Suzumija Haruhi:Knyga3 Pilnas tekstas

Itou Noizi (いとうのいぢ) pieštos spalvotos iliustracijos, esančios trečiojoje knygoje.

• 

  Viršelis

• 

  Vidinis atvartas

• 
• 
• 
• 

  Prologo atvartas

Prologas

Kad ir kaip norėčiau sakyti, kad šis klubas buvo sukurtas dėl Suzumijos Haruhi melancholijos, mano paties melancholija būtų daug tikslesnis apibūdinimas. Komanda SOS buvo įkurta anksti pavasarį, tuo tarpu visas reikalas su mūsų pačių kurtu filmu nutiko rudenį. Projektas privertė mane nesiliaunamai dūsauti, tuo tarpu Haruhi net nesutriko.

Tarp šių dviejų nutikimų prabėgo pusė metų. Žinoma, per tą laiką, kas įskaitė ir vasarą, Haruhi negalėjo ir net neketino leisti beprasmiškai bėgti laikui. Nieko keisto, kad tuo metu nutiko šitiek daug nelogiškų ir absurdiškų nutikimų. Net nežinau, kurie iš jų buvo nutikimai, o kurie tiesiog nelaimingi atsitikimai. Tiesiog sakykim, kad į viską buvome įtempti ne savo noru.

Kad ir ką sakytum, metų laikai ateina ir nueina. Taip, kaip pakyla vidutine temperatūra, taip nesiliaunamai nesuvokiamos idėjos šauna Haruhi galvoje, panašiai, kaip lyg iš niekur išropoja įvairūs vabalai. Viskas būtų tiesiog puiku, jei ji laikytų tas mintis savo galvoje, bet kur tau, tos idėjos visada sukelia krūvą keistų situacijų, kurias mūsų grupė yra priversta deramai sutvarkyti. Taigi, kas dedasi?

Nežinau, ką galvoja Nagato, Koizumis ir Asahina-san, tačiau bent jau štai ką sako mano diagnozė: mano kūnas ir protas yra visiškai sveiki, tačiau kiekvieną kartą, kai kas nors nutinka, jaučiuosi, tarytum būčiau koks mažas apvalus gyvūnėlis, negalintis pajudėti, nes per daug prisiėdė. Galiausiai pabaiga visąlaik ta pati, kurioje aš pats nusiridenu žemyn nuo kalno.

Galbūt, aš jau pradėjau ridentis.

Haruhi turi labai erzinantį įprotį: kai tik jos galva pilna linksmų minčių, ji pradeda prigalvoti visokių idėjų, nuo kurių norisi tuo pačiu metu ir juoktis, ir verkti. Trumpai tariant, ji tiesiog negali sėdėti vienoje vietoje ir nieko nedaryti. Ji tiesiog toks žmogus. Kai tik ji neturi ką veikti, ji pati ims ir susiras, ką veikti. Ir paprastai tai kokia nors nesąmonė. Iš asmeninės patirties galiu pasakyti, kad kai tik Haruhi kažką pasako, mes nebegauname tylos ir ramybės. Turbūt tos senos geros dienos niekada nebesugrįš. Koks rūpesčius keliantis žmogus.

Nesvarbu, pasekmės geros ar blogos, svarbiausia, kad nebūtų nuobodu. Štai tau ir Suzumija Haruhi.

Taigi, ilgai laukus pasidalinsiu su jumis tuo, kaip per šiuos pusę metų mūsų Komanda SOS kovojo prieš "nuobodulį", kai mūsų melancholija perėjo į atodūsius. Nors net aš pats nežinau, kas čia tokio ilgai laukto. Aš paprasčiausiai manau, jog niekam nepakenks, jei apie visą tai jums papasakosiu. Kad ir kaip būtų, labai tikiuosi, kad bent vienas žmogus pasidalins šiais mano neapsakomais potyriais.

Na, ką gi... Pradėkim nuo tų kvailų beisbolo rungtynių.

Suzumijos Haruhi nuobodulys

Vieną dieną "Suzumijos Haruhi Komandos, Skirtos Skleisti Džiugesį Visame Pasaulyje" arba trumpiau, Komandos SOS vadavietėje (iš tikrųjų, Literatūros klubo kambaryje), Haruhi, turėdama tiek pat entuziazmo, kiek beisbolo komandos kapitonas, kuris burtų keliu buvo išrinktas sakyti tradicinę sąžiningo žaidimo kalbą Koušien turnyre, paskelbė:

"Mes dalyvausime beisbolo turnyre!"

Tai nutiko vieną dieną birželį, kai buvo praėjusios dvi savaitės po "košmariškojo" nutikimo. Nuo tada nebesugebėjau susikaupti mokymuisi. Mano testų rezultatai tapo grynu košmaru tikrovėje, nors dar tai tebuvo vos vasaros pradžia. Atrodė, kad Haruhi visai nekreipia dėmesio į pamokas, tačiau jos rezultatai pateko į geriausiųjų dešimtuką. Jei šiame pasaulyje egzistuoja Dievas, esu įsitikinęs, kad jis šališkas ir piktavalis asmuo.

Ai, tiek to, visa tai nebesvarbu. Aš labiau buvau susirūpinęs dėl Haruhi pranešimo. Na, apie ką ji šįkart tauškia?

Apsižvalgiau aplink ir pasižiūrėjau į kitų kambaryje buvusių žmonių trijulę.

Pirmiausia mano akys užkliuvo už Asahinos Mikuru, kurios veidas buvo nekaltas, kaip pradinukės. Jei prie jos nugaros pridėtum pūkuotus sparnelius, ji turbūt pavirstų mažą mielą angelėlį, skrendantį atgal į dangų – ji buvo tokia žavinga! Vis dėlto, taip pat puikiai žinau, kad net be to mielo veidelio ir gležnos figūros ji vis tiek būtų tiesiog nepakartojama. Dėl man nežinomų priežasčių, Asahina-san kambaryje buvo vienintelė, kuri nevilkėjo savo mokyklinės uniformos. Vietoj jos ji buvo apsivilkus rausvą slaugės uniformą. Pusiau pravėrusi savo mielas lūpas, ji įdėmiai žiūrėjo į Haruhi. Ji nėra medicinos universiteto studentė ar coslplay apsėsta keistuolė, o tiesiog vykdė Haruhi valią. Tą uniformą Haruhi tikriausiai vėl nusipirko iš kokio neaiškaus tinklapio. Ji nuolat atneša keistų kostiumų ir verčia Asahiną-san juos vilkėti. Esu įsitikinęs, kad dauguma žmonių klaustų to paties klausimo – "Kokia gi prasmė vilkėti tokius drabužius?"

Ši mat atsakė, "O ar reikia tam priežasties?"

Haruhi Asahinai-san nurodė – "Tu visada privalai vilkėti šį kostiumą, kai tik esi šitam kambarį, visada!". Asahina-san priešinosi, niurnėdama "bet, bet..." tačiau galų gale ašarotomis akimis vis tiek pakluso Haruhi nurodymams. Ji atrodė tokia nepakartojama, jog kartais jaučiau, kad privalau ją iš nugaros apkabinti. Vis dėlto, iki šiol nesugebėjau to padaryti. Prisiekiu.

Beje, jūsų žiniai, prieš dvi savaites jos įprasta apranga buvo tarnaitės kostiumas, tačiau dabar jis kabėjo kampe ant pakabos. Iš tikrųjų, tarnaitės kostiumas Asahinai-san tiko labiau ir man asmeniškai patiko labiau, todėl labai tikėjausi, kad ji greitai prie jo vėl sugrįš. Manau, Asahina-san išpildytų šį publikos prašymą, nors dėl to būtų suglumusi ir susigėdusi. Aha, tai būtų puiku.

Išgirdusi Haruhi kalbą apie beisbolo turnyrą, slaugė Asahina-san sumykė:

"E......?"

Ji išleido švelnų kaip kanarėlės garsą, o po to vėl nutilo. Tai savaime suprantama reakcija.

Pasukau žvilgsnį į kitą kambaryje buvusią merginą.

Jos ūgis buvo panašus į Asahinos-san, tačiau jų egzistavimo jutimas skyrėsi lyg saulėgrąžos ir kopūsto. Nagato Juki, kaip visada, nutaisiusi savo žvilgsnį į kietaviršelę knygą, visiškai neišsiskyrė iš aplinkos.

Kas kokias dešimt sekundžių ji pirštais perversdavo puslapį, ir tik tada žmonėms buvo galima suprasti, kad ši mergina vis dar buvo gyva. Esu tikras, kad papūgos už ją daugiau kalbėtų, o už ją judresnis būtų net žiemojantis kurmis.

Jos buvimas čia nedarė jokio skirtumo, nebuvo jokio reikalo ją detaliai apibūdinti. Iš esmės, ji buvo pirmametė, kaip aš ir Haruhi. Ji yra vienintelė Literatūros klubo narė – pirminė šio kambario savininkė. Kitaip tariant, mūsų klubas, Komanda SOS, pasiskolino šį kambarį iš Literatūros klubo. Nors tiksliau kalbant, mes užgrobėm šį kambarį, kaip kokie parazitai. Žinoma, mokykla tam nepritarė, nes mūsų paraišką sukurti klubą mokinių taryba tiesiog ignoravo.

"......"

Nusukau savo žvilgsnį nuo neišraiškingo Nagato veido ir pamačiau šalia jos sėdėjusio Koizumio Icukio dailų besišypsantį veidą. Jis džiugiai į mane pasižiūrėjo. Šio vyruko nuomonė mažiau svarbi net nei Nagato. Paslaptingasis persikėlęs mokinys – ar bent jau Haruhi jį taip įvardino – nusibraukė į šoną savo plaukus ir palengva nusišypsojo, tuo mane labai sunervindamas. Kai mūsų akims susitikus jis gūžtelėjo savo pečiais, mane apėmė didelis noras jam smogti. Rimtai prašėsi į snukį.

"Kur sakei, kad dalyvausime?"

Kadangi niekas nieko nesakė, aš, kaip visada, turėjau atsakyti visos grupės vardu. Kodėl visi su manimi elgiasi, kaip su kokiu bendravimo su Haruhi įrankiu? Tai labiau varginantis darbas, nei galvojate.

"Štai!"

Haruhi linksmai man padavė skrajutę. Žvilgtelėjau į Asahiną-san, kuri dėl skrajučių turi blogų prisiminimų, ir pamačiau kaip ji drebėdama atsitraukia, o tada perskaičiau žodžius, užrašytus ant popieriaus lapo.

"Devintasis mėgėjų beisbolo turnyras."

Tai tikriausiai koks nors turnyras, per kurį išsiaiškinama, kuri komanda stipriausiai mieste. Jis organizuojamas miesto tarybos ir, panašu, turi gana ilgą istoriją, nes yra rengiamas kiekvienais metais.

"Hmm......"

Sumurmėjau ir pakėliau galvą. Haruhi šimtaprocentinė šypsena tiesiog spigino man į akis, todėl ne savo noru turėjau per pusę žingsnio atsitraukti atgal.

"Na, tai kas dalyvaus šitame turnyre?"

Atsakymą jau ir taip žinojau, tačiau vis tiek nusprendžiau paklausti.

"Tai aišku, kad mes!" kategoriškai pareiškė Haruhi.

"Kai sakai 'mes', turi galvoje mane, Asahiną-san, Nagato ir Koizumį?"

"O ką gi daugiau?"

"O kaip dėl mūsų pačių planų?"

"Mums reikia rasti dar keturis žmones."

Kaip visada, ji girdi tik tuos dalykus, kuriuos nori girdėti. Staiga apie kai ką pagalvojau.

"O tu bent žinai beisbolo taisykles?"

"Daugmaž. Jame reikia tik mėtyti, gaudyti, bėgioti po bazes, šliuožti ir blokuoti. Trumpam buvau įstojusi į beisbolo klubą, todėl pradmenis žinau."

"'Trumpam'? Kiek laiko tu buvai įstojusi?"

"Mažiau nei valandą. Buvo baisiai nuobodu, todėl išėjau."

Jei beisbolas toks nuobodus, tai kokio velnio tada dalyvauti beisbolo turnyre? Ir kodėl mes irgi turime dalyvauti? Gavusi šį man savaime suprantamą klausimą, Haruhi atsakė štai taip:

"Tai šansas mums paskelbti apie savo egzistavimą visam pasauliui! Jei laimėsime šį turnyrą, Komandos SOS vardas akimirksniu taps visiems gerai žinomas! Tai nuostabi proga!"

Pirmiausia, nenoriu, kad šitos komandos vardas būtų dar labiau žinomas. Antra, kas iš to, jei Komanda SOS akimirksniu taps garsi? Kaip suprasti, "tai nuostabi proga"?

Aš nežinojau, ką sakyti, o Asahina-san atrodė tokia pat pritrenkta. Koizumis tik suvapėjo "tai štai kaip" visai nerodydamas susirūpinimo. Ar Nagato buvo suglumusi? Ji turbūt net negirdėjo, apie ką buvo kalbama, nes jos bejausmis veidas toliau buvo sustingęs tarytum būtų porcelianinis.

"Ar tai ne puiki mintis, Mikuru-čian?"

Užklupta netikėto Haruhi klausimo, Asahina-san atrodė labai sunerimusi.

"Ė? Bet... Bet......"

"Na, tai kaip?"

Lyg krokodilė, sėlinanti link mažos stirnos, geriančios vandenį iš ežero, Haruhi nuslinko už Asahinos-san, kuri ketino atsistoti, ir sučiupo mažąją slaugę – ar, tiksliau sakant, ligoninės tarnautoją – iš už nugaros.

"Kjaa! K... Ką tu darai?!"

"Klausykis, Mikuru-čian, šioje komandoje vadės įsakymai yra neginčijami. Nepaklusnumas yra rimtas nusikaltimas! Jei turi kokių nors klausimų, išklausysime juos per susirinkimą!"

Susirinkimą? Ji turi galvoje tuos susirinkimus, kuriuos kelia tada, kai tik užsimano mums į gerkles prigrūsti savo keistų idėjų?

Kol Asahina-san spurdėjo, Haruhi apsivijo jos kaklą savo gyvates primenančiomis rankomis.

"Juk beisbolas skamba smagiai? Be to, žinok, mūsų tikslas yra laimėti! Nei vienas pralaimėjimas nebus priimtinas! Nes aš nekenčiu pralaimėti!"

"Vaa......"

Drebėdama Asahina-san išpūtė akis ir paklaikusiai išraudo. Haruhi, tvirtai laikydama Asahiną-san tarytum profesionali imtynininkė ir kandžiodama jos ausį, piktai pasižiūrėjo į mano veidą, kuriame turbūt atsispindėjo begalinio pavydo išraiška.

"Dėl ko nors prieštaraujat?"

Nebūtų jokio skirtumo, net jei prieštarautumėme. Nesvarbu, ką sakome, tu vis tiek nesiklausai.

"Nematau, dėl ko turėtume." sutiko Koizumis.

Ei! Baik tu su viskuo aklai sutikti! Ar negali kartas nuo karto paprieštaraut?

"Na, tada varau iš beisbolo komandos pasiimti visus reikalingus daiktus!"

Haruhi išbėgo iš kambario lyg mažas tornadas. Galiausiai paleista iš Haruhi gniaužtų, išsekusi Asahina-san susmuko ant kėdės.

Koizumis pasidalino savo mintimis:

"Manau, turėtume džiaugtis, kad ji neketina pradėti ateivių sugavimo operacijos ar neplanuoja žygio neatpažintų paslaptingų gyvūnų paieškai. Beisbolas niekaip nesusijęs su antgamtiniais reiškiniais, kurių mes labiausiai baiminamės, tiesa?"

"Na, taip."

Nusprendžiau tam kartui su juo sutikti. Kol Haruhi užsiėmusi beisbolu, tikriausiai nepradės pliaukšti apie ateivius, keliautojus laiku ir esperus. Tokiu atveju, vietoj to, kad klaidžiotume po miestą, ieškodami antgamtinių nutikimų, kuriuos rasti yra beveik neįmanoma (tai pagrindinė Komandos SOS veikla), geriau pažaisime beisbolą. Be to, net Asahina-san sutikdama linkčioja.

