Sword Art Online:Knyga1 Skyrius7

7 skyrius

9 ryto.

Tądien nustatytas oras buvo šaltokas, ir ryto migla vis dar buvo vis dar neišsisklaidžiusi. Iš išorės sklindanti šviesa atsispindėjo nuo miglos, nudažydama aplinką citrinų geltonio spalva.

Pagal Aincrado kalendorių, dabar buvo "Uosio Mėnuo", kas reiškė jog orai kas dieną rudenės. Temperatūra buvo kiek šaltoka, darydama jį gaiviausiu metų mėnesiu. Bet šiuo metu aš jaučiausi ne per geriausiai.

Aš laukiau Asunos 74-ojo aukšto gyvenamosios zonos vartų aikštėje. Dėl kažkokios priežasties praeitą naktį negalėjau užmigti, ir savo lovoje Algade tegalėjau vartytis nuo vieno šono ant kito. Manau jog man pavyko užmigti šiek tiek po trijų nakties. SAO žaidime buvo daug funkcijų padedančių žaidėjui, deja, mygtuko kuris priverstų tave užmigti nebuvo.

Kad ir kaip keista, priešingas dalykas egzistavo. Su laiku susijusiuose nustatymuose, buvo dalykas vadinamas "Žadintuvu" kuris priversdavo žaidėją atsibusti iš miego. Žinoma, pasirinkimas ar toliau miegoti ar ne priklausė nuo tavęs pačio, tačiau aš sugebėjau sukaupti pakankamai jėgų ir išlipti iš lovos, kai sistema mane pažadino dešimt minučių prieš dešimtą.

Galbūt tingesnių žaidėjų palaiminimui, čia nebuvo reikalo praustis ar keisti drabužius – nors kai kurie keistesni žaidėjai vis tiek kasdien maudydavosi. Bet kadangi netgi NerveGear negalėjo pilnai atkurti aplinkos skystyje, vonia nebuvo labai tikroviška. Pabudęs šiek tiek per vėlai, per dvidešimt sekundžių aš užsidėjau visą įrangą, ir praėjau pro Algado vartus kad patekčiau čia, kur šiek tiek susierzinęs dėl miego trūkumo, jos laukiau, bet—

"Ji vėluoja..."

Jau buvo dešimt minučių po devintos. Vienas po kito vartuose pasirodydavo darbštūs žaidėjai ir eidavo labirinto link.

Neturėdamas ką veikti, aš apžiūrinėjau labirinto žemėlapį, savo įgūdžių užbaigtumą – visą statistiką kuria puikiai pažinojau.

Ahh, norėčiau turėti nešiojamą žaidimų konsolę, ar bent kažką panašaus.

Aš buvau priblokštas šios netikėtos minties. Norėti žaisti žaidimą esant žaidime, mano situacija blogėja.

Galbūt turėčiau grįžti ir toliau miegoti... aš netgi pradėjau galvoti. Vartuose pasirodė dar vienas mėlynos spalvos teleportacijos efektas, kurį mačiau jau dievas žino kiek kartų. Žiūrėjau nieko per daug nesitikėdamas. Tačiau tuomet—

"Kyaaaaa! Pasitraukite iš kelio—!"

"Ahhhhhh!?"

Dažniausiai besiteleportuojantys žaidėjai atsirasdavo ant žemės, bet šis asmuo atsirado būdamas metrą virš žemės ir – skriejo oru tiesiai į mane.

"Huh, huh...!?"

Nespėjus sugauti ar išvengti, mes parkritome ant žemės. Aš smarkiai sutrenkiau savo galvą į akmeninį grindinį, ir jeigu mes nebūtumėme buvę gyvenvietėje, bučiau praradęs kelis HP taškus.

Tai reiškė – kad kažkoks idiotas žaidėjas, šoko pro kitoje pusėje esančius vartus ir šitaip pasirodė čia. Šitokia mintis ramiai šmėstelėjo mano galvoje. Vis dar šiek tiek apsvaigęs, aš pakėliau savo ranką bandydamas nustumti ant manęs esantį idiotą.

"...Hmm?"

