Suzumija Haruhi:Knyga4 Prologas

Prologas

Buvo šaltas rytas. Toks šaltas, kad atrodė, jog visas pasaulis gražiai sutrūkinėtų, jei kas nors pabaksnotų į jį ledo kirtikliu. Ir jeigu būtų mano valia – sudaužyčiau šitą suknistą sušalusį pasaulį į gabalus.

Vis dėlto, šaltis buvo natūralus dalykas; dabar buvo žiema. Iki mokyklinio festivalio, vykusio maždaug prieš mėnesį, buvo siaubingai karšta. Tada, vos tik atėjo gruodis, oras netikėtai atšalo, tarytum Motina Gamta būtų galiausiai tai atsiminusi, ir dabar savo kūnu turėjau kęsti tai, kad Japonija šiais metais neturėjo rudens. Tik nesakykit, kad konkretus kai kas sumaišė verslo klestėjimą su neįprasta žodžio rašyba... Tas Sibiro šalčio frontas tegul varo kur nors kitur. Jam visai nebūtina šitaip kasmet mus aplankyti.

Gal sutriko Žemės sukimasis aplink savo ašį? Eidamas keliu nuoširdžiai jaudinausi dėl Motinos Gamtos sveikatos, kai išgirdau,

"Ei, Kjonai!"

Prie manęs pribėgo lengvabūdiškasis vaikėzas ir lengvai pliaukštelėjo man per petį. Pernelyg vargintų sustoti, todėl link jo pasukau tik galvą.

"Sveikas, Taniguči."

Atsakiau, o po to vėl pasisukau į priekį ir su panieka spoksojau į tolimą kalno viršūnę. Mes kiekvieną dieną kopiame į šitą viršukalnę, tai kodėl jie negali mūsų pagailėti per fizinio lavinimo pamokas? Visi fizinio lavinimo mokytojai, kaip, pavyzdžiui, mūsų auklėtojas Okabė, turėtų labiau rūpintis mokiniais, kurie kiekvieną dieną turi kopti į šitą kalną. Juk vis dėlto, mokytojai atvažiuoja automobiliais.

"Ko čia šneki kaip koks nukaršęs senis? Pasijudink! Tai puiki mankšta! Juk nuo to sušyli, ar ne? Pasižiūrėk į mane, aš net be megztinio. Vasara tiesiog knisa, o šis metų laikas man tiesiog nuostabus!"

Puiku, kad esi tokios suknistai geros nuotaikos, bet iš kur tu traukei tiek tos energijos? Bent biški pasidalink su manimi.

Neužsičiaupianti Tanigučio burna pradėjo šypsotis.

"Semestro pabaigos testai baigėsi! Ir dėl to šiais metais mums baigėsi mokslai. Ar nemanai, kad tai svarbiau, nei bet kokie ateities rūpesčiai?"

Semestro pabaigos testai vienodai užgriuvo ant visų mokinių galvų ir taip pat vienodai pasibaigė. Jei ir buvo kokių skirtumų, tai turbūt pažymio skaičius ant popieriaus lapų, kuriuos grąžina mokiniams.

Prisiminiau mamos išraišką, kai ji pradėjo jaudintis dėl man gresiančių pasirengiamųjų kursų ir mano nuotaika akimirksniu nusirito velniop. Kai sekančiais metais tapsime antramečiais, mūsų klasė bus padalinta pagal tai, kur ketiname stoti. Humanitariniai ar tikslieji mokslai? Viešasis ar privatus universitetas? Nuo pasirinkimų man pradėjo suktis galva.

"O kam tai rūpi?" nusijuokė Tanigučis.

"Dabar reikia rūpintis dėl daug svarbesnių dalykų. Ar žinai, kokia šiandien diena?"

"Gruodžio 17-ta." atsakiau. "Na, ir kas?"

"Koks durnas atsakymas! Nejaugi neatsimeni ypatingos dienos kitą savaitę, per kurią tavo širdis skrajoja po dangų?"

"A, aišku." dabar supratau teisingą atsakymą. "Semestro pabaigos ceremonija. Žiemos atostogų iš tikrųjų verta laukti."

Tačiau Tanigučis į mane pasižiūrėjo kaip mažas žvėrelis, susidūręs su degančiu mišku.

"Tu apsimeti, ką? Data po vienos savaitės! Tu galvok! Atsakymas turėtų būti tiesiog akivaizdus!"

"Hmm..."

Atsidusau ir išleidau baltą garų debesį.

Gruodžio 24-oji.

Aišku, kad žinojau. Aš jau numačiau, kad konkretus kai kas kitai savaitei rezgė piktą planą ar kokią apgaulę. Net jei visi kiti tai pamiršo, tiesa niekada neišsprūdo man iš akių. Žmogus, kuris net greičiau už mane pastebėjo tokias šventes, sėdėjo visai netoli, vietoje vos už manęs. Ji nuolat dejavo dėl to, kad praėjusį mėnesį praleido progą per Heloviną, ir nėra jokių abejonių, jog šį kartą ji smogs.

Na, tiesą sakant, aš jau tiksliai žinojau, ką ji ketina daryti.