Vis dėlto, mūsų spėlionių strėlės buvo itin netaiklios. Jos nepataikė į takinį, o tik į sieną, ant kurios jis kabėjo, ir ją perėjusios kiaurai kažkur nuskrido. Deja, tik vėliau apie tai teko suprasti.

Kaip ten bebūtų, aš manau, kad jai tiktų bet kas, kas gali pritraukti dėmesio. Komanda SOS, kuriai pradžią davė Haruhi, ne tik turėjo niekingą pavadinimą, tai buvo net ne klubas, jau nekalbant apie tai, kad jo nepripažino mokykla, jis buvo sukurtas vien dėl to, kad Haruhi taip užsimanė.

Oficialus pavadinimas "Skleisti Džiugesį Visame Pasaulyje Kartu Suzumijos Haruhi Komanda" yra ne tik ilgas ir beprasmis, jis skamba tiesiog kaip abstrakti nesąmonė. Po to, kai mano pasiūlymas sutrumpinti pavadinimą buvo beširdiškai atmestas, neturėjau kitų progų jį pakeisti.

Kai kartą paklausiau Haruhi, kokia veikla užsiėmė šis klubas, ji atsakė atrodydama lyg kareivis, kuris į nelaisvę paėmė priešų generolą:

"Surasti ateivius, keliautojus laiku ir esperus, ir su jais pasilinksminti!"

Tai buvo garsioji Suzumijos Haruhi citata, nuo pat pradžių puikiai žinoma mokykloje, ir nuo to laiko, kai ji ją pasakė, buvo susieta su visomis keistenybėmis.

Žinot, jos toks elgesys, kaip tų varnų, kurios ieško blizgančių daiktų, ar kačių, kurios tuoj pat nulekia prie mažų ir krypuojančių daiktų, ar žmonių, kurie tuoj pat lekia pasiimti insekticidų, vos tik pamato virtuvėje tarakoną. Kai tik ji pamato kažką, kas ją domina, o tai gali būti kvadratas, netbolas ar kriketas, ji tučtuojau sušunka "Aš noriu tai daryti!". O galbūt turėčiau būti dėkingas, kad nežaidžiam regbio, nes tada mums reikėtų daug daugiau žmonių.

Paprastai kalbant, Haruhi tiesiog buvo nuobodu.

Neturiu supratimo, koks buvo derybų procesas, tačiau Haruhi sugrįžo lyg ciklonas, besinešdama visą dėžę beisbolo reikmenų. Kartoninėje dėžėje, kurioje atrodė, kad galėjo būti apleistas šuniukas, buvo devynios nusidėvėjusios beisbolo pirštinės, beisbolo lazda, ant kurios buvo daugybė įlenkimų, ir taip pat keli purvini kieti beisbolo kamuoliukai.

"Palauk."

Pasakiau, vėl pažiūrėjęs į skrajutės aprašymą.

"Tai softbolo turnyras. Kodėl tu atneši beisbolo kamuoliukus?"

"O koks skirtumas? Jie vis tiek kamuoliukai – jei lazda juos atmuši, jie skrenda. Dėl to nesijaudink."

Pamenu, kad paskutinį kartą šį žaidimą žaidžiau tik pradinėje, tačiau puikiai žinojau pagrindinį skirtumą tarp beisbolo ir softbolo – kai gauni iš beisbolo kamuoliuko – skauda daug labiau.

"Tada viskas bus gerai tol, kol į ką nors nepataikysim!"

Haruhi atmetė mano nuomonę, žiūrėdama, tarytum nesuprastų, dėl ko čia kelti vėją.

Pasidaviau.

"Tai kada vyks tos rungtynės?"

"Šį sekmadienį."

"Juk tai poryt! Tai pernelyg anksti!"

"Bet aš jau mus užregistravau. A, nesijaudink, komandos pavadinimas bus 'Komanda SOS'. Viskas tvarkoj."

Jaučiausi susierzinęs.

"...ir kur ketini rasti kitų komandos narių?"

"Galim tiesiog pagriebti bet kurį praeivį."

Panašu, kad ji kalba rimtai. Išskyrus vieną asmenį, kiekvienas žmogus, kuris pakliūna į Haruhi į akis, būna nenormalus. Ši reta išimtis esu aš. Ir neturiu jokių ketinimų susipažinti su žmonėmis, kurie dar labiau apsunkintų mano gyvenimą.

"Aišku, tik pakentėk. Aš pasirūpinsiu komandos surinkimu. Pirmiausiai..."

Pagalvojau apie visus 1-5 klasėje esančius vaikinus. Vieninteliai, kurie nedvejodami ateitų... Taip, turbūt, Tanigučis ir Kunikidas.

Išgirdusi mano pasiūlymą, Haruhi atsakė:

"Jiedu tiks."

Ji savo klasiokus išties laiko paprasčiausiais daiktais.

"Geriau negu niekas."

Kiti vaikinai tikriausiai iš karto pabėgtų, vos tik paminėčiau Suzumijos Haruhi vardą. Na, kur rasti dar du žaidėjus?

"Atsiprašau."

Asahina-san mandagiai pakėlė ranką ir pasakė:

"Aš galėčiau pasikviesti savo draugę......"

"Gerai, tiks."

Akimirksniu atsakė Haruhi. Panašu, kad tinka bet kas. Na, tu nieko nesupranti, nes tau tas pats, bet man kiek neramu. Asahinos-san draugė? Iš kur ir kada ta jos draugė?

Asahina-san turbūt pastebėjo mano keblią išraišką ir man tarė:

"Viskas gerai... Aš su ja susipažinau klasėje."

Pridėjo Asahina-san, bandydama nuraminti mano baimes. Tuomet prabilo ir Koizumis:

"Tokiu atveju, galbūt aš taip pat turėčiau pasikviesti draugą? Iš tiesų, pažįstu kai ką, kas labai domisi mūsų klubu..."

Užčiaupiau ji, jam nespėjus pabaigti. Tau nėra jokio reikalo čia kviesti savo draugelius, jie vis tiek būtų išsigimėliai.

"Aš pats ką nors sugalvosiu."

Jei tinka bet kas, pažįstu ir kitų žmonių. Patenkinta Haruhi linktelėjo galva.

"Tada būtina treniruotis!"

Na, iš kalbos buvo galima nuspėti, kad prie to prieisime.

"Pradėsim dabar!"

Dabar? Kur?

"Mokyklos stadione!"

Pirmyn! Pro atidarytą langą girdėjosi kiek užgožti beisbolo komandos šauksmai.`

Be to – žinau, kad keista taip staiga pakeisti temą – turėčiau leisti jums žinoti, kad, neskaitant manęs, kiti keturi šiame kambaryje susirinkę žmonės dėl įvairių priežasčių yra nenormalūs. Tik Haruhi apie tai nežino. Kiti trys savo noru man atskleidė savo tapatybes ir tikėjosi, kad aš tai suprasiu. Jei mano sveikas protas būtų laikomas Žeme, tada tie trys yra tokie nesuvokiami, kaip objektai, skrendantys už Plutono orbitos. Vis dėlto, praėjusio mėnesio pabaigoje patyriau keletą nutikimų, kurie privertė mane patikėti, kad jie galbūt sako tiesą. Aš niekada nenorėjau jos žinoti, tačiau nuo tada, kai buvau įtrauktas į Haruhi klubą, niekam neberūpėjo mano norai.

Trumpai tariant, vienintelė priežastis, dėl kurios Asahina-san, Nagato ir Koizumis atsirado šioje mokykloje, yra Haruhi. Atrodo, kad jie visi nežmoniškai ja susidomėję.

Tačiau man asmeniškai ji tik labai arogantiška mergiotė. Vis dėlto, aš buvau vienintelis, kuris taip galvojo, o pastaruoju metu net aš pradėjau abejoti šiuo įsitikimu.

Galiu garantuoti, kad aš nebuvau tas, kuris išprotėjo.

Tai visas pasaulis išprotėjo.

Ir dėl anksčiau minėtų patyrimų, dabar su kitais nenormaliaisias komandos nariais stovėjau dulkėtame mokyklos stadione.

Būdami išvaryti iš aikštės, beisbolo komandos nariai į mus spoksojo prislėgtais žvilgsniais. Turiu galvoje, kaip kitaip jie turėtų sureaguoti? Netikėtai pasirodė paslaptingas klubas su mergina, atrodančią kaip jų lyderė, vilkinčią jūreivės uniformą, mosuojančią beisbolo lazdą ir šūkaujančią lyg būtų pamišusi. Jiems būnant priblokštiems, stadionas, kuris buvo skirtas beisbolo komandai, jiems net nepastebėjus, buvo okupuotas. Kaip jie neturėtų būti sutrikę?

Ir be viso to, visi mūsų grupėje vilkėjo įprastas mokyklines uniformas, nepaisant vienos tarp mūsų įsipainiojusios slaugės.

"Pradėsime nuo tūkstančio smūgių!"

Kai tik Haruhi tai paskelbė, mes, stovėdami eilėje netoli metiko pozicijos, buvome apipilti kamuoliukų lietaus.

"Kjaa!"

Asahina-san atsiklaupė ant žemės ir pirštine užsidengė galvą, o aš rizikavau gyvybe ir gaudžiau kamuoliukus, neleisdamas jiems į ją pataikyti. Iš tiesų, kiekvienas Haruhi smūgis savyje turėjo žudantį jausmą. Nesvarbu, ką ši mergiotė daro, ji niekada neturi gailesčio.

Koizumis kaip visada šypsojosi, lengvai susitvarkydamas su skriejančiais kamuoliukais.

"Hmm, senokai teko žaisti. Apima toks nostalgiškas jausmas."

Koizumis lengvai išsisukinėjo nuo Haruhi žvėriškų smūgių, atskleisdamas man savo baltus kaip sniegas dantis. Jei turi šitiek daug energijos, kodėl neateini padėti apginti Asahinos-san?

Pasisukau link Nagato, kuri visiškai nejudėdama žiūrėjo į Haruhi. Ji tiesiog ten stovėjo, visiškai nekreipdama dėmesio į kamuoliukus, skrendančius į jos pusę. Ji nepajudėdavo net tada, kai kamuoliukas praskrisdavo keli centimetrai nuo jos ausies. Retkarčiais ji lėtai, kaip per atstumą valdomas robotas, pajudindavo savo kairiąją ranką, ant kurios buvo pirštinė, ir pagaudavo kamuoliukus, kurie tiesiogiai į ją pataikytų, o tada vėl lėtai nuleisdavo ranką. Turėtum labiau judėti... O gal turėčiau tave pagirti už geras akis?

Turbūt man nereikėjo kreipti dėmesio į kitus žmones, nes tuo metu kietas kamuoliukas praskrido pro mano pirštinę ir nuskridęs pro mano kojas trenkėsi tiesiai į Asahinos-san kelį. Koks aš aplaidus.

"Ai!"

Suklykė slaugė Asahina-san.

"Skauda......!"

Jai pradėjus verkti, aš nebegalėjau daugiau to pakęsti.

"Pridenkit mane!"

Sušukęs tai Koizumiui ir Nagato, pridengiau Asahiną-san ir evakavau ją už baltos linijos.

"Ei! Kur judu einat? Kjonai! Mikuru-čian! Staigiai varot atgal!"

Asahina-san atsiklaupė ant žemės ir pirštine užsidengė galvą, o aš rizikavau gyvybe ir gaudžiau kamuoliukus, neleisdamas jiems į ją pataikyti.

"Žaidėja sužeista!"

Pamojavau ranka ir nekreipiau dėmesio į Haruhi įsakymus, o tada paėmiau už Asahinos-san rankos ir nuvedžiau ją į slaugės kabinetą. Esu tikras, kad ten jos kostiumas labiau tiktų, nei dulkėtame klubo kambaryje ar sporto aikštėje. Dėl to tikrai neklystu.

Atrodo, kad Asahina-san, kuri rankomis nuolatos šluostėsi akis, tik koridoriuje suprato, jog eidama petys petin rėmėsi būtent į mane.

"Kjaa!"

Ji sušuko taip mielai, kad norėjau tai įrašyti, o po to atsitraukė, žiūrėdama į mane truputį paraudusiais skruostais.

"Kjonai-kun, negalima. Jei tu būsi man pernelyg artimas... Tai vėl nutiks..."

Kas vėl nutiks? Gūžtelėjau pečiais ir atsakiau:

"Asahina-san, jau gali eiti namo. Aš pasakysiu Haruhi, kad tavo sužeistai kojai sugyti prireiks dviejų dienų."

"Bet..."

"Nesijaudink. Haruhi čia dėl visko kalta, o tau dėl nieko nereikia savęs kaltinti."

Pasakiau jai, mojuodamas ranka. Asahina-san truputį nulenkė savo galvą, o po to į mane pasižiūrėjo. Jos ašarotos akys tik dar labiau padidino jos žavesį.

"Ačiū."

Asahinai-san nusišypsojus tokia nepakartojama šypsena, kad man vos nepakirto kojų, ji galiausiai lyg kažko gailėdamasi apsisuko ir nuėjo. Ar negalėtų Haruhi bent sykį iš jos pasimokyti? Manau, kad jai tai labai tiktų.

Kai grįžau į aikštę, treniruotė vis dar tęsėsi. Nors mano nuostabai, gynyboje dabar buvo beisbolo komandos nariai, o Koizumis ir Nagato stovėjo už aikštės.

Kai Koizumis mane pamatė, jis man linksmai nusišypsojo.

"O, sugrįžai."

"Ką ji dabar sumąstė?"

"Kaip kad matai. Regis, kad ji nebuvo patenkinta mūsų pasirodymu, todėl visą laiką padėtis buvo štai tokia."

Ji buvo paprasčiausiai neįtikėtina. Kiekvienas jos atmuštas kamuoliukas nulėkdavo ten, kur ji ir ketindavo.

Mes trys, neturėdami ką daugiau daryti, stebėjome stulbinančius Haruhi smūgius, kol galiausiai ši pamišėlė nuleido savo lazdą ir atrodydama patenkinta nusišluostė nuo kaktos prakaitą.

"Ji tikrai stebina. Ji iš tikrųjų atmušė lygiai tūkstantį kartų."

"Labiau stebina tai, kad tu pasivarginai suskaičiuoti."

"......"

Nagato tyliai apsisuko, o aš nusekiau paskui ją.

"Ei."

Pašaukiau mažąją mokyklinukę, vilkinčią jūreivės uniformą.

"Ar galėtum padaryti taip, kad rungtynių dieną lytų? Didelę liūtį, dėl kurios turėtų atšaukti rungtynes."

"Tai nėra neįmanoma."

Toliau eidama paprastai atsakė Nagato.

"Tačiau nerekomenduočiau."

"Kodėl?"

"Dalinis aplinkos informacijos keitimas gali turėti šalutinį poveikį planetos ekosistemai."

"Šalutinį poveikį? O po kiek laiko?"

"Nuo kelių šimtų iki dešimčių tūkstančių metų."

Na, nelabai greitai...

"Gal tada geriau to nedaryti."

"Geriau."

Nagato penkis milimetrus linktelėjo galva, o po to nesustodama nuėjo į priekį.

Apsisukau ir pamačiau, kad Haruhi stovi metiko pozicijoje ir ruošiasi mesti.

Po dviejų dienų. Sekmadienis. Lygiai 8 valanda ryto.

Mes susirinkome miesto stadione. Ten buvo dvi beisbolo aikštės, o greta jų bėgimo takas. Turnyras užtruks dvi savaites. Šiame turnyre sužaisti vieną raundą prireikia penkių kėlinių. Iki vakaro bus nuspręsti pusfinalininkai, o pats pusfinalis ir finalas vyks kitą sekmadienį. Tik mūsų komanda buvo apsivilkusi mokyklinius treningus, tuo tarpu kitos komandos vilkėjo savo įprastas beisbolo uniformas. Čia biški ne į temą, bet vis tiek noriu pasakyti, kad tai buvo pirmas, kada mačiau, jog Nagato vilki kitus drabužius, nei jos mokyklinė uniforma.

Vėliau sužinojau, kad šis beisbolo turnyras turi gana ilgą istoriją (jis buvo rengiamas jau devintą kartą) ir iš tiesų atrodė kaip prestižinis turnyras. Nors jeigu taip yra, būtų buvę daug geriau, jei organizatoriai Haruhi paraišką dalyvauti būtų iš karto atmetę.

Taip pat turėčiau paminėti, jog man paskambinus Tanigučiui ir Kunikidui, jie iš karto sutiko ateiti. Aišku, Tanigučio tikslas buvo Asahina-san ir Nagato, o Kunikidas tiesiog atsakė "skamba įdomiai". Džiaugiuosi, kad bent su tais dviem taip paprasta.

Žmogus, kurį Asahina-san pasikvietė padėti, buvo antrametė vardu Curuja-san. Jos plaukai buvo tokie pat ilgi kaip Haruhi, prieš jai juos nusikerpant. Ji buvo labai gyvybinga, ir kai mane pamatė, šūktelėjo:

"Tai tu Kjonas-kun? Iš Mikuru daug apie tave girdėjau! Hmm..."

Kažkodėl, dėl šių žodžių Asahina-san labai sunerimo. Kažin ką gi ji apie mane pripasakojo? Tuo metu, Haruhi susitiko su mano atvestu ketvirtuoju žaidėju.

"Kjonai, ateini čia."

Haruhi savo plieniniais gniaužtais nutempė mane už organizatorių palapinės.

"Ką tu sau galvojai? Nori pasakyti, kad tai čia atėjo žaisti beisbolą?"

Ką turi galvoje "tai"? Ar nemanai, kad tai per grubu? Kad ir kokia ji bebūtų, ji visgi mano sesuo.

"Ji net prisistatė, pasakiusi, kad jai dešimt metų ir yra penktoje klasėje. Ji pernelyg miela, kad būtų tavo sesuo. Ne, tai ne esmė. Viskas būtų gerai, jei žaistume jaunių beisbolo lygoje, tačiau šis turnyras suaugusiems!"

Aš be reikalo neatsivedžiau savo sesers, visa tai mano skrupulingai paruošto plano dalis. Pagalvojau – 'kokio velnio man keltis ankstų sekmadienio rytą vien tam, kad eičiau sportuoti?' Aš niekada to neketinau. Žinoma, to, kaip viskas susiklostė, išvengti buvo neįmanoma, tačiau savaime suprantama, kad man, kuris neturi jokio susidomėjimo šiuo turnyru, norisi, jog jis bent jau kuo greičiau pasibaigtų. Kuo greičiau pralošime, tuo greičiau galėsime eit namo. Net be mano sesers, su tokia "šaika", mes tikrai pralaimėsime pirmąsias rungtynes, nes šios komandos lyderė yra ne kas kita, o Suzumija Haruhi. Bet jei netyčia laimėtume, prasidėtų gryna nuovargį keliančių problemų grandinė, todėl būtinas pralaimėjimą užtikrinantis veiksnys. Štai todėl, jei mūsų pajėgose bus pradinukė – garantuotai prakišime. Būtų gryna nesąmonė, jeigu laimėtume!

Žinoma, neleidau Haruhi sužinoti, ką galvojau, nes, visgi, aš nepamišęs.

"Hmp, tiek to."

Haruhi nusiprunkštė ir apsisuko.

"Bus mūsų trūkumas. Nebūtų įdomu, jei pernelyg užtikrintai laimėtume."

Panašu, kad ji baisiai užtikrinta mūsų pergale. Ir kažin kaip ji ketina laimėti?

"Mes dar nenusprendėme pozicijų aikštėje ir mušimo tvarkos. Ką dėl to darysi?"

"Apie tai aš jau pagalvojau."

Haruhi veidas švytėjo iš pasitenkinimo, kai ši išsitraukė popieriaus lapą iš savo treningų kišenės. Apie visus komandos narius ji sužinojo tik šiandien, kaip ji sugebėjo tai nuspręsti?

"Aš nusprendžiau naudoti šitą, esu tikra, kad niekas neprieštarauja?"

Ant to lapo buvo nubrėžtos aštuonios linijos. O štai ir antras lapas. Tai priminė tokią loteriją, kur reikia sekti kopėčiomis, o gal taip tik man taip atrodo?

"Apie ką tu šneki? Tai aišku, kad čia loterija! Vienas lapas skirtas atmušimui, o kitas pozicijoms aikštėje. Be to, aš būsiu pirmoji metikė ir atmušėja."

"...Reiškia, viskas, ką tu sugalvojai – yra tai?"

"O kodėl ne? Ko čia taip žiūri? Kas nors nepatinka? Tai pats demokratiškiausias būdas. Senovės Graikijoje tokiu metodu buvo renkami jų lyderiai!"

Nelygink senovės Graikijos politinės sistemos su moderniosios Japonijos beisbolo komandos atrankos metodu. Be to, viską darome vien dėl tavo užgaidos, kur čia sumauta demokratija?

... Nesvarbu. Vis vien greitai pralaimėsime. Pagal turnyro taisykles, žaidimas baigiamas, jei taškų skirtumas tarp komandų yra didesnis, nei dešimt taškų. Manau, turėčiau jau ruoštis eiti namo, nes mūsų priešininkai buvo elitinė komanda, pastaruosius trejus metus šiame turnyre turinti geriausią gynybą.

Kamigaharos Piratai. Tai buvo kažkokio vietinio universiteto beisbolo komanda, kuri buvo stipri ir turinti daug patirties. Visų jų žaidėjai buvo rimtai pasiryžę laimėti. Kad tai suprastum pakanka pamatyti jų apšilimą prieš varžybas. Jų šauksmai buvo kupini energijos, ir net metimai atėmė žadą. Tikra komanda. Žiūrinti iš stebėtojo pusės, jie buvo grėsmingi priešininkai. Akimirką net pagalvojau, kad sumaišėme vietas, ir tik apsižvalgęs suvokiau, kad mes dalyvaujame beisbolo turnyre, vykstančiame įprastame miesto stadione.

Nors nemaniau, kad pralaimėjimas būtų labai blogas dalykas, mane apėmė noras pabėgti iš šitos artėjančios tragedijos. Mūsų komanda buvo tokia apgailėtina, jog užsinorėjau atsiprašyti savo oponentų.

Kol kūriau savo pabėgimo planą, Haruhi liepė visiems sustoti į eilę.

"Paaiškinsiu savo žaidimo strategiją, todėl vykdykite mano nurodymus."

Ji kalbėjo kaip kokia trenerė.

"Atidžiai klausykitės. Mums svarbiausia pasiekti bazę. Kai tik pasieksim bazę, mes galėsim ją užimti, metikui nespėjus mesti tris kartus. Kamuoliuką atmuškit jeigu tai straikas. Jei bolas – nekreipkit dėmesio. Paprasta, ar ne? Tiesiog vykdykit mano nurodymus ir per kėlinį pelnysim bent tris taškus."

Remiantis Haruhi smegenimis, toks buvo mūsų žaidimo planas. Kuo remiasi tas jos pasitikėjimas savimi? Aišku, kad niekuo. Tai buvo tiesiog fizinis nepagrįsto pasitikėjimo savimi apreiškimas. Ar ne tokius žmones įprastai yra vadinama "idiotais"? Tačiau ši idiotiška mergina nebuvo paprasta idiotė, ji tikra idiotų idiotė, idiotų maisto grandinės viršūnėje, idiotiška idiotų karalienė iš idiotiško Idiotijos pasaulio!

Leiskite man pranešti beisbolo komandos "Komanda SOS" atmušinėjimo tvarką ir pozicijas aikštėje, kurios buvo nuspręstos Loterijos Dievo:

Pirmoji atmušėja, metikė: Suzumija Haruhi. Antroji atmušėja, dešiniojo lauko gynėja: Asahina Mikuru. Trečioji atmušėja, centro lauko gynėja: Nagato Juki. Ketvirtasis atmušėjas, antrosios bazės gynėjas: aš. Penktoji atmušėja, kairiojo lauko gynėja: mano sesuo. Šeštasis atmušėjas, gaudytojas: Koizumis Icukis. Septintasis atmušėjas, pirmosios bazės gynėjas: Kunikidas. Aštuntoji atmušėja, trečiosios bazės gynėja: Curuja-san. Devintasis atmušėjas, saugas: Tanigučis.

Tokia mūsų komandos sudėtis. Jokių atsarginių, jokių trenerių ir jokių palaikymo šokėjų.

Abiems komandos vieną kitą pagerbus, Haruhi nieko nelaukdama nudrožė tiesiai į namų bazę. Visiškai pamiršę apie šalmų egzistavimą, padėvėtus šalmus turėjome pasiskolinti iš organizatorių komiteto. Jei buvo bent kas nors, kas iš tikrųjų priklausė mums, tai turbūt keli geltoni garsiakalbiai, kuriuos mums atnešė Haruhi.

Haruhi į viršų pastūmė savo šalmą, laikydama aliuminę lazdą, kurią nukniaukė iš beisbolo komandos, o po to bebaimiškai nusišypsojo.

Arbitrui sušukus "Play ball!", priešininkų metikas ištiesė ranką ir pasiruošė mesti pirmąjį metimą.

Taukšt!

Nuskambėjo garsus metalo garsas ir baltas kamuoliukas nuskrido į tolumą. Jis nuskrido virš vidurio lauko gynėjo galvos ir atsimušė į sieną. Iki tada, kai kamuoliukas buvo numestas į vidinę aikštelę, Haruhi jau buvo nubėgusi į antrąją bazę.

Aš nebuvau ypatingai nustebęs, kadangi Haruhi tai buvo vieni niekai. Atrodo, Asahina-san ir Koizumis taip pat buvo tokios nuomonės. Kalbant apie Nagato, abejoju, kad tarp jos emocijų iš viso buvo nuostaba.

Tuo tarpu, visi kiti komandos nariai, nei mes keturi, buvo pritrenkti ir spoksojo į Haruhi, kuri pakėlusi abi rankas rodė "V" ženklą. Mūsų priešininkai buvo dar labiau apstulbinti.

"Tas jų metikas nieko vertas! Visi, paskui mane!"

Pašėlusiai šaukė Haruhi. Deja, tai turėjo priešingą efektą. Panašu, kad dabar mūsų merginos nebus pagailėtos. Mūsų antroji atmušėja, Asahina-san, apsimovė per platų šalmą ir dvejodama nužingsniavo į atmušėjo pozicija.

"T, tegul laimi stip...... Kjaa!"

Jai nespėjus pabaigti pro ją staiga pralėkė kamuoliukas. Kaip tas šunsnukis drįsta?! Jei pataikysi į Asahiną-san, susidursi su rimtom pasekmėm! Geriausiu atveju gausi į snukį!

Asahina-san sustingo kaip Budos statula ir tik žiūrėjo kaip pro ją praskrenda likę du kamuoliukai. Arbitrui sušukus "autas!", ji iš palengvėjimo atsiduso ir sugrįžo ant suoliuko.

"Ei! Kodėl nemojavai lazda?!"

Haruhi nusiskundimai niekam nesvarbūs, svarbiausia, kad Asahina-san liko sveika.

Nagato, trečioji atmušėja, tyliai nuėjo į savo poziciją, žeme vilkdama aliuminės lazdos galą.

"......"

Ji nekreipė dėmesio į visus mestus kamuoliukus ir labai greitai buvo pašalinta. Tada ji tyliai sugrįžo ant suoliuko, nusiėmė šalmą ir padavė lazdą sekančiam metikui – man.

"......"

Ji tyliai atsisėdo ant suoliuko ir vėl atvirto į dekoratyvinę lėlę.

Haruhi šauksmai pradėjo darytis nervinantys. Ech, pati kalta, kad tiek daug tikėjaisi iš Asahinos-san ir Nagato.

"Kjonai! Privalai atmušti! Tu ketvirtasis atmušėjas! Clean-up atmušėjas!"

Geriau nedėk tiek daug vilčių į ketvirtąjį atmušėją, kuris buvo išrinktas burtais.

Laikydamasis Nagato pavyzdžio, tyliai atsistojau atmušėjo pozicijoje.

Į pirmąjį metimą nesugebėjau net užsimoti. Straikas. Dabar baisoka. Tas kamuoliukas buvo nepaprastai greitas. Jis skrosdamas orą tiesiog prašvilpė. Neįsivaizduoju, kokiu greičiu jis praskrido, tačiau tikriausiai greičiau, nei gali sumirksėti. Rimtai, po akimirkos, kai pamačiau, kad metikas išmetė kamuolį, jis jau buvo atsidūręs gaudytojo pirštinėje. Nejaugi Haruhi iš tikrųjų sugebėjo atmušti tokį metimą?

Antrasis metimas. Bandžiau atmušti. Metalinė lazda tik beprasmiškai sudrumstė orą. Visai prašoviau. Net nekliudžiau. Net nepaliečiau.

Trečiasis metimas. A! Kamuoliukas pakrypo. Štai ką jie vadina kreivos trajektorijos kamuoliuku? Jei būčiau nekreipęs į jį dėmesio, būtų bolas, tačiau aš vis tiek mojavau. Ir taigi, viskas baigėsi trimis vienas paskui kitą einančiais straik-autais, ir abi pusės turėjo apsikeisti pusėmis.

"Tu kvaily!"

Kai mūsų priešininkas nuėjo pailsėti ant savo suolelio, Haruhi, stovinti kairiajame lauke, įtūžusiai užrėkė ir tėškė savo pirštinę ant žemės.

Kokia gėda.

Tiesą sakant, mūsų gynyba turėjo daugiau skylių nei tropinės savanos skruzdėlynas. Ypatingai apgailėtina buvo išorinio lauko gynyba. Antra vertus, visiškai normalu, kad mūsų dešiniojo lauko gynėja Asahina-san ir kairiojo lauko gynėja mano sesuo nepagautų nei vieno kamuoliuko – tai buvo aišku iš jų apšilimo. Todėl kai kamuoliukas nuskrisdavo į dešinįjį lauką, jį sugrąžinti turėjau aš, antrosios bazės gynėjas. Kai jis nuskrisdavo į kairįjį lauką, saugas Tanigučis turėdavo lėkti, tarytum nuo to priklausytų jo gyvybė, kad jį perimtų. Kai Asahina-san pamato link jos skrendantį kamuoliuką, ji atsiklaupia ir pirštine užsidengia galva, todėl iš jos nesitikėjau daug gynybos. Kalbant apie mano seserį, ji laimingai skuosdavo paskui kamuoliuką, tačiau visada būdavo per metrą nuo ten, kur jis nusileisdavo, todėl iš jos irgi buvo mažai pagalbos.

Nagato, centro lauko gynėja, kamuoliukus gaudė nepriekaištingai, tačiau reaguodavo tik į tuos, kurie skrisdavo tiesiai į ją, o kiti nesulaukdavo jos dėmesio. Be to, jos judesiai buvo mirtinai lėti, todėl jei kamuoliukas nuskrisdavo kiek į šoną, priešininkai jau būdavo pelnę tašką.

......Greičiau viską baigiam ir varom namo. Nebūtų juk taip blogai.

"Nagi! Parodykit jiems!"

Vienintelė Haruhi rodė entuziazmą, eidama į metiko poziciją. Pirštinės, blauzdų ir krūtinės apsaugos mūsų gaudytojui Koizumiui, žinoma, buvo pasiskolintos.

Mūsų priešininkų atmušėjas nusilenkė vyriausiajam teisėjui, o po to nuėjo į atmušėjo pozicija.

Haruhi užsimojo ir metė savo pirmąjį metimą.

Straikas.

Tai buvo puikus straikas, tiek kampu, greičiu ar kamuoliuko valdymu. Kamuoliukas nusileido tiesiai į straiko zonos centrą. Jis turėjo tiek daug galios, kad atmušėjas net neturėjo progos užsimoti lazda.

Žinoma, Komandos SOS nariai, įskaitant mane, nebuvo dėl to nustebinti. Jei ją netikėtai pakviestų į Japonijos nacionalinę komandą, nemanau, kad tai mane itin nustebintų. Kadangi Haruhi tai įmanoma.

Vis dėlto, priešininkų atmušėjui nebuvo taip paprasta. Per pirmuosius du straikus jis net nesugebėjo užsimoti lazda. Per trečiąjį jis sureagavo, tačiau vis tiek buvo pašalintas. Panašu, kad kamuoliukas prie atmušėjo šiek tiek iškrypo iš savo kelio. Būtent taip, kaip nenuspėjamas yra Haruhi charakteris.

Haruhi užsimojo ir metė savo pirmąjį metimą.

Antrasis atmušėjas paklausė pirmojo atmušėjo, kuris nesugebėjo atmušti, pasiūlymo ir bandė bantą. Galų gale jis sugebėjo dukart tik išmušti kamuoliuką į užribį, o į trečiąjį nepataikė, todėl taip pat buvo pašalintas.

Matydamas, kaip situacija pradeda keistis, net aš pradėjau nerimauti. Nejaugi abi komandos taip ir temps laiką iki paskutinio kėlinio? Tačiau, kaip ir buvo galima tikėtis iš jų clean-up atmušėjo, jų trečiasis atmušėjas tiesiogiai pataikė į Haruhi galingai paleistą kamuoliuką. Jei mėtysi vien greituosius kamuoliukus, tik laiko klausimas, kol į juos pataikys.

Kamuoliukas nuskrido toli virš Nagato galvos, kuri liko ten įleidusi šaknis, ir pradingo tolumoje.

Žiūrėdama lyg Medėja, kurią ką tik išdavė Jasonas, Haruhi įtemptai spoksojo į trečiąjį atmušėją, kuris ką tik apibėgo bazes.

Šiaip ar taip, dėl to mes dabar atsilikome vienu tašku.

Ketvirtasis atmušėjas sugebėjo užimti dvi bazes, tuo tarpu penktasis pasinaudojo Kunikido klaida ir užėmė trečią bazę. Šeštasis atmušėjas pelnė tašką išmušdamas kamuoliuką į dešinį lauką. Septintasis atmušėjas numušė kamuoliuką link trečiosios bazės, tačiau jį greitai sugavo ir numetė į namų bazę Curuja-san, taip priešininką pašalindama. Galiausiai baigėsi pirmasis kėlinys.

Pirmojo kėlinio pabaigoje rezultatas buvo 2:0. Nebūčiau pagalvojęs, kad mes kovosime šitaip narsiai, nors man tai kelia tik dar didesnį galvos skausmą. Greičiau leiskim jiems pelnyti dešimt taškų ir varom namo!

Vos prasidėjo antrasis kėlinys, mūsų atmušėjai nuo penkto iki septinto – mano sesuo, Koizumis ir Kunikidas – buvo vienas po kito pašalinti. Mums net nespėjus pailsėti prasidėjo antrasis kėlinys.

Atrodo, kad mūsų priešininkai perprato tai, kad mūsų pagrindinė silpnybė yra išorinis laukas, todėl tapo aišku, kad jie ten taikys visus savo smūgius. Dėl to kiekvieną kartą aš ir Tanigučis turėjome bėgti į išorinį lauką, tačiau mūsų efektyvumas buvo vos apie 10 procentų, be to, buvome visiškai išsekę. A, tiek to, palyginus su tuo, kad galiu išgelbėti Asahiną-san nuo jos kančių, šitas lakstymas yra tiesiog niekis. Vis dėlto, Asahina-san vis tiek atrodė tokia miela, net būdama be reikalo išsigandusi.

Taigi, šį kėlinį mūsų priešininkai pelnė penkis taškus. Dabar rezultatas buvo 7-0. Dar tris taškai ir viskas pagaliau bus baigta. Tikriausiai viskas baigsis per sekantį kėlinį.

Pirmoji trečiojo kėlinio pusė. Mūsų eilė pulti.

Curuja-san, kuri buvo susirišusi savo ilgus sau už nugaros, sugebėjo kamuoliuką išmušti tik į užribį. Ji turėjo puikią reakciją, tačiau galiausiai kamuoliuką sugebėjo tik išmušti į viršų, tiesiai į gaudytojo pirštinę. Ji lazda švelniai pliaukštelėjo per savo šalmą ir tarė:

"Kaip sunku! Sunku buvo vien pataikyti į kamuoliuką."

Haruhi susiraukė ir atrodė giliai susimasčiusi. Kad ir ką ji begalvotų, tikriausiai tai nieko gero.

"Hmm, atrodo, kad reikės tai panaudoti......"

Sumurmėjo Haruhi ir lėtai nuėjusi prie arbitro pasakė:

"Minutės pertraukėlė!"

Tada ji už apykaklės pasičiupo Asahiną-san, kuri ramiai sėdėjo ant suoliuko ir rankoje laikė garsiakalbį.

"Kjaa!"

Haruhi nutempė gležnąją figūrą, vilkinčią sportinę aprangą, ir pradingo už žiūrovų pakilos. Be to, kitoje savo rankoje ji nešėsi didelį maišelį, kurio turinys greitai paaiškėjo.

"P-Palauk...... Suzumija-san! Neee......"

Drauge su mielais Asahinos-san klyksmais vėjas atpūtė grėsmingus Haruhi šūksnius.

"Greičiau tu nusirenk! Apsivilk šitą!"

Vėl viskas iš naujo.

Taigi, kai Asahina-san vėl pasirodė, ji buvo apsirengusi pačia tinkamiausia šiai situacijai apranga. Ji vilkėjo ryškiai baltos ir mėlynos spalvos marškinėlius, mini sijonėlį bei rankose laikė porą bumbulų.

Kokia nepriekaištinga palaikymo šokėja. Iš kur Haruhi gavo tą kostiumą? Tikra mįslė.

"Kokia gražuolė..."

Besimėgaudamas pasakė Kunikidas.

"Mikuru, ar galiu tave nufotografuoti?"

Sukikeno Curuja-san ir išsiėmė savo telefoną su skaitmenine kamera.

Beje, ir pati Haruhi taip pat buvo apsirengusi kaip palaikymo šokėja. Ar nebūtų pakakę, kad ji viena vilkėtų tą kostiumą...... Aišku, tuo metu apie tai negalvojau. Atvirai kalbant, Asahina-san atrodė pakvaišusiai žavinga!

"Kažin, ar tau tiktų, jei suriščiau kasytę?"

Haruhi perbraukė per Asahinos-san plaukus ir suėmė juos jai už nugaros, tačiau pamačiusi, kad aš žiūriu, susiraukė kaip antis ir persigalvojo.

"Gerai, imkimės darbo!"

"E? K-K-Ką mes darysime?"

"Štai ką!"

Haruhi užlindo už Asahinos-san, pakėlė jos mažas, paliegusias rankutes, o po to pradėjo jomis mosuoti aukštyn ir žemyn. Kokia neįtikėtina choreografija. Haruhi suklykė Asahinai-san į ausį:

"Šauk! Garsiai šauk!"

"Vaa...... Visi, stenkitės iš visų jėgų ir pelnykit tašką!"

Asahina-san buvo priversta sušukti švelniu falceto balseliu.

Užsidegęs dėl to tapo bent jau Tanigučis, nes ruošdamasis eiti į bazę, energingai aplink mosavo lazda. Vis dėlto, mane apėmė nuojauta, kad nesvarbu, kaip jis stengsis, jis niekaip nepataikys į priešininko kamuoliukus.

Kaip ir tikėjausi, prislėgtas Tanigučis akimirksniu grįžo ant suoliuko.

"Bliamba, kaip sunku."

Taigi, atmušėjų eilė prasidėjo iš naujo, ir Haruhi vėl stojo į atmušėjo poziciją. Vilkėdama tą savo komandos šokėjos kostiumėlį.

Buvo tikra šventė mano akims, kai Haruhi ir Asahina-san anksčiau buvo apsirengusios kaip merginos zuikės, tačiau dabartiniai kostiumai buvo ne mažiau trikdantys.

Mūsų priešininkai visai nebežinojo, kur dėti akis. Asahina-san buvo visapusiškai tobula, tuo tarpu Haruhi, nepaisant jos charakterio, buvo tokia pat nepriekaištinga – tiek savo išvaizda, tiek figūra.

Haruhi visiškai pasinaudojo priešininkų metiko klaida ir nuskraidino kamuoliuką į centrinį lauką už antrosios bazės. Per sąmyšį, priešininkams bebandant sugrąžinti kamuoliuką į vidinį lauką, Haruhi jau buvo užėmusi trečiąją bazę. Trečiosios bazės gynėjo akys žiūrėjo įtartinu kampu, kai Haruhi čiuožiant link trečiosios bazės.

Sekanti atmušėja buvo gražioji palaikymo šokėja, kurios žavesys smarkiai lenkė Haruhi. Asahina-san nerimaudama laikė lazdą. Būnant stebimai daugumos vaikinų budrių akių (įskaitant ir mano), jos veidas iš gėdos ryškiai išraudo. Koks nuostabus reginys.

Metikas buvo toks sutrikdytas, jog sugebėjo mesti tik silpną metimą, tačiau Asahina-san vis tiek nemojavo lazda. Net jei priešininkas kamuoliuką mesdavo tiesiai priešais ją.

"Ja!"

Užsimodama lazda ji buvo užsimerkusi, todėl kamuoliukas, kuris galėjo būti lengvai atmuštas, nubuvo net užkliudytas. Taigi, Asahinai-san vėl liko vos vienas metimas, kad ji būtų pašalinta. Tuo metu, Haruhi stovėdama trečiojoje bazėje pradėjo mosuoti rankomis. Ką ji po galais daro?

"Manau, ji rodo ženklą."

Ramiai paaiškino Koizumis.

"Nejaugi mes buvome susitarę dėl ženklų?"

"Ne. Vis dėlto, šioje situacijoje galima daugiau ar mažiau įsivaizduoti, jog Suzumija-san imtųsi tokių veiksmų. Manau, ji signalizuoja 'skvyzą'."

"Signalizuoja 'skvyzą' su dviem autais? Net sumautas ančių treneris geriau sugalvotų."

"Darau išvadą, kad ji turbūt mano, jog tikimybė, kad Asahina-san galėtų pelnyti tašką, artima nuliui, todėl imasi netikėto skvyzo, kuris galėtų sutrikdyti vidurio lauko gynėjus. Arba, jei Asahina-san iš tikrųjų sugebės atmušti kamuoliuką, galbūt ji taip pat galėtų ką nors padaryti."

"Bėda ta, kad priešininkai tai jau perprato."

Vidinio lauko gynėjai sustojo į gynybines pozicijas ir pasiruošė. Kokius signalus darė Haruhi? Man atrodė, kad Haruhi tiesiog rodė "mušk!".

Galų gale, "skvyz" žaidimas patyrė baisią nesėkmę. Asahina-san net nežinojo, kas tas "skvyzas", todėl galėjo tik pakelti galvą ir dvejoti, ką reiškė Haruhi ženklai. Galiausiai ji buvo pašalinta.

Asahina-san nulenkė savo galvą ir sugrįžo ant suoliuko, atrodydama lyg šuniukas, kuris ką tik supykdė savo šeimininką. Haruhi ją pašaukė.

"Mikuru-čian, ateik čia ir stipriai užsičiaupk."

"Vaa~~......"

Haruhi smarkiai įžnybė į abu Asahinos-san drebančius skruostus.

"Tai tavo bausmė! Tegul visi pasižiūri į tą tavo mielą veidelį."

"Aiii... Uiii..."

"Tu durna?"

Garsiakalbiu trinktelėjau Haruhi per galvą.

"Pati esi kalta dėl to, kad darei tokius keistus ženklus. Ko pati tada nebandei pasivogti namų bazės?"

Netikėtai...

Pyp, pyp, pyp! Koizumis išsiėmė savo telefoną ir suraukė antakius, žiūrėdamas į ekraną.

Asahina-san pridėjo ranką prie kairiosios ausies ir nustebusi žiūrėjo į tolumą.

Nagato vertikaliai pakėlė galvą ir pasižiūrėjo aukštyn į dangų.

Kai visi kiti ėjo į savo gynybines pozicijas, Koizumis man tarė.

"Kai kas nutiko."

Nenoriu žinoti, bet sakyk.

"Pasirodė Uždaroji Erdvė. Tikriausiai didžiausia, kokią esame matę, ir plečiasi didžiuliu tempu."

Uždaroji Erdvė.

Pilkas pasaulis, kuris man buvo puikiai pažįstamas. Kaip aš jį galėčiau pamiršti? Dėl to, kad buvau įkalintas tame niūriame pasaulyje, visą likusį gyvenimą turėsiu nešioti emocinius randus.

Koizumis šypsodamasis tęsė:

"Iš esmės, taip jau yra. Uždaroji Erdvė atsiranda dėl streso, kylančio Suzumijos-san sąmonėje. Šiuo metu Suzumija-san viskuo labai nusivylusi, dėl to ji ir atsirado. Jei jos nuotaika nepasitaisys, ši Uždaroji Erdvė toliau plėsis, o 'Avatarai', kuriuos tu taip pat pažįsti, toliau visur skleis sumaištį."

"......Nori pasakyti, kad vien dėl to, kad komanda pralaimi, Haruhi taip nuvažiavo stogas, jog ėmė kurti tas sumautas erdves?"

"Regis, kad taip."

Koizumis išsiėmė savo telefoną... Asahina-san pridėjo ranką prie kairiosios ausies... Nagato pakėlė vertikaliai galvą ir pasižiūrėjo aukštyn į dangų.

"Ji kaip mažas vaikas!"

Koizumis neatsakė, o tiesiog man šypsojosi. Atsidusau ir pasakiau:

"Kaip tai nervina."

Koizumis pasižiūrėjo į mane ir atsakė:

"Ar yra prasmė dabar tai sakyti? Tu kalbi lyg tai visai su tavimi nesusiję. Tai rimta problema ir tu labai su tuo susijęs. Juk mūsų pozicijos buvo nuspręstos loterija, ar ne?"

"Taip, loterija, na ir kas?"

"O tu buvai išrinktas būti 'clean-up' atmušėju."

"Aš visai dėl to nesidžiaugiu."

"Suzumijai-san nerūpi, ar tu dėl to džiaugiesi, ar jauti spaudimą. Visa esmė tame, kad būtent tu buvai išrinktas būti 'clean-up' atmušėju."

"Ar negalėtum kalbėti man suprantama kalba?"

"Viskas paprasta. Tai nutiko dėl to, Suzumija-san norėjo, jog būtum išrinktas ketvirtuoju atmušėju. Tai ne sutapimas. Ji norėjo, kad tavo pasirodymas būtų vertas 'clean-up' vaidmens, tačiau dabar ji tavimi labai nusivylusi, nes nesugebėjai išpildyti jos lūkesčių."

"Na, labai apgailestauju."

"Hmm, aš taip pat dėl to susirūpinęs. Tokiu atveju Suzumijos-san nuotaika toliau blogės, o Uždaroji Erdvė toliau plėsis,"

"......Tada, ką man daryti?"

"Žaidime rodyti gerus rezultatus. Jei įmanoma, padaryk tolimą smūgį; arba dar geriau, pelnyti home-run'ą, ypač tokį, kuris nuskrenda labai toli. Ką manai apie labai tolimo 'home-run'o' pelnymą, kai kamuoliuku net sudaužoma rezultatų švieslentė?"

"Nebūk kvailas. Home-run'us aš esu pelnęs tik kompiuteriniuose žaidimuose. Kaip aš turėčiau sugebėti mušti tokį galingą smūgį?"

"Aš nuoširdžiai tikiuosi, kad galėsi."

Nesvarbu, ko tu tikėsies, aš nei dievas, nei koks elfas, kaip aš tau rasiu sprendimą?

"Dabar svarbiausia priešininkams neleisti šį kėlinį pabaigti rungtynių. Jei dabar baigsis rungtynės, taip pat ateis ir pasaulio pabaiga. Bet kokia kaina turime jiems neleisti pelnyti daugiau nei du taškus."

Lengvabūdiškai pasakė Koizumis, kas visai netiko dabartinei nuotaikai.

Prasidėjo antroji trečiojo kėlinio pusė. Haruhi nuėjo į metiko poziciją, vilkėdama savo palaikymo šokėjos kostiumą. Asahina-san, žinoma, taip pat vilkėdama palaikymo šokėjos kostiumą, nuėjo į dešinįjį lauką.

Haruhi visai nesidrovėdama demonstravo savo apnuogintas rankas ir kojas ir mėtė savo galingus metimus, tarytum bazėje nebūtų priešininkų žaidėjų.

Pirmasis atmušėjas numušė kamuoliuką tiesiai priešais Nagato veidą. Ji jam padarė autą, tačiau į antrojo atmušėjo atmuštą kamuoliuką net nepažiūrėjo. Kai kamuoliukas atriedėjo iš kairiojo lauko į centrinį, priešininkų žaidėjas jau buvo apibėgęs tris bazes. Haruhi metimai vis dar buvo kupini jėgos, tačiau ji mėtė vien tik greituosius kamuoliukus, o jie anksčiau ar vėliau turėjo būti atmušti. Kaip ir buvo galima tikėtis iš gynybos čempionų, atmušę du smūgius ir pasinaudoję Kunikido klaida, jie pelnė du taškus. Situacija dabar pasidarė kritiška. Jie jau turėjo du žaidėjus pirmoje ir antroje bazėje. Dar vienas taškas ir šios rungtynės būtų baigtos, ir niekas nežino, kas tada nutiktų pasauliui.

Taukšt! Baltas kamuoliukas aukštai pakilo ir nulėkė link dešiniojo lauko. Asahina-san stovėjo ten, kur kamuoliukas turėjo nusileisti, tačiau iš baimės susirietė. Nebuvo laiko kada galvoti, todėl šimtąjį kartą skuodžiau į dešinįjį lauką, lyg nuo to priklausytų mūsų gyvybė. Privalau pagauti tą kamuoliuką!

Šokau iš visų jėgų link kamuoliuko ir... jį pagavau! Užkliuvęs už pirštinės krašto, kamuoliukas įslydo į jos vidų.

"Ech!"

Po to paskubomis numečiau kamuoliuką link Tanigučio, kuris stovėjo antrojoje bazėje. Tanigučis pagavo kamuoliuką ir užmynė ant bazės – dvigubas žaidimas!

Ech, kažkaip sugebėjome tai išgyventi. Kaip vargina.

"Puikus žaidimas!"

Apglėbiau giriantį Asahinos-san žvilgsnį, kol Tanigučis, Kunikidas, mano sesuo ir Curuja-san apipuolė mane savo pirštinėmis. Parodžiau jiems "V" ženklą ir pasižiūrėjęs į Haruhi reakciją, pamačiau kaip ji sutrikusiu žvilgsniu žiūrėjo į rezultatų lentą (kuri iš esmės buvo nešiojama balta lenta).

Atsisėdau ant suoliuko ir užsidengiau veidą rankšluosčiu. Prie manęs priėjo Koizumis.

"Tęskime mūsų pokalbį."

Visai nenoriu to klausytis.

"Šiai situacijai yra sprendimas. Kai tu ir Suzumija-san buvote tame pasaulyje, kaip jūs sugebėjote sugrįžti?"

Neversk manęs to prisiminti!

"Jei panaudotume tą metodą, galbūt vėl galėtume pagerinti situaciją."

"Atsisakau."

Koizumis nusijuokė. Tas jo juokas rimtai nervina.

"Žinojau, kad taip pasakysi. Na, tada viskas bus gerai, jei tik laimėsime šias rungtynes. Jau turiu gerą idėją, manau, tai turėtų suveikti, nes, kaip bebūtų, mūsų interesai sutampa."

Koizumis nusišypsojo ir nuėjo link Nagato, kuri stovėjo pasiruošimo rate ir sustingusi spoksojo į tolumą. Po to jis kažką sumurmėjo į Nagato ausį. Atrodė, kad jos trumpi plaukai truputį banguoja. Netikėtai, Nagato pasuko galvą ir pasižiūrėjo į mane bejausmėmis akimis.

Ar tai reiškia, kad ji sutinka? Ji linktelėjo galva lyg lėlė, kuriai nutrūko virvelės, ir nužingsniavo link atmušėjo pozicijos.

Pasukau savo žvilgsnį į kairę ir pamačiau, kaip Asahina-san spokso į Nagato.

"Nagato-san...... Ji galiausiai......"

Tarė ji žiūrėdama išblyškusia išraiška, dėl kurios ėmiau nerimauti.

"Ką ji daro?"

"Atrodo, kad Nagato-san sako užkeikimą."

"Užkeikimą? Kas tai?"

"Em...... Slapta informacija."

Asahina-san nulenkė savo galvą. Ne, viskas gerai, nieko nepadarysi, jei tai slapta informacija. Ech, panašu, kad netrukus vėl nutiks neįtikėtini dalykai.

Juk man pačiam teko regėti Nagato užkeikimus.

Jei tą labai karštą gegužės dieną Nagato nebūtų įsiveržusi į klasę, dabar garantuotai snausčiau savo kape. Tą kartą Nagato taip pat kažką greitai būrė ir taip nugalėjo tą, kuri bandė mane nužudyti. Na, taip, Nagato tada vis dar nešiojo akinius.

Ką ji šį kartą bando padaryti?

Tučtuojau tai tapo aišku.

Pliaukštelėjo lazda ir tai buvo "home-run'as"...

Pasirodė, kad Nagato tiesiog paprastai užsimojo lazda ir trinktelėjo per metiko greitai paleisto kamuoliuko vidurį. Kamuoliukas nuskrido aukštai virš aikštės ir galiausiai pradingo už tvoros.

Pasukau žvilgsnį link savo komandos draugų. Koizumis elegantiškai šypsojosi ir man linktelėjo; Asahina-san atrodė kiek sustingusi, tačiau nebuvo nustebusi; tuo tarpu mano sesuo ir Curuja-san paprasčiausiai sušuko:

"Oho......"

Visi kiti iš nuostabos tiesiog išsižiojo. Mūsų priešininkai, žinoma, taip pat.

Haruhi iš džiaugsmo nušuoliavo link namų bazės ir patapšnojo per Nagato, kuri ką tik tuščiu žvilgsniu apsuko ratą aplink bazes, šalmą.

"Tai neįtikėtina! Iš kur gi tu gavai tiek jėgos?"

Haruhi iš džiaugsmo tampė ir sukinėjo į šonus mažas Nagato rankas. Nagato toliau liko neišraiškinga ir Haruhi nesipriešino.

Po kiek laiko Nagato nuėjo link suoliuko ir padavė man lazdą.

"Štai."

Ji ištiesė link manęs seną beisbolo lazdą ir tarė:

"Pakeista didinančių savybių informacija."

"Kas tokia?" paklausiau.

Nagato kurį laiką į mane pasižiūrėjo, o po to atsakė:

"Automatinio taikymo režimas."

Pasakiusi tik šiuos žodžius, ji grįžo link suoliuko, atsisėdo kamputyje, pasiėmė ten padėtą storą knygą ir vėl ėmėsi ją skaityti.

Rezultatas dabar buvo 9-1. Pirmoji ketvirtojo kėlinio pusė. Panašu, kad tai bus paskutinis kėlinys.

Priešininkų metikas vis dar buvo neatsigavęs po patirto šoko, tačiau vis tiek sugebėjo link manęs mesti puikų metimą.

Tada pagaliau supratau Nagato žodžių prasmę.

"Vau!"

Lazda pati pradėjo judėti, o mano rankos ir pečiai paprasčiausiai buvo tempiami paskui ją.

Taukšt!

Iš pradžių galvojau, kad kamuoliuką vos paliečiau, tačiau nebūčiau įsivaizdavęs, kad jį pagaus vėjas ir nuskraidins taip toli. Jis nuskrido virš vejos ir sienos, ir nusileido kaimynystėje esančioje beisbolo aikštėje. Home-run'as. Man tiesiog atsidarė žandikaulis.

Tas savaiminio taikymo režimas nerealus......

Numečiau lazdą, kurioje dabar buvo įdiegtas automatinis taikymo įrenginys bei sustiprinimo mechanizmas, ir pradėjau bėgti.

Kai prabėgau pro antrąją bazę, pasisukau pasižiūrėti į suoliuką. Haruhi abi rankos buvo pakeltos, tačiau kai mūsų akys susitiko, ji paskubomis nusisuko. Turėtum švęsti taip audringai Curuja-san ir mano sesuo! Kai pasižiūrėjau į Tanigučį ir Kunikidą, pamačiau, kad jie vėl atrodė apimti šoko, tuo tarpu Asahina-san, Nagato ir Koizumis liko tylūs. Mūsų priešininkai iš nuostabos susižvalgė vienas į kitą.

Man jų labai gaila, tačiau jų šokui galo dar nematyti.

Sekanti, mano sesuo, netvirtais žingsniais nužingsniavo į atmušėjo poziciją. Kadangi šalmas jai buvo per didelis, uždengta buvo beveik pusė jos veido, todėl negaliu jos kaltinti dėl to, kad negali išlaikyti pusiausvyros. Šis mano pralaimėjimui skirtas koziris dabar užsimojo lazda į kamuoliuką ir numušė jį už tvoros. Kitaip tariant, ji taip pat pelnė home-run'ą.

Kad ir kaip viskas darosi kvaila, net absurdui yra ribos. Penktokėlei išmušti kamuoliuką, kurį metė universiteto studentas kokiu 130 km/h greičiu (pasak mano intuicijos), už tvoros – tikrovėje tai tiesiog nesuvokiama!

"Tai neįtikėtina!"

Haruhi net nesudvejojo šia iškrypusia tikrove. Ji paėmė mano sesę už rankų ir šoko, laimingai besišypsodama.

"Koks nuostabus talentas! Tavęs laukia šviesi ateitis. Akimirksniu pateksi į Beisbolo lygą!"

Mano sesuo leido Haruhi, kuri džiaugsmingai klykavo, ją paklaikusiai purtyti.

Ką galėčiau pridurti? ......Na, rezultatas dabar 9-3.

Sėdėjau ant suoliuko, rankomis susiėmęs už galvos.

Mūsų home-run'ų antpuolis tęsėsi. Rezultatas dabar buvo 9-7. Septyni vienas po kito einantys home-run'ai per vieną kėlinį, tikriausiai pasiekėme naują turnyro rekordą.

Atmušęs galingą smūgį, Tanigučis parbėgo ant suoliuko, sakydamas:

"Aš nusprendžiau stoti į beisbolo komandą. Niekada nežinojau, kad turiu tokių sugebėjimų. Esu tikras, kad patekti į Koušien man ne riba! Man net atrodė, kad ta lazda pati atmušo kamuoliuką!"

Šalia jo sėdėjęs Kunikidas taip pat naiviai sutiko:

"Taip, būtent!"

Jie tikrai atrodė patenkinti. Curuja-san garsiai juokėsi ir plekšnojo per petį Asahinai-san, kuri be jokios priežasties ėmė nerimauti. Kaip džiaugiuosi, kad tie trys tokie lengvatikiai.

"Dabar mūsų laikas parodyti, ko mes verti!"

Pasakė Haruhi ir pakėlė lazdą. Ar ne metikas dabar turėtų labiau tai sakyti?

Man pradėjo atsibosti tie trankymosi garsai, kai kamuoliukai visąlaik nuskrisdavo link švieslentės ir į ją atsimušdavo.

Rezultatas dabar buvo 9-8. Iki dabar mūsų priešininkai keitė tris metikus. Esu įsitikinęs, kad jie visai nenori mano gailesčio, tačiau negaliu susilaikyti. Ak, jūs vargšeliai...

Atmušinėjimo tvarka vėl prasidėjo iš naujo, todėl Asahina-san, Nagato ir aš, visi nuosekliai pelnėme home-run'us. Pagaliau persvėrėme rezultatą 9-11 mūsų naudai. Vienuolika home-run'ų iš eilės...... Mums reikia liautis, nes pastebėjau, kad mūsų priešininkai spoksojo nebe į mus, o į mūsų lazdą. Nejaugi jie išsiaiškino, kad ji magiška? Antra vertus, visai suprantama, kad jie imtų taip galvoti.

Prieš paduodamas lazdą kitai atmušėjai, savo sesei, nunešiau ją prie Nagato, kuri ant suoliuko kampo skaitė savo knygą.

"Turėtų pakakti." pasakiau.

Buvo neįprasta matyti, kaip Nagato bejausmės akys keletą kartų sumirksi, nes paprastai ji mirkčioja tik kas kokias dešimt sekundžių.

"Aišku."

Ji atsakė, o po to uždėjo savo mažyčius pirštus ant mano laikytos lazdos ir vėl kažką greitai sumurmėjo. Negirdėjau, ką ji sakė, tačiau net jei būčiau, turbūt vis tiek nesuprasčiau.

Greitai patraukusi savo pirštus nuo lazdos, Nagato nieko nepasakė ir tyliai sugrįžo į savo vietą ant suoliuko ir atsivertė knygą.

Varge tu mano.

Kai mano sesuo, Koizumis ir Kunikidas vėl nuėjo mušti, galėjo pasirodyti, kad jų ankstesnių home-run'ų niekada ir nebuvo, kadangi jie visi nepataikė ir vienas po kito buvo pašalinti. Nors jų juk ir nebuvo – visa tai tik dėl sukčiavimo pažangia technologija.

Pamiršau paminėti, kad šio turnyro rungtynėms yra devyniasdešimties minučių limitas. Tokia taisyklė organizatoriams būtina, kitaip būtų neįmanoma per dieną užbaigti visas rungtynes. Taigi, šiose rungtynėse nebebus sekančio kėlinio. Jei išsilaikysime iki antrosios ketvirtojo kėlinio pabaigos, mes laimėsime.

Ar mums tikrai reikia laimėti?

"Privalome."

Atsakė Koizumis.

"Skambino mano kolegos, sakė, kad dėl mūsų pastangų Uždaroji Erdvė nustojo plėstis. Tačiau nors ji ir nustojo plėstis, ten vis dar yra 'Avatarai', todėl jais taip pat reikia pasirūpinti. Vis dėlto, puiki žinia, jog Uždaroji Erdvė nustojo plėstis."

Tačiau jei mūsų priešininkai sugebėtų persverti rezultatą – galėsime atsisveikinti su pergale. Kokia tada taptų Haruhi nuotaika – net neturiu jėgų tai įsivaizduoti.

"Turiu pasiūlymą."

Koizumis atskleidė savo dantis, kurie buvo tokie balti, kad norėjau jam pasiūlyti dalyvauti dantų pastos reklamoje, ir sušnabždėjo savo pasiūlymą man į ausį.

"Tu rimtai?"

"Labai rimtai. Tai vienintelis būdas išlaikyti pergalingą rezultatą."

Vėl turiu atsidusti – ech!

Paprašėme arbitro mums leisti pasikeisti pozicijas.

Vietoj Koizumio, gaudytoja bus Nagato. Koizumis pereis į centrinį lauką. Tuo tarpu aš susikeisiu vietomis su Haruhi, kuri dabar stovėjo metiko pozicijoje.

Kai Koizumis paprašė Haruhi užleisti metiko poziciją, ji pradėjo niurzgėti, tačiau kai išgirdo, kad aš būsiu metikas, susimąstė ir pasakė:

"...... Na, tada gerai. Bet jei tavo metimus atmuš, turėsi visus pavaišinti pietumis!"

Tai pasakiusi, ji nuėjo į antrąją bazė.

Nagato tiesiog stovėjo sustingusi, todėl aš ir Koizumis turėjome jai padėti apsimauti krūtinės ir blauzdų apsaugas. Nejaugi tikrai dera kažkam, kas toks sustingęs, būti gaudytoju?

Nagato nužingsniavo link namų bazės ir už jos atsiklaupė.

Taigi, rungtynės tęsėsi. Mums trūko laiko, todėl net negalėjau pasipraktikuoti metimų. Atrodo, turėsiu pirmą kartą gyvenime tapti metiku, nors neturėjau jokio išankstinio pasirengimo.

Kas bus, tas.

Tūkšt!

Kamuoliukas, kurį mačiau iš visų jėgų, be jokios jėgos nusileido Nagato pirštinėje. Bolas.

"Tu kaip pridera mesk!"

Haruhi ant manęs paklaikusiai rėkė. Aš visąlaik viską darau kaip pridera! Šį kartą pamėginau mesti kreivą kamuoliuką.

Antras metimas. Labai norėčiau bent kartą apkvailinti priešininką, tačiau veltui. Lazda smarkiai sukosi link mano bejėgiškai paleisto kamuoliuko. Velnias! Mano metimas buvo per prastas......

"Straikas!"

Garsiai paskelbė teisėjas. Atmušėjas visiškai nepataikė į kamuoliuką. Nieko nesuprasdamas jis spoksojo į Nagato pirštinę.

Puikiai supratau, kaip jis jautėsi. Būtent tokios jo reakcijos ir buvo galima tikėtis. Mano silpnas metimas prieš pat lazdą netikėtai pakeitė kryptį ir nusileido žemyn kokius trisdešimt centimetrų. Tai išgirdęs, niekas nepatikėtų.

"......"

Nagato toliau klūpėjo ir tik truputį pajudino pirštus, kad grąžintų man kamuoliuką. Atgavęs jį, vėl pasiruošiau mesti.

Nesvarbu, kiek kartų mečiau, sugebėdavau mesti tik pusiau tiesų metimą. Trečiasis metimas buvo visai pro šalį – bent jau toks turėjo būti, tačiau nuskridęs kelis metrus aštriu kampu pakeitė savo trajektoriją, visiškai nepaisydamas inercijos, gravitacijos ir aerodinamikos dėsnių. Jis net pagreitėjo, pasiekęs gaudytojos pirštinę.

Taukšt!

Nagato gležnas kūnas šiek tiek sudrebėjo.

Atmušėjas išsprogdino akis, ir net teisėjas akimirką buvo be žodžių. Po kiek jis neužtikrintai sušuko,

"...Straikas!"

Tai jau darosi nevaldoma, greičiau viską baigiam!

Pradėjau atsipalaiduoti, nes mėčiau visai nesistengdamas ir nesitaikydamas. Vis dėlto, jei atmušėjas nemojuodavo lazda, mano metimas visada būdavo straikas. Jei jis pamėgindavo atmušti – kamuoliukas pakeisdavo kryptį, net nepaliesdamas lazdos.

Paslaptis buvo tame, kad Nagato per kiekvieną mano metimą darė tuos savo užkeikimus. Ta paslaptis buvo tokia didelė, kad net aš nežinojau kaip tiksliai visa tai veikė. Tikriausiai ji darė tą patį dalyką, ką ir lazdai, ar kai išgelbėjo mano gyvybę ir po to atkūrė klasę. Kažką ten su informacija.

Ir štai dėl to tai buvo lyg mėtyti priešais elektrinį ventiliatorių. Šiandienos naudingiausia žaidėja – neabejotinai Nagato Juki.

Labai greitai mūsų priešininkai patyrė du straik-autus, o jų trečiajam atmušėjui iki pašalinimo trūko vos vieno straiko. Nejaugi tikrai gerai, kad aš taip paprastai gavau tokį lemiantį vaidmenį? Labai atsiprašau, Kamigaharos Piratai.

Mesdamas savo paskutinį metimą link išblyškusio atmušėjo nieko ypatingo nesvarsčiau ir baisiai nesistengiau.

Kamuoliukas pakeitė kryptį ir nuskrido į straiko zoną. Atmušėjas iš visų jėgų užsimojo savo lazda. Kamuoliukas vėl pakeitė kryptį ir nuskrido į apatinį dešinį kampą. Lazda perskrodė orą. Trys straik-autai. Ech, pagaliau viskas baigta...... Arba ne.

"!"

Kamuoliukas atšoko į tinklą, esantį už gaudytojos. Panašu, kad "magiškasis kamuoliukas" (aš jį taip pavadinau) pasisukęs tapo kiek nevaldomas, užkliuvo už Nagato pirštinės ir atšokęs nuriedėjo į kampą. Dėl šios klaidos atmušėjas galėjo užimti bazę.

Atmušėjas pasinaudojo auksine proga ir pasileido bėgti. Vis dėlto, Nagato toliau laikė savo pirštinę, beprasmiškai klūpėdama savo pozicijoje.

"Nagato! Eik paimk kamuoliuką!"

Nagato neišraiškingai žiūrėjo į mane, kuris jai davė nurodymus, tada lėtai atsistojo ir nuėjo link nuriedėjusio kamuoliuko. Atmušėjas užmynė ant pirmosios bazės ir jau artėjo prie antrosios.

"Paskubėk!"

Haruhi, stovinti antrojoje bazėje, mojavo savo pirštinę.

Nagato galiausiai paėmė minkštą kamuoliuką, pakėlė jį ir apžiūrėjusi lyg vėžlio kiaušinį, pasisuko į mane.

"Antrą bazę!"

Parodžiau kryptimi už savęs, kur klykė Haruhi. Atsakydama ji porą milimetrų linktelėjo galva......

Švyst!

Man pro ausį pralėkė baltas spindulys, nusinešdamas kelis plaukus. Tada pamačiau, kaip nuo Haruhi rankos nelekia jos pirštinė. Kamuoliukas liko suspaustas pirštinėje ir nuskrido į centrinį laiką. Nagato jį mesdama vos pajudino savo riešą.

Pamačiusi, kaip netikėtai nuo jos rankos pradingo pirštinė, Haruhi išsprogdino akis. Kalbant apie atmušėją – dėl šio reginio būdamas apimtas siaubo jis visomis keturiomis gulėjo ant žemės, dar net nepasiekęs antrosios bazės.

Centro lauko gynėjas Koizumis paėmė pirštinę, išėmė kamuoliuką ir atėjo, šypsodamasis savo universalia šypsena. Tada jis kamuoliuku palietė atmušėją ir tuo pačiu metu atsiprašė.

"Labai atsiprašau. Mūsų komanda ganėtinai neįprasta."

Manęs neįskaityk į šitą absurdišką grupę. Giliai atsidusdamas apie tai sau pamaniau.

Rungtynės baigtos.

Kamigaharos Piratai žliumbė kaip vaikai. Nebuvau tikras kodėl, tikriausiai jie jaudinosi, kad bus iškeikti savo vyresniųjų? Arba galbūt dėl to, kad jautėsi pažeminti, nes pralošė gimnazistų mėgėjų komandai, kurioje buvo dauguma merginos, nepaisant vienos pradinukės? O gal net abu?

Antra vertus, Haruhi, visai nepaisydama nugalėtųjų sielvarto, tiesiog švytėjo. Ji šypsojosi tokia šypsena kaip tada, kai sukūrė Komandą SOS, ir pasakė:

"Mes eisime iki galo ir nužygiuosime į vasaros Koišien'ą! Tapti nacionaliniais čempionais mums nebe vien tik svajonė!"

Pareiškė visiškai rimtu tonu. Tik Tanigučis ją palaikė. Aš asmeniškai neturėjau jokio noro daugiau prakaituoti, ir esu tikras, kad Gimnazijų Beisbolo Federacija galvoja tą patį.

"Ačiū už tavo pagalbą."

Netikėtai šalia manęs pasirodė Koizumis.

"Vis dėlto, ką toliau darysime? Žaisime sekančias rungtynes?"

Papurčiau galvą ir atsakiau:

"Jei pralaimėsime, Haruhi vėl nusimins, ar ne? Tai reiškia, kad turėsim toliau laimėti, o tai reiškia, kad mums ir toliau reikės naudotis Nagato magija. Kils rūpesčių, jei toliau nepaisysim fizikos dėsnių. Pasitraukim iš turnyro."

"Aš irgi taip manau. Iš tiesų, man jau reikėtų eiti padėti savo kolegoms sunaikinti Uždarąją Erdvę. Nepakanka žmonių, kad galėtų susidoroti su 'Avatarais'."

"Nuo manęs perduok linkėjimų tiems mėlyniukams."

"Būtinai. Beje, iš šio įvykio supratau, kad daugiau nedera leisti Suzumijai-san nuobodžiauti. Šią temą mums bus būtina apsvarstyti."

"Na, pasikliaunu tavimi" tarė Koizumis ir nuėjo prie organizatorių pranešti apie pasitraukimą.

Jis nuolatos mane apkrauna varginančiomis užduotimis, nebegaliu jo pakęsti.

Nuėjau ir paplekšnojau Haruhi per nugarą, kuri lyg išprotėjusi per prievartą vertė Asahiną-san su ja šokti.

"Ko? Tu irgi nori pašokti?"

"Turiu kai ką tau pasakyti."

Nusivedžiau Haruhi už aikštės ribų, nors visai nesitikėjau, kad ji taip paklusniai seks paskui mane.

"Pasižiūrėk į juos."

Pirštu parodžiau į Kamigaharos Piratų žaidėjus, kurie vis dar nusiminę sėdėjo ant suoliuko.

"Ar nemanai, kad jie nusipelnė gailesčio?"

"Už ką?"

"Esu tikras, kad vien ruošdamiesi šiai dienai jie išliejo daug kraujo ir prakaito. Jie buvo laimėtojais ketverius metus iš eilės, jie tikrai jautė daug spaudimo."

"Na, ir?"

"Turbūt net jų suoliukų šildytojai verkia. Pažiūrėk į tą vyruką jūreiviška šukuosena, kuris stovi už šoninio tinklo. Ar tau jo negaila? Jis turbūt daugiau niekada nebeišeis į aikštę."

"Ir kas?"

"Pasitraukim iš turnyro."

Paprasčiausiai pasakiau.

"Juk tu pakankamai pasilinksminai, tiesa? Atvirai kalbant, aš daugiau nebenoriu žaisti. Geriau eime papietauti ir drauge pasišnekėti. Tiesą sakant, mano rankos ir kojos visai išsekusios."

Tai tiesa. Nuo to lakstymo į išorinę aikštę ir atgal buvau išsekęs tiek fiziškai, tiek protiškai.

Prieš tai šitaip besidžiaugusi, dabar Haruhi susiraukė kaip pelikanas ir tyliai spoksojo man į akis. Kai jau pradėjau jaudintis......

"Ar tu tikrai taip nori?"

Nu jo. Asahina-san, Koizumis ir turbūt net Nagato taip pat galvoja. Šiuo metu mano sesuo intensyviai praktikavo savo smūgius, tačiau už vieną saldainį numestų lazdą šalin.

"Hmp."

Haruhi pasižiūrėjo į mane, o po to pasisuko į beisbolo aikštę. Kurį laiką pagalvojusi, o gal tik apsimetusi, ji vėl man maloniai nusišypsojo.

"Gerai tada! Aš irgi išalkau, todėl eikim pietauti! Net negalvojau, kad beisbolas toks paprastas sportas, mes laimėjom pernelyg lengvai!"

Nejaugi?

Nesiginčijau su ja, o tiesiog gūžtelėjau pečiais.

Kai priešininkų komandos kapitonui pasakiau, kad jiems atiduodame teisę dalyvauti kitame raunde, jis apsiašarojęs pradėjo mums dėkoti. Matydamas jį tokį, jaučiau kažkokią kaltę. Vis dėlto, juk mes iš jų pavogėme šią pergalę tiesiog absurdišku ir beširdišku sukčiavimu.

"Turbūt net jų suoliukų šildytojai verkia. Pažiūrėk į tą vyruką jūreiviška šukuosena, kuris stovi už šoninio tinklo. Ar tau jo negaila? Jis turbūt daugiau niekada nebeišeis į aikštę."

Kai jau ketinau paskubomis nueiti, kapitonas mane vėl pasišaukė ir tyliai sušnabždėjo man į ausį.

"Klausyk, už kiek parduotum tą savo lazdą?"

Taigi, išskyrus Koizumį, mes visi dabar naikinome savo maistą, mažo restorano kampe.

Mano sesuo susidraugavo su Haruhi ir Asahina-san ir įsitaisiusi tarp jų, peiliu pjaustė savo mėsainį. Tanigučis su Kunikidu rimtai aptarinėjo stojimą į beisbolo komandą. Ech, geriau paliksiu juos ramybėje. Tuo tarpu Curuja-san atkreipė dėmesį į Nagato:

"Tai tu Nagato Juki-čian? Mikuru man daug apie tave papasakojo."

Ji bandė su ja užmegzti pokalbį, tačiau Nagato į ją visai nekreipė dėmesio ir tylėdama valgė savo sumuštinį.

Tarytum rėždama svarbią kalbą, Haruhi paskelbė, kad už viską moku aš. Nesuprantu, iš kur Haruhi į galvą šauna tokios idėjos. Niekada nesugebėjau perprasti to, kaip veikia tas jos protelis, nors nesu nustebęs, nes tokie dalykai nutinka kasdien. Net nesipriešinau – pernelyg vargintų. Be to, aš jaučiausi atsipalaidavęs, tarytum galiausiai būtų nurimusi audra.

Visa tai dėl to, kad reikšmingas kiekis papildomų pinigų dabar paslaptingai atsirado mano kišenėje.

Aš nuoširdžiai linkiu jums sėkmės, Kamigaharos Piratai.

Praėjo kelios dienos.

Po pamokų mes kaip visada susirinkome kambaryje, esančiame klubų komplekse, ir sugrįžome prie savo ankstesniojo gyvenimo būdo, tarytum beisbolo turnyras prieš porą dienų niekada nebūtų įvykęs.

Žaisdamas Otelą su Koizumiu, gurkštelėjau rudųjų ryžių arbatos, kurią man išvirė Asahina-san, dabar vėl vilkėjusi savo tarnaitės kostiumą. Nagato sėdėjo šalia mūsų ir skaitė iš bibliotekos pasiskolintą filosofinę knygą, kuri buvo stora lyg žodynas. Be to, Asahina-san mūsų prašymu vilkėjo savo tarnaitės kostiumą. Juk daug maloniau, kai esi aptarnaujamas tarnaitės, o ne slaugės, ar ne? Asahina-san tvirtai laikė savo padėklą ir maloniai žiūrėjo į mūsų ant lentos vykstančią kovą.

Ši ramybė nei kiek nesiskyrė nuo ankstesniosios.

Ir ta, kuri visada suknežina šią taiką, paskandindama ją laiko tėkmėje, būna Suzumija Haruhi.

"Atsiprašau, kad vėluoju!"

Lyg žiemos pūga vidun įsiveržė Haruhi ir atsiprašė be jokio nuoširdumo.

Jos veide žybsinti pikta šypsenėlė man tiesiog kėlė šiurpą. Dėl kažkokios priežasties, kai kiekvieną kartą ji taip nusišypso, aš iš jos pajaučiu tokius kėslus, dėl kurių tampu fiziškai ir protiškai dar labiau išsekęs. Koks nuostabus pasaulis!

Kaip ir tikėjausi, Haruhi ambicingai paklausė:

"Kuris geriau?"

Ant lentos padėjau savo juodą Otelo figūrą, apverčiau dvi baltas Koizumio figūras, ir paklausiau:

"Kaip suprast, kuris?"

"Štai."

Nenoromis iš Haruhi priėmiau du popieriaus lapus.

Tik ne vėl skrajutės. Greitai akimis perbėgau per abu lapus. Viename buvo skelbimas apie europietiško futbolo turnyrą, kitame – amerikietiško. Iš visos širdies prakeikiau žmogų, kuris juos atspausdino.

"Iš tikrųjų, aš net nenorėjau dalyvauti beisbolo turnyre, o geriau viename iš šių, bet beisbolo turnyras vyko anksčiau. Na, Kjonai, kaip galvoji, kuris geresnis?"

Niūria širdimi apsižvalgiau po kambarį. Koizumis, vartydamas tarp pirštų Otelo figūrą, maloniai šypsojosi, Asahina-san su ašaromis akyse ėmė purtyti galvą, o Nagato paprasčiausiai toliau skaitė savo knygą, retkarčiais pirštais perversdama puslapius.

"Ak, taip, kiek reikia žmonių europietiško ar amerikietiško futbolo komandai? Ar pakaktų tiek, kiek dalyvavo beisbolo turnyre?"

Žvilgtelėjau į Haruhi spinduliuojančią šypseną ir svarsčiau, kuriam dalykui žaidėjų reikia mažiau.

Bambuko lapų rapsodija

Gegužės mėnuo buvo jau ir taip pakankamai karštas, tačiau birželis buvo tiesiog nepakeliamas. Nežmoniška drėgmė viską dar labiau pablogino, padidindama mano nelaimingumo indeksą iki rekordinių aukštumų. Į tokį apšiurusį gimnazijos pastatą, kaip mūsiškis, jokiu būdu nebūtų įdiegti tokie prašmatnūs įrenginiai, kaip oro kondicionierius.

Svylanti 1-5 klasė buvo tarytum autobusų stotelė, kelionei velniop į pragarą. Buvau tvirtai įsitikinęs, kad tas architektas neturėjo nei žalio supratimo, ką reiškė "patogi mokymosi aplinka".

Ir lyg to būtų maža, ši savaitė buvo pirmoji liepos mėnesį vykstančių semestro pabaigos testų savaitė, todėl mano širdies laimė dabar sklandė kažkur prie Brazilijos ir artimiausiu metu neketino grįžti.

Mano vidurio semestro testų rezultatai jau ir taip buvo siaubą keliantys, todėl net negaliu įsivaizduoti, kad mano semestro pabaigos rezultatai būtų bent patenkinami. Tai garantuotai dėl to, kad leidžiu per daug laiko su Komanda SOS, ir mokslams visai nebesusikaupiu. Aš visai nenorėjau būti su ja kaip nors susijęs, tačiau nuo šių metų pavasario, kai tik Haruhi kažką sumąstydavo, aš paslaptingai sekdavau paskui ją. Tai tapo mano kasdieninio gyvenimo dalimi, todėl pradedu savim bjaurėtis už tai, kad taip lengvai priprantu prie tokio gyvenimo.

Po pamokų, kai saulė į klasę spigino iš vakarų, mergiotė, sėdinti man už nugaros, pabaksnojo man į nugarą mechaniniu pieštuku.

"Ar žinai kokia šiandien diena?"

Suzumija Haruhi paklausė manęs, žiūrėdama džiugia išraiška, lyg vaikiūkštis per Kūčias. Kai tik ji parodo tokią smulkmenišką išraišką, tai būna aiškus ženklas, kad ji rezga kažką nedoro. Apsimečiau, kad kokias tris sekundes galvoju, o po to atsakiau:

"Tavo gimtadienis?"

"Ne~a!"

"Asahinos-san gimtadienis?"

"Ne..."

"Koizumio arba Nagato gimtadienis?"

"Iš kur man žinoti, kada jų gimtadieniai?!"

"Be to, mano gimtadienis—"

"Niekam nerūpi! Tu rimtai nežinai, kokia svarbi šiandien diena?"

Kad ir kaip sakytum, kokia ji tau svarbi, man ji vis tiek paprasčiau svilinančiai karšta diena.

"Sakyk, kokia šiandien data?"

"Liepos 7...... Juk negalvoji apie Tanabatą, ar ne?"

"Nu, tai aišku! Tai Tanabata! Ta-na-ba-ta! Kaip tu gali vadintis japonu, jeigu to neatsimeni?"

Festivalis iš tikrųjų yra kilęs iš Kinijos. Ir remiantis kinų kalendoriumi, Tanabata turėtų vykti tik kitą mėnesį.

Haruhi, laikydama mechaninį pieštuką, pamojavo jį man prieš pat nosį.

"Azija driekiasi nuo Raudonosios jūros iki pat čia."

Kas čia per geografinė sąvoka?

"Juk jie visas tas vietas sugrupuoja drauge per pasaulio futbolo čempionatą, ar ne? Būtent taip, liepa ir rugpjūtis abu yra vasaros mėnesiai!"

Ak, nejaugi?

"Nėra skirtumo. Taigi, Tanabatą mes taip pat privalome švęsti. Aš reikalauju, kad apie šį festivalį būtų galvojama rimtai."

O aš manau, yra ir kitų dalykų, apie kuriuos būtina galvoti dar rimčiau. Ar tu tikrai privalai man tai sakyti? Aš visai nenoriu žinoti, ką tu planuoji daryti.

"Bus daug linksmiau, jei viską rengsim drauge. Todėl pranešu, kad nuo šiol kiekvienais metais Tanabatai mes rengsime ką nors įspūdingo!"

"Pati sau viena to nespręsk."

Nors aš tai pasakiau, matydamas, jog Haruhi atrodė nepaprastai patenkinta, žinojau, kad kvaila bandyti ją perkalbėti.

Ji net pasakė:

"Lauk manęs klubo kambaryje! Pats sau vienas namo neišeik!"

Tau visai nereikia man to sakyti. Aš ir taip ketinau eiti į klubo kambarį. Vis dėlto, juk ten egzistuoja žmogutis, kurį privalau bent kartelį pamatyti. Tik ją vienintelę...

Kiti nariai jau buvo susirinkę klubo kambaryje, esančiame antrajame menų klubų pastato aukšte. Vietoj to, kad klubo kambarys, kuris yra nuomojamas iš Literatūros klubo, būtų vadinamas Komanda SOS, tiksliau jį būtų apibūdinti kaip de-facto štabu, kurį ši komanda prievarta užgrobė.

"O, laba diena."

Ta, kuri nusišypsojo ir mane džiugiai pasveikino, buvo Asahina-san. Ji – mano širdies paguodos šaltinis, be jos Komanda SOS būtų lyg karis su ryžiais be pačio kario.

Nuo liepos Asahina-san persirengė į vasarišką tarnaitės kostiumą. Ta, kuri jai atnešė tą kostiumą, aišku, buvo Haruhi, nors net neįsivaizduoju, iš kur ji traukia visus tuos spalvingus kostiumus. Asahina-san jai visada nuoširdžiai padėkodavo "A......l...labai ačiū.". Šiandien, kaip visada, ji buvo Komandai SOS rezervuota tarnaitė ir kruopščiai man virė kvietinę arbatą. Prieš jos atsigerdamas apsižvalgiau po kambarį.

"Na, kaip reikalai?"

Koizumis pasižiūrėjo ir mane pasveikino. Jis sėdėjo priešais ant stalo padėtą šachmatų lentą ir vienoje rankoje laikydamas šachmatų taisyklių knygą, kita stumdė figūras.

"Mano reikalai nuo pat įstojimo į gimnaziją visada buvo nenormalūs."

Koizumis sakė, kad jam jau atsibodo Otelas, todėl praėjusią savaitę jis nusprendė atsinešti šachmatų lentą. Tačiau kadangi nei aš, nei kas kas nors kitas nemokėjo jais žaisti, jis turėjo žaisti vienas su savimi. Greitai artėjo testai, tačiau jis atrodė baisiai atsipalaidavęs.

"Na, negalėčiau pasakyti, kad esu itin atsipalaidavęs. Aš tiesiog naudojuosi laiku, kai nesimokau, kad pamankštinčiau savo smegenis – išsprendus kiekvieną užduotį smegenyse pagreitėja kraujo apytaka. Gal norėtumei sužaisti partiją?"

Ačiū, ne. Šiuo metu visai nenoriu alinti savo ir taip jau pervargusias smegenis. Jei turėsiu galvoti apie dar daugiau nesąmonių, tie anglų kalbos žodžiai, kuriuos šitiek laiko kaliau, tiesiog vėl katapultuosis man iš makaulės.

"Kaip gaila. Galbūt man sekantį kartą atsinešti Monopolį arba Laivų mūšį? A, arba ką nors, ką galėtume žaisti visi drauge? Ar turi kokių minčių?"

Nėra skirtumo, nors geriau – iš viso nereikia. Čia juk ne stalo žaidimų klubas, čia – Komanda SOS. Nors aš tiksliai nežinojau, ką darė šis paslaptingas klubas. Ir žinot nenorėjau, nes nieko nežinojimas padidinama mano tikimybę išgyventi. Taigi, neturėjau jokios motyvacijos kažką daryti – tokia ta mano nepriekaištinga logika.

Koizumis tik gūžtelėjo pečiais ir grįžo prie savo šachmatų taisyklių knygos, o po to paėmė juodųjų žirgą ir perkėlė į kitą vietą.

Šalia Koizumio sėdėjo Nagato Juki, turinti mažiau emocijų nei robotas, ir buvo užsiėmusi savo knygos skaitymu. Ši tyli ir šalta ateivė pakeitė savo susidomėjimą išverstais romanais ir perėjo prie romanų originalia užsienio kalba. Šiuo metu ji skaitė knygą, ant kurios viršelio buvo prikeverzota kalba, kurios nepajėgiau atpažinti, lyg vieną iš tų senų storų burtažodžių knygų. Spėju, kad ji parašyta senovės etruskų ar dar velniai žino kokia keista kalba. Esu tikras, kad Nagato be vargo galėtų perskaityti net tas dantiraščio lenteles.

Išsitraukiau sulankstomą kėdę ir ant jos atsisėdau. Asahina-san paskubomis priešais mane atgabeno arbatos puodelį. Kas norėtų gerti karštą arbatą tokią karštą dieną...... Net neketinau skųstis, nes tai sukeltų pačio dangaus rūstybę, ir jausdamas dėkingumą gurkštelėjau savo kvietinės arbatos. Hmm, ji tiesiog verdanti...

Kambario kampe stovėjo elektrinis ventiliatorius, kurį Haruhi iš nežinia kur nukniso. Visgi, geriausiu atveju jo vėdinimo efektas buvo lyg užpylus vandenį ant įkaitusių akmenų. Jeigu taip puikiai moki vogti, kodėl vietoj to iš mokytojų kambario nepavogei vieną tų vertikalių oro kondicionierių?

Patraukiau žvilgsnį nuo anglių kalbos vadovėlio, kurio puslapiai sklaidėsi vėjyje, atrėmiau nugarą į sulankstomą kėdę ir pasirąžiau.

Puikiai žinodamas, kad grįžęs namo neisiu mokytis, norėjau patikrinti, ar man būtų geriau pasimokyti po pamokų klubo kambaryje, tačiau supratau, kad tol, kol man kažkas tai neįdomu, man tiesiog neįmanoma to daryti, nesvarbu, kur aš bebūčiau. Tiek fiziškai, tiek protiškai yra nesveika versti save daryti tai, ko nenori. Kitaip tariant, sveikiau savęs nieko neversti. Viskas, nesimokysiu. Paspaudžiau savo automatinį rašiklį, užverčiau knygą ir nusprendžiau pasižiūrėti į savo antidepresantę. Ši antidepresantė, kuri galėjo nuraminti mano cinišką širdį, dabar, sėdėdama priešais mane, vilkėjo tarnaitės kostiumą ir sprendė savo matematikos uždavinius.

Įdėmiai pasižiūri į uždavinį, tada paskubomis kažką užsirašo į sąsiuvinį, liūdnai susimąsto, o po to nušvitusiu veidu, tarytum apimta įkvėpimo, pradeda pašėlusiai rašyti – šiuos veiksmus nuolat kartojo ne kas kita, o Asahina-san.

Vien pasižiūrėjęs pasijutau daug geriau. Netikėtai pajutau beribį gailestingumo jausmą, tarytum dabar nesivaržydamas labdarai galėčiau atiduoti visus pinigus, iki paskutinio cento. Asahina-san nepastebėjo, kad į ją žiūriu, ir toliau buvo uoliai įnikusi į matematiką. Kiekvienas jos judesys vertė mane šypsotis, iš tiesų, aš jau šypsojausi. Tarytum žiūrėčiau naujagimį ruoniuką.

Mūsų akys susitiko.

"A, k-kas nutiko? A-ar aš padariau kažką keisto?"

Asahina-san pradėjo paklaikusiai rausti, o dėl to mano širdis tik dar labiau lydėsi. Kai jau ketinau uždainuoti savo angeliškas liaupses......

"Ja-ho!"

Triukšmingai atsidarė durys ir į vidų įlėkė grubioji mergiotė.

"Atsiprašau, kad pavėlavau!"

Gali neatsiprašinėt, niekas tavęs nelaukė.

Į kambarį įsiveržė Haruhi, ant peties besinešdama bambuko stiebą. Bambukas buvo ilgas ir dar kupinas gyvybės, o ant jo vis dar augo žali lapai. Kam tu jį čia atsinešei? Darysi bambukinę kiaulę taupyklę?

Haruhi papūtė savo krūtinę ir atsakė:

"Na, tai aišku tam, kad kabintume tanzakus su savo norais."

Kodėl? Kam?

"Šiaip sau, tiesiog seniai tai dariau. Visi sugalvokit po norą. Vis dėlto, juk šiandien Tanabata!"

......Kaip visada, visame tame nėra jokios prasmės.

"Iš kur tu jį ištraukei?"

"Iš už mokyklos esančio bambukų miško."

Kiek pamenu, tai privati valda, bambukvage tu.

"O kam rūpi? Visų bambukų šaknys po žeme yra sujungtos, todėl jei nukirstas tik tai kotas, jie nebus paveikti. Jei būčiau paėmusi sėklas – tada tai būtų galima vadinti nusikaltimu. Be to, mane sukandžiojo uodai, visur niežti. Mikuru-čian, gali man užtepti kremo nuo niežėjimo?"

"Taip, tuojau pat!"

Nešdamasi pirmosios pagalbos vaistinėlę, mažais žingsneliais priėjo Asahina-san, visai kaip kokia slaugė praktikantė. Ji iš tūbelės išspaudė tepalo ir pakišo rankas po pasilenkusios Haruhi uniforma.

"Šiek tiek į dešinę...... ne, per daug. Va, čia."

Iš malonumo užsimerkusi Haruhi dabar atrodė kaip katė, kuriai kasė pasmakrę. Ji atrėmė bambuko stiebą priešais langą ir ramiai atsistojo ant vadės stalo, o po to iš bala žino kur išsiėmė kelis tanzakus ir labai laimingai nusišypsojo,

"Dabar visi užrašykime savo norus!"

Nagato lėtai pakėlė galvą, Koizumis priverstinai nusišypsojo, o Asahina-san išplėtė akis. Ką ji rezga šį kartą? Haruhi nušoko nuo stalo, aukštyn pakeldama savo sijoną, ir pareiškė,

"Tačiau yra sąlygų!"

"Kokių dar sąlygų?"

"Kjonai, ar žinai, kas per Tanabata pildo žmonių norus?"

"Ar ne Origimė ir Hikobošis?"

"Teisingai. Dešimt taškų. O ar žinai, kokios žvaigždės reiškia Orihimę ir Hikobošį?"

"Ne."

"Manau, Vega ir Altayras?"

Tuoj pat atsakė Koizumis.

"Būtent! Aštuoniasdešimt penki taškai! Tos dvi žvaigždės! Kitaip tariant, mes privalome tą bambuko stiebą su tanzakais nukreipti tiksliai į tas dvi žvaigždes. Supratot?"

Ką ji čia bando pasakyti? Be to, kas gavo likusius 15 taškų?

"Ehem."

Dėl kažkokios priežasties Haruhi klastingai pasižiūrėjo.

"Paaiškinsiu. Remiantis specialiąja reliatyvumo teorija, judėti greičiau nei šviesa yra neįmanoma."

Dėl kokios priežasties dabar taip nelauktai pradėjai rėžti šitą kalbą? Haruhi išsiėmė iš savo sijono kišenės keturkampį lapą ir, retkarčiais į jį žvilgtelėdama, garsiai perskaitė.

"Jūsų žiniai, atstumas nuo Žemės iki Vegos ir Altayro yra atitinkamai 25 ir 16 šviesmečių. Tai reiškia, kad prireiktų 25 ir 16 metų, kad į tas žvaigždes galėtume nusiųsti žinutę. Visa tai faktai – aišku?"

Na ir kas? Apie tai kalbant, tu rimtai pasivarginai susirasti šitą informaciją?

Mojuodama savo rankomis, Haruhi tęsė savo aiškinimą:

"Vadinasi, tai lygu laikui, reikalingam tam, kad dievai gautų mūsų norus, ar ne? Mums reikėtų tiek laukti, kad būtų išpildyti mūsų norai. Taigi, užrašykit tai, ko norėtumėt po 25 ir 16 metų! Tokie norai, kaip 'Noriu iki Kalėdų susirasti šaunų vaikiną' nesuveiks, nes bus paprasčiausiai neišpildyti laiku!"

"Palauk, jeigu jas pasiekti prireikia 25 metų, ar ne tiek pat reikėtų ir sugrįžti? Juk tai reiškia, kad tam, jog mūsų norai būtų išpildyti, vietoj to turėtumėm laukti 50 ir 32 metus?"

"Na, juk jie dievai. Ką nors sugalvos! Kartą per metus visada būna 50% vasaros išpardavimas!"

Ir tokiu atveju, jei tik ji taip užsimano, ji gali visiškai nepaisyti net į visą reliatyvumo teoriją.

"Taigi, visi supratot, ką sakiau? Yra du tanzakai – vienas Vegai, kitas – Altayrui. Užrašykit tai, ko norėtumėt po 25 ir 16 metų."

O tai jau visiška nesąmonė. Vienu metu prašyti išpildyti du norus yra tiesiog begėdiška. Be to, iš kur man žinoti, ką aš darysiu po 25 ir 16 metų? Iš kur mums dabar žinoti, ko mes tada norėsime? Turbūt geriausia būtų prašyti, kad nežlugtų mūsų pensijų ar investicijų fondai ir iki tada tvarkingai veiktų.

Išgirdus tokius norus, Orihimei ir Hikobošiui tikrai pradėtų skaudėti galvą. Tie vargšai gali susitikti vienas su kitu tik kartą per metus, tačiau prašomi išpildyti tokius kvailus norus. Jų vietoje sakyčiau, "Kodėl tau nepaprašius pagalbos iš savo politikų?".

Vis dėlto, šiai mergiotei, kaip visada, į galvą lindo visokios nesąmonės. Aš pradedu svarstyti, ar jos galvoje nėra kokios nors baltosios skylės, nes atrodo, kad jos sveikas protas visai iš kitos visatos.

"Na, tai ne visiškai tiesa."

Koizumis skambėjo lyg jis gintų Haruhi ir tyliu balsu, kurį tik aš galėjau girdėti, pasakė:

"Tiesa, kad Suzumijos-san kalba ir elgesys yra unikalūs, tačiau sprendžiant iš dabartinės situacijos, akivaizdu, kad ji žino, kas yra sveikas protas."

Koizumis parodė savo įprastinę linksmą šypseną ir tęsė:

"Jei jos mąstymas būtų nenormalus, šis pasaulis nebūtų toks stabilus. Tuo atveju šis pasaulis jau būtų tapęs keista vieta, kurioje tvarką diktuoja neįprasti dėsniai."

"Iš kur tu tai žinai?" paklausiau.

"Suzumija-san nori, kad pasaulis būtų neįprastas, o pati turi galią jį visiškai perkurti. Turėtum tai puikiai žinoti."

Tai aišku žinau. Nors ir turiu abejonių.

"Vis dėlto, iki šiol pasaulis netapo visiškai nelogišku, ir taip yra todėl, kad ji labiau vertina sveiką protą, nei savo pačios norus."

"Tai gali skambėti vaikiškai, tačiau," Koizumis pakėlė savo galvą ir pasakė:

"Sakykim, ji norėjo, kad egzistuotų Kalėdų Senelis. Tačiau visiems žinoma, kad jis neegzistuoja. Vien jau turint galvoje Japoniją, yra tiesiog neįmanoma, kad kažkas vidurį nakties galėtų įeiti į užrakintą namą, palikti dovaną, o po to nepastebėtas dingti. Iš kur Kalėdų Senelis žino, ko Kalėdoms nori kiekvienas vaikas? Be to, tiesiog neįmanoma, kad jis sugebėtų vos per vieną naktį aplankyti kiekvieno pasaulio vaiko namus. Tai tiesiog fiziškai neįmanoma."

Kas iš viso taip rimtai svarstytų tokius dalykus?

"Būtent, štai todėl Kalėdų Senelis negali egzistuoti."

Šioje diskusijoje stodamas į Haruhi pusę jaučiausi nemaloniai, tačiau vis tiek uždaviau savo klausimą,

"Jeigu tu teisus, ar tai nereiškia, kad ateiviams, keliautojams laiku ir esperams egzistuoti taip pat yra neįmanoma? Ką tada jūs čia darot?"

"Akivaizdu, kad Suzumijai-san būdingas sveikas protas jai labai nemalonus. Jis vėl ir vėl atmetė jos troškimą – gyventi pasaulyje, kuriame antgamtiniai nutikimai yra norma."

Nori pasakyti, kad jos pakvaišusios mintys vis tiek persveria sveiką protą?

"Tikriausiai ji nesugebėjo užgniaužti šių minčių, todėl aš, Asahina-san ir Nagato-san atsiradome prie jos, ir todėl aš turiu šias antgamtines galias. Visgi, aš nesu tikras, ką tu apie tai galvoji."

Ir gerai, kad nesi užtikrintas. Bent jau ne taip, kaip tu, aš visiškai įsitikinęs, kad esu normalus žmogus.

Tik vis dar nežinau, ar tai laimė, ar nelaimė.

"Ei, judu! Baikit ten šnabždėtis! Mes čia kalbam apie rimtus dalykus!"

Nepatenkinta mūsų šnabždesiais, Haruhi ant mūsų sušuko, o jos akys pasidarė trikampės formos. Taigi, iš Haruhi mes paklusniai priėmėme tanzakus ir pieštukus, ir sugrįžome į savo vietas.

Haruhi kažką sau niūniuodama pradėjo rašyti; Nagato sėdėjo nejudėdama ir spoksojo ir tanzaką; tuo tarpu Asahinos-san veide atsispindėjo nerimastinga išraiška, tarytum būtų susidūrusi su kažkuo sudėtingesniu, nei matematikos uždavinys. Koizumis lengvabūdiškai pasakė, "Na ir rūpestis...", ir susimąstęs linktelėjo galva. Nejaugi jums reikia taip rimtai apie tai galvoti? Paprasčiausiai parašykit ką nors daugmaž tinkamo ir viskas.

Taip parašytų tik išlepęs paikas vaikigalis. Viskas būtų gerai, jei tai būtų buvęs tik pokštas, tačiau kabindama tanzakus ant bambuko lapo Haruhi atrodė visiškai rimta.

......Tik nesakyk, kad užrašyti norai tikrai išsipildys!

Pasukau pieštuką tarp pirštų ir pasižiūrėjau į šoną. Bambuko stiebas, kurį Haruhi pavogė, buvo atremtas priešais atvirą langą, o dėl to jo lapai atrodė išsidraikę. Retkarčiais papūsdavo vėjas ir tyliai sušnarėję lapai raminančiai nutraukdavo tylą.

"Na, ar jau visi baigėt?"

Haruhi balsas sugrąžino mane į tikrovę. Priešais ją ant stalo gulėjo du tanzakai, ant kurių buvo parašyta:

 "Tegul pasaulis sukasi aplink mane!"
 "Noriu, kad Žemė suktųsi į priešingą pusę"

Taip parašytų tik išlepęs paikas vaikigalis. Viskas būtų gerai, jei tai būtų buvęs tik pokštas, tačiau kabindama tanzakus ant bambuko lapo Haruhi atrodė visiškai rimta.

Asahina-san savo miela ir tvarkinga rašysena užrašė:

 "Norėčiau išmokti geriau siūti"
 "Norėčiau išmokti geriau gaminti"

Asahinos-san norai buvo tiesiog žavingi. Ji suplojo savo delnais ir pasimeldė priešais tanzakus, kuriuos pakabino ant bambuko lapo. Man atrodo, kad ji kažką ne taip suprato.

Nagato tanzakuose nebuvo nieko įdomaus. Labai įprastu šriftu ji tiesiog užrašė labai abstrakčius ir nuobodžius žodžius – "Harmonijos" ir "Reformų".

Koizumis niekuo nesiskyrė nuo Nagato ir užrašė paprastas frazes "Taikos pasaulyje" ir "Viskuo apsirūpinusios šeimos".

Ką aš užrašiau? Manieji norai taip pat buvo paprasti. Vis dėlto, po 25 ir 16 metų būsiu nukaršęs senis, todėl spėju, kad mano ateities aš norėtų štai ko:

 "Noriu pinigų"
 "Noriu namo su sodu, kuriame galėčiau maudyti savo šunį"

"Ech, koks snobas."

Pareiškė Haruhi, nemalonia išraiška spoksodama į mano pakabintą tanzaku. Ji mažiausiai tinkama būti nustebinta mano norų. Palyginus su Žemės sukimusi į priešingą pusę, mano norai buvo daug vertingesni.

"Tiek to! Visi, neužmirškite savo užrašytų norų! Pirmasis taškas po šešiolikos metų! Palenktyniaukim, kieno norą Hikobošis išpildys pirmiau!"

"A...... žinoma."

Pasižiūrėjau į Asahiną-san, kuri su rimta išraiška veide linktelėjo galva, ir atsisėdau ant sulankstomos kėdės. Kai pasižiūrėjau į Nagato, ji jau buvo sugrįžusi į savo knygų pasaulį.

Haruhi iškišo ilgą bambuko stiebą pro langą ir tvirtai jį pastatė. Tada šalia savęs prisitraukė kėdę ir ant jos atsisėdo. Ji užsidėjo rankas ant palangės ir pasižiūrėjo aukštyn į dangų. Dalis jos veido atrodė kiek melancholiškai, tarytum nežinotų, ką daryti toliau. Ji toks žmogus, kurio nuotaika keičiasi labai staigiai, juk vos prieš akimirką ji šitaip linksmai šūkaliojo.

Atsiverčiau vadovėlį, vėl ketindamas ruoštis testams, ir pradėjau mokytis įvairius būdvardžius.

"...... Šešiolika metų... Ilgai..."

Už manęs tyliai sumurmėjo Haruhi.

Nagato tyliai skaitė savo užsienietišką romaną, Koizumis pradėjo su savimi žaisti šachmatais, tuo tarpu aš kaliau anglų kalbą. Visą šį laiką Haruhi sėdėjo prie lango ir žiūrėjo į dangų. Ji tyliai sėdėjo nejudėdama – tai mano akims iš ties buvo neįprasta. Iš pradžių pagalvojau, kad ji nusprendė laikytis Nagato pavyzdžio, vis dėlto, šis Haruhi reginys privertė mane pasijusti tik dar labiau nejaukiai. Įtariau, kad ji rezgė naujus dalykus, kurie mums sukeltų jau įprastą galvos skausmą.

Vis dėlto, visą likusią dieną Haruhi dėl kažkokios priežasties liko nusiminusi. Retkarčiais ji pakeldavo akis į dangų ir giliai atsidusdavo. Dėl to tik dar labiau sudrebėdavau. Ši tyla tikriausiai prieš audrą, tiesiog siaubą kelią. Imperatorius Sutoku taip elgėsi pirmas dvi tris dienas, po to kai buvo ištremtas į Sanukį.

Šlamesys

Išgirdau šnarančio popieriaus garsą ir pakėliau galvą. Asahina-san, kuri neseniai sėdėjo priešais mane ir sprendė matematikos uždavinius, pridėjo pirštą prie savo lūpų, mirktelėjo dešine akimi, o po to link manęs pastūmė tanzaką, kurį buvo iš anksto pasiėmusi. Žvilgtelėjusi į Haruhi ji atitraukė ranką ir nulenkė galvą, būdama išraiškos lyg maža mergiūkštė, kuri ką tik sėkmingai iškrėtė išdaigą.

Visiškai pabudus mano troškimui tapti šio nusikaltimo bendrininkui, paskubomis link savęs patraukiau Asahinos-san man duotą tanzaką ir atidžiai jį perskaičiau.

"Prašau, pasilik klubo kambaryje po to, kai baigsis šiandienos veikla – Mikuru-čian"

Maža ir apvalia rašysena buvo užrašyta tokia žinutė.

Be abejonės sutinku!

"Šiandien viskas."

Pasakė Haruhi ir, greitai pasiėmusi savo krepšį, išėjo iš kambario. Šiandien ji tikrai elgėsi neįprastai. Tarytum jos įprastinis dyzelinis sunkvežimio variklis netikėtai tapo ramus, kaip saulės baterijomis varomo automobilio. Šiandien man buvo tikrai gera diena.

"Na, tada aš taip pat jau eisiu."

Koizumis sutvarkė savo šachmatų lentą ir atsistojo. Žvilgtelėjęs į mane ir Asahiną-san ji taip pat paliko Literatūros klubo kambarį.

Nagato, sukeldama garsų dunkstelėjimą, užvertė savo knygą. O, tu irgi išeini? Ačiū už supratingumą...... Kai jau pradėjau jausti jai dėkingumą, Nagato tyliai kaip katė prie manęs priėjo.

"Imk."

Ji padavė man popieriaus lapelį. Tai buvo dar vienas tanzaku. Pažiūrėjęs į jį pagalvojau, "Atleisk, bet negaliu tau padėti jo išsiųsti į kosmosą."

Ant jo buvo nupieštos keistos geometrinės figūros. Kas čia po galais? Kažkokia šumerų kalba? Abejoju, ar net su Enigmos mašina būtų įmanoma iššifruoti šitos žinutės prasmę.

Susiraukiau ir apžiūrėjau šiuos simbolius, kurie neatrodė nei piešiniais, nei žodžiais, sudarytus iš visokių trikampių, apskritimų ir banguotų linijų. Tuo metu Nagato apsisuko, pasiėmė krepšį ir išėjo.

Nesvarbu. Įsikišau tanzaku į švarko kišenę ir pasisukau link Asahinos-san.

"Am... Hmmm... Norėčiau su tavimi nukeliauti į vieną vietą."

Šis pakvietimas atėjo ne iš ko nors kito, o pačios Asahinos-san! Būčiau nubaustas dangaus, jei atsisakyčiau. Jei tik ji man lieptų, aš įšokčiau net į metalo lydimo krosnį!

"Žinoma, kur keliausim?"

"Tai... em... prieš trejus metus."

Paklausiau "kur", tačiau man atsakė "kada". Vis dėlto......

Pagalvojau sau, "Tik ne vėl prieš trejus metus?", bet staiga man pasidarė įdomu. Galų gale, juk Asahina-san tvirtina, kad ji keliautoja laiku iš nežinomos ateities. Aš tiesiog tai nuolatos pamirštu, nes ji pernelyg miela. Bet prieš trejus metus? Mes keliausime į prieš trejus metus? Ar tai reiškia, kad turėsime keliauti laiku?

"T......taip."

"Žinoma, aš visiškai neprieštarauju, bet kodėl aš? Ką mes ten darysime?"

"Tai...... tu suprasi, kai nukeliausi ...... Galbūt."

Ką?

Tikriausiai pamačiusi mano susipainiojusią išraišką veide, Asahina-san pradėjo paklaikusiai mojuoti rankomis ir apsiašarojusi prašyti,

"Labai prašau! Nieko neklausinėk ir sutik! Kitaip aš... aš... turėsiu problemų."

"Na...... gerai tada."

"Tikrai? Ačiū!"

Asahina-san pašoko iš laimės ir džiaugsmingai paėmė mane už rankų. Ak, Asahinos-san laimė yra ir mano laimė! Cha, cha, cha!

Šiaip ar taip, Asahinai-san paskelbus, kad ji iš ateities, nebuvo pateikta jokių aiškių įrodymų. Žinoma, susidūręs su Asahinos-san suaugusia versija, aš galėjau visiškai patikėti jos istorija, tačiau vis tiek negaliu paneigti to, kad turiu įtarimu, jog už viso to gali slypėti kažkoks sąmokslas. Ar tai nebūtų puiki proga įrodyti, kad "Asahina-san atvyko iš ateities"?

"Taigi, kur mūsų laiko mašina?"

Galvojau, kad mums pakaks vien tik įlįsti į kokį stalčių, tačiau Asahina-san pasakė, kad tokio įrenginio nėra. Tada kaip mes keliausime laiku? Asahina-san droviai susiėmė už savo prijuostės krašto ir pasakė:

"Iš čia."

Hm? Čia? Apsisukau ir apsižvalgiau po nuobodų kambarį. Jame buvome tik mes vieni.

"Taip, prašau sėstis. Ir ar galėtum užsimerkti? Taip