Mano mintys užsiregistravo kažką keisto ir apimančio visą mano ranką. Aš du kartus tai suspaudžiau, tuomet dar tris kartus jog suprasti kas kitokio elastingo buvo mano rankoje.

"K-Kya-!!"

Staiga mano ausyse pasigirdo garsus riksmas ir mano galva vėl atsitrenkė į žemę. Tuo pačiu metu svoris esantis ant manęs kažkur dingo.

Priešais mane sėdėjo moteriško lyties žaidėja, dėvėdama balta ir raudona uniforma bei sijoną siekiantį kelius, su sidabriškai balta rapyra savo dėkle. Ir dėl kažkokios priežasties ji į mane žiūrėjo veriamu žvilgsniu, pilnu pykčio. Jos veidas išreiškė didžiausią įmanomą efektą ir buvo raudonas iki pat ausų, o jos dvi rankos rankos buvo apsaugančiai sukryžiuotos aplink krūtinę- ... Krūtinę...?

Aš iškart galėjau atspėti ką buvau sučiupęs savo dešine ranka. Tuo pačiu metu, galbūt šiek tiek per vėlai, supratau kokioje pavojingoje situacijoje aš buvau. Visi būdai kaip išvengti pavojingos situacijos, kurie iki tol buvo giliai įstrigę mano galvoje, staiga išnyko. Kol aš suspaudžiau bei vėl ištiesiau savo dešinę ranką, nežinodamas ką su ja daryti, pravėriau burną.

"E-Ei. Labas rytas, Asuna."

Pyktis jos akyse dar smarkiau suliepsnojo. Be jokios abejonės tai buvo žvilgsnis žmogaus, kuris tuojau išsitrauks savo ginklą.

Aš pradėjau analizuoti "pabėgimo" planą kai staiga vartai vėl sužibo mėlyna šviesa. Su nustebimu Asuna pažvelgė atgal ir ir greitai atsikėlusi pasislėpė už manęs.

"Eh...?"

"Nežinodamas kodėl, aš taip pat atsistojau. Vartai sužibėjo dar smarkiau ir jų viduryje pasirodė atvykėlis. Šį kartą žaidėjas nusileido ant žemės.

Šviesai išnykus aš atpažinau ten stovintį žmogų, bei įspūdingą baltą apsiaustą su ant jo esančiu raudonu simboliu. Šis žmogus, kuris dėvėjo KoB uniformą ir nešėsi kardą, kuris atrodė per daug dekoruotas, buvo ilgaplaukis Asunos sargybinis sekęs ją praėjusią dieną. Jo vardas buvo Kuradelis, ar kažkas panašaus.

Pamatęs už manęs esančia Asuną, Kuradelis dar labiau susiraukė. Jis neatrodė labai senas. Jis turėjo būti šiek tiek vyresnis nei dvidešimties, tačiau ant veido esančios raukšlės jį sendino. Jis sukando dantis taip garsiai, jog mes beveik galėjome girdėti, ir prabilo su vos slepiamu pykčiu.

"A-Asuna, tu neturėtum šitaip elgtis...!"

Išgirdęs tą beveik isterišką balsą, aš pagalvojau Tai tuojau taps komplikuota ir įtraukiau savo pečius. Žiūrėdamas spindinčiomis akimis Kuradelis vėl prabilo.

"Asuna, grįžkim į gildijos būstinę."

"Ne. Man šiandien net neturiu jokių pareigų!... Ir Kuradeli, kodėl taip anksti ryte tu stovėjai priešais mano namus?"

Už manęs piktai atsakė Asuna.

"Fufu, aš žinojau jog kažkas panašaus atsitiks, daugiau jau mėnesį vis eidavau į Salemburgą stebėti tavo namų."

Aš galėjau tik nustebti dėl išdidaus Kuradelio atsakymo. Asuna taip pat sustingo. Po ilgos tylos, ji prisivertė paklausti.

"Tai... Tai nėra dalis lyderio įsakymo...?"

"Mano pareiga yra tave lydėti. Stebėti tavo namus taip pat į tai įeina..."

