodė, kad jis vis dar turi kažkokių užmačių. Kodėl tau pačiam kur nors neišvykus? Tai, kad eilinį kartą skubi atsakinėti Haruhi skambučius, kelia tik dar daugiau klausimų. Tu bent retkarčiais jai paprieštarauk.

Pasukau savo žvilgsnį nuo šviesios veidmainiškosios Koizumio fizionomijos ir pasižiūrėjau į tai, kas buvo šalia jo. Tarytum Koizumio šešėlis ten stovėjo neemocingas, neorganiškai atrodęs Nagato Juki siluetas. Jos, vilkinčios vasarišką mokyklinę uniformą, stovinčios tiesiai kaip styga ir neišprakaituojančios nei lašo prakaito, reginys negalėjo man būti labiau pažįstamas. Nors abejotinas dalykas, ar ji iš viso turėjo prakaito liaukų.

"..."

Nagato pasižiūrėjo į mane nejudančio žaislinio žiurkėno akimis ir po to nežymiai linktelėjo. Matyt, toks bus jos pasisveikinimas.

"Kad jau visi susirinkom, keliaukim!"

Šūktelėjo Haruhi. Dėl savo pareigos jausmo nusprendžiau pasitikslinti:

"Kur?"

"Tai aišku, kad į viešąjį baseiną."

Žvilgtelėjau į savo dešinėje rankoje laikytą sportinį krepšį, kuriame buvo mano plafkės ir rankšluostis. Na, panašiai ir galvojau, kad nešinsimės kur nors į baseiną.

"Vasara turi būti vasariška, todėl ir reikia elgtis vasariškai. Vidury žiemos taip maudytųsi nebent gulbės ar pingvinai."

Jie taip maudosi ištisus metus ir tai neturi nieko bendra su malonumu. Aš ne toks, kurį būtų galima perkalbėti tiesiog visai ne vietoje tėkštelėjus keletą palyginimų su tuo, ką mat gyvūnai daro.

"Prarasto laiko niekada nesusigrąžinsime. Štai todėl, viską darome dabar, per mūsų vieninteles pirmamečių vasaros atostogas!"

Kaip visada, Haruhi net neketino klausytis kitų nuomonės. Iš esmės, kiti trys komandos nariai net nesivargindavo išreikšti Haruhi savo nuomonę, todėl aš buvau vienintelis, kurio nuomonės buvo pastoviai nesiklausoma. Mąstant sveiku protu, akivaizdu, kad visa tai niekaip nesisieja su sveiku protu, tačiau taip jau išeina, kad tokia jau ta mano lemtis vieninteliam turėti sveiko proto. Bjaurybė ta lemtis.

Man beanalizuojant lemties ir likimo skirtumus:

"Į baseiną važiuosim ant dviračių."

Haruhi paskelbė savo įsaką, kuriam net nepritarus vis tiek būtų vykdoma prievarta.

Paklausus paaiškėjo, kad Koizumiui irgi buvo liepta atvažiuoti dviračiu. Merginų trio čia atėjo pėsčiomis. Vadinasi, dviračių buvo iš viso tik du, o Komandos SOS narių penki. Na, tai ką mums daryt?

Haruhi džiugiai pareiškė:

"Tiesiog vienu dviračiu važiuos dviese, o kitu trise, ir problemos kaip nebuvę. Koizumi-kun, tu vežk Mikuru-čian. Mane ir Juki veš Kjonas."

Ir va taip, man teko iš paskutiniųjų minti pedalais. Svilinantį karštį, nuo kurio mane upeliais pylė prakaitas, dar vargais negalais galėjau pakęsti, tačiau dėl to už mano galvos įsitaisiusio ir nenutylančio garsiakalbio su neveikiančiu garso nustatymu man tiesiog važiavo stogas.

"Ei, Kjonai! Koizumis-kun tave lenkia! Mink stipriau! Greičiau pasivyk jį!"

Nuo prakaito man liejosi vaizdas. Galėjau miglotai įžiūrėti tik Asahiną-san, kuri man nedrąsiai mojavo, sėdėdama ant Koizumio dviračio bagažinės. Kodėl Koizumiui kliuvo gražuolė, o man prakeiktas Frankenšteinas? Man ima atrodyti, kad žodis "nesąžininga" turėjo kilti iš panašios situacijos, kaip dabartinė maniškė.

