Sword Art Online:Knyga1 Skyrius3

3 skyrius

**Ding, ding*... Mudu su Kleinu pašokome ant kojų, išgąsdinti staigaus skambučio garso, sustūgusio visu garsu tarsi kokia sirena.

"Ka...?"

"Kas tai!?"

Mes sušukome tuo pačiu metu ir pažvelgėme vienas į kitą plačiai išplėtę akis.

Mane ir Kleiną apsupo mėlyna šviesa. Už mėlyno šydo, mano matymo lauke esančios lygumos sparčiai bluko.

Šį fenomeną aš jau buvau keletą kartų patyręs per beta testavimą. Tai buvo teleportacijos efektas, kuris vykdavo panaudojus daiktą skirtą akimirksniu persikelti iš vienos žaidimo vietos į kitą. Tačiau aš neturėjau tinkamo daikto, bei nepanaudojau reikiamos komandos. Jei tai sistemos inicijuota priverstinė teleportacija, kodėl apie tai mūsų niekas neperspėjo?

Kol aš intensyviai masčiau, šviesa aplink mane supulsavo smarkiau, ir aklinai užpildė mano regėjimo lauką.

Išnykus mėlynai šviesai aplinka sugrįžo, tačiau tai nebebuvo vakarėjantis laukas, kuriame neseniai stovėjome. Prieš mano akis atsivėrė plačios akmenimis grįstos gatvės, palei kelią augantys medžiai, ir elegantiškai tvarkingas viduramžių miestas. Tolumoje stovėjo tamsos apgaubti milžiniški rūmai.

Tai buvo "Pradinio Miesto" centrinė aikštė – žaidimo pradžios vieta. Aš atsisukau į šalia manęs stovintį Kleiną, kuris iš nuostabos buvo pravėręs burną. Tada mes pažvelgėme į aplink mus bruzdančią žmoniu minią.

Tai buvo pritrenkiamai grąžių, su įvairia apranga ir skirtinga plaukų spalva, žmonių knibždėlynas. Visi jie buvo SAO žaidėjai. Čia turėjo būti maždaug dešimt tūkstančių žmonių. Atrodė tikėtina, jog visi, kurie tuo metu buvo prisijungę, buvo priverstinai perkelti į šią aikštę.

Visiems bandant susigaudyti kur jie atsidūrė, keletą sekundžių tvyrojo slegianti tyla. Netrukus pasigirdo murmėjimai ir niurnėjimai, kurie vis garsėjo. Iš viso šio ūžesio buvo galima išskirti pokalbių nuotrupas. "Kas vyksta?"

"Ar mes jau galime atsijungti?"

"Nejau jie negali greičiau tuo pasirūpinti?"

Šioje erzelynėje buvo juntamas pyktis ir susierzinimas, garsiau šaukiantys reikalavo GM pasirodyti ir pasiaiškinti.

Staiga, kažkas sušuko, perrėkdamas visus aplinkinius garsus.

"Ah... Pažiūrėkit į viršų!"

Mes su Kleinu beveik automatiškai pakėlėme akis į viršų. Ten mus pasitiko keistas vaizdas.

Antro aukšto apačia, esanti šimtą metrų virš mūsų, buvo sudėta iš raudonų langelių.

Atidžiau pasižiūrėjęs pamačiau jog raštas sudarytas iš dviejų susikertančių frazių: raudona spalva parašytų žodžių [ Pavojus ] ir [ Sistemos pranešimas ].

Trumpam aš buvau nustebęs, bet tuomet pagalvojau "Tikriausiai operatoriai dabar pradės mus informuoti", ir įtampą mano pečiuose truputį atlėgo.

Plepėjimas aikštėje nutilo, ir buvo justi jog visi laukia kas bus pasakyta toliau.

Tačiau, tai kas nutiko vėliau nebuvo tai ko aš tikėjausi.

Šios struktūros viduryje, lėtai pradėjo bėgti skystis kuris atrodė lyg kraujas. Jis bėgo greičiu pabrėžiančiu savo klampumą, tačiau nekrito visą kelią žemyn, o pradėjo formuotis į figūrą.

Pasirodė dvidešimties metrų aukščio figūra, dėvinti plačius drabužius su klostėmis bei gaubtu.

Ne, tai nebuvo visiškai teisingas apibūdinimas. Iš ten kur mes žiūrėjome, buvo aiškiai matyti gaubto vidus – ten nebuvo veido. Jis buvo visiškai tuščias. Mes galėjome nesunkiai įžiūrėti vidinį drabužį ir žalią išsiuvinėjimą gobtuvo viduje. Tas pats buvo ir apsiausto viduje, jo kraštuose galėjome matyti tik šešėlius.

