Sword Art Online:Knyga1 Skyrius1

Pirmasis skyrius

Pilkas kardas perrėžė man petį.

Plona linija kairiajame mano regos lauko kampe nežymiai susitraukė. Tuo pat metu šalta ranka praslinko man pro širdį.

Mėlyna linija – vadinamoji "HP juosta" – buvo mano gyvybinių jėgų vaizdinė išraiška. Man dar buvo likę šiek tiek daugiau nei 80%. Ne, taip tai įvardinti būtų nepakankamai tikslu. Dabar aš buvau 20 procentų arčiau mirties.

Mano priešo kardui net nespėjus pradėti savo puolamojo judesio, aš atsitraukiau atgal.

"Haaa..."

Stipriai atsikvėpiau, kad priversčiau save nusiraminti. Šiame pasaulyje buvusiam "kūnui" deguonies nereikėjo, tačiau kūnas anapus, ar tiksliau kūnas, kuris gulėjo tikrajame pasaulyje, dabar tikriausiai giliai alsavo. Mano suglebusios rankos tikriausiai buvo išpiltos prakaito, o mano širdis tiesiog nevaldomai daužėsi.

Na žinoma.

Net jei viskas, ką šiuomet regėjau tebuvo tik virtualiosios 3D tikrovės vaizdai, o tos juostos sumažėjimas nebuvo kažkas daugiau nei krūva skaičių, reiškusių mano gyvybės taškus, tai nei kiek nekeitė fakto, kad šiuo metu aš kovojau dėl savo gyvybės.

Kai taip pagalvoji, ši kova buvo siaubingai nesąžininga. Kaip bebūtų, priešais mane buvęs "priešas" – humanoidas su nežymiai žvilgančiomis rankomis, padengtomis tamsiai žaliais žvynais, bei driežo galva ir uodega – nebuvo nei žmogus, nei iš tikrųjų gyvas. Tai tebuvo skaitmeninių duomenų gniutulas, kurį sistema galėjo iš naujo sukurti, nepaisant kiek kartų jį bebūtų nužudę.

—Ne.

Driežažmogį valdęs dirbtinis intelektas analizavo mano judesius ir su kiekviena praeinančia akimirka vis labiau gerino savo gebėjimą į juos reaguoti. Vis dėlto, vos tik šis unit'as būtų buvęs sunaikintas, visi tie duomenys būtų atkurti į pradinius, užuot perduoti kitam unit'ui, kuris respawn'intų šioje teritorijoje.

Vadinasi, tam tikra prasme šis driežažmogis taip pat buvo gyvas, vienintelis toks unikalus sutvėrimas visame šiame pasaulyje.

"...tiesa?"

Nebuvo įmanoma, kad jis būtų supratęs šį mano sau sumurmėtą žodį, tačiau driežažmogis (82 lygio monstras vardu "Driežažmogis valdovas") nusišnypštė ir išsišiepė, parodydamas savo aštrias iltis, išsikišusias pro jo ilgus nasrus.

Tai tikrovė. Viskas šiame pasaulyje tikra. Nėra čia jokios virtualios tikrovės ar kokios nors apgaulės.

Pakėliau savo dešinėje rankoje laikytą vienarankį kalaviją ties juosmeniu ir ėmiausi stebėti savo priešą.

Driežažmogis atkišo savo kairėje rankoje laikytą apvalų skydą į priekį, o šamširo kardą savo dešinėje atitraukė atgal.

Vėsus brizas papūtė šešėlių supamame požemyje ir fakelų liepsnos suvirpėjo. Šlapias grindinys neaiškiai atspindėjo mirgančią fakelų šviesą.

"Kraaah!!"

Su kurtinančiu riksmu, driežažmogis puolė. Brėždamas aštrų lanką, šamširas ėmė skrieti link manęs. Akinanti oranžinė šviesa nušvietė jo trajektoriją; aukštos klasės vieno kirčio lenkto kardo įgūdis "Kritęs pusmėnulis". Tai grėsmingas puolamojo tipo kardo įgūdis, leidžiantis per 0,4 sekundės įveikti 4 metrus.

Vis dėlto, aš jau buvau nuspėjęs šį puolimą.

Pamažu buvau padidinęs atstumą tarp mūsų, kad suklaidinčiau dirbtinį intelektą sukurti tokią situaciją. Mano protui juntant deginantį kvapą, kurį šamširas už savęs paliko rėždamas per orą vos už kelių centimetrų man nuo nosies, aš prisiartinau prie driežažmogio.

"...Ha!"