Vakar klubo kambaryje Suzumija Haruhi paskelbė šį pranešimą...

"Ar kas nors turite planų Kalėdoms?"

Haruhi, kuri vos uždariusi duris numetė savo krepšį, nepagarbiai į mus pasižiūrėjo akimis, kurios tviskėjo kaip Oriono juostos žvaigždės.

Jos tonas skambėjo taip, lyg jo potekstė būtų, "Nu aišku, kad neturit jokių planų. Aš tai jau žinau. Juk tai savaime aišku!". Ji garantuotai tiesiog paleistų speigą, jei kas nors prisipažintų, kad turi svarbesnių planų.

Tuo momentu aš ir Koizumis žaidėme TRPG. Asahina-san, kuri vilkėjo savo tarnaitės kostiumą, kuris lyg palaipsniui būtų tapęs jos įprasta apranga, laikė rankas virš elektrinės viryklės. Nagato skaitė savo naujausią mokslinės fantastikos kietaviršelę knygą, judindama tik savo pirštus ir akis.

Haruhi padėjo didelę rankinę, kurią atsinešė drauge su savo krepšiu, ant grindų ir nuėjo prie manęs. Išpūtusi krutinę ji pasižiūrėjo į mane ir pareiškė:

"Kjonai, tiksliai žinau, kad neturi jokių planų. Nereikia net klausti. Visgi, blogai jausčiaus, jei nepasitikslinčiau, todėl štai ir mano klausimas."

Ant jos veido buvo lyg garsiausio pasaulyje katino šypsena. Atidavęs kauliukus, kuriuos jau ketinau mesti, Koizumiui, kuris šypsojosi, tarytum regztų kažkokį sąmokslą, ir pasisukau link Haruhi.

"O kas jeigu aš turiu planų? Pirma atsakyk tai."

"Vadinasi, tu jų neturi!"

Pasipūtusiai linkčiodama Haruhi patraukė nuo manęs akis. Ei, vieną akimirką! Aš dar neatsakiau!... Na, tai ne pirmas kartas, kada manęs nesiklauso.

"Koizumi-kun, ar eisi į pasimatymą su savo mergina?"

"Ak, koks būčiau laimingas, jei taip iš tikrųjų būtų..."

Delne kratydamas kauliukus, Koizumis dramatiškai atsiduso. Jis akivaizdžiai apsimetė, nuo jo tiesiog smirdėjo nenuoširdumu.

"Nežinau, ar turėčiau tai laikyti laime, ar nelaime, tačiau mano tvarkaraštis prieš ir po Kalėdų yra visiškai tuščias. Aš vienas daug dvejojau, rūpindamasis, kaip turėčiau praleisti šį laiką."

Ant to jo gražaus besišypsančio veido buvo tiesiog užrašyta "MELAGIS". Tačiau Haruhi net neabejodama prarijo jo istoriją.

"Nesijaudink! Tai pati didžiausia laimė!"

Tada Haruhi pasisuko link panelės tarnaitės.

"O kaip tu, Mikuru-čian? Ar kas nors pasikvietė tave vidurį nakties 'pamatyti akimirkos, kai lietus pavirsta į sniegą?' Be to, jei kas nors tau rimtu veidu pasakys tokias nesąmones, tiesiog duok jam per ausį."

Spoksodama į Haruhi savo didelėmis, plačiai atmerktomis akimis, Asahina-san atrodė nustebusi, būdama užklupta tokios staigios kryžminės apklausos.

"Na, pagalvokim. Šiuo metu tokių nėra... E, vidurį nakties...? A... tuoj atnešiu jums arbatos..."

"Ugnikalnio karštumo, prašyčiau! Praėjusį kartą daryta arbata buvo tiesiog nepakartojama." pareiškė savo užsakymą Haruhi.

"T—Taip! Vieną minutę."

Asahina-san švytinčiu veidu uždėjo arbatinuką ant nešiojamos viryklės. Nejaugi gaminti tą arbatą taip smagu?

Linkčiodama iš pasitenkinimo, Haruhi galiausiai pasisuko link Nagato.

"Juki?"

"Ne."

Nagato trumpai atsakė, net nepakeldama galvos nuo knygos.

"Taip ir galvojau."

Pabaigusi tiesmuką spygaujantį pokalbį, arogantiškai besišypsodama Haruhi vėl pasisuko į mane. Pasižiūrėjau į išblyškusį Nagato veidą. Jos visas dėmesys buvo sutelktas į knygą, tarytum šis pokalbis būtų visai su ja nesusijęs. Pagalvojau sau – ji turbūt net nenori aušinti burną tokiems sąmojingiems pokalbiams. Bent jau kurį laiką apsimesk, kad apmąstai savo planus!

Haruhi pakėlė ranką.

"Pasiūlymas dėl Komandos SOS Kalėdų vakarėlio buvo vieningai priimtas! Jei turite pasiūlymų ar priekaištavimų, prašau juos perduoti po vakarėlio. Jei man reikės, aš juos perskaitysiu!"