Mano dviratis ir kojos vos pajėgė pakelti šią luošinančią apkrovą. Nagato sėdėjo ant bagažinės, tuo tarpu ant galinio rato rėmo stovėjusi ir į mano pečius įsitvėrusi buvo Haruhi. Taip trise atrodėm tarytum kokie akrobatai. Nuo kada Komandos SOS tikslas tapo tapti cirko trupe?

Beje, prieš leidžiantis į kelią, Haruhi pasakė štai ką:

"Juki juk smulkutė, lengva lyg plunksna."

Šiuose žodžiuose buvo daug tiesos. Neturiu nei žalio supratimo, ar ją veikia nulinė gravitacija, ar koks antigravitacinis dalykėlis, tačiau mindamas jaučiau, kad vežiau tiktai Haruhi svorį. Na, tai, kad Nagato gebėtų valdyti gravitaciją, manęs jau net nebenustebintų. Man labiau norėtųsi sužinoti ne tai, ką ji sugeba, o greičiau jau tai, ko ji nesugeba.

Vis dėlto, būtų tiesiog nepakartojama, jei ji galėtų ką nors padaryti ir dėl Haruhi svorio, nes mano nugara ir pečiai kuo puikiausiai jautė mergiščios sunkio jėgą.

Pažvelgęs pro Asahinos-san galvą, Koizumis šyptelėjo ta savo nepakenčiama šypseniūkčia, kuri privertė mane dar labiau pajusti šio pasaulio neteisybę ir lyg Balzaką imti iš savęs tyčiotis. Bliamba, grįžtant atgal, žūtbūt kausiuosi už galimybę pasimėgauti pasivažinėjimu dviese su Asahina-san. Esu tikras, kad net šis moteriškas dviratis laikėsi tokios pat nuomonės.

Šią vietą reikėtų vadinti ne viešuoju baseinu, o verčiau jau prastuomenės baseinu. Čia tebuvo vienas penkiasdešimties metrų ilgio baseinas bei maždaug penkiolikos centimetrų gylio baseiniukas vaikams.

Čia eitų maudytis nebent jau siaubingai nuobodžiaujantys gimnazistai, arba kitaip tariant, būtent tokie kaip mes. Priešingu atveju, tik mažvaikiai su savo tėvais – daugiausiai motinomis – čia tebūtų. Vos tik išvydau baseiną, pilną ant gelbėjimo ratų plūduriuojančių vienaženklio amžiaus vaikigalių, iš karto netekau bet kokio susidomėjimo. Regis, mano regos nervus galės pamaloninti tik Asahina-san.

"Mmm, šis chlorkės kvapas. Šiai progai jis tiesiog būtinas."

Spiginant saulei, Haruhi, apsivilkusi ryškiai raudoną tankinį, užsimerkusi be paliovos uostinėjo. Iš persirengimo kabinos ji drauge už rankos išsitempė ir Asahiną-san. Kitoje rankoje laikiusi savo krepšį, Asahina-san atrodė lyg vilkėtų vaikišką suknelę su visokiais besiplaikstančiais nėriniais, tuo tarpu Nagato vilkėjo tiesiog niekuo neišsiskiriantį maudymosi kostiumėlį. Jų išrinkimas tikriausiai irgi Haruhi išmonė. Dėl savojo maudymosi kostiumėlio ji per daug nesuka galvos, tačiau dėl kitų (o ypač Asahinos-san) garderobo tai jau baisiai kaprizinga.

"Kai tik surasit vietą pasidėti daiktus, šokit į vandenį. Eisim lenktyniaut, lenktyniaut! Kas greičiausiai nuplauks į kitą baseino pusę!"

Ir paikai šūktelėjusi, nieko nelaukė ir liuoktelėjusi pūkštelėjo į baseiną. Visur aiškiai parašyta "Nardyti draudžiama", ta durnė ką, nemoka skaityti?

"Greičiau ateikit! Vanduo šiltas ir malonus!"

Gūžtelėjau pečiais ir susižvalgęs su Asahina-san, nuėjau link netoliese buvusio šešėlio pasidėti daiktus ir pasitiesti rankšluostį.

Baseino vandens paviršius buvo visas nusėtas keistų vandens čiuožikus primenančių vaikigalių, todėl plaukti tiesia linija buvo paprasčiausiai neįmanoma. Pasibaigus šiose atšiauriuose sąlygose vykusioms komandos 50 metrų laisvu stiliumi plaukimo varžyboms, nei kiek nestebinančiai, pirmąją vietą užėmė ne kas kita, o Nagato.