Aš jau buvau matęs šį apsiaustą. Tai buvo tokie patys rūbai kokius dėvėjo Argus darbuotojai, kurie dirbo GM beta testo metu. Tuomet, vyrai GM turėjo senų burtininkų veidus su ilga barzda, o moterys atrodė kaip akiniuotos mergaitės. Galbūt dabar jie naudojo apsiaustą dėl laiko trūkumo paruošti normalų avatarą, bet tuščia vieta gobtuvo viduje sukėlė nepaaiškinamą nerimo jausmą.

Daugybė žmonių esančių netoli manęs turėjo jaustis panašiai.

"Ar tai GM?"

"Kodėl jis neturi veido?"

Buvo daug tokių šnibždesių.

Tuomet dešinė rankovė pajudėjo lyg juos nutildydama.

Iš ilgos rankovės raukšlių pasirodė balta pirštinė. Bet ši rankovė, kaip ir visas rūbas, nedengė jokio kūno.

Tuomet kairė rankovė taip pat buvo šiek tiek pakelta į viršų, ir su dvejomis tuščiomis pirštinėmis ištiestomis priešais tūkstančius žaidėjų, beveidė persona atvėrė burną – ne, tiesiog buvo justi jog ji tai padarė. Tuomet kažkur iš aukštai pasigirdo žemas, ramus vyriškas balsas.

『Žaidėjai, sveikinu jus visus atvykus į mano pasaulį.』

Aš negalėjau suprasti.

"Mano pasaulį"? Jei tas raudonas apsiaustas yra GM, jis tikrai turi dieviškų galių leidžiančių keisti pasaulį pagal jo norą, bet kodėl dabar jis tai nurodo? Priblokšti, Kleinas ir aš pasižiūrėjome vienas į kitą. Beveidis raudonas apsiaustas nuleido rankas ir kalbėjo toliau.

『Mano vardas yra Kayaba Akihiko. Šiuo metu, aš vienintelis žmogus kuris gali valdyti šį pasaulį.』

"Ką!?"

Mano kūnas sustingo nuo šoko, ir sekundei gniužulas susiformavo mano gerklėje (galbūt ir mano gerklėje tikrame pasaulyje).

Kayaba — Akihiko!!

Aš žinojau šį vardą. Buvo neįmanoma jog aš jo nežinočiau.

Šis žmogus, žaidimo dizaineris bei kvantinės fizikos genijus, buvo atsakingas už Argus iškilimą (kuri prieš keletą metų buvo tik viena iš daugelio mažų kompanijų) į vieną didžiausių lyderiaujančių kompanijų.

Jis taip pat buvo SAO vystymosi direktorius, ir tuo pačiu metu, NerveGear projektuotojas.

Kaip užkietėjęs žaidėjas, aš laba gerbiau Kayaba. Aš pirkau visus žurnalus, kurie rašė apie jį, ir skaičiau keletą jo interviu tol, kol beveik mokėjau juos atmintinai. Aš beveik galėjau matyti jį su baltu darbiniu chalatu, kurį jis visada dėvėjo, vien tik išgirdęs jo balsą.

Bet jis visada pasilikdavo užkulisiuose, atsisakydamas bendrauti su žiniasklaida. Jis niekada nebuvo GM, tai kodėl dabar jis tai daro?

Aš priverčiau savo galvoti, bandydamas suprasti situaciją. Bet žodžiai kurie atėjo iš tuščio gobtuvo skambėjo lyg jie norėtų pasityčioti iš mano pastangų suprasti.

『Aš manau jog dauguma jau pamatė jog "Atsijungti" pradingo iš pagrindinio meniu. Tai ne klaida. Visai tai yra dalis "Sword Art Online" sistemos.』

"Dalis... sistemos?" palūžęs sumurmėjo Kleinas.

Pranešimas tęsėsi savo žemu balsu, kuris skambėjo lyg norėdamas viską nutildyti.

『Iki tol kol jūs pasieksite šios pilies viršų, jūs negalite atsijungti savo laisva valia.』

Šios pilies? Iš pradžių aš negalėjau suprasti. Juk "Pradiniame mieste" nėra pilies.

Tuomet, kitas dalykas kurį pasakė Kayaba, pašalino visą mano sumišimą.

『...taip pat, NerveGear darbo sutrukdymas arba pašalinimas iš išorės griežtai draudžiamas. Jeigu toks dalykas bus bandomas...』

Tylos momentas.

Dešimties tūkstančių žaidėjų tyla buvo triuškinanti. Lėtai buvo ištarti ir kiti žodžiai.

『...signalų sensoriai esantys NerveGear atliks smarkų elektromagnetinį impulsą, kuris sunaikins smegenis ir sustabdys visas gyvybines funkcijas.』

Keletą sekundžių ištikti šoko aš ir Kleinas spoksojome vienas į kitą.