Kitaip tariant, vėl nutiko visiems puikiai žinoma situacija: vos kažką pasakiusi, ji jokia kaina nebeatsiims savo žodžių. Nors tai buvo paprasčiausiais gestas, tačiau palyginus su tuo, kokia ji buvo prieš pusę metų, pats faktas, kad Haruhi klausinėja visų kitų planų, gali būti laikomas pažanga. Na, būtų buvę dar geriau, jei ji būtų klaususi mūsų nuomonių, o ne planų.

Su išraiška, kuri tiesiog tryško pasitenkinimu dėl to, kad viskas klostėsi taip, kaip ji tikėjosi, Haruhi įkišo savo ranką į ant grindų buvusią rankinę.`

"Vis dėlto, niekas negali ateiti nepasiruošęs tokiai šventei kaip Kalėdos, tiesa? Todėl tam atsinešiau keletą daiktų. Teisingas tokios šventės praleidimo būdas prasideda nuo nuotaiką sukuriančių niekučių!"

Iš rankinės išlindo purškiamas sniegas, auksiniai bei sidabriniai blizgučiai, papliauškos, miniatiūrinė eglutė, pliušinės elnio kelnės, balta vata, Kalėdinės lemputės, vainikas, raudonai žali plakatai, Alpių apmušalas, prisukamas sniego senis, storas žvakių stovas, milžiniškos Kalėdinės kojinės, kuriose tilptų darželinukas, Kalėdinių dainų kompaktiniai diskai...

Besišypsodama lyg kaimynystės didžioji sesė, kuri duoda vaikams saldainių, Haruhi vieną paskui kitą kruopščiai ant stalo išdėliojo visokius su Kalėdomis susijusius daikčiukus.

"Įkvėpsiu šventinės dvasios šiam nykiam kambariui. Pirmasis žingsnis, kuris užtikrina aktyvų ir pilnavertį mėgavimąsi Kalėdomis, yra išvaizda. Ar ne tą patį darėte, kai buvote maži?"

Nesvarbu, norėdavau tai daryti ar ne, mano sesuo po kelių dienų Kalėdoms būtinai papuoš savo kambarį. Mama šiais metais mane turbūt vėl privers jai padėti. Beje, mano sesuo, kuriai šiemet sukanka vienuolika ir jau eis į penktąją klasę, atrodo, kad kažkaip vis dar tiki Kalėdų Seneliu. Ji vis dar nesupranta apie mūsų tėvų slapukavimą, kurį aš perpratau jau labai seniai, savo gyvenimo pradžioje.

"Pasimokyk iš savo sesutės nekaltos širdelės! Viskas prasideda nuo tikėjimo svajone. Kitaip, net pasiekiami tikslai taps nepasiekiami. Niekas nelaimi loterijos, jei nenusiperka bilieto, ar ne? Gal tu ir viliesi, kad kas nors tau atiduos milijono vertą loterijos bilietą, tačiau tai nenutiks!"

Haruhi, turėdama neprilygstamų įgūdžių džiaugsmingai šūkauti, išsiėmė kūgio formos vakarėlių kepuraitę ir užsidėjo ją sau ant galvos.

"Kai esi Romoje, elkis kaip romėnai. Kai esi kaime, laikykis kaimo įstatymų. Kai Kalėdos, laikaisi Kalėdų taisyklių. Štai todėl nėra daug žmonių, kurie savo gimtadienius švenčia būdami blogos nuotaikos. Juk net ponas Kristus apsidžiaugtų, matydamas kaip mes linksminamės!"

Yra daug teorijų, susijusių su Kristaus gimimu, kad ir jo gimimo metai apsupti paslapties. Antra vertus, aš ne toks bukas, kad imčiausi vardinti visas tas teorijas, kol aiškiai suprantu, kokia dabar čia atmosfera. Išgirdusi įvairias siūlomas Kristaus gimimo datas, Haruhi garantuotai išvapėtų – "Na, tada kiekvieną iš jų padarykime Kalėdomis!" – ir būtume priversti daug kartų per metus atsinešti kalėdinę eglutę. Kiltų dar daugiau triukšmo, jei atmestume mūsų eros pradžios datą; nors nieko čia nepadarysi. Nesvarbu, tai romėnų kalendorius ar senovės babiloniečių kalendorius, jie visi skirti tik žmonių patogumui. Dangiškiesiems kūnams, kurie tyliai sukasi plačiojoje visatoje, tokie reikalai visiškai neverti susidomėjimo, todėl jie toliau daro tai, ką jie ten daro, iki mūsų gyvenimėlių pabaigos. Ak, kokia nepakartojama ta visata!

Didingosios visatos paslaptys toliau kuteno mano jaunatvišką sielą, tačiau Haruhi buvo visiškai nusispjaut į mano svajones. Tarytum panda, Haruhi entuziastingai ritinėjosi visur po kambarį, gražindama apstatymą, dėliodama ant visų kampų mažas Kalėdines puošmenėles, uždėdama trikampę kepuraitę net ant Nagato galvos, ir savo purškiamu sniegu ant lango iškaldama žodžius "Merry X-mas!".

Atrodo gražiai, bet juk supranti, kad iš išorės bus atvirkščiai?