"Ką tu turi galvoje įeina, idiote!"

Kuradelis priėjo, tapdamas vis piktesniu ir susierzinusiu, ir nustūmęs mane iš kelio pagriebė Asunos ranką.

"Man atrodo jog tu nesupranti. Prašau, nebūk tokia... Dabar, grįžkime atgal į gildijos būstinę."

Asuna atrodo išsigando balso kuris atrodė skambėjo lyg Kuradelis vos valdytųsi. Ji metė į mane maldaujamą žvilgsnį.

Tiesa sakant, aš svarsčiau ar turėčiau bėgti, kaip kad visada tai darydavau. Bet pamačius Asunos akis mano ranka pati pradėjo judėti. Aš sučiupau Kuradelio dešinę ranką, tą kuri tuo metu laikė Asuną, ir suspaudžiau kiek galėjau neiššaukiant nusikaltimo prevencijos kodo.

"Atleisk, tačiau aš šiandien pasiskolinu tavo sublyderę."

Šie žodžiai skambėjo kvailai netgi mano ausims, bet aš jau nebegalėjau atsitraukti. Kuradelis, iki šiol mane ignoravęs, suraukė veidą ir patraukė ranką.

"Tu...!"

Jis suriko ausį rėžiančiu balsu. Net jeigu sistema pervertindavo išraiškas, šiame balse vis tiek buvo kažkas keisto.

"Aš garantuosiu Asunos saugumą. Juk mes neketiname kautis prieš bosą. Gali vienas grįžti į gildijos būstinę."

"N...Nejuokink manęs! Lyg toks apgailėtinas žaidėjas kaip tu galėtų apsaugoti Asuną!!"

"Tikriausiai geriau nei tu."

"Tu akiplėšiškas kvaily...! Jeigu tai giriesi, manau esi pasiruošęs tai įrodyti...?"

Kuradelis, kurio veidas dabar buvo baltas, su dešine ranka iškvietė meniu ir greitai juo manipuliavo. Greitai priešais mane pasirodė pusiau permatomas pranešimas. Dar neskaitęs aš galėjau atspėti kas jame parašyta.

[Kuradelis pareikalavo 1 prieš 1 dvikovos. Ar priimate?]

Po šiomis neraiškiomis raidėmis buvo Taip/Ne mygtukai ir keletas kitų pasirinkimų. Aš pažvelgiau į šalia manęs stovinčia Asuną. Ji negalėjo matyti žinutės, bet atrodo suprato kas vyksta. Aš maniau jog ji bandys mane sulaikyti, bet mano nuostabai ji palinksėjo.

"...ar tai gerai? Ar tai nesukels problemų gildijoje...?"

Asuna atsakė į mano pašnibždėtą klausimą.

"Viskas gerai. Aš pati pranešiu lyderiui kas įvyko."

Atsakydamas aš palinksėjau, tuomet paspaudžiau Taip ir pasirinkau "Pirmo smūgio" rėžimą.

Šią kovą galima laimėti smogus aiškų smūgį arba perpus sumažinus oponento HP. Pranešimas pasikeitė į [Jūs priėmėte 1 – prieš 1 kovą prieš Kuradelį], ir po juo atsirado 60 sekundžių laikmatis. Vos tik jis jam pasiekus 0, mieste galiojanti HP apsaugos sistema dings, ir prasidės kova.

Kuradelis savaip interpretavo Asunos sutikimą.

"Žiūrėk Asuna! Aš įrodysiu, kad nėra tinkamesnių žmonių tavo palydai!"

Jis sušuko vos nuslėpdamas pasitenkinimą, ir, lydimas žvangesio, nuo liemens išsitraukė dvejoms rankoms skirtą kardą.

Prieš išsitraukdamas savo vienos rankos kardą aš įsitikinau, jog Asuna pasitraukė. Kaip ir buvo galima tikėtis iš žinomos gildijos nario, jo kardas atrodė daug geriau už manąjį. Tai nebuvo vien dydžio skirtumas tarp vienos ir dviejų rankų kardų. Mano kardas buvo paprastas bei praktiškas ginklas, kai tuo tarpu Kuradelio – pilnai dekoruotas aukščiausios klasės amatininko.