Mano smegenys atsisakė tikėti tuo ką išgirdo. Bet Kayabos trumpas teiginys pervėrė nuožmiai pervėrė mano kūną.

Sunaikins mūsų smegenis.

Kitais žodžiais sakant, mus nužudys.

Bet koks vartotojas išjungęs NerveGear ar atsisegęs dirželį ir jį nusiėmęs žus. Štai ką Kayaba ką tik pasakė.

Žmonės minioje pradėjo murmėti, bet nevienas nerėkė ar panikavo. Taigi arba visi, kaip ir aš, vis dar negalėjo ar atsisakė suprasti.

Kleinas lėtai pakėlė dešinę ranką bandydamas apčiuopti NerveGear, kur jis buvo tikrame pasaulyje. Tai padaręs jis sausai nusijuokė ir prakalbo.

"Haha... ką gi jis sako? Jis tikriausiai pamišo? Jis kalba nesąmones. NerveGear... tai tik žaidimas. Sunaikinti mūsų smegenis... Kaip jis ruošiasi tai padaryti? Ar ne, Kiritai?"

Jo balsas nutrūko sulig paskutiniu šauksmu. Kleinas į mane spoksojo, bet aš negalėjau palinksėti sutikdamas.

Nesuskaičiuojama daugybė signalo daviklių NerveGear šalme skleidė mažus elektromagnetinius impulsus, jog būtų įmanoma siųsti virtualius signalus į smegenis.

Jie gali tai vadinti naujausia ultratechnologija, bet jos principas buvo toks pat kaip ir tam tikro jau per 40 metų Japonijoje naudojamo prietaiso – mikrobangų krosnelės.

Jeigu būtų užtektinai energijos, buvo įmanoma jog NerveGear suvirpintų vandens daleles smegenyse, ir iškepinti jas karštyje susidariusiame dėl trinties. Bet...

"...teoriškai tai įmanoma, bet... jis turi blefuoti. Nes jeigu mes atjungsime NerveGear, nėra jokio būdo sukelti tokio stiprumo bangas. Nebent būtų tam tikra didelės talpos baterija... viduje..."

Kleinas atspėjo priežastį dėl kurios aš nustojau kalbėti.

"Ji... yra," jis beveik surėkė, su blankia veido išraiška. "30 procentų įrangos svorio yra baterijoje. Bet... tai beprotiška! Kas jeigu staiga dingtų elektra ar kažkas panašaus!?"

Kayaba pradėjo aiškinti, lyg išgirdęs ką Kleinas ką tik pasakė.

『Jei būti šiek tiek konkretesniam, atjungimas nuo elektros dešimčiai minučių, sistemos atjungimas daugiau nei dviems valandoms, ar bet koks bandymas NerveGear atidaryti, ardyti, ar naikinti, lems smegenų sunaikinimo sekos startą. Apie šias sąlygas buvo pranešta išorinio pasaulio vyriausybei ir visuomenei per masinę spaudą. Nepaisant to, buvo keletas atvejų kai draugai ar artimieji nepaisė šių įspėjimų ir bandė per jėgą pašalinti NerveGear. Rezultatas...』

Metališkas balsas trumpam atsikvėpė.

『...deja 212 žaidėjų jau amžiams išėjo iš iš šio bei tikrojo pasaulio.』

Pasigirdo ilgas šaižus riksmas. Bet dauguma žaidėjų nenorėjo ar negalėjo patikėti tuo kas jiems buvo pasakyta, todėl tiesiog stovėjo išsižioję ar su perkreiptomis šypsenomis.

Mano galva badė atmesti tai ką Kayaba ką tik pasakė, tačiau mano kūnas mane išdavė ir mano keliai pradėjo smarkiai drebėti.

Savo silpnais keliais aš žengiau kelis žingsnius atgal ir sugebėjau apsisaugoti nuo parkritimo, tačiau Kleinas parkrito ant užpakalio, o jo veidas buvo be gyvybės ženklų.

213 žaidėjų jau...

Ši frazė vis kartojosi mano galvoje.

Jei tai ką Kayaba sakė buvo tiesa, daugiau nei 200 žaidėjų jau mirė?

Tarp jų turėjo būti beta testuotojų, tokių kaip aš. Galbūt aš net žinojau keleto jų vardus ir avatarus. Šiems žmonėms buvo sudegintos smegenys... ir jie mirė. Štai ką ką tik pasakė Kayaba.

"...aš tuo netikiu... aš tuo netikiu..." išvargusiu balsu pradėjo kartoti Kleinas, vis dar sėdintis ant žemės. "Jis tik bando mus įbauginti. Kaip jis padarytų tokį dalyką? Baik juokauti ir išleisk mus. Mes neturime laiko žaisti pagal tavo nesveiką atidarymo ceremoniją. Taip... visai tai tik renginys. Atidarymo šou, ar ne?"