Kol Haruhi užsiėmė savo reikalais, Asahina-san, nešdamasi padėklą su puodukais, po truputį nužingsniavo link mūsų.

"Suzumija-saaan, arbata jau paruošta."

Asahinos-san išvaizda, su ta tarnaitiška šypsena, šiandien buvo dangiška, kaip visada, praturtindama mano širdį, nesvarbu, kiek kartų į ją pasižiūrėdavau. Nors susidurdavo su tragiška lemtimi beveik kiekvieną kartą, kai Haruhi praverdavo burną, atrodė, kad šį kartą Asahina-san neprieštarauja Kalėdų vakarėliui. Palyginus su skrajučių dalinimu, vilkint merginos zuikės kostiumą, arba pasirodymą filme, vilkint visokiais seksualiai tvirkinančiais kostiumais, vakarėlis būtų daug linksmesnis laiko praleidimo būdas, kuriame dalyvauti galėtų visa Komanda SOS.

Tačiau nejaugi iš tikrųjų taip ir bus?

"Dėkoju, Mikuru-čian."

Būdama gerai nusiteikusi, Haruhi pagriebė puoduką, ir stovėdama gėrė jai paruoštą arbatžolių arbatą. Asahina-san su nekalta šypsena tai stebėjo.

Haruhi per kelias sekundes išgėrė karštą skystį, o jos šypsena veide pasidarė dvigubai didesnė nei prieš tai.

Blogas ženklas. Tai šypsena, kurią ji nutaiso, kai rezga kažką žemo ir nepadoraus. Ilgą laiką prabuvęs šalia jos net aš galiu tai pastebėti.

Problema ta...

"Nepakartojamas skonis, Mikuru-čian. Negalėčiau to pavadinti dovana iš dėkingumo, bet norėčiau iš anksto įteikti tau dovaną."

"O, tikrai?"

Dailioji tarnaitė suplazdeno akimis.

"Tai tiesa. Tokia tiesa, kad nėra didesnės tiesos. Tokia tiesa, kaip tai, kad mėnulis sukasi aplink Žemę, o Žemė aplink Saulę. Gali netikėti Galilėjumi, tačiau tikėk manimi!"

"A, t-t-taip."

Haruhi vėl pradėjo knistis po savo rankinę.

Kažką pajutęs, pasukau galvą ir akis į akį susidūriau su Koizumiu, kuris tik gūžtelėjo pečiais ir priverstinai nusišypsojo. Norėčiau, kad jis liautųsi būti toks dviprasmiškas, tačiau daugmaž jį supratau. Jis ne veltui buvo prisijungęs prie Haruhi gaujos, būtų keista, jei jis neatspėtų, kas netrukus nutiks.

Taip, kaip ir galvojau.

Problema ta, kad pasaulyje nėra žmogaus ar vaisto, kuris galėtų pagydyti tas Haruhi užgaidas. Aš asmeniškai išreikščiau didžiausią pagarbą tam žmogui, kuris sugebėtų tai išrasti.

"Ta-daaa!"

Padarydama vaikišką garso efektą, Haruhi iš savo rankinės dugno ištraukė paskutinį Kalėdinį dalyką.

Ir tai buvo...

"Tai... Tai..."

Asahina-san refleksiškai atsitraukė, o Haruhi, žiūrėdama, tarytum senolė burtininkė, atiduodanti branginamą stebuklingą lazda savo mokinei, pareiškė:

"Kalėdų Senelė, štai kas! Kalėdų Senelė! Juk tai tau kuo puikiausiai tinka! Nereikia net sakyti – tau jokiu būdu negalima praleisti šio metų laiko, be tam deramos aprangos! O štai ir ji! Padėsiu tau persirengti..."

Palaipsniui artėdama prie besitraukiančios Asahinos-san, Haruhi atskleidė tai, ką turėjo savo rankose – be jokių abejonių, Kalėdų Senelės kostiumėlis.

Tada aš ir Koizumis buvome išvaryti iš klubo kambario, ir galėjau tik beprasmiškai bandyti įsivaizduoti, kaip Haruhi vykdo Asahinos-san perrengimo procesiją.

"Ach", "Ach", "Ugch"...

Bejėgiški nevilties šauksmai užtvindė mano vaizduotę neprašytais vaizdais, dėl kurių užsinorėjau matyti kiaurai per duris. Jo, tikriausiai man irgi atėjo laikas išdurnėti.

Kurį laiką man buvus pasinėrus į fantazijų pasaulį, Koizumis galiausiai pradėjo pokalbį, tikriausiai tam, kad prastumtų laiką.

"Man gaila Asahinos-san."

Vyrukas, turintis per daug geros išvaizdos ir manierų, sukryžiavęs rankas atsirėmė į sieną.

"Tačiau man labai palengvėja, kai matau, kad Suzumija-san šitaip linksminasi. Mane labiausiai skaudina, kai matau ją susierzinusią."

"Nes tuomet atsiranda tos keistos erdvės?"

