Suzumija Haruhi:Knyga1 Skyrius1
Taigi, įstojau į vietinę gimnaziją. Iš pradžių gailėjausi šio sprendimo, nes mano naujoji mokykla stovėjo ant labai aukštos kalvos viršaus. Net pavasarį mokiniai sukaisdavo ir suprakaituodavo vien nuo lipimo stačiu keliu – aišku, iš mano ketinimų „apsilankyti mokykloje laisvalaikiu“ nieko gero neišeis. Kiekvieną kartą kai tai prisimindavau, na ir dar tai, kad turėsiu šia procedūrą kartoti ateinančius trejus metus, mane apimdavo nuovargis ir liūdesys. Šiandien šiek tiek pramiegojau. Galbūt todėl ir ėjau daug greičiau ir galbūt todėl tada buvau toks pavargęs. Galėjau atsibusti 10 minučių anksčiau, tačiau, kaip visi žinote, miegas saldžiausias tada, kai jau reikia keltis. Nenorėjau švaistyti šių brangių 10 minučių, todėl atsisakiau šios minties, kuri reiškė, kad man reikės kartoti šią rytinę treniruotę ateinančius trejus metus. Tai dar labiau varė į depresiją.
Dėl šios priežasties, per laiką švaistančią priėmimo ceremoniją mano veidas atrodė suraukęs ir vienišas. Visi kiti turėjo „pradedant naują kelionę“ veido išraišką; žinot, tą unikalią „nors ir neužtikrintą, tačiau pilną vilties,“, kurią turi kiekvienas einantis į naują mokyklą. Bet tik ne mano atveju – daug ankstesnių klasiokų iš mano vidurinės taip pat eis į šią mokyklą. Be to, dar keli mano draugai taip pat čia buvo. Todėl, aš nebuvau toks sujaudintas ar sunerimęs kaip kiti.
Vaikinai vilkėjo sportinius švarkus, o merginos jūreivių uniformas. Oho, na ir keistas derinys. Turbūt tam miegą varančiam direktoriui, rėžusiam kalbą ant pakilos, patiko jūreivių uniformos. Begalvojant apie šiuos beprasmius dalykus, kvailoji ceremonija pagaliau pasibaigė. Aš, kartu su savo naujaisiais, ne itin ryžtingais bendraklasiais, įžengiau į klasę 1-5.
Mūsų auklėtojas, mokytojas Okabė, su savo valandą prieš veidrodį praktikuota šypsena, atsistojo priešais klasę ir prisistatė. Pirma pasakė tai, kad jis buvo fizinio lavinimo mokytojas ir vadovavo mokyklos rankinio komandai. Tada jis pradėjo pasakoti apie tuos laikus, kai lankė universitetą, kaip žaidė rankinio komandoje ir net laimėjo čempionatą, ir tai kaip šiai mokyklai baisiai trūko rankinio žaidėjų, ir tai, kad kiekvienas prisijungęs prie komandos tuojau pat taptų nuolatiniu nariu. O paskui kliedėjo apie tai, kad rankinis pats įdomiausias sportas pasaulyje ir tai ką jūs galite. Kai jau pradėjau galvoti, jog jis niekada nebaigs, jis staiga išpyškino: „Dabar visi prisistatykime!”
Na, tai gana įprastas dalykas, todėl nebuvau nustebęs. Vienas paskui kitą, žmonės kairiojoje klasės pusėje pradėjo prisistatinėti. Jie pakeldavo ranką, pasakydavo savo vardą, savo senosios mokyklos pavadinimą, ir kitus nereikšmingus dalykus, tokius kaip jų hobiai ar mėgstamas maistas. Kai kurie viską pramurmėdavo, o kelių prisistatymai buvo pakankamai įdomūs, tuo tarpu kai kurie pasakojo nevykusius pokštus, dėl kurių smarkiai nukrisdavo klasės temperatūra. Visiems prisistatinėjant artėjo ir mano eilė. Aš pradedu nervintis! Visi turėtų suprasti kaip aš dabar jaučiuosi, tiesa?
Po to kai sugebėjau užbaigti savo kruopščiai apgalvotą, minimalaus ilgio prisistatymą, pernelyg neužstringant ties savo žodžiais, atsisėdau, jausdamas palengvėjimą, kai padarai kažką nemalonaus, tačiau būtino. Atėjus eilei, atsistojo žmogus, buvęs už manęs, ir – ė, aš to turbūt nepamiršiu visą likusį savo gyvenimą – pasakė žodžius, ilgam tapusius pašnekesių tema.
„Aš Suzumija Haruji. Baigiau Rytų vidurinę.“
Iki dabar šis prisistatymas vis dar buvo normalus, todėl nesivarginau apsisukti, kad pasižiūrėčiau į ją. Tiesiog spoksojau į priekį ir klausiausi jos išraiškingo balso.
„Paprasti žmonės man neįdomūs. Jei kuris nors esate ateivis, keliautojas laiku, slaideris arba esperas, tada susiraskite mane! Viskas.”
O va tai išgirdęs privalėjau apsisukti.
Ji turėjo ilgus, tamsokus plaukus. Jos gražus veidas buvo kupinas drąsos ir metantis iššūkį, kai visa klasė spoksojo į ją. Jos rimtumas ir ryžtingumas švytėjo pro jos tviskančias akis ir ilgus antakius. Jos mažos lūpos buvo stipriai suspaustos. Toks buvo mano pirmasis įspūdis apie šią merginą. Vis dar prisimenu koks tviskantis buvo jos šviesus kaklas – paaiškėjo, kad ji tikra gražuolė.
Haruhi savo provokuojančiomis akimis lėtai peržvelgė klasę, sustojo pasižiūrėti į mane (aš buvau plačiai išsižiojęs) ir po to net nenusišypsojusi atsisėdo.
Ar ji bandė sukelti įspūdį?
Manau, tuo metu visų galvos buvo pilnos klaustukų ir nei vienas nežinojo kaip jiems reikėtų reaguoti. „Ar turėčiau juoktis?“, niekas to nežinojo.
Na, sprendžiant iš pabaigos, ji nebandė sukelti įspūdį ar prajuokinti, nes jos veidas visada atrodo rimtas.
Ji visada rimta.
Sprendžiant iš to kas nutiko – tai privalo būti tiesa.
Po kažkur trisdešimt sekundžių, kai tylos fėjos nustojo skrajoti klasėje, šiek tiek dvejodamas auklėtojas davė ženklą sekančiam žmogui tęsti ir įtempta atmosfera atslūgo.
Taip mes ir susitikome.
Tiesiog nepamirštama. Norėčiau tikėti, kad tai tik sutapimas.
Po to, kai pirmąją dieną ji pasičiupo visų dėmesį, Haruhi atvirto į nekaltą gimnazijos mokinukę.