Savo galvoje aš rėkiau tą patį dalyką.

Bet lyg norėdamas panaikinti mūsų viltis, Kayabos dalykiškas balsas tęsė savo paaiškinimą.

『Žaidėjai, jums nėra reikalo rūpintis jūsų kūnais likusiais tikrame pasaulyje. Šiuo metu, visos TV, radijo laidos bei internetinė žiniasklaida nuolat informuoja apie šia situaciją, įskaitant ir faktą apie tam tikrą mirčių skaičių. Pavojus jog NerveGear bus nuo jūsų pašalintas jau pradingo. Po kelių akimirkų, pasinaudojant dvejomis valandomis kurias aš daviau, visi jūs būsite perkelti į ligonines ar panašias institucijas kur jumis bus gerai pasirūpinta. Taigi jūs galite atsipalaiduoti... ir susitelkti ties žaidimo perėjimu.』

"Ką...?"

Galiausiai pradėjau įtūžusiai šaukti.

"Ką tu sakai!? Pereiti žaidimą!? Tu nori jog mes žaistume tokioje situacijoje!?"

Aš šaukiau, spoksodamas į raudoną apsiaustą išsiliejusį iš antro aukšto apačios.

"Tai jau nebe žaidimas!!"

Tuomet Kayaba Akihiko tęsė savo monotonišku balsu.

『Bet aš prašau suprasti jog "Sword Art Online" jau nėra paprastas žaidimas. Tai kita tikrovė... Nuo šiol, bet koks prisikėlimas žaidime daugiau nebeveiks. Vos tik jūsų HP pasieks 0, jūsų avataras išnyks amžiams. Ir tuo pat metu...』

Aš per daug lengvai galėjau atspėti ką jis ruošėsi sakyti.

『...NerveGear sunaikins jūsų smegenis.』

Staiga, mano skrandžio gilumoje užvirė noras garsiai nusijuokti. Aš tai nuraminau.

Ilga, horizontali juosta švietė viršutiniame – kairiajame mano matymo kampe. Kai aš į ją susitelkiau, ant jos atsirado skaičiai 342/342.

Gyvybės taškai. Mano gyvybinė energija...

Vos tik jie pasieks nulį, aš mirsiu – elektromagnetinės bangos iškepins mano smegenis ir mane ištiks staigi mirtis. Štai ką Kayaba pasakė.

Be jokios abejonės tai žaidimas kuriame yra statoma tavo gyvybė. Kitais žodžiais sakant, mirties žaidimas.

Aš miriau ne mažiau nei 100 kartų, per dvejus beta testo mėnesius. Aš atgimdavau, šiek tiek susigėdijęs, šiaurėje nuo pagrindinės aikštės esančiuose "Juodosios Geležies Rūmuose", ir grįždavau atgal į medžiojimo plotus.

Tai ir buvo RPG: toks žaidimas kuriame tu miršti ir mokaisi, tuo pačiu keldamasis lygį. Bet dabar tu negali? Vos tik miršti, prarandi savo gyvybę? Ir prie to pačio... tu negali sustoti žaisti?

"... jokiu būdu" aš švelniai suniurnėjau.

Koks sveiko proto žmogus tokiomis sąlygomis eitų į laukus? Žinoma visi liktų mieste, kur saugu.

Tada, lyg skaitydamas mano (ir galbūt visų kitų žaidėjų) mintis, buvo pranešta kita žinutė.

『Žaidėjai, yra tik vienas būdas išsilaisvinti iš žaidimo. Kaip jau sakiau ankščiau, jūs turite pasiekti Aincrad viršų, šimtąjį aukštą, ir nugalėti ten esantį finalinį bosą. Visi žaidėjai kurie tuo metu vis dar bus gyvi, automatiškai atsijungs iš žaidimo. Aš duodu jums savo žodį.』

Dešimt tūkstančių žaidėjų stovėjo tyloje.

Tuomet aš supratau ką Kayaba turėjo omenyje sakydamas "pasiekti pilies viršų".

"Šios pilies" reiškė milžinišką pirmą aukštą, kuriame buvo įkalinti visi žaidėjai, su papildomais devyniasdešimt devyniais aukštais virš jo, kurie kilo aukštai į dangų. Jis kalbėjo apie patį Aincrad.

"Pereiti... visus šimtą aukštų!?" Kleinas staiga sušuko. Jis greitai atsikėlė ir pakėlė kumštį į dangų.

"Ir kaip tu manai mes tai padarysime? Aš girdėjau jog kilti į viršų buvo ypač sunku jau beta testo metu!"