Smiliumi nusibraukęs plaukų sruogą, jis atsakė:

"Taip, dėl to irgi. Niekas manęs ir mano kolegų labiau negąsdina, nei Uždarųjų Erdvių ir Avatarų atsiradimas. Nors gali atrodyti, kad su jais lengva susidoroti, tačiau tai tikrai sunkus darbas. Dėkoju savo laimingosioms žvaigždėms, kad nuo šio pavasario jų atsiradimo dažnumas palaipsniui mažėjo."

"Nori pasakyti, kad kartas nuo kartų jų vis dar atsiranda?"

"Retai. Pastaruoju metu tai nutinka tik nuo vidurnakčio iki aušros, kai Suzumija-san miega. Tikriausiai, kai ji sapnuoja blogus sapnus, pasąmoniškai sukuria Uždarąsias Erdves."

"Iš jos vienos problemos, ji atsibudusi, ar mieganti!"

"Visai ne!"

Koizumiui toks aštrus paprieštaravimas buvo neįprastas ir, atvirai kalbant, mane šiek tiek nustebino. Koizumis paslėpė savo šypseną ir ilgai bei įdėmiai į mane pasižiūrėjo.

"Tu tikrai nežinai, kokia Suzumija-san buvo prieš įstodama į gimnaziją. Prieš trejus metus, kai mes pradėjome savo stebėjimą, mums buvo tiesiog neįsivaizduojama, kad ji galėtų kasdien šitaip laimingai juoktis. Viskas prasidėjo tada, kai ji sutiko tave – ne, tiksliau, kai judu sugrįžote iš Uždarosios Erdvės. Suzumijos-san psichika nepaprastai stabilizavosi. Tai tiesiog nepalyginama su tuo, kokia ji buvo vidurinėje."

Atsakydamas spoksojau į Koizumį, neištardamas nei žodžio, tarytum akių patraukimas šalin reikštų, kad buvau nugalėtas.

"Suzumija-san akivaizdžiai keičiasi. Ir galiu pasakyti, kad į gerąją pusę. Mes visi trokštame, kad tai ir toliau tęstųsi, ir manau, jog tu taip pat. Dabar jai Komanda SOS nepakeičiama. Tik čia ji gali rasti tave, gali rasti Asahiną-san, taip pat jai būtina Nagato-san bei, atleisk už pasipūtimą, manau, ir aš."

Čia tik tu taip galvoji.

"Tai tiesa. Vis dėlto, juk tai neskamba prastai, ar ne? O gal labiau norėtum matyti, kaip ji kas valandą išlaisvina savo Avatarus? Atleisk, tačiau manau, kad tai tikrai žalingas hobis."

Nei joks tai mano hobis, ir visai nenoriu tokio turėti. Juk aiškiai pasakiau!

Koizumis pakeitė savo išraišką ir sugrįžo prie savo įprastos dviprasmiškos šypsenos.

"Man palengvėja tai girdint. Kalbant apie pasikeitimus, jie apima ne vien Suzumiją-san. Mes visi keičiamės. Tai apima tave, mane, ir Asahiną-san. Ir tikriausiai, taip pat Nagato-san. Ne vien Suzumija-san, o visi daugiau ar mažiau pakeitė savo mąstyseną."

Aš atsitraukiau. Ne dėl to, kad jis buvo visiškai teisus. Aš to visai nepriėmiau asmeniškai, todėl perkeltine prasme nebuvau pritrenktas. Mane nustebino tai, kad šis vyrukas taip pat pastebėjo, kad Nagato po truputį keitėsi. Nesąžiningosios beisbolo rungtynes, trejus metus užsitęsusi Tanabata, urvinio svirplio sunaikinimas, žmogžudystės drama toje atsiskyrusioje saloje, begalinės vasaros atostogos... Kol mes lakstėme aplink, darydami tai vieną, tai kitą, nežymūs Nagato gestai ir išraiškos darė mažus, tačiau neabejotinus pasikeitimus. Neverta net lyginti su mūsų pirmuoju susitikimu Literatūros klubo kambaryje, kada buvo visko pradžia. Tai nebuvo apgaulė. Aš tai pastebėjau akimis, kurios buvo lyg savadarbiai teleskopai. Kai dabar pagalvoju, ši mergina šiek tiek neįprastai elgėsi jau toje atsiskyrusioje saloje. Ir viešajame baseine. Ir net per Obon festivalį. Ji rodė net dar keistesnį elgesį, kai filmui buvo priversta vaidinti burtininkę ir per tą kompiuterinio žaidimo mūšį prieš Kompiuterių klubą...

Bet ar tai nėra gerai? Haruhi pokyčiai yra didžiuliai, tačiau manau, kad Nagato – daug svarbesni!

"Kad būtų užtikrinta taika pasaulyje," šypsodamasis pasakė Koizumis, "surengti Kalėdų vakarėlį yra nepaprastai maža kaina. Be to, jeigu jis bus linksmas, nematau jokios priežasties prieštarauti!"

Kažkaip man pasijutus įsižeidusiam dėl to, kad nesugebėjau sugalvoti, kaip atsikirsti, netikėtai atsidarė durys.

"Jau galit užeit!"

Į vidų atsidarė durys ir aš, visu savo svoriu atsirėmęs į duris, su garsiu trenksmu nerangiai nudribau ant nugaros.