Paaiškėjo, kad ji net giliai neįkvėpusi tiesiog pasinėrė ir vienu kartu perplaukė visą baseiną, o pasiekusi finišą, tyliai laukė mūsų pasirodymo, vandens lašams varvant nuo prie jos skruostų prilipusių trumpų plaukų.

Be abejo, paskutinė buvo Asahina-san. Ji nuolatos sustojinėjo atsikvėpti, turėjo atgal numesti prie jos nukritusį kamuolį, ir kai galiausiai užtrukusi dešimt kartų ilgiau nei Nagato pasiekė kitą pusę, vos gaudė kvapą.

"Visiškas melas, kad sportas mažina stresą! Kūnas ir protas visai skirtingi dalykai. Kūnas gali judėti ir nemąstant, bet protas nemąstant juk neveikia."

Savo teisumu įsitikinusia išraiška pareiškė Haruhi, o po to pridūrė:

"Štai todėl plaukiam dar kartą. Juki, šįkart aš tau nepralaimėsiu!"

Ar niekas jos nepamokė, kad tą konstrukciją "štai todėl" šitaip vartoti neteisinga? Kažkas taip – štai todėl – taip. Tiesiog nesugeba pripažinti pralaimėjusi ir nenusileidžia, kol bent kartą nelaimės.

Štai todėl vyliausi, kad Nagato perskaitys šią ore tvyrančią nuotaiką ir greičiau paspruks iš baseino. Jeigu norit, galit tarpusavy rungtyniauti, tačiau aš verčiau jau prie baseino pabūsiu žiūrovu. Statau už Nagato, yra norinčių statyt už Haruhi?

Haruhi ir Nagato penketą kartų perplaukus baseiną, Komandos SOS merginų trijulė su grupele pradinukių ėmė žaisti vandensvydį. Nuobodžiaudami, aš ir Koizumis atsisėdome prie baseino ir neturėdami ką daugiau veikti stebėjome kaip merginos žaidžia vandenyje.

"Atrodo, joms linksma."

Į jas žiūrėdamas tarė Koizumis.

"Labai paguodžiantis reginys. Tai nepaprastai ramina. Kaip manai, galbūt Suzumija-san visgi išmoko mėgautis pakankamai kasdieniškais laisvalaikio užsiėmimais?"

Skambėjo taip, lyg tai būtų sakęs man, todėl atsakiau:

"Nepasakyčiau, kad labai jau kasdieniška yra netikėtai paskambinti, išpyškinti pakvietimą ir nieko nelaukus numesti ragelį."

"Juk yra toks posakis – 'nėra geresnės dienos nei šiandieninė'."

"O kodėl tada jai prisigalvojus kokių nors tai niekų, tos 'šiandienos' būna atimamos iš mūsų?"

Mano mintyse iškilo tų kvailysčių per beisbolo turnyrą ir durnysčių su milžinišku urviniu svirpliu vaizdai.

Šyptelėjęs Koizumis tarė:

"Vis dėlto, mano požiūriu tai nepaprastai ramu. Matant Suzumiją-san taip džiaugsmingai besišypsant, apima mintys, jog tikrai neįvyks jokių pasaulį sukrečiančių nutikimų."

Galiu tik tikėtis.

Kiek dirbtinai atsidusau ir nusijuokiau pro nosį...

...Ir tada Koizumis parodė savotišką išraišką. Ji buvo man nematyta. Kitaip tariant, tai buvo kitokia išraiška, nei ta jo lengva šypsena.

"Hmm?"

O tada Koizumis suraukė antakius.

"Kas nors nutiko?" paklausiau.

"Ne..."

Įprastai iškalbingas Koizumis atrodė lyg nesiryžtų kažką pasakyti, tačiau po akimirkos jo šypsena vėl sugrįžo.

"Tikriausiai man tik pasirodė. Nuo pat pavasario nutiko šitiek dalykų, matyt, aš per daug nerimauju. O, jos jau grįžta."

Pasižiūrėjau kur rodė Koizumis ir išvydau Haruhi su didžiule šypsena veide, atlekiančią žingsniais tarytum imperatoriškasis pingvinas, skubantis pamaitint savo jauniklius. O paskui ją lyg lydėdamos iš pilies pabėgusią princesę įkandin ėjo Asahina-san ir Nagato.