Tai buvo tiesa. Per du beta testo mėnesius, tūkstantis beta testo žaidėjų sugebėjo pasiekti tik šeštą aukštą. Net jeigu dabar yra dešimt tūkstančių žaidėjų, kiek laiko užtruks pereiti visus 100 aukštų?

Dauguma privertinai čia atsiradusių žaidėjų turėtų klausti savęs šio retorinio klausimo.

Įtempta tyla galiausiai užleido vietą tyliam murmėjimui. Bet nebuvo jokių baimės ar nevilties ženklų.

Dauguma žmonių turėtų vis dar būti sutrikę ar tai "tikras pavojus" ar "rimtai paruoštas atidarymo renginys". Viskas ką Kayaba pasakė skambėjo taip bauginančiai,jog atrodė netikra.

Aš palenkiau savo galvą atgal jog pažiūrėti į tuščiavidurį apsiaustą, ir pabandžiau priversti save priimti dabartinę situaciją.

Aš daugiau negaliu atsijungti. Aš negaliu grįžti į savo kambarį ir savo gyvenimą. Vienintelis būdas visa tai atgauti, tik jei kas nors nugalės paskutinį bosą šimtajame plaukiojančios pilies aukšte. Jei tuo metu mano HP nors kartą pasieks nulį – aš mirsiu. Aš mirsiu tikra mirtimi ir išnyksiu amžiams.

Bet...

Kad ir kaip bandžiau priimti tuos faktus, tai buvo neįmanoma. Tik prieš penkias ar šešias valandas šalia savo mamos valgiau maistą, ir dalyvavau trumpoje diskusijoje su savo seserimi. Tuomet užlipau savo namo laiptais.

Dabar aš negaliu į visa tai sugrįžti? Ir dabar čia yra tikrovė?

Raudonas apsiaustas, kuris visada buvo vienu žingsniu priešais mus, perbraukė per orą savo dešine pirštine ir prakalbo balsu be jokių emocijų.

『Aš jums įrodysiu jog tai vienintelė tikrovė. Jūsų inventoriuose bus dovana nuo manęs. Prašau tai patvirtinti.』

Vos tik tai išgirdau aš sudėjau nykštį su pirštu ir patraukiau žemyn. Visi žaidėjai padarė taip pat ir visa aikštė prisipildė varpelio garsų.

Pasirodžiusiame meniu aš paspaudžiau mygtuką "Inventorius", ir pačiame mano daiktų viršuje jį radau.

Daikto vardas – "Rankinis Veidrodis".

Kodėl jis mums jį davė? Vis dar svarstydamas, aš paspaudžiau ant vardo ir pasirinkau "Paversti į objektą" mygtuką. Iš karto po to, pasigirdo garso efekto skambesys, ir pasirodė mažas, stačiakampio formos veidrodis.

Aš neryžtingai jį paėmiau bet nieko neatsitiko. Jis tik rodė mano avataro veidą, kurį kurdamas patyriau daug vargų.

Aš pasukau galvą ir pažiūrėjau į Kleiną. Samurajus blankiu žvilgsniu žiūrėjo į veidrodį.

...Tada.

Staiga Kleiną ir avatarus aplink mus apsupo balta šviesa. Vos tik aš tai pastebėjau, mane ji taip pat apsupo ir aš galėjau matyti vien baltą spalvą.

Beveik po 2,3 sekundžių aplinka vėl atsirado, lygiai tokia pat kokia buvo...

Ne.

Veidas priešais mane buvo ne tas prie kurio aš jau pripratau.

Šarvai pagaminti iš kartu sutvirtintų metalinių plokščių, skarelė, ir smailūs raudoni plaukai buvo tokie pat. Bet veidas pasikeitė į visai kitą formą. Jo ilgos, nusmailintos akys tapo įdubusiomis ir pradėjo ryškiau švytėti. Jo delikati ir didelė nosis tapo lenkta, ir menka barzda atsirado ant jo skruostų ir smakro. Jeigu avataras buvo jaunas ir dėl nieko nesijaudinantis samurajus, šis buvo puolęs karys – ar galbūt banditas.

Trumpam aš pamiršau apie situaciją ir sumurmėjau.

"Kas... tu?"

Tokie patys žodžiai atėjo ir iš žmogaus esančio priešais mane.

"Ei... kas tu?"

Tuomet mane apėmė stipri nuojauta, ir aš supratau ką Kayabos dovana "Rankinis veidrodis" reiškė.

Aš skubėdamas pakėliau veidrodį, ir į mane atgal spoksojo veidas.

Ant galvos tvarkingai gulėjo juodi plaukai, iš po šiek tiek ilgesnių plaukų matėsi dvi silpnai atrodančios akys, ir delikatus veidas dėl kurio žmonės net dabar mane dažnai sumaišo su mergina, kai apsirengęs kasdieniais drabužiais einu su savo seserimi.