"Hieee?!"

Šis balsas buvo nei mano, nei Haruhi, o Asahinos-san, ir sklido iš viršaus. Kitaip tariant, aš gulėjau ant nugaros ir žiūrėjau viršun į lubas, tačiau pamačiau ne lubas, o kai ką kitą.

"Ei, Kjonai! Nežvilgčiok!"

Štai ir Haruhi.

"Hva, aaa..."

O tai Asahina-san, kuri būdama visiškai netikėtai užklupta, sušuko ir pašoko atgal. Prisiekiu visiems šventiesiems, aš mačiau tik jos kojas!

"Ko čia drybsai? Bliamba, staigiai kelies!"

Haruhi pagriebtas už apykaklės, galiausiai pajėgiau atsikelti.

"Tu ištvirkęs, Kjonai! Tau dar dviem milijonais penkiais tūkstančiais šešiais šimtais metų per anksti drįsti žvilgčioti į Mikuru-čian kelnaites! Tu tyčia taip padarei? Tyčia, ane?!"

Tai tu dėl to kalta, nes visai neįspėjusi atidarei duris! Tai tik nelaimingas atsitikimas. Nelaimingas atsitikimas, Asahina-san! — Šitie žodžiai buvo man ant liežuvio galo, tačiau mano akis traukė kažkur kitur. Pala, kas ko ką klausė?

"Va-va..."

Mano akyse buvo tik Asahina-san, stovinti su savo rausvai paraudusiais skruostukais.

Raudonas kostiumėlis su baltu pamušalu. Raudona kepuraitė su pūkuotu kamuoliuku ant jos galo... vilkėdama tik tai, Asahina-san abejomis rankomis susiėmė už savo trumpo sijonėlio ir įdėmiai į mane žiūrėjo ašarotomis, drovumo kupinomis akimis.

Tai buvo pati tikriausia Kalėdų Senelė, visais bruožais tobula, nepriekaištinga ir be jokių trūkumų. Šiuo metu tai privalėjo buvo tikroji Asahinos-san tapatybė — nusenusio Kalėdų Senelio anūkė, kuriai jis paslapčia perdavė šeimos verslą.

Tai išgirdus, 80% žmonių tuo patikėtų. Mano sesuo garantuotai būtų tarp tų 80%. Jokių abejonių.

"Tiesiog pasakiška." Koizumis pareiškė savo nuomonę. "Apgailestauju, tačiau pajėgiu tai apibūdinti tik tokiais banaliais žodžiais. Tau tikrai labai tinka."

"Nu tai aišku!"

Haruhi apglėbė Asahinos-san pečius ir pradėjo trinti savo skruostus į jos veidą.

"Juk ji nerealiai miela? Mikuru-čian, turėtum turėti daugiau pasitikėjimo savimi! Nuo dabar iki Kalėdų vakarėlio tu būsi Komandos SOS Kalėdų Senelė! Tu visais bruožais tam tobulai tinki!"

Asahina-san graudžiai dūsavo. Vis dėlto, šį kartą Haruhi buvo visiškai teisi. Nemanau, kad kas nors galėtų tam paprieštarauti. Kai pasisukau į Nagato, visai nenustebau pamatęs, kad smulkioji, trumpaplaukė, tylioji mergina tiesiog toliau buvo pasinėrusi į skaitymą.

Ant jos galvos vis dar buvo trikampė kepuraitė.

Po to, Haruhi išrikiavo mus į eilę ir atsistojo priešais.

"Supratot? Šiais laikais neteisinga išsiblaškiusiai sekti kiekvieną gatvėje sutiktą Kalėdų Senelį. Jie – netikri. Tikrasis egzistuoja tik išskirtinėse Žemės vietose. Mikuru-čian, tau reikia būti ypatingai atsargiai! Neimk dovanų iš jokių įtartinų Kalėdų Senelių, net nelinkčiok jiems."

Žinai, tai ne pats geriausias patarimas po to, kai vos prieš akimirką pačią Asahiną-san privertei būti netikra Kalėdų Senele.

Tik nesakykit, kad ši mergiotė, nepaisant jos amžiaus, taip kaip mano sesuo, vis dar tiki tuo senstelėjusiu dėduku, kuris užsiima tarptautiniu labdaros verslu. Na, juk tai ta pati mergiotė, kuri siuntė savo norus Orihimei ir Hikobošiui, todėl tai nėra neįmanoma. Vis dėlto, šį skepticizmą aš tiesiog pasilaikysiu sau. Na, visgi, juk šiame kambaryje pasirodė Šventoji Asahina! Tu tik pažiūrėk, klastotė, kuri pranoko originalą! Ko gi galima norėt daugiau? Jei kas nors galėtų drįsti užsimanyti dar kažko, iš Skandinavijos šalių pradėtų ateiti skundai.

Man besvarstant apie šio tingaus senio, kuris dirbo tik kartą per metus, šešėlinį kapitalo šaltinį:

"Ei, Kjonai. Pati Kalėdų vakarėlio idėja yra gera, tačiau šiais metais ji kilo per vėlai, todėl galėsim švęsti tik Kristaus gimtadienį. Bet kitais metais būtinai turėsim kelti ir Budos bei Mohamedo gimtadienių vakarėlius. Kitaip būtų nesąžininga!"