"Netrukus eisim valgyti. Grožėkitės – Mikuru-čian rankų gaminti sumuštinukai! Jų rinkos kaina ne mažesnė nei penkis tūkstančius jenų, tačiau surengus aukcioną galėtų būti parduoti ir už penkis šimtus tūkstančių! Būkit man dėkingi už galimybę visą tai valgyti nemokamai."

"Labai ačiū."

Nedelsiant padėkojau. Asahinai-san.

Sekdamas mano pavyzdžiu, Koizumis taip pat nulenkė galvą:

"Tai didžiulė laimė."

"Ne, nereikia taip."

Asahina-san drovėdamasi susigūžė, neramiai timpčiodama savo pirštus.

"Nežinau, ar jie gerai išėjo... Atsiprašau, jei nebus skanu."

Tai tiesiog neįmanoma. Nesvarbu, koks, kaip, kur ir kada, Asahinos-san dangiškų rankelių ruoštas maistas vis tiek būtų skanus. Juk šiuo atveju visų svarbiausia 5W1H dalis yra "Whodunit".

Ir kadangi buvau šitaip pakerėtas Asahinos-san naminių sumuštinių, nebesuvokiau, ar jie buvo skanūs. Man jau viskas būtų buvę skanu. Net karšta žalioji arbata iš termoso, visai nederanti prie sumuštinių, man kuo puikiausiai tiko, o nuo jos išpylęs prakaitas nei kiek nesumenkino palaimos jausmo mano širdyje.

Haruhi vos per akimirką sušlavė savo porciją ir tarytum būtų norėjusi žūtbūt sudeginti suvartotas kalorijas –

"Vėl einu maudytis. Pavalgę irgi ateikit."

Ištarusi šiuos žodžius, vėl niurktelėjo į baseiną.

Neįtikėtina, kaip ji sugebėjo taip sklandžiai plaukiot, nors visur aplink ją buvo pilna kliūčių. Matyt teorija, jog žmonės išsivystė iš jūros visai ne be pagrindo. Jeigu Haruhi protėviai vien su savo apdarais būtų numesti kur ant mėnulio paviršiaus, tikriausiai jie ir ten būtų sugebėję kaip nors prisitaikyti.

Po to, palikę Nagato toliau sau palengva tyliai maitintis, lyg besiporuojantys vėpliai mes trise sušokome pas Haruhi į vandenį. Tuo metu Haruhi ir pradinukių grupelė, su kuria ji akimirksniu susidraugavo, žaidė vandens kvadratą.

"Mikuru-čian, greičiau ateik!"

"Tai~p!"

Asahinai-san lengvabūdiškai linktelėjus, vos po akimirkos Haruhi paleistas ir nuo greičio suakmenėjęs kamuolys smigo tiesiai jai į veidą ir nugramzdino ją po vandeniu.

Praėjus kokiai valandai, aš ir Koizumis išlipome iš vandens ir išsidrėbėme prie baseino, palaužti džiaugsmingo vaikigalių spygavimo.

Visgi, čia mums ne vieta. Ką gi sau galvojo Haruhi, išsirinkdama tokį niekam tikusį viešąjį baseiną? Neprašau vandens čiuožyklų ar ko panašaus, tačiau juk yra ir geresnių vietų, į kurias galėtų nueiti gimnazistų kompanija.

Šitokioje svilinančioje saulės atokaitoje tiesiog akivaizdžiai matėsi, kaip sparčiai odoje gaminosi melaninas. Pamanęs, kad galbūt Nagato taip pat panoro įdegti, apsižvalgiau ir išvydau mažąją tyliąją trumpaplaukę merginą toliau tebesėdinčią šešėlyje su mūsų daiktais, įbedusią savo veriančias akis į dangų.

Jos įprastai keliamas įspūdis. Pastovus lyg molinės figūros įspūdis, nesikeičiantis kad ir kur ji bebūtų... O vis dėlto...

"Hm?"

Trikdantis vėjas prasismelkė pro mano protą ir po akimirkos pradingo. Vėl tas jausmas. Akimirką pasirodė, jog Nagato kažkodėl nuobodžiauja. O tada tas dėža vu jausmas. Iš kažkur žinojau kas nutiks toliau, tarytum būčiau jau anksčiau tai patyręs. Būtent, Haruhi štai ką pasakys:

"Jie du yra mano komandos nariai. Sakykit jiem, jei ko prireiks!"

Pasukęs akis atgal link baseino, priešais savo išvydau Haruhi su savo pulku mergaičių.