Sword Art Online:Knyga1 Skyrius25

25 skyrius

Ore buvo justi įvairių kvapų mišinys.

Mane sukrėtė faktas jog vis dar esu gyvas.

Oras kuris patekdavo į mano nosį buvo gausu informacijos. Pirmiausia užuodžiau dezinfekcijos priemonių kvapą. Tuomet pajutau saulėje išdžiovintų drabužių, saldų vaisių aromatą ir savo pačio kūno kvapą.

Aš lėtai pravėriau akis. Akimirką pasijutau tarsi du galingi balti spinduliai pervėrė mano mintis, taigi aš greitai vėl užmerkiau akis.

Praėjus šiek tiek laiko dvejodamas aš vėl atvėriau akis. Nesuskaičiuojama daugybė spalvų sumirgėjo mano akyse. Tik tada aš pastebėjau mano akis dengiantį didelį kiekį skysčio.

Aš sumirksėjau bandydamas juo nusikratyti. Bet skystis toliau tekėjo. Tas skystis buvo ašaros.

Aš verkiu. Kodėl? Mano širdyje buvo nuožmus ir gilus netekties jausmas. Balsai toliau skambėjo mano galvoje, tarsi kažkas šauktų mano vardą.

Aš primerkiau akis priešais ryškią šviesą ir galiausiai sugebėjau atsikratyti ašarų.

Jaučiau jog guliu ant kažko minkšto. Virš savęs galėjau matyti kažką panašaus į lubų plokštes. Ten buvo eilės lygių, rusvai rudų plokščių, iš kurių keletas švytėjo tarsi už jų būtų šviesos. Savo matymo kampe galėjau matyti metalinę angą, pro kurią buvo tyliai pučiamas oras.

Oro kondicionierius... kitais žodžiais tariant, aparatas. Kaip kažkas panašaus gali čia būti? Joks kalvis negali pagaminti aparato nesvarbu kokio aukšto lygio jo įgūdžiai. Jei tai ką mačiau tikrai yra aparatas – tuomet ši vieta nėra—

Tai nėra Aincrad.

Aš plačiai atvėriau akis. Nuo vienos minties mano sąmonė pilnai pabudo. Aš greitai pasikėliau—

Bet mano kūnas visai manęs neklausė. Aš negalėjau sutelkti jokios jėgos. Nors mano dešinys petys pajudėjo keletą centimetrų, jis iškart parkrito atgal.

Tegalėjau judinti savo dešinę ranką. Aš pakėliau ją virš savo kūno ir pridėjau prie akių.

Akimirką aš negalėjau patikėti jog ši nualinta ranka tikrai yra mano. Su tokia ranka aš jokiais būdais negaliu laikyti kardo. Kai aš atidžiau ištyrinėjau nesveikai baltą odą, galėjau matyti daugybę ją dengiančių plaukų kuokštelių. Po oda galėjau matyti mėlynas venas, o sulenkimuose raukšleles. Visa tai mane baugino; viskas buvo taip realistiška, taip biologiškai jog atrodė nenormalu.

Riešo vidinėje pusėje gabalėlis pleistro prilaikė adatą, nuo kurios ėjo ilgas laidas, ir atrodė jog ji skirta kažkam leisti. Mano akys sekė palei kabelį ir pasiekė maišelį pakabintą ant sidabrinio stovo. Pakelyje vis dar buvo dvi trečiosios kažkokio keisto oranžinio skysčio, kuris lašėjo pastoviu ritmu.

Aš pajudinau kairę ranką ir pabandžiau ką nors pajausti. Mano kūnas buvo nuogas ir gulėjo ant lovos padarytos iš kažkokios didelio tankio gelio medžiagos. Kadangi jo temperatūra buvo šiek tiek mažesnė nei mano kūno, aš galėjau justi manimi lėtai slenkantį šaltį. Staiga mano atmintyje iškilo prisiminimas; kadaise aš mačiau naujienų pranešimą jog tokio tipo lovos buvo sukurtos judėti negalintiems pacientams. Ji apsaugo nuo infekcijų patekimo ant odos ir suskaido kūno atliekas.