Su staigiu šūksniu, horizontaliai smogiau savo kalaviju. Dabar paskendęs mėlynoje šviesoje, kalavijas perrėžė per menkai apsaugotą pilvą ir vietoj kraujo visur aplink pasklido raudona šviesa. Pasigirdo negarsus riksmas.

Vis dėlto, mano kalavijas nesiliovė judėti. Sistema lydėjo mane per užprogramuotus judesius ir jungė vieną kirtį su kitu sparčiau, nei paprastai tai būtų buvę įmanoma.

Tai pats svarbiausias kovos elementas šiame pasaulyje – "Kardo įgūdis".

Mano kalavijas nuskriejo iš kairės į dešinę ir perrėžė driežažmogio krūtinę. Būdamas tokioje padėtyje, apsisukau savo kūnu visu ratu ir smeigiau priešui giliau nei kada anksčiau.

"Raarrch!"

Vos tik driežažmogis atsigavo nuo trumpo sukrėtimo dėl nepavykusio puolimo galingu įgūdžiu, šis suriaumojo kupinas įsiūčio, o gal baimės, ir iškėlė savo šamširą aukštai į orą.

Visgi, tuo mano puolimo seka nesibaigė. Mano dešinėn skriejęs kalavijas staiga lyg atšokęs nuo spyruoklės metėsi kairėn į viršų ir dūrė jam į širdį – kritinį tašką.

Blykstelėjo mano keturių nuoseklių kirčių nupieštas dangaus mėlynumo rombas ir po to išsisklaidė; horizontalus, keturių nuoseklių kirčių įgūdis – "Horizontalusis kvadratas".

Ryški šviesa nušvito požemyje, o tada galop užgeso. Tuo pat metu, HP juosta virš driežažmogio galvos išnyko, nepalikdama nei vienintelio taško.

Jo didžiulis kūnas susmego, palikdamas už savęs ilgą šleifą, ir tada staiga nerangiai sustingo—

Pasigirdus dūžtantį stiklą primenančiam garsui, jis sudužo į begalę daugiakampių ir išnyko.

Tai yra "Mirtis" šiame pasaulyje. Ji staigi ir trumpa – nepriekaištinga pražūtis, nepaliekanti nei menkiausio pėdsako.

Žvilgtelėjau į gautus daiktus ir patirties taškus, pasirodžiusius violetiniu šriftu vidury mano regos lauko, ir pamojau kalaviju kairėn bei dešinėn, prieš įkišdamas jį atgal į ant mano kaklo kabėjusį dėklą. Atsitraukiau kelis žingsnius atgal ir palengva nuslydau nugara žemyn palei požemio siena.

Atsidusau, nebelaikydamas daugiau užgniaužto kvapo, ir užmerkiau akis. Mano smilkiniai ėmė tvinkčioti, tikriausiai ilgų kautynių sukelto nuovargio. Keletą kartų papurčiau galvą, kad atsikratyčiau skausmo, ir tuomet atsimerkiau.

Švytintis laikrodis mano dešinės regos lauko pusės apačioje rodė, kad jau buvo po 3 dienos. Vertėtų eiti laukan iš šio labirinto, kitaip iki sutemų nespėsiu pasiekti miesto.

"...Na, turbūt jau metas eiti?"

Čia nebuvo nieko, kas galėjo to klausytis, todėl tiesiog tai tariau ir palengva atsikėliau.

Tai dienai buvau pakankamai pasistūmėjęs į priekį. Šiandien vėl šiaip ne taip išvengiau mirties gniaužtų. Visgi, po trumpo atokvėpio, rytoj laukia naujos kovos. Kovojant be 100% pergalės garantijos, kad ir kiek pasiruoši apsauginių priemonių, anksčiau ar vėliau ateis diena, kai Fortūna nustos tau šypsotis.

Problema tame, bus ar ne šis žaidimas užbaigtas prieš man ištraukiant nelaimingą kortą.

Jei brangiau už viską vertini savo gyvybę, protingiausias pasirinkimas būtų pasilikti kokiame kaimelyje ir laukti kol kas nors kitas užbaigs šį žaidimą. Vis dėlto, aš kasdien savarankiškai einu į fronto linijas. Ar aš turiu priklausomybę nuo VRMMO, per begalines kovas be perstojo keldamas savo parametrus, o gal—

Gal aš tik kvailys, įžūliai tikintis, kad savo kalaviju galiu visiems šiame pasaulyje iškovoti laisvę?

Imdamas eiti link labirinto išėjimo, su nežymia paniekos sau šypsena, prisiminiau tą dieną.

Prieš dvejus metus.

Akimirka, kai viskas baigėsi ir prasidėjo.

Grįžti atgal į pagrindinį puslapį

Grįžti atgal į prologą

Toliau į antrąjį skyrių