Tai kodėl tada tau taip pat nekėlus ir manicheismo bei zoroastrizmo pranašams? Žiūrėdami, kaip gauja netikinčių draugelių dėl jų švenčia, tie veikėjai, kurie turbūt dabar sėdi kažkur virš debesų, galėtų nebent nusijuokti. Na, juk Haruhi visa tai darė vien tik tam, kad galėtų švęsti; ji tiesiog norėjo preteksto, kad galėtų kelti vėją, todėl tikriausiai tai kažkaip vienas kitą pateisina. Vis dėlto, jei kažkas už tai turėtų susilaukti Dievo bausmės, prašau, kaltinkit vien tik Haruhi. Žinot, mano, kaip jos bendrininko, vaidmuo – labai jau mažas.

Kažin kuriai dievybei šioje situacijoje turėčiau atsiprašyti? Kol šios mintys buvo užėmusios mano kalvą, Haruhi atsisėdo į Komandos vadės kėdę ir paniekinančiai į mane pasižiūrėjo.

"Kaip manot, kas būtų skanu? Mėsos troškinys? Sukijaki? Krabai – nė už ką. Tiesiog užknisa krapštyti mėsą iš jų šarvų! Kodėl krabai savo šarvus nepadarė valgomus? Norėčiau sužinot, kodėl jie nieko dėl to nepadarė per savo evoliucijos procesą."

Būtent dėl šios priežasties jie ir išsivystė šarvus. Jie neperėjo natūraliosios atrankos kažkur jūros dugne vien dėl tavo pilvo!

Koizumis pakėlė ranką ir prabilo.

"Tuomet turėtume iš anksto išsinuomoti vietą. Artėja atostogos, todėl jei nepaskubėsim, visur bus užimta."

Na jau ne, nesu linkęs eiti į jo rekomenduojamas vietas. Gali būti, kad vidurį to puotavimo išlįstų koks prietranka savininkas ir vėl surengtų tokią žmogžudystės komediją, kokios niekas net nepajėgtų tikėtis.

"A, dėl to visai nereikia jaudintis."

Tarytum būtų susidariusi tokį pat įspūdį, kaip ir aš, šypsodamasi Haruhi papurtė galvą. Bet štai ką ji po to pasakė:

"Jį rengsime čia. Vienintelis dalykas, ko mums trūksta, yra maistas, o visus kitus būtinus daiktus čia jau turime. Pagalvokim... Praverstų atsinešti ir ryžių virtuvą. Beje, alkoholis – griežtai draudžiamas, nes aš iš visos širdies prisiekiau, kad daugiau niekada gyvenime nebegersiu."

Labiau norėčiau, kad prisiektum kai ką kitą... bet šios temos apsvarstymui šiuo metu nebuvo laiko, nes buvo pareikštas teiginys, kuris nieku gyvu negali būti nepaisomas.

"Čia?"

Apsižvalgiau po kambarį.

Šiame kambaryje jau buvo puodas ir nešiojama viryklė. Čia buvo net ir šaldytuvas. Haruhi čia viską suvilko per Komandos SOS aušrą, bet nejaugi jie visi buvo skirti vien tik šiai dienai! Iki šiol, ta nešiojama viryklė buvo naudinga tik Asahinai-san ruošiant arbatą. Tačiau gaminti mokykloje, ypač tokiame sename, nuskurusiame klubų komplekse, ar tai tikrai gera mintis? Šiame pastate draudžiama atvira ugnis!

"Viskas bus gerai."

Nesuglumusi, Haruhi nušvito tarytum virėja vunderkindė, kuri net neturėdama licenzijos kažkaip pasiekė kulinarijos aukštumas.

"Štai todėl bus dar linksmiau viską daryti paslapčiomis. Jei mokinių taryba arba mokytojai apie mus sužinotų, aš jiems parodyčiau savo nepakartojamai paruoštą mėsos troškinį. Štai toks planas: tada jie būtų tokie sužavėti jo neįtikėtino skonio, jog apsiašaroję mūsų vakarėliui suteiktų išskirtinį leidimą! Nepriekaištingas planas! Tiesiog tobula!"

Nors ji baisiai neapkentė visko, kas vargino, Haruhi viską puikiai atlikdavo, jei tik jai to reikėdavo. Na, turbūt jos maisto ruošimo įgūdžiai be abejonės prilygs jos žodžiams. Bet kodėl mėsos troškinį? Kada gi tai buvo nuspręsta? Pokalbis kažkaip pakrypo, kai buvo nuspręsta, kad krabai netinka. Ji tik apsimetė, kad teiraujasi kitų nuomonės, ir pati padarė sprendimą — na, juk tai jau ne pirmas kartas. Atleisk ir užmiršk tai...

Taigi, štai kas nutiko vakar. Kol papasakojau Tanigučiui viso to trumpąją versiją, mes net sugebėjome pasiekti mokyklą.