Kai mes, laukdami kol laikmatis pasieks 0, stovėjome per penkis metrus vienas nuo kito, aplink mus pradėjo rinktis žmonės. Tai nebuvo labai keista. Mes stovėjome vartų aikštėje, pačiame miesto viduryje, ir mes abu buvome gana gerai žinomi žaidėjai.

"Solo žaidėjas Kiritas kovoja prieš KoB narį!"

Kai kažkas tai sušuko, šen bei ten pasigirdo palaikymai. Kadangi dvikovos paprastai vykdavo dviems draugams lyginant savo įgūdžius, visi žiūrovai šūkavo bei švilpavo, ignoruodami iki to privedusią situaciją.

Tačiau laikmačiui skaičiuojant vis mažiau sekundžių, viskas pradėjo nykti. Aš pajutau šaltą giją pereinančią mano kūną, kaip būdavo kaunantis su monstrais. Aš susitelkiau, kad galėčiau suprasti aplink Kuradelį esančia atmosferą, kuris susierzinęs vis šen bei ten žvilgčiojo, ir išnagrinėjau jo stovėseną bei jo pėdos judesius.

Žmonės buvo linkę parodyti tam tikrus įpročius prieš naudodami įgūdį. Nesvarbu ar tai puolimo ar gynybos įgūdis, ar jis prasidėtų iš aukštai ar žemai, jei jų kūnas atskleisdavo tokią informaciją, tai tapdavo kritine klaida.

Kuradelio kardas nuo jo kūno vidurio buvo palinkęs šiek tiek atgal, o apatinė kūno dalis taip pat buvo sulenkta. Tai buvo aiškus ženklas, jog jis ruošėsi smogti iš aukštai. Žinoma jis galėjo apsimesti. Aš taip pat buvau atpalaidavęs bei nuleidęs savo kardą, bandydamas parodyti, jog mano pirmoji ataka bus silpnas smūgis į jo apatinę kūno dalį. Ieškant apgaulių buvo galima pasitikėti tik savo patirtimi bei "nuojauta".

Laikmačiui pasiekus vienaženklius skaičius, aš uždariau langą. Aš net nebegirdėjau aplink mane esančio triukšmo.

Aš mačiau kaip Kuradeliui, kuris vis žvilgčiojo į mane, tuomet į pranešimo langą, tuomet vėl į mane, įsitempė raumenys. Tarp mūsų pasirodė žodis [DVIKOVA!!], ir aš pašokau. Iš po mano bato padų sklido žiežirbos, ir mano petys skrosdamas orą vertė jį švilpti.

Neprabėgo nei akimirka kai Kuradelis taip pat pradėjo judėti. Tačiau jo veidas išdavė nuostabą, kadangi aš sudaužiau viltis jo naudosiu žemą gynybos stiliaus įgūdį, ir vietoj to puoliau.

Kuradelio pirma ataka, kaip ir spėjau, buvo aukštas dviejų rankų kardo įgūdis: "Lavina". Jei gynyba būtų per silpna, besiginantis gal ir atremtų smūgį, tačiau dėl smūgio poveikio negalėtų iškart kontratakuoti; tuo metu šį įgūdį panaudojęs žaidėjas laimėtų laiko ir galėtų vėl atstatyti stovėseną, kadangi puolimas būtų padidinęs tarp jų esantį atstumą. Tai buvo labai geras aukšto lygio įgūdis. Na, bent jau prieš monstrus.

Aš, iškarto numatęs Kuradelio veiksmus, pasirinkau puolimo tipo įgūdį "Garso Šuolis". Jei mes abu tęsime puolimą mūsų smūgiai susidurs.

Jeigu aš žiūrėčiau tik į įgūdžio stiprumą, jo būtų galingesnis, ir dviejų atakų susidūrimo atveju sistema suteiktų pirmenybę stipresnei atakai. Tokiu atveju mano kardas butų atremtas, ir jo įgūdis, nors ir susilpnintas, užbaigtų šią kovą. Tačiau aš netaikiau į patį Kuradelį.