Tai buvo tik tyla prieš audrą! Dabar pagaliau visa tai supratau.
Šiaip ar taip, visi į šią mokyklą atėjo iš vienos iš keturių vidurinių šiame mieste – mokiniai su vidutiniais pažymiais. Tai, žinoma, apėmė ir Rytų vidurinę; todėl čia turėtų būti tų, kurie baigė kartu su Haruhi ir žinotų ką tas jos tylėjimas reiškė.
Deja, nepažinojau nei vieno buvusio Rytų vidurinės mokinio, todėl niekas negalėjo man paaiškinti, kokia rimta buvo situacija. Dėl šios priežasties, kelios dienos po to sprogdinančio prisistatymo, padariau kai ką, ko niekada nepamiršiu – prieš pamokų pradžią pabandžiau su ja pasikalbėti. Ir taip mano nesėkmių domino pradėjo kristi, o aš buvau tas, kuris pastūmė pirmąjį iš jų!
Matot, kai Haruhi tyliai sėdi savo vietoje, ji atrodo lyg normali, miela mergina, todėl nusprendžiau sėdėti priešais ją, kad geriau su ja susipažinčiau. Aš iš tikrųjų maniau, kad tai pavyks. Koks aš naivus. Prašau, kas nors, įkrėskit man proto.
Žinoma, pokalbį pradėjau nuo to įvykio.
„Ei, labas.“
Aš paprastai pasukau galvą, su savo nerūpestinga šypsena veide.
„Kai kalbėjai apie visokius dalykus per prisistatymą, ar tu kalbėjai rimtai?
„Kokius ‘dalykus per prisistatymą?’“
„Apie ateivius ir panašiai.“
„O tu ateivis?“
„…Ne.“
„Jei ne, tai ko tu nori?“
„…Ne, nieko.“
„Tada nekalbėk su manimi. Švaistai mano laiką.“
Jos žvilgsnis buvo toks ledinis, kad net nepastebėjau, kaip sumurmėjau „atsiprašau“. Niekindama Suzumija Haruhi patraukė savo žvilgsnį nuo manęs ir pradėjo žiūrėti į lentą.
Ketinau atšauti jai vieną kitą sakinį, bet negalėjau sugalvoti nieko gero. Laimė, kad tą akimirką į klasę įėjo auklėtojas ir mane išgelbėjo.
Nusiminęs, galvą pasukau atgal į savo suolą, kai pastebėjau, kad keletas žmonių su dideliu susidomėjimu stebėjo mane. Žinoma, tai mane labai sunervino. Bet po to, kai taip pat atšoviau žvilgsniu į juos, pastebėjau, kad jų veiduose buvo ta pati paliegusi veido išraiška. O kai kurie iš gailesčio man net linktelėjo.
Kaip kad sakiau, iš pradžių labai susierzinau, bet paskui sužinojau, jog jie visi yra baigė Rytų vidurinę. Dėl šio pirmojo, siaubingai pasibaigusio susidūrimo su Haruhi, nusprendžiau, kad kol kas man, dėl savo saugumo, reikėtų laikytis atokiau nuo jos. Apie tai galvojant, prabėgo savaitė.
Bet, man vis dar būnant šios klasės dalimi, čia visada buvo žmonių, norėjusių pasikalbėti su antakius suraukusia, piktai kalbančia Haruhi.
Dauguma tų žmonių buvo tos nenuoramos merginos; vos tik pamato, kad viena iš bendraklasių pradeda atsiskirti nuo kitų, jos bando būti draugiškos ir padėti jai. Tai puikus dalykas, bet prieš tai jos turėtų bent jau patikrinti kas jų taikinys!
„Labas, matei vakar tą serialą per teliką. Tą, kur 9 valandą rodė“.
„Ne.“
„Ė, o kodėl?“
„Nežinau.“
„Pažiūrėk. Nors jei ir pradėsi žiūrėti nuo vidurio viską suprasi. Ar nori, kad papasakočiau tau praėjusią seriją?“
„Tu mane nervini!“
Būtų daug geriau jei ji paprasčiausiai emocijų nerodančiu veidu atsakytų ne. Bet kur tau, ji privalėjo parodyti savo nekantrumą tiek žodžiais, tiek balsu. Tai privertė jos auką pagalvoti, kad ši pasielgė kažkaip blogai. Ir galiausiai, jis/ji sugebėdavo pasakyti tik „Aišku… tada aš tik…“, savęs paklausti „Ką aš ne taip pasakiau?“ ir nusliūkinti šalin.
Neliūdėk; tu nepasakei nieko blogo. Kaltos Suzumijos Haruhi smegenys, o ne tavosios.
Nors aš ne prieš valgyti vienas, nenorėjau, kad kiti pagalvotų, kad buvau koks vienišius, kai visi valgė priešpiečius su savo draugais. Štai todėl, nors man nelabai nerūpėjo, jei kiti ne taip supras, valgiau priešpiečius kartu su Kunikida, draugu iš vidurinės, ir Rytų vidurinę baigusiu Tanigučiu, kuris sėdėjo šalia manęs.
Mes pradėjome kalbėtis apie Haruhi.
„Ar bandei kalbėtis su Suzumija?“ nekaltai paklausė manęs Tanigučis. Aš linktelėjau.
„O tada ji atsakė kažką keisto ir tu nebežinojai kaip reaguoti?“
„Būtent!“
Tanigučis įsidėjo į burną perpjautą virtą kiaušinį, sukramtė ir pasakė:
„Jei tu tai merginai patiktum, ji nekalbėtų tokių keistų dalykų. Viskas ką aš galiu patirti – pasiduok. Jau turėtum suprasti, kad ji nenormali. Aš buvau su ja vienoje klasėje trejus metus iš eilės; žinau kokia ji.“
Jis pasinaudojo šiuo sakiniu kaip įžanga savo kalbai.
„Ji nuolatos daro visokius trikdančius dalykus. Maniau, kad ji bent jau bandys valdytis po to kai įstojo į gimnaziją; akivaizdu, kad ne. Girdėjai jos prisistatymo kalbą, tiesa?“
„Turi galvoje ateivius?“
Įsiterpė Kunikida, užsiėmęs ašakų rankiojimu iš savo keptos žuvies.
„Aha. Vidurinėje ji nuolatos sakė ir darė daugybę keistenybių. Pavyzdžiui, mokykloje įvykęs vandalizmas.