Aš apžvelgiau savo aplinką. Tai buvo mažas kambarys. Jo sienos tokios pat paprastos baltos spalvos kaip ir lubos. Mano dešinėje buvo neįprastai didelis langas su užtrauktomis užuolaidomis. Aš negalėjau matyti lauke esančio vaizdo, bet buvo matyti pro medžiagą šviečianti saulės šviesa. Kairėje gelinės lovos pusėje stovėjo keturratis metalinis vežimėlis, o ant jo rotanginis krepšelis. Krepšelio viduje buvo puokštė paprastai atrodančių gėlių, kurios ir skleidė malonų aromatą. Už vežimėlio buvo uždarytos stačiakampio formos durys.

Pagal visą šia informaciją tai turėtų būti ligoninės palata, ir aš vienintelis čia esantis žmogus.

Aš vėl pažvelgiau į savo pakeltą dešinę ranką ir staiga kai ką sugalvojau. Aš pamojau savo ranka suspaudęs rodomąjį ir vidurinį pirštus.

Nieko neatsitiko. Nebuvo nei garso efekto nei pasirodančio meniu lango. Šįkart aš mostelėjau stipriau, po to padariau tai vėl. Kiekvieną kartą rezultatas buvo toks pat.

Taigi tai tikrai nėra SAO. Tuomet tai kažkokia kita virtuali realybė?

Bet per visus mano penkis pojūčius plūstanti informacija siūlė kitą galimybę. Tai – tikrasis pasaulis. Tai buvo pasaulis kurį palikau prieš dvejus metus ir į kurį nebesitikėjau vėl sugrįžti.

Tikrasis pasaulis – prireikė daug laiko suprasti šių paprastų žodžių prasmę. Man ilgą laiką kardų ir kovų pasaulis buvo vienintelė realybė. Aš vis dar negalėjau patikėti jog to pasaulio nebėra, jog aš nebesu tame pasaulyje.

Tuomet aš grįžau?

—Nors aš taip galvojau, dėl to aš nepasijaučiau tikrai laimingu. Aš jaučiausi šiek tiek sutrikęs ir jaučiau netekties jausmą.

Ar tai tas atlygis kurį Kayaba minėjo už žaidimo perėjimą? Aš tikrai miriau tame pasaulyje ir mano kūnas buvo visiškai sunaikintas. Aš su tuo susitaikiau, netgi buvau tuo patenkintas.

Taip – būtų buvę gerai ei būčiau taip ir išnykęs. Toje ryškioje šviesoj, ištirpęs, sunykęs, ir tuomet dingęs kartu su visu likusiu pasauliu, kartu su ja—

"Ak..."

Aš nesąmoningai išleidau garsą. Aštrus skausmas pervėrė gerklę kurios nenaudojau dvejus metus. Bet man tai visai nerūpėjo. Aš palčiai atvėriau akis ir pasakiau vieną žodį, vieną vardą pasirodžiusį mano mintyse.

"A...su...na"

Asuna. Skausmas įsirėžęs giliai į mano širdį vėl suliepsnojo. Asuna, mano mylima žmona, kuri kartu su manimi žiūrėjo pasaulio pabaigą...

Ar visa tai tebuvo sapnas...? Graži iliuzija kurią mačiau virtualiame pasaulyje...? Šios sutrikusios mintys pasirodė mano galvoje.

Ne, ji egzistavo. Neįmanoma jog visos dienos kurias mes praleidome besijuokdami, beverkdami, ir kartu miegodami tebuvo sapnas.

Kayaba pasakė – "Kiritai, Asuna, sveikinu perėjus žaidimą." Jis tikrai tai pasakė. Jei jis įskaitė mane į išgyvenusiųjų sąrašą, tuomet Asuna taip pat turėjo grįžti į šį pasaulį.

Vos tik apie tai pagalvojau mano esybę užpildė meilė ir troškimas jos troškimas. Aš norėjau su ja susitikti. Norėjau ją paliesti. Norėjau ją pabučiuoti. Norėjau išgirsti jos balsą kviečiant mane vardu.

Aš įtempiau visas savo kūno raumenis ir pabandžiau atsistoti. Tik tada supratau jog aplink mano galvą apvyniotas dirželis. Savo pirštais aš grabinėjau aplink kol galiausiai po smakru radau dirželio sagtį ir ją atsegiau. Ant mano galvos buvo kažkas sunkaus. Aš pasinaudojau abejomis rankomis ir šiaip ne taip sugebėjau tai nusiimti.

Aš atsisėdau ir spoksojau į daiktą esantį mano rankose. Tai buvo lygus, mėlynas šalmas. Iš gale esančios dėžutės išėjo tokios pat spalvos laidas, kuris tęsėsi iki pat grindų. Tai buvo – NerveGear. Dėl jo aš buvau užstrigęs tame pasaulyje dvejus metus. Jo energija buvo išjungta. Mano atsiminimuose tai buvo spindintis šalmas; bet dabar spalvos buvo išblukę. Kai kur iš po nusilupusių dažų buvo matyti lydinys iš kurio jis buvo pagamintas.

Jame buvo saugomi visi mano kito pasaulio prisiminimai – mane staiga užvaldė ši mintis ir aš paglosčiau šalmo paviršių.

Tikriausiai aš daugiau jo nebeužsidėsiu. Bet jis puikiai atliko savo tikslą...

Aš sumurmėjau mintyse prieš padėdamas šalmą ant lovos. Dienos kai aš šio daikto pagalba koviausi jau praeityje. Dabar yra kitas dalykas kurį turiu padaryti šiame pasaulyje.

Staiga mane pasiekė triukšmas lauke. Įtempęs ausis aš galėjau girdėti įvairius garsus, tarsi jie sakytų jog mano klausa galiausiai grįžo į normalią būseną.

Aš aiškiai girdėjau kalbančių ir šaukiančių žmonių balsus. Aš taip pat girdėjau greitų žingsnis ir judinamų lovų ratų skleidžiamą garsą.

Nėra jokio būdo žinoti ar Asuna yra šioje ligoninėje. SAO žaidėjai yra iš visos Japonijos, taigi šansai jog ji čia gana maži. Bet aš pradėsiu savo paiešką čia. Nesvarbu kiek tai užtruks, aš būtinai ją rasiu.

Aš nusiklojau užklotą. Ant mano silpno kūno buvo daugybė kabelių. Galbūt ten buvo uždėti elektrodai, jog sustabdyti raumenų degeneraciją. Aš sugebėjau visus juos nusiimti. Mano lovos krašte sumirksėjo oranžinė LED lemputė ir pasigirdo garsus aliarmas, bet aš visa tai ignoravau.

Aš ištraukiau lašelinės adatą ir galiausiai išlaisvinau savo kūną. Tuomet pastačiau kairę koją ant grindų ir sutelkiau jėgas bandydamas atsistoti. Mano kūnas po truputį kilo, bet jaučiau jog mano keliai bet kurią minutę pasiduos ir tai privertė mane karčiai nusišypsoti; mano antžmogiško jėgos parametro niekur nesimatė.

Atramai aš suėmiau lašelinės stovą ir galiausiai sugebėjau atsistoti. Apsižvalgęs po kambarį tame pačiame vežimėlyje kur buvo krepšelis su gėlėmis aš radau ligoninės drabužius ir jais apsirengiau.

Atlikus šiuos paprastus veiksmus mano kvėpavimas jau buvo nelygus. Mano raumenys, kurie nebuvo naudoti dvejus metus, ėmė protestuoti skausmu. Bet aš negaliu taip lengvai skųstis.

Greičiau, greičiau. Galėjau girdėti mane skatinantį balsą. Visa mano esybė priklausė jai. Mano kova nesibaigė kol aš turėsiu Asuną – Yuuki Asuna savo rankose.

Vietoj kardo tvirtai laikydamas stovą, aš atrėmiau į jį savo kūną ir žengiau pirmus žingsnius link durų.

Grįžti atgal į pagrindinį puslapį

Grįžti atgal į dvidešimt ketvirtą skyrių

Toliau į autoriaus pastabas