Tarp tarp mūsų sparčiai mažėjo. Tačiau mano suvokimas taip pat pagreitėjo, ir jaučiausi lyg būtų sulėtėjęs laikas, Aš nebuvau tikras ar tai sistemos rezultatas, ar savybė kurią turėjo visi žmonės. Aš tiesiog žinojau, jog galiu matyti jo judesius.

Kardas, kuris buvo palinkęs atgal, artėdamas prie manęs pradėjo švytėti oranžine spalva. Jo parametrai, kaip ir galima tikėtis iš geriausios gildijos, turėtų būti gana aukšti, kadangi laikas kurio reikėjo įgūdžiui prasidėti buvo trumpesnis nei aš tikėjausi. Ryškiai šviesdamas kardas puolė pirmyn. Jei smūgis pataikytų į mane, nebuvo jokių abejonių, kad aš patirčiau pakankamai žalos, jog dvikova pasibaigtų. Kuradelio veidas rodė jo ekstazę dėl šios neabejotinos pergalės. Bet—

Mano kardas, pradėjęs pirmas, judėjo šiek tiek greičiau, ir spindėdamas žaliai, pasvirusia trajektorija smogė jo kardui, prieš pat jam pabaigiant ataką. Žaidimas apskaičiavo mano kardo padarytą žalą, sukeldamas didelę kibirkštį.

Dar vienas ginklų susidūrimo rezultatas buvo "Ginklo Lūžis". Tai galėjo įvykti tik kai smarkus smūgis pataikydavo į silpnąją ginklo vietą.

Bet aš buvau tikras jog jis sulūš. Ginklai su daug papuošimų buvo mažo patvarumo.

Kaip ir tikėjausi – lydimas ausį veriančio garso – Kuradelio dviejų rankų kardas sulūžo. Efektas buvo lyg kokio sprogimo.

Mes prasilenkėme ore ir nusileidome ten, iš kur kitas pašoko. Nulūžusi kardo pusė sukosi ore, atspindėdama saulės šviesą, ir susmigo į tarp mūsų esančia akmeninę žemę. Po to, abi kardo pusės, viena esanti Kuradelio rankose, kita susmigusi į žemę, išsiskaidė į daugybę daugiakampių fragmentų.

Aikštę apėmė tyla. Visi žiūrovai stovėjo sustingę, pravertomis burnomis. Bet po to kai aš nusileidau, atsistojau, ir kaip visada pamojavau kardu iš kairės į dešinę, jie pradėjo sveikinti pritarimo šūksniais.

"Nuostabu!"

"Ar jis iš tikrųjų į tai taikėsi!?"

Išgirdęs jog visi ima kritikuoti trumpą kova, aš atsidusau. Net jeigu tai buvo tik viena įgūdis, aš nesidžiaugiau visiems jį viešai atskleidęs.

Rankoje laikydamas kardą aš pradėjau eiti link atsisėdusio bei nugara nusisukusio Kuradelio. Ta nugara, uždengta balto apsiausto, smarkiai drebėjo. Specialiai garsiai įsidėjęs kardą, aš negarsiai pasakiau.

"Jeigu nori vėl kovoti su nauju ginklu, aš neprieštarauju... Bet to užtenka, tiesa?"

Kuradelis net nepažvelgė į mane. Abi rankas nuleidęs ant žemės, jis nusipurtė. Bet greitai, beveik girgždančiu balsu jis pasakė "Aš pasitraukiu".

Iš kart po to, lygiai ten pat kur buvo ir kovos pradžios užrašas, pasirodė keletas purpurinių eilių, šį kartą skelbiančių kovos pabaigą ir laimėtoją. Pasigirdo dar vieni sveikinimai, ir Kuradelis sukrėstas atsistojo ir sušuko žiūrovams.

"Į ką jūs žiūrit!? Dinkit iš čia!"

Tuomet jis lėtai pasisuko į mane.

"Tu... Aš tave nužudysiu... Aš tikrai tave nužudysiu..."

Aš negaliu paneigti, jog tos akys mane šiek tiek išgąsdino.