Ramaus kario veido kurį prieš kelias sekundes turėjo "Kiritas" daugiau nebebuvo. Veidas esantis veidrodyje...

Buvo mano tikrasis veidas, nuo kurio taip sunkiai bandžiau pabėgti.

"Ah... tai aš..."

"Tu Kleinas!?" "Tu Kiritas!?"

Mūsų balsai taip pat pasikeitė. Galbūt balso moduliatorius nustojo veikti. Bet mes neturėjome laiko tokiems dalykams.

Veidrodžiai iškrito iš mūsų rankų ir nukrito ant žemės. Tuomet jie buvo sunaikinti lydimi tylaus dužimo garso.

Kai aš apsižvalgiau aplinkui, minia jau nebuvo pripildyta žmonių kurie atrodė lyg veikėjai iš fantastinio žaidimo. Jų vietą užėmė daugybė normaliai atrodančių jaunų žmonių. Kažką panašaus buvo galima pamatyti jei tikrame pasaulyje žaidimo pristatymo vietoje surinktum daug žmonių ir aprengtum juos šarvais. Skausmingai, net lyčių koeficientas smarkiai pasikeitė.

Kaip gi tai buvo įmanoma? Kleinas ir aš, ir tikriausiai visi čia esantys žaidėjai, pasikeitė iš avatarų kurie visai nepriminė tikrovės. Žinoma, patik tekstūra buvo lyg iš daugiakampių sudarytas modelis ir atrodė šiek tiek keistai, tačiau ji buvo beveik bauginančiai tiksli. Atrodė, lyg pati įranga turėjo viso kūno skenerį.

-Skenuoti.

"Ak... tiesa!"

Aš pasižiūrėjau į Kleiną ir prisiverčiau kalbėti.

"NerveGear turi didelio jautrumo signalo sensorius, dengiančius visą galvą. Taigi įmanoma pasakyti ne tik kaip atrodo mūsų smegenys, bet ir mūsų veidai..."

"B-Bet, kaip įranga gali žinoti kaip atrodo mūsų kūnai... Pavyzdžiui, kokio mes ūgio?"

Kleinas pasakė tyliai, dairydamasis į šalis ir tyrinėdamas aplinkinius.

Vidutinis žaidėjų ūgis, kurie dabar žiūrėjo į savo ir kitų veidus su įvairiomis išraiškomis, buvo akivaizdžiai sumažėjęs po "pasikeitimo". Aš, tikriausiai Kleinas taip pat, nusistatėme savo ūgį lygų mūsų tikrajam, jog išvengti papildomo svorio trukdančio judėti. Bet dauguma žaidėjų pasidarė save maždaug 10-20 centimetrų aukštesniais.

Tai nebuvo viskas. Žaidėjų apimtis ir sudėjimas taip pat padidėjo. Nebuvo jokio būdo jog NerveGear galėtų tai žinoti.

Kleinas atsakė į klausimą.

"Ah... palauk. Aš nusipirkau NerveGear vakar todėl vis dar prisimenu. Tai buvo dalis diegimo... kaip tai buvo vaidinama, kalibracija? Na nesvarbu, tai darant tu turėjai paliesti savo kūną šen bei ten, galbūt tai ir buvo tai...?"

"Ak, teisingai... štai kas buvo..."

Kalibracija vyko tuomet kai NerveGear matavo "kiek turi pajudinti savo ranką jog pasiekti kūną". Tai buvo atliekama tam, jog būtų galima tiksliai atkurti judėjimo jausmą žaidime. Taigi NerveGear savo viduje turėjo tikslias mūsų formas.

Taigi buvo įmanoma iš poligonų padaryti beveik tobulas žmonių kopijas. To tikslas taip pat buvo gana aiškus.

"...Tikrovė," aš suniurnėjau. "Jis sakė jog dabar čia yra tikrovė. Jog šis iš daugiakampių sudarytas avataras... ir mūsų HP yra tikras kūnas ir tikras gyvenimas. Tam jog priverstų mus tuo patikėti, jis sukūrė tobulas mūsų kopijas..."

"Bet... Žinai, Kiritai."

Kleinas pasikasė galvą ir jo akys esančios žemiau skarelės jam šaukiant suspindo.

"Kodėl? Kodėl po velnių jis tai daro...?"

Aš neatsakiau, tik nurodžiau į viršų.

"Palauk šiek tiek. Tikriausiai po akimirkos jis tai atsakys"

Kayaba manęs nenuvylė. Po kelių sekundžių balsas, skambantis šiek tiek pasipūtėliškai, pasigirdo iš kraujo raudonumo dangaus.

『Jums tikriausiai įdomu, "Kodėl?" Kodėl aš – SAO ir NerveGear kūrėjas, Kayaba Akihiko – tai darau? Ar tai koks nors teroristinis aktas? Ar jis tai daro dėl išpirkos?』

Tuo metu Kayabos balsas, kuris iki šiol buvo oficialus ir blankus, pradėjo rodyti keletą emocijų. Staiga žodis "įsijautimas" atsirado mano mintyse, nors tai jokiu būdu negalėjo būti tiesa.

『Tai nėra priežastys dėl kurių aš tai darau. Man daugiau net nėra priežasčių ar tikslo tai daryti. Priežastis yra... jog ši situacija visada buvo mano tikslas. Sukurti ir stebėti šį pasaulį buvo priežastis dėl kurios aš sukūriau NerveGear ir SAO. Ir dabar, viskas yra įvykdyta.』

Po trumpos pauzės Kayabos balsas, vėl be jokių emocijos ženklų, prabilo.

『...Aš baigiau oficialius "Sword Art Online" apmokymus. Žaidėjai – linkiu jums sėkmės.』

Paskutinis sakinys nusitęsė su silpnu aidu.

Milžiniškas apsiaustas be garso pakilo ir jo gobtuvas pradėjo skęsti, lyg tirpdamas, sistemos žinutėse kurios dengė dangų...

Jo pečiai, tuomet krūtinė, tuomet dvi rankos ir kojos susiliejo su raudonu paviršiumi, ir trumpam atsirado paskutinė raudona dėmė. Iš karto po to, sistemos pranešimas kuris dengė dangų pradingo taip pat staigiai kaip ir atsirado.

Palengva sugrįžo virš aikštės pučiančio vėjo bei BGM kurį grojo NPC orkestras garsai.

Žaidimas sugrįžo į savo įprastinę būseną, išskyrus tai jos pasikeitė keletas taisyklių.

Tuomet – galiausiai.

Dešimties tūkstančių minia pradėjo tinkamai reaguoti.

"Tai pokštas, tiesa...? Kas per nesąmonė? Juk tai pokštas!?"

"Baikit kvailioti! Išleiskit mane! Išleiskit mane iš čia!"

"Ne! Tu negali! Netrukus aš turiu susitikimą!"

"Man tai nepatinka! Aš noriu namo! Aš noriu namo!!!!!"

Šauksmai. Reikalavimai. Šūksniai. Prakeiksmai. Maldavimai. Riksmai.

Žmonės kurie per keletą minučių iš žaidėjų pasikeitė į kalinius susigūžė susiėmę už galvos, mojavo rankomis, griebė vienas kitą ir garsiai prisiekinėjo.

Visame viso šito viduryje, mano mintys vėl tapo aiškios.

Tai... tikrovė.

Visa ką pasakė Kayaba Akihiko buvo tiesa. Jeigu taip tikrai yra, to buvo galima tikėtis. Butų keista to nesitikėti. Genialumas buvo viena pusė, kuri jį darė viliojančiai patraukliu.

Dabar tam tikrą laiko tarpą aš negaliu sugrįžti į tikrovę – galbūt keletą mėnesiu o gal net ilgiau. Per tą laiką aš negalėsiu matyti ar pasikalbėti su savo mama ar seserimi. Buvo įmanoma jog aš daugiau tokios progos ir nebeturėsiu. Jei aš mirsiu čia—

Aš mirsiu ir tikrovėje.

NerveGear, buvęs žaidimo įrenginiu, dabar tapo šio kalėjimo užraktu ir mirties įrankiu, galinčiu sunaikinti mano smegenis.

Aš lėtai įkvėpiau ir iškvėpiau, ir pravėriau savo burną.

"Kleinai, trumpam ateik čia."

Aš paėmiau kario ranką, kuris atrodo buvo daug senesnis už mane tikrame pasaulyje, ir prasiskyniau kelią pro šėlstančią minią.

Iš minios mes išėjome gana greitai, galbūt todėl jog buvome netoli pakraščio. Mes įėjome į vieną iš daugelio iš aikštės išeinančių gatvių ir įšokome į nejudančio vežimo šešėlį.

"...Kleinai," aš vėl pašaukiau jį vardu.

Jis vis dar turėjo blankią išraišką. Aš tęsiau kalbą, bandydamas kuo rimčiau skambėti.

"Paklausyk manęs. Aš išeinu iš miesto ir einu į kitą gyvenvietę. Eik su manimi."

Po skarele Kleinas plačiai atvėrė akis. Aš toliau kalbėjau, prisiverdamas ištarti žodžius.

"Jei tai ką jis sakė yra tiesa, tam kad išgyventi mes turėsime save sustiprinti. Juk žinai jog MMORPG yra kova tarp žaidėjų dėl resursų. Tik žmonės kurie gauna daugiausiai pinigų ir patirties taškų gali tapti stipresniais... Žmonės kurie tai supras sumedžios visus monstrus esančius aplink "Pradinį miestą". Tu amžiais turėsi laukti kol monstrai vėl atsiras. Dabar eiti į kitą gyvenvietę būtų geriau. Aš žinau kelią ir visas pavojingas vietas, todėl aš galiu ten nueiti, net būdamas pirmo lygio."

Kaip man tai buvo gana ilga kalba. Bet nepaisant to, jis toliau tylėjo.

Tuomet po keleto sekundžių jo veidas apsiblausė.

"Bet... Bet žinai Kiritai. Aš jau sakiau ankščiau jog ilgai stovėjau eilėje su savo draugais jog nusipirkti šį žaidimą. Jie turėtų būti prisijungę ir tikriausiai dabar yra aikštėje. Aš negaliu... eiti be jų."

"..."

Aš atsidusau ir prikandau lūpą.

Aš lengvai galėjau suprasti ką Kleinas bandė pasakyti savo nervingu žvilgsniu.

Jis... buvo šviesus ir su juo buvo lengva sutarti, ir jis tikriausiai gana gerai rūpinosi kitais žmonėmis. Jis tikisi jog aš pasiimsiu visus jo draugus kartu su juo.

Bet aš tiesiog negalėjau palinksėti.

Jei tai būtų tik Kleinas, aš galėjau jį nuvesti į kitą gyvenvietę saugodamas nuo agresyvių monstrų. Bet jų būtų dviem daugiau – ne, net jei vienas žmogus prisijungtų – būtų per daug pavojinga.

Jei kas nors pakeliui mirtų, jie mirtų taip kaip Kayaba pranešė.

Visa atsakomybė žinoma kristų man, kuris pasiūlė išeiti iš "Pradinio miesto" ir nesugebėjo apsaugoti savo komandos draugo.

Aš negalėjau vilkti tokios sunkios naštos. Aš niekada to negalėčiau. Tai buvo tiesiog neįmanoma.

Kleinas atrodo perskaitė visus mano rūpesčius kurie buvo mano galvoje. Šypsena pasirodė jo šiek tiek barzdotame veide ir jis papurtė galvą.

"Ne... Aš negaliu vis tavimi pasikliauti. Aš buvau gildijos vadovas praeitame žaidime kurį žaidžiau. Aš nepražūsiu. Tiesiog pasinaudosiu technikomis kurias tu mane iki šiol išmokei. Ir... vis dar yra galimybė jog tai buvo tik piktas juokas ir mes visi būsime atjungti. Taigi nesirūpink mumis ir eik į gyvenvietę."

"..."

Užvėręs burną, aš buvau pritrenktas neryžtingumo, kokio dar niekada nejutau savo gyvenime.

Tuomet pasakiau žodžius kurie mane persekios dvejus metus.

"...Gerai," aš palinksėjau, atsitraukiau, ir išdžiuvusia gerkle pasakiau.

"Na, išsiskirkim čia. Jei kas atsitiks, atsiųsk man žinutę... Iki pasimatymo, Kleinai."

Kleinas pašaukė mane kai aš nuleidau akis ir pasisukau eiti.

"Kiritai!"

"..."

Aš nukreipiau į jį klausiamą žvilgsnį, bet jis nieko nesakė. Tik jo skruostas šiek tiek sudrebėjo.

Aš kartą sumojavau ir pasisukau į šiaurės vakarus, kryptį kurioje buvo gyvenvietė kurią naudosiu kaip savo bazę.

Kai aš žengiau maždaug penkis žingsnius, iš už mano nugaros sušuko balsas.

"Ei, Kiritai! Tu atrodai gražiai tikrame pasaulyje! Mano tipo!"

Aš karčiai nusišypsojau ir sušukau per petį.

"Ši išvaizda tau taip pat tinka dešimt kartų geriau!"

Tuomet aš atsukau nugarą pirmajam draugui šiame pasaulyje, ir nubėgau tolyn.

Keletą minučių pabėgęs vingiuotomis gatvėmis, aš atsigręžiau atgal. Žinoma ten nieko nebuvo.

Aš ignoravau keistą suspaustos krūtinės jausmą ir bėgau.

Aš desperatiškai bėgau į šiaurės-vakarų "Pradinio miesto" vartus, pro didelius laukus ir gilų mišką, ir mažą kaimelį esantį už viso šito – tuomet už jo į nesibaigiantį, vienišą išgyvenimo žaidimą.

Grįžti atgal į pagrindinį puslapį

Grįžti atgal į antrąjį skyrių

Toliau į ketvirtąjį skyrių