"Kalėdų vakarėlis, hm..."

Kai praėjome pro mokyklos įėjimą, Tanigučiui vis dar buvo sunku tramdyti juoką.

"Garantuotai Suzumijai būdingas užsiėmimas. Mėsos troškinio vakarėlis klubo kambaryje. Nu, žiūrėkit, kad jūsų nepagautų mokytojai! Kitaip vėl iki kaklo prisidirbsit."

"O tu ar ateisi?"

Dėl mūsų ankstesnio pokalbio, pabandžiau ir jį pasikviesti. Jei tai Tanigučis, manau, net Haruhi neprieštarautų. Jis, Kunikidas ir Curuja-san tapo savotišku "Atsarginių Trio", kai tik mus kyla problemų, randant papildomų žmonių.

Vis dėlto, Tanigučis papurtė galvą.

"Labai atsiprašau, Kjonai. Tą dieną aš visiškai neturiu laiko, kad galėčiau išsidirbinėti per kažkokį kvailą mėsos troškinio vakarėlį! Vuachacha!"

Kaip dabar suprast tą šlykštų juoką?

"Klausykis: susirinkti į neaiškių draugelių šaiką ir per Kalėdų vakarėlį baksnoti į mėsos troškinį – tai tik nepopuliariems apkiautėliams. Apgailestauju, tačiau aš jau atsisveikinau su šia grupe."

Negali būti, tu rimtai?

"Na, galvok apie mane kaip apie tą, kuris pranoko visus tavo lūkesčius. Mano kalendoriuje 24-oji diena pažymėta raudonos širdies žyme! Atsiprašau. Mano nuoširdūs atsiprašymai. Aš TAIP, TAAAIP atsiprašau!"

Kas per velnias? Kaip po galais tas nevisprotis Tanigučis galėjo sau susirasti merginą, kol aš tuo tarpu turiu užsiimti paslaptingosiomis kvailystėmis su Haruhi ir kitais iš Komandos SOS?

"Kas ji tokia?"

Paklausiau, stengdamasis kaip galėdamas neskambėti ciniškai.

"Pirmametė iš Koujouen. Saugus statymas, ar ne?"

Koujouen akademija. Merginų gimnazija netoli stoties, kalno papėdėje. Ji įsikūrusi pačioje tos kankinančios įkalnės pradžioje, todėl ryte įprasta matyti juodų švarkelių uniformas vilkinčių merginų Daimio paradą. Mokykla garsi savo aukščiausios klasės merginomis, tačiau dar labiau įžeidžia tai, jog joms nereikia kopti į tą žmogžudišką kalną. Ne, Tanigučiui aš visai nepavydžiu.

"O kas tau blogai? Juk tu jau turi Haruhi! Troškinys... Juk ji jį gamins, tiesa? Man asmeniškai namų gamybos mėsos troškinys skamba šiek tiek kvailai ir nuobodžiai, tačiau esu įsitikinęs, kad jis tau nepaprastai patiks. Aš tau nežmoniškai pavydžiu, Kjonai!"

Tas pašlemėkas. Jis pradėjo pokalbį apie Kalėdas vien tam, kad galėtų patenkinti savo tuščią troškimą pasipuikuoti?

"Hmm, tikriausiai man jau būtų metas nuspręsti kur ir kaip su ja praleisti laiką? Ak, kaip tai mane kamuoja!"

Su kiekviena akimirka netekau nuotaikos ir žodžių.

Po pamokų nenutiko nieko ypatingo. Koizumis ir aš buvome gainiojami po klubo kambarį, kad uždėliotume Haruhi atneštas naujas puošmenas. Haruhi tik įsakinėjo ir baksnojo visur savo pirštu. Asahina-san, vilkėdama Kalėdų Senelės kostiumą, buvo mūsų talismanė ir arbatos tiekėja. O Nagato šiandien skaitė storaviršelę knygą... toliau būdama ant galvos užsidėjusi trikampę šventinę kepuraitę.

Ir taip atėjo dienos pabaiga. Mėsos troškinio turinys vis dar buvo nenuspręstas. Tuo metu buvo nuspręsta tik tai, kad aš buvau paskirtas būti nešiku ir išsiųstas apsipirkti. Iš ko gi tas mėsos troškinys galėtų būti? Nenorėčiau gauti kokio atsitiktinio marmalo, atsiduodančio niekingomis užmačiomis.

Ką gi, prologui tai buvo kiek per daug. Vis dėlto, visa tai, kas buvo parašyta prieš tai, tikrai buvo tik prologas ir nieko daugiau. Nuo dabar prasidės rimtas reikalas, pradedant jau sekančia diena. Nors gal iš tikrųjų tai prasidėjo jau šiąnakt, bet tai visai nesvarbu.

Sekanti diena buvo gruodžio 18-oji, diena, kai atrodė, jog sustingo net kalnų vėjai. Tą dieną aš buvau įmestas į siaubo bedugnę.

Pasakysiu iš anksto: man tai buvo visai nejuokingas dalykas.

Grįžti atgal į pagrindinį puslapį

Grįžti atgal į knygos iliustracijas

Toliau į pirmąjį skyrių