Emocijos esančios SAO atrodė šiek tiek perdėtos, bet net ir taip galvojant, neapykanta degančios Kuradelio akys atrodė baisiau nei bet kokio monstro.

Kol aš nustebęs stovėjau, kažkas atsirado šalia manęs.

"Kuradeli, aš įsakau tau kaip Kraujo Riterių sublyderė. Aš atleidžiu tave nuo sargybinio pozicijos. Grįžk atgal į HQ, ir pasilik ten iki kol gausi tolesnius nurodymus."

Asunos išraiška bei žodžiai buvo šalti. Bet už jų aš pajutau kančią, todėl pats to nejausdamas jai ant peties uždėjau ranką. Asuna šiek tiek palenkė savo sustingusį bei įtemptą kūną.

"...K...Kas...gi..."

Šis garsas vos pasiekė mūsų ausis. Visa kita, tikriausiai eilė keiksmų, pasiliko jo burnoje. Kuradelis į mus spoksojo. Nebuvo jokios abejonės jog jis galvojo užpulti mus savo rezerviniu ginklu, nors ir žinojo jog jį sustabdys nusikaltimo prevencijos kodas.

Bet jis šiaip ne taip sugebėjo susivaldyti, ir iš apsiausto kišenės išsiėmė teleportacijos kristalą. Jis aukštai jį iškėlė, spausdamas jį taip stipriai jog rodėsi jis tuoj sulūš, ir suniurzgėjo "Teleportacija... Grandumas." Jo kūnui nykstant mėlynoje šviesoje jis vis dar žiūrėjo į mus neapykantos pilnomis akimis.

Šviesai išnykus aikštę apėmė karti tyla. Žiūrovai atrodė priblokšti Kuradelio pykčio, tačiau greitai išsiskirstė mažomis grupelėmis ir pasišalino. Galiausiai likau tik aš ir Asuna.

Ką aš turėčiau sakyti? Aš vis kartojau tai mintyse, bet kadangi vienas gyvenau jau dvejus metus, nieko naudingo nesugalvojau. Aš net net nemaniau jog noriu įsitikinti, jog padariau gerą dalyką.

Galiausiai Asuna atsitraukė ir prabilo trapiu balsu.

"...Atleisk. Aš tave į visa tai įvėliau."

"Ne... Man nieko nenutiko, bet ar tau bus viskas gerai?"

Lėtai purtydama galvą, geriausios gildijos sublyderė nusišypsojo narsiai, tačiau silpnai.

"Taip, aš manau jog mane taip pat galima kaltinti dėl žiauriai primetamų taisyklių, tam, kad kuo greičiau pereiti žaidimą..."

"Aš manau... jog tu nieko dėl to negali padaryti. Jeigu jie nebūtų turėję ko nors panašaus kaip tu, tempas būtų buvęs daug lėtesnis. Na, tai nėra tai ką tingus vienišas žaidėjas kaip aš turėtų sakyti... Ah, aš ne tai norėjau pasakyti."

Aš net nebežinojau ką bandau pasakyti, taigi pradėjau kalbėti pirmas kilusias mintis.

"...Taigi, niekas negali tau nieko pasakyti dėl to jog, tu... atsipalaiduoji su tokiu nerūpestingu žaidėju kaip aš."

Atsakydama į tai Asuna sutrikusi kelis kartus sumirksėjo, tuomet šiek tiek karčiai nusišypsojo ir sušvelnino savo veidą.

"...Gerai, tuomet aš sakau ačiū. Aš mėgausiuosi šia diena kiek tik galiu, bei patikėsiu tau puolėjo poziciją."

Ji energingai pasisuko ir pradėjo eiti keliu vedančiu iš miesto.

"Ką? Ei! Puolimas turėtų vykti pamainomis!"

Nors ir skundžiausi, aš išleidau palengvėjimo atodūsį ir nusekiau švelniai banguojančius kaštono-rudumo plaukus.

Grįžti atgal į pagrindinį puslapį

Grįžti atgal į šeštąjį skyrių

Toliau į aštuntąjį skyrių