„Kas nutiko?“
„Žinai tą įrankį, su kuriuo kalkėmis braižomos linijos aikštėse, ar ne? Kaip jis ten vadinasi… Žodžiu, naktį ji įsėlino į mokyklą ir tuo daiktu nupiešė didelį didelį simbolį vidury aikštės.“ Tanigučis piktai šypsojosi – turbūt prisiminė tą nutikimą. „Tai labai nustebino. Tą dieną į mokyklą nuėjau ankščiau ir pamačiau didžiulius apskritimus ir trikampius. Nesupratau, ką jie turėjo reikšti, todėl nuėjau į ketvirtą aukštą, pasižiūrėti iš aukščiau. Tai nepadėjo – vis tiek nesupratau koks simbolis ten buvo.”
„A, atrodo esu jį matęs. Ar nebuvo laikraštis parašęs apie tai straipsnio? Net su sraigtasparniu buvo nufotografavę! Tas simbolis atrodė kaip netaisyklinga Nazkos piktograma,“ pasakė Kunikidas.
Nepamenu, kad būčiau anksčiau apie tai girdėjęs.
„Jo, aš irgi skaičiau jį. Antraštėje buvo kažkas panašaus į „Nežinomas vandalas nakties metu užpuolė vidurinę mokyklą“, ar ne? Na, pabandyk atspėti, kas iškrėtė šį pokštą?“
„Nejaugi ji?“
„Pati prisipažino. Nėra jokių abejonių. Savaime suprantama, ji buvo iškviesta į direktoriaus kabinetą. Visi mokytojai ten buvo, klausinėjo kodėl ji taip pasielgė.“
„Na, ir kodėl ji taip padarė?“
„Nežinau,“ paprastai atsakė Tanigučis, bandydamas nuryti kąsnį ryžių.
„Girdėjau, kad ji atsisakė ką nors sakyti. Juk aišku, kai ji tuo savo žvilgsniu į tave spokso, tau norisi atsisakyti bet kokių ketinimų. Vieni sakė, ji nupiešė ta simbolį, kad prišauktų NSO, kiti – jog tai stebuklingas simbolis, naudojamas iškviesti pabaisas ar kad ji bandė atidaryti vartus į kitus pasaulius, ir taip toliau… Buvo daug spėlionių, bet kol kaltinamasis atsisako kalbėti, mes niekada nesužinosime, šie gandai buvo tiesa ar ne. Tai išliko mįsle iki šiol.“
Dėl kažkokios priežasties, įsivaizdavau Haruhi su savo pikta išraiška veide, naktį uoliai piešiančią linijas vidury mokyklos aikštės. Ji būtinai turėjo iš anksto būti pasiruošusi piešimo įrankius ir kalkes sandėlyje; gal net nusipirko žibintuvėlį! Toje blyškioje geltonoje jo šviesoje Suzumija Haruhi atrodė labai rimtai ir liūdnai… Gerai, tai buvo tik mano vaizduotė.
Bet tiesą sakant, Suzumija Haruhi, atrodo, iš tikrųjų taip elgėsi tam, kad prišauktų NSO ar pabaisas, ar net dimensinius vartus. Turbūt jai reikėjo dirbti visą naktį toje aikštėje, nors niekas ir nepasirodė, o viskas kas jai buvo likęs, tai tik nuovargis - galvojau sau.
„Tai dar ne viskas ką ji nuveikė!“
Tanigučis toliau įniko pabaigti savo priešpiečius.
„Kartą ryte įėjau į klasę ir pamačiau, kad visi suolai buvo išstumti į koridorių arba, kad ant mokyklos stogo nupiešta žvaigždė. O dar kitą kartą visoje mokykloje prilipdė O-fudų…žinai, tų kiniškųjų talismanų, kuriuos klijuoja prie vampyrų kaktos. Aš tiesiog negaliu jos suprasti.“
Teisingai, Suzumijos Haruhi tuo metu klasėje nebuvo, nes kitaip mes negalėtume taip šnekučiuotis. Nors pagalvojus, net jei ir būtų girdėjusi, jai tai turbūt net nerūpėtų. Dažniausiai, Suzumija Haruhi tuojau pat išeina iš klasės vos pasibaigus ketvirtai pamokai, o grįžta netrukus prieš penktąją. Ji nesinešioja priešpiečių dėžutės, todėl spėju, kad ji eina pasimėgauti savo priešpiečiais į valgyklą; bet tam kad suvalgytum priešpiečius nereikia visos valandos, tiesa? Be to, po kiekvienos pamokos ji kažin kur dingsta. Kur ji visąlaik eina…?
„Bet dar ji ir populiari tarp vaikinų!“
Prabilo Tanigučis:
„Ji graži, sportiška ir protinga. Nors ji ir keista, jeigu tik laiko liežuvį už dantų, ji visai nieko.“
„Iš kur tu visa tai sužinojai?“ paklausė Kunikidas, turintis dvigubai pilnesnę priešpiečių dėžutę nei Tanigučio.
„Buvo laikotarpis kai ji nuolatos keitė vaikinus. Kiek girdėjau, ilgiausi santykiai truko savaitę, o trumpiausi baigėsi 5 minutės po prisipažinimo meilėje. Vienintelė priežastis dėl kurios Suzumija metė visus savo vaikinus buvo – „aš neturiu laiko bendrauti su paprastais žmonėmis.“.“
Atrodė, kad Tanigučis kalba iš savo patirties. Po to, kai pastebėjo mano žvilgsnį, jis ganėtinai sutriko.
„Taip man sakė kiti! Tikrai! Kažkodėl, ji atmetė visus pasiūlymus. Iki trečiųjų metų, visi tai suprato; taigi, niekas daugiau nebenorėjo jai prisipažinti. Turiu keistą nuojautą, kad gimnazijoje istorija pasikartos. Taigi, dabar tave perspėju: pasiduok. Tai tau sako tas, kuris buvo vienoje klasėje su ja.“
Kalbėk ką nori, ji manęs taip nedomina.
Tanigučis įsidėjo savo tuščią priešpiečių dėžutę į kuprinę ir piktai šyptelėjo.
„Jeigu man reikėtų rinktis, aš rinkčiaus ją – Asakurą Rjouko.“
Tanigučis linktelėjo smakru į būrį merginų, už kelių suolų. Besišnekučiuojančiųjų grupės viduryje, su džiugia šypsena, sėdėjo Asakura Rjouko.
„Sprendžiant iš mano analizės – ji tikrai patenka į „Žaviausių pirmamečių trejetuką“.“
„Tu patikrinai kiekvieną šios mokyklos pirmametę?“
„Sugrupavau visas merginas į kategorijas nuo A iki D ir patikėk – aš įsiminiau tik A kategorijos merginų vardus. Patirti gimnazijos gyvenimą gali tik kartą – aš noriu, kad manasis būtų kuo laimingesnis.“
“Tai ta Asakura Rjouko A kategirijos?” paklausė Kunikidas.
“Ji - AA+! Nagi, vien tik pažiūrėk į veidą, o jos charekteris privalo būti nuostabus.”
Net ignoruojant egoistiškas Tanigučio replikas, Asakuros Rjouko žavesys buvo tikrai kitoks nei Suzumijos Haruhi.
Pirmiausia, ji buvo labai graži; plius ji visada turi globėjišką įvaizdį suteikiančią šypseną. Antra, jos charakteris iš tikrųjų sutampa su Tanigučio apibūdimu. Pastaruoju metu niekas daugiau nebedrįso kalbinti Suzumijos Haruhi, išskyrus Asakurą Rjouko. Nesvarbu kokia grubi būdavo Suzumija Haruhi, Asakura Rjouko vis tiek retkarčiais bandydavo ją prakalbinti. Ji buvo tokio darbštaus būdo, jog beveik atrodė, kad ji yra klasės seniūnė. Trečia, iš to kaip ji vienintelė atsakinėjo į mokytojų klausimus, galėjai suprasti, kad ji buvo labai protinga. Ji visąlaik atsakinėjo į klausimus teisingai – turbūt mokytojų akyse ji buvo pirmūnė. O galiausiai, ji nepaprastai populiari tarp merginų. Semestras prasidėjo vos prieš savaitę, o jai jau puikiai sekasi būti klasės merginų centre. Atrodė lyg ji nukrito iš dangaus ir gimė su tokiu nepaprastu patrauklumu!
Palyginus su nuolatos susiraukusia, mokslinės fantastikos apsėsta Suzumija Haruhi, pasirinkimas buvo akivaizdus. Nors vis tiek, mūsų didvyriui Tanigučiui šios abi kandidatės turbūt neprieinamos. Tiesiog neįmanoma, kad jam pasisektų su bent viena iš jų.
Tada vis dar buvo balandis ir tuo metu Suzumija iš tikrųjų elgėsi pakankamai gerai. Man tai buvo ganėtinai ramus mėnuo. Bent jau buvo likęs mėnuo, kol Haruhi pradėjo elgtis keistai.
Nors, net ir tuo metu, aš pastebėjau keletą neįprastų Haruhi poelgių.
Kodėl aš taip sakau?
Pavyzdys nr. 1: Ji kasdien keitė savo šukuoseną. Be to, pastebėjau, kad ji laikėsi kažkokio dėsningumo. Pirmadienį Haruhi ateidavo į mokyklą savo ilgus plaukus niekur nesurišdama. Kitą dieną, ji susipindavo vieną kasytę. Kad ir kaip nenoriu to pripažinti, jai tokia šukuosena atrodo gražiai. Toliau, sekančią dieną ji susipindavo dvi kasytes, o dar kitą - tris; galiausiai penktadienį ant galvos ji turėdavo keturias kaspinais surištas kasytes. Jos elgesys tikrai paslaptingas!
Pirmadienis = 0, antradienis = 1, trečiadienis = 2…
Bėgant savaitės dienoms, augo ir jos kasyčių skaičius; sekantį pirmadienį visas procesas prasideda iš naujo. Tik negalėjau suprasti, kodėl ji taip elgėsi. Remiantis ankstesne logika, sekmadienį ji turėtų turėti šešias kasytes… Staiga užsimaniau pamatyti jos šukuoseną sekmadienį.
Pavyzdys nr. 2: Fizinio lavinimo pamokoms 1-5 ir 1-6 klasės yra sujungiamos ir vyksta kartu, atskyriant vaikinus ir merginas. Kai reikia persirengti, merginos eina į 1-5 klasę, o vaikinai - į 1-6. Tai reiškia, kad vaikinai iš mūsų klasės (1-5) persirengti turės eiti į kitą klasę.
Deja, Haruhi visiškai nekreipė dėmesio į vaikinus musų klasėje ir nusimaudavo savo jūreivės uniformą jiems dar neišėjus.
Tarytum vaikinai jai buvo tas pats kaip kokie moliūgai ar bulvių maišai ir jai į juos nusispjaut. Be jokios veido išraiškos, ji numesdavo savo uniformą ant suolo ir pradėdavo mautis treningus.
Tuomet, Asakura Rjouko išvarydavo akis išsprogdinusius ir sustingusius vaikinus, įskaitant ir mane, lauk iš klasės.
Sklandė gandai, kad merginos, kartu su savo lydere Asakura Rjouko, bandė kalbėtis su Haruhi, kad ši taip nebesielgtų, bet beprasmiškai. Per kiekvieną fizinio lavinimo pamoką Haruhi nekreipdavo dėmesio į likusią klasės dalį ir nusimaudavo uniformą net nepasižiūrėjusi. Ir taip, mes vaikinai būdavome paprašyti palikti klasę vos nuskambėjus skambučiui - Asakuros Rjouko prašymu.
Bet žinot, Haruhi turi puikią figūrą… ė, dabar ne laikas apie tai kalbėti.
Pavyzdys nr. 3: Po pamokų Haruhi dingdavo be žinios. Vos nuskambėdavo mokyklos skambutis ji griebdavo savo kuprinę ir išbėgdavo iš klasės. Logiškai galvojau, kad ji tiesiai nudroždavo namo. Nebūčiau net pagalvojęs, kad nueitų ir dalyvautų visuose mokyklos klubuose. Vieną dieną galėjai ją pamatyti perdavinėjančią kamuolį Krepšinio Klube, o kitą - siuvinėjančią pagalvėlę Siuvinėjimo Klube. Jau sekančią dieną galėjai ją pamatyti mojuojančia lazda Ledo Ritulio Klube. Atrodo ji buvo įstojusi ir į Beisbolo Klubą. Taigi, ji paprasčiausiai buvo įstojusi į kiekvieną sporto klubą, esantį mūsų mokykloje. Visi klubai bandė ją įkalbėti iš tikrųjų įstoti, bet visus prašymus ji atmetė. Jos paaiškinimas buvo: “Mane nervina kasdien užsiimti ta pačia klubo veikla.”. Dienos pabaigoje ji taip ir neįstodavo nei į vieną klubą.
Ką ta mergiotė bando pasiekti?
To pakako, kad beveik per akimirką žinios apie “keistą pirmametę merginą” pasklistų po visą mokyklą. Per mėnesį nebeliko nei vieno žmogaus, kuris nežinotų kas tokia buvo Suzumija Haruhi. Gegužės mėnesį dar buvo žmonių, kurie nežinojo kas toks buvo direktorius, o štai Suzumijos Haruhi vardas buvo žinomas visiems.
Taigi, vykstant visiems šiems nutikimams – Haruhi, kaip visada, jų priežastis – atėjo gegužė.
Nors aš asmeniškai manau, kad likimas mažiau tikėtinas nei Lokneso pabaisa, bet jei tas likimas kažkokioje nežinomoje vietoje aktyviai įtakoja žmonių gyvenimus, tada turbūt mano lemties ratas jau pradėjo suktis. Įmanoma, kad kažkur tolimuose kalnuose, yra koks senolis, kuris uoliai perrašinėja mano likimą
Pasibaibus Auksinės Savaitės atostogoms, ėjau į mokyklą, net nežinodamas kuri tada buvo savaitės diena. Nenatūraliai saulėtas gegužės oras svilino mano odą ir permerkė mane prakaitu – taip pat neatrodė, kad ta stati kalva kada nors pasibaigs. Na ko ta Žemė nori? Ar ji kenčia nuo geltonosios karštinės arba dar ko kito?
“Ei, Kjonai.”
Iš nugaros kažkas pliaukštelėjo per petį. Tai buvo Tanigučis.
Jo švarkas netvarkingai kabojo ant pečių, o kaklaraištis buvo susiglamžęs ir nukrypęs į šoną.
“Kur buvai išvažiavęs per Auksinę Savaitę?”
“Vežiau sesutę pas senelę į kaimą.”
“Kaip nuobodu.”
“Gerai, o ką tu tada nuveikei?”
“Visa laiką dirbau.”
“Tu nepanašus į tokį.”
“Kjonai, tu dabar gimnazijoje – kodėl vis dar vežioji sesutę pamatyti senelę su seneliu ? Turi bent jau atrodyti kaip gimnazijos mokinys.”
Tarp kitko, Kjonas esu aš. Mano teta buvo ta, kuri pirmoji mane taip pavadino. Prieš kelerius metus, mano seniai bematyta tetulė netikėtai pareiškė - “Dievulėliau, koks Kjonas didelis užaugo!”. Mano sesutei tai pasirodė juokinga ir taip pat pradėjo mane vadinti Kjonu. Po to, visa likusi istorija – mano draugai, išgirdę mano seserį vadinant mane Kjonu, nusprendė daryti tą patį. Nuo tos dienos Kjonas tapo mano pravarde. Po velnių, mano sesuo anksčiau mane vadindavo “Onii-čian”! [liet. "vyresnysis brolis"]
“Mūsų šeimoje tradicija pusbroliams susitikti per Auksinę Savaitę,” kopdamas į kalvą atsakiau aš.
Dėl prakaitavimo jausmo pasijutau nemaloniai.
Tanigučis, šnekus kaip visada, gyrėsi kaip darbe buvo sutikęs gražių merginų ir kaip ketino išleisti sutaupytus pinigus pasimatymams ir panašiai. Atvirai kalbant, temos apie ką žmonės svajoja ar koks įspūdingas ar mielas yra kažkieno augintinis, mano nuomone, yra nuobodžiausių temų pasaulyje sąraše.
Beklausydamas Tanigučio pasimatymų tvarkaraščio (paaiškėjo, kad jo nesulaiko net tokios mažos problemos kaip nebuvimas tų, kurios norėtų su juo susitikinėti), mes priėjome mokyklos vartus.
Kai įėjau į klasę, Suzumija Haruhi jau sėdėjo vietoje, už mano suolo, spoksodama laukan. Ji ant galvos turėjo du į kuodus panašius bumbulus; Turbūt šiandien trečiadienis. Po to kai atsisėdau, dėl kažkokios priežasties, kurios nežinau, o vienintelis galimas paaiškinimas buvo tai, kad man nuvažiavo stogas, prieš tai pats suprasdamas, aš dar kartą kalbėjausi su Suzumija Haruhi.
“Tu kasdien keiti šukuoseną dėl ateivių?”
Lyg robotas, Suzumija Haruhi lėtai pasuko savo veidą į mane ir pasižiūrėjo savo mirtinai rimta veido išraiška. Atvirai kalbant, buvo pakankamai baugu.
“Kada pastebėjai?”
Jos tonas buvo toks šaltas, lyg ji kalbėtu su akmeniu šalikelėje.
Akimirkai nutilau pagalvoti.
“Hmm… senokai”
“Tikrai?”
Atrodydama susierzinusi, Haruhi delnu pasirėmė smakrą.
“Man atrodo, kad kiekviena savaitės diena atspindi skirtingą reikšmę.”
Tai buvo pirmas kartas kada mes normaliai kalbėjomės!
“Spalvomis: pirmadienis reiškia geltoną spalvą, antradienis – raudoną, trečiadienis – mėlyną, ketvirtadienis – žalią, penktadienis – auksinę, šeštadienis – rudą, o sekmadienis – baltą.”
Iš dalies suprantu, ką ji bando pasakyti.
“Tada tai reiškia, kad jeigu panaudosime skaičius išreikšti spalvai, pirmadienis bus nulis, o sekmadienis – šeši, tiesa?”
“Teisingai.”
“Bet ar neturėtų pirmadienis būti vienas?”
“O kas klausė tavo nuomonės?”
“… Jo, teisingai.”
Tikriausiai nepatenkinta mano atsakymu, Haruhi piktai žiūrėjo į mane. O aš tiesiog nejaukiai ten sėdėjau ir leidau bėgti laikui.
“Ar nesu kažkur anksčiau tave mačiusi? Kažkada seniai?”
“Atrodo ne.”
Man atsakius, mokytojas Okabė mikliai įėjo į klasę ir pirmasis mūsų pokalbis pasibaigė.
Nors mūsų pirmasis pokalbis nebuvo niekuo ypatingas, tai galėjo būti tas permainų taškas, kurio ieškojau!
Antra vertus, vienintelė proga, kada galėjau pasikalbėti su Haruhi, buvo mažas laiko tarpas prieš prasidedant pamokoms, nes per pertraukas klasėje jos paprastai nėra. Bet kadangi aš sėdžiu priešais ją, esu visiškai užtikrintas, kad mano šansai pasikalbėti su ja daug didesni nei kitų.
Bet kas mane labiausiai nustebino yra tai, kad Haruhi iš tikrųjų man žmoniškai atsakė. Aš iš viso galvojau, jog ji išrėš - “Tu mane nervini, mulki, užsikišk! Koks skirtumas!”. Turbūt aš toks pat keistas, kaip ir ji, jei radau drąsos su ja imti ir pasikalbėti.
Todėl, kai kitą dieną atėjau į mokyklą ir vietoj trejų kasyčių atradau tai, kad Haruhi savo ilgus tiesius plaukus nusikirpo trumpai, pasijutau kažkaip nelaimingas.
Jos plaukai, buvę užaugę iki liemens, buvo nutrumpinti ties pečiais. Turiu omenyje, nors jai tokia šukuosena ir tinka, ji nusikirpo savo plaukus sekančią dieną man su ja apie tai pasikalbėjus! Aš jai akivaizdžiai nepatinku. Po velnių!
Kai paklausiau jos, kokia priežastis, dėja, atsakė:
“Šiaip sau.”
Ji atsakė savo įprastu susierzinimo tonu, bet daugiau neparodė jokių ypatingų emocijų.
Ji nežadėjo man pasakyti priežasties.
Bet to ir tikėjausi, taigi viskas gerai.
“Ar tu tikrai bandei įstoti į visus mokyklos klubus?”
Nuo tos dienos, kalbėjimas su ja, per trumpą laiko tarpą, prieš pamokas, tapo kasdieniniu įpročiu. Aišku, jeigu pats nebandydavau pradėti pokalbio, Haruhi nerodydavo jokios reakcijos. Be to, jei kalbėčiau apie vakar rodytą televizijos laidą ar koks dabar oras ir t.t. – tai ji palaikytu “kvailomis temomis” – ji tiesiog nekreiptų į mane dėmesio. Puikiai tai žinodamas, kalbėdamas su ja visada atidžiai išsirinkdavau pokalbio temą.
“Ar yra koks klubas, esantis įdomesnis nei kiti? Norėčiau nuspręsti į kurį reikėtų pačiam įstoti.”
“Nėra” kategoriškai atsakė Haruhi. “Visiškai nėra”.
Ji dar kartą tai pabrėžė, o po to lėtai iškvėpė. Ar ji dūsauja?
“Galvojau, kad gimnazijoje bus bent šiek tiek geriau. Galiausiai, tai tas pats kaip privalomasis išsilavinimas. Visai niekas nepasikeitė. Atrodo, įstojau į netinkamą mokyklą.
Panele, kokiu kriterijumi naudojaisi, kai sprendei, kurią mokyklą lankysi?
“Visi sporto ir kultūriniai klubai vienodi. Jei tik būtų keletas šaunių klubų mokykloje…”
“Na, o kas tau davė teisę spręsti, kuris klubas paprastas ir kuris ne?”
“Užsičiaupk. Jei klubas man patinka, tada jis šaunus; kitu atveju – jis nevykęs.”
“Tikrai? Žinojau, kad taip ir pasakysi.”
“Ech!”
Susierzinusi ji pasuko savo veidą šalin, pažymėdama šiandieninio pokalbio pabaigą.
Kitą dieną:
“Aną dieną šį bei tą nugirdau… šiaip tai nieko svarbaus… Ar teisybė, kad metei visus savo vaikinus?”
“Kodėl vėl turiu tai girdėti iš tavęs?”
Ji nubraukė plaukus ant pečių ir žiūrėjo į mane savo ryškiomis juodomis akimis. O Dieve, neskaitant buvimą be jokios veido išraiškos, regis, ši piktoji dažnokai atsiranda jos veide.
“Ar tas Tanigučis tau pasakė? Dieve, negaliu patikėti, kad aš su tuo idijotu vienoje klasėje net pabaigus vidurinę. Jis kartais ne vienas iš tų persekiojančių pamišėlių, ar ne?”
“Atrodo, ne” pagalvojau.
“Nežinau, ką girdėjai, bet koks skirtumas, vis tiek dauguma turbūt tiesa.”
“Nejaugi nebuvo nei vieno, su kuriuo norėtum rimtai draugauti?”
“Visiškai nei vienas!”
Atrodo, kad visiškas atmetimas yra jos moto.
“Visi iki vieno buvo kvailiai, aš tiesiog negaliu imti su jais rimtai draugauti. Kiekvienas iš jų pasikviesdavo sekmadienį susitikti prie traukinių stoties, tada aišku eidavome į kiną, atrakcionų parką ar kokias rungtynes. O dienos pabaigoje visada išvapėdavo ‘iki rytojaus’!”
“Nematau tame nieko blogo!” sau pagalvojau; tačiau garsiai to ištarti neišdrįsau. Jei Haruhi sako, kad taip blogai, tada blogai ir privalo būti.
“O galiausiai, būtinai telefonu prisipažins, kad nori tapti pora. Eikit velniop! Tokį svarbų dalyką reikia pasakyti bent jau akis į akį.
Užjaučiu tuos vaikinus. Padaryti tokį svarbų - bent jau jiems - prisipažinimą tai, kuri į tave žiūri kaip į kirminą, priverstų pasijusti nejaukiai beveik kiekvieną. Jie pabūgtų vien pamatę jos veido išraišką. Įsivaizdavau, ką tie vargšai galvojo, kai atsakiau Haruhi.
“Hm, tu teisi. Aš pasikviesčiau merginą ir pasakyčiau jai tiesiogiai.”
“Kam po velnių rūpi, ką tu galvoji!”
Kas per… Ar vėl kažką blogai pasakiau?
“Bėda ta, ar visi vaikinai pasaulyje tokie silpnapročiai padarai? Tai nedavė man ramybės nuo pat vidurinės.”
Dabar dar blogiau, nei tada!
“Na, o kokį vaikiną laikai “įdomiu”? Vis dėlto, privalo būti ateivis?”
“Man tinka ateiviai ar kas nors panašaus, svarbiausia kad nebūtų paprasti žmonės. Gali būti ir vaikinas, ir mergina.”
“Kodėl visada primygtinai nori kažko, kas nėra žmogus?”
Kai tai pasakiau, Haruhi pasižiūrėjo į mane su panieka.
“Nes žmonės visai neįdomūs!”
“Tai… gal tu teisi.”
Net aš negalėjau paprieštarauti Haruhi minčiai; jei paaiškėtų, kad ana žavi persikėlusi mokinė yra pusiau žemietė, pusiau ateivė, net aš pagalvočiau, kad tai šaunu. Jei Tanigučis, šiuo metu sėdintis netoli manęs, šnipinėjantis mane ir Haruhi, yra detektyvas iš ateities, tai būtų dar šauniau. Jei Asakura Rjouko, kuri kažkodėl man šypsojosi, turi kažkokių antgamtinių galių, tada mano mokyklinis gyvenimas būtų labiau jaudinantis, nei galėčiau pasvajoti.
Tačiau visa tai neįmanoma – nei ateiviai, nei keliautojai laiku, nei antgamtinės galios neegzistuoja šiame pasaulyje. Na gerai, sakykim, kad jie egzistuoja. Jie tiesiog nepasirodys prieš mus, paprastus žmogelius ir pasakys “Labas, iš tikrųjų aš ateivis”.
“TODĖL!”
Haruhi staiga atsistojo ir nuvertė savo kėdę, priversdama visus atsisukti ir pasižiūrėti į ją.
“TODĖL AŠ ŠITAIP STENGIUOS!!!”
“Atleiskite, kad vieluoju!”
Visąlaik optimistiškas mokytojas Okabė, esantis šiek tiek uždusęs, įpuolė į klasę. Kai pamatė, kad visi spokso į Haruhi, stovinčią sugniaužtais kumščiais, akimis nukreiptomis į lubas, jis taip pat nustebo ir tiesiog stovėjo sustingęs.
“Ė… Tuoj prasidės pamokos!”
Haruhi nedelsiant atsisėdo ir spoksojo į suolo kampą. Ech!
Apsisukau, o visa klasė padarė tą patį ir taip pat pasuko galvas. Tada mokytojas Okabė, akivaizdžiai pasimetęs dėl sambrūzdžio, nusvirduliavo prie pakylos ir tyliai atsikosėjo.
“Atsiprašau, kad pavėlavau. Ė… Tada pradėkime!”
Jis dar kartą pakartoja ir atmosfera klasėje sugrįžta į įprastą – nors būtent tokios atmosferos Haruhi labiausiai nekenčia!
Galbūt tiesiog toks gyvenimas?
Bet tiesą sakant, giliai širdyje aš labai pavydžiu Haruhi jos požiūrio į gyvenimą.
Ji vis dar turi troškimą pamatyti kažką iš antgamtinio pasaulio, kurio aš jau senai išsižadėjau, ir ji entuziastingai bando pasiekti savo svajonę. Jei nieko nepasieksim sėdėdami vietoje ir laukdami, tai patys juos pasikvieskim! Štai todėl Haruhi daro dalykus, kaip baltų linijų braižymas vidury mokyklos aikštės, simbolių tepliojimas ant mokyklos stogo ir užkeiktų popierinių talismanų kabinėjimas visur.
Ak!
Nežinau, kada Haruhi pradėjo daryti keistenybes, dėl kurių kiti palaikė ją okultiste. Laukimas niekur nenuves, tai kodėl nesurengus keletą keistų apeigų jiems prišaukti? O viską išbandžius, deja, nieko nenutikdavo. Galbūt todėl Haruhi veide visada ta “velniop visą pasaulį” veido išraiška.
“Ei, Kjonai”
Po pamokos, Tanigučis, suglumusiu veidu, bandė įremti mane į kampą. Taniguči, su tokiu veidu atrodai kaip visiškas silpnaprotis!
“Tik tyliau! Man nesvarbu, ką sakai. Tiesiog kokį magišką burtažodį panaudojai?
“Kokį dar burtažodį?”
Smarkiai pažengusi technologija yra neatsiejama nuo magijos. Atsiminiau šią frazę, kai atsakiau Tanigučiui. Jis pirštu parodė į šiuo metu tuščią Haruhi vietą.
“Tai pirmas kartas kada mačiau, kad Haruhi su kažkuo taip ilgai kalbėtų! Apie ką judu kalbėjot?”
Na, ė, apie ką tokio mes kalbėjome? Aš tiesiog uždaviau porą paprastų klausimų, tai viskas.
“Tai nesuvokiama!”
Tanigučis sarkastiškai nutaisė nuostabos apimtą veido išraišką, o tada iš už jo nugaros išlindo Kunikidas.
“Kjonui visada patikdavo keistos merginos.”
Ei, nekalbėk dalykų, galinčių sukelti nesusipratimą.
“Nesvarbu, jei Kjonui patinka keistos merginos. Aš negaliu suprasti kodėl Suzumija iš viso su tavim turėtų kalbėti? Visai nesuprantu.”
“Gal Kjonas toks pat keistas kaip ir ji?”
“Tikriausiai. Turiu galvoje, kad negali tikėtis, kad kas nors tokia pravarde kaip Kjonas būtų normalus.”
Baikit mane tuo Kjonu, Kjonu, Kjonu vadinti! Paprasčiausiai vadinkit mane mano tikru vardu, o ne ta kvaila pravarde! Bent jau norėjau, kad sesuo vėl mane vadintų “Onii-čian”!
“Aš taip pat norėčiau tai sužinoti.”
Lyg iš niekur pasigirdo malonios merginos balsas. Pakėliau galvą ir, žinoma, pamačiau nekaltą, besišypsantį Asakuros Rjouko veidą.
“Jau bandžiau keletą kartų kalbėtis su Suzumija-san, bet nieko nepešdavau. Ar galėtumei mane pamokyti, kaip turėčiau su ja kalbėti?”
Apsimečiau, kad trumpam apie tai galvoju; iš tikrųjų, visai negalvojau.
“Nežinau.”
Tai išgirdusi Asakura nusišypsojo.
“Dabar man labai palengvėjo. Ji daugiau nebegalėjo būti tokia atsiskyrusi nuo visų klasiokų, todėl nuostabu, kad tapai jos draugu.
Asakura Rjouko rūpinasi ja taip, kaip klasės seniūnė, nes, na, ji ir yra klasės seniūnė. Ji buvo išrinkta klasės seniūne per praėjusią klasės susirinkimą.
“Draugu, ką?”
Dvejodamas palenkiau galvą. Nejaugi iš tikrųjų taip? Juk kai kalbu su Haruhi visada žiūri susiraukusi!
“Tau reikia ir toliau padėti Suzumijai-san, kad ji pradėtų sutarti su visa klase. Vis dėlto, mes visi vienoje klasėje, todėl mes tavimi pasikliausime!”
Ech, net jei ir sakai taip, aš net nežinau, ką turėčiau daryti!
“Jei man reikės ką nors pasakyti Suzumijai-san, galėsiu tiesiog tavęs paprašyti jai perduoti!”
Ne, palauk! Aš nesu jos atstovas!
“Prašau?“ nuoširdžiai paprašė ji, suglausdama delnus.
Susidūręs su jos prašymu, galėjau tik neaiškiai atsakyti “ėrm” ir “aa…”. Asakura tai suprato kaip “taip” ir nusišypsojo savo skaisčia šypsena, o tada sugrįžo pas kitas merginas. Pamatęs, kad kitos merginos taip pat į mane žiūrėjo, mano širdis nukrito į skardžio dugną.
“Kjonai, juk mes draugai, ar ne…?” spoksodamas į mane įtariai paklausė Tanigučis.
“Kas po velnių čia dedasi?”
Net Kunikidas linktelėjo, užmerkęs akis ir sukryžiavęs rankas.
O Dieve! Kodėl aplink mane gauja kvailių?
Atrodo kažkas nusprendė, kad kiekvieną mėnesį visi klasėje turėjo pasikeisti sėdėjimo vietas.
Taigi, klasės seniūnė Asakura Rjouko surašė visų vietų numerius ant mažų popieriaus skiaučių, sudėjo jas į sausainių skardinę ir liepė visiems iš jos traukti. Aš gavau antrą vietą nuo galo eilėje prie lango, pro kurį matėsi mokyklos kiemas. Spėkit kas užėmė galinę vietą už manęs? Teisingai. Tai pikčiurna Haruhi! “Kodėl vis dar nenutiko nieko įdomaus? Pavyzdžiui, vienas paskui kitą pradeda pradingti pradinukai arba randami mokytojai nužudyti rūbinėje?”
“Baik sakyti tokius baisius dalykus!”
“Buvau įstojusi į Paslapčių Tyrinėjimo Grupę.”
“O? Kas nutiko?”
“Ji buvo tiesiog kvaila. Nenutiko nieko įdomaus! Visi nariai buvo detektyvinių romanų mėgėjai ir nei vienas net nebuvo panašus į detektyvą!”
“Ar tai nėra normalu?”
“Daug tikėjausi iš Antgamtinių Tyrinėjimų Grupės.”
“Nejaugi?”
“Bet paaiškėjo, kad jie gauja pamišėlių okultistų. Ar tau tai skamba linksmai?”
“Nelabai.”
“Ak, kaip nuobodu! Kodėl šita mokykla neturi nei vieno bent šiek tiek įdomaus klubo?
“Na, nieko dėl to nepadarysi.”
“Galvojau, kad pabaigusi vidurinę susidursiu su keletu tikrai šaunių klubų. Ech, čia tas pats kaip bandyti patekti į Mažają Lygą, bet paskui sužinoti, kad mokykla, kurią lankai, net neturi beisbolo komandos.”
Haruhi atrodė lyg būtų kažkokia šmėkla pasirengusi nukeliauti į tūkstančius šventyklų ką nors prakeikti. Ji su panieka spoksojo į dangų ir sunkiai atsiduso.
Turėčiau jos gailėtis?
Nežinau kokius klubus mėgsta Haruhi. Gal net ji pati nežino atsakymo. Ji paprasčiausiai nori “nuveikti kažką įdomaus”. Kas tas “kažkas įdomus”? Ar tai turi sietis su žmogžudystės mįslės išaiškinimu? NSO ieškojimu? Arba egzorcizmu? Manau, kad net ji pati nežino.
“Manau, kad nieko negali padaryti, jei jų nėra.”
Nusprendžiau pareikšti savo nuomonę.
“Vis dėlto, dauguma žmonių yra patenkinti esama padėtimi. Na, o tie, kurie nėra, bando sukurti arba atrasti kažką, kas patobulintų civilizaciją. Kažkas norėjo skraidyti, todėl sukūrė lėktuvus. Kažkas norėjo lengvai keliauti, todėl buvo sukurti automobiliai ir traukiniai. Tačiau tokius dalykus sukuria tik žmonės turintys ypatingų talentų. Tik genijai gali paversti tuos vaizduotės kūrinius į tikrovę. O mes paprasti mirtingieji tiesiog turime laimingai gyventi savo gyvenimėlius. Neturėtumėme elgtis impulsyviai tik todėl, kad trokštame nuotykių.”
“Užsikišk.”
Haruhi tiesiog nutraukė mano gana puikią kalbą, ar bent jau taip pats galvojau, ir nukreipė galvą kita kryptimi. Panašu, kad dabar ji labai blogos nuotaikos. Antra vertus, kada ji tokia nėra? Aš prie to jau pripratau.
Mergiotei turbūt nerūpi niekas, nebent tai susiję su antgamtinėmis galiomis, kurios žymiai lenkia tikrovę. Deja, pasaulyje jų nėra. Tikrai ne.
Tegyvuoja fizikos dėsniai! Tik dėl jūsų mes, paprasti žmogeliai, galime ramiai gyventi. Nors Haruhi aišku dėl to ir yra nepatenkinta.
Juk aš normalus, tiesa?
Kažkas turėjo būti to priežastimi.
Gal ją sukėlė kažkas dar prieš mūsų pokalbį?
Nes aš to niekada nesitikėjau!
Šilta saulutė visiems klasėje kėlė mieguistumą. Kai jau lenkiau galvą ir pradėjau užsnūsti, galinga jėga čiupo mane už apykaklės ir patempė atgal. Kadangi ta jėga buvo tokia stipri, mano pakaušis trenkėsi į suolo už manęs kraštą. Iš akių staiga ištryško ašaros.
“Ką tau užėjo!?”
Įsiutęs apsisukau ir pasižiūrėjau į Haruhi, viena ranka vis dar laikančią mano apykaklę, ir besišypsančią tokia didele šypsena, ryškia kaip atogrąžų saulė - iš tikrųjų, tai pirmas kartas kada mačiau ją šypsantis! Jei šypsenas būtų galima matuoti kaip temperatūrą, tada jos šypsena būtų kaip atogrąžų miško.
“Sugalvojau!”
Ei, nespjaudyk ant manęs!
“Kaip ankščiau apie tai nepagalvojau?”
Haruhi akys tviskėjo taip ryškiai kaip Albireo Alfa žvaigždė. Ji įdėmiai į mane spoksojo. Dvejodamas paklausiau:
“Ką tu sugalvojai?”
“Jei jis neegzistuoja, galiu jį sukurti pati!”
“Ką sukurti?”
“Klubą!”
Man staiga suskaudo galvą ir tai nesusiję su tuo, kad prieš akimirką mano galva trenkėsi į suolą.
“Nejaugi? Nuostabi idėja. Dabar gali mane paleisti?”
“Kas tau? Turėtum labiau džiaugtis!”
“Apie tavo idėją pasikalbėsim vėliau. Dabar tiesiog noriu, kad suprastum, kur esame, o PASKUI galėsi pasidalinti savo džiaugsmu su manimi. Tik pirmiausiai nusiramink, gerai?”
“Kaip suprasti?”
“Pamoka vis dar vyksta.”
Haruhi pagaliau paleido mano apykaklę. Susiėmiau už savo pritrenktos makaulės ir lėtai apsisukau. Tada pastebėjau, kad visi klasėje į mus žiūrėjo apimti siaubo. Nauja, ką tik universitetą baigusi mokytoja, rankoje laikiusi kreidą, žiūrėjo į mane ir atrodė, kad tuoj pradės verkti.
Daviau Haruhi ženklą greičiau sėstis ir gūžtelėjau pečiais vargšei mokytojai.
Prašau tęskite pamoką.
Išgirdau, kaip Haruhi kažką sumurmėjo ir nenoriai atsisėdo. Tada mokytoja ėmė toliau rašyti ant lentos….
Įkursi naują klubą?
Hmmmm…
Tik nesakyk, kad aš jau tapau nariu?
Skaudanti galva tik dar labiau padidina mano nerimą.
| Grįžti atgal į pagrindinį puslapį | Grįžti atgal į prologą | Pirmyn į antrąjį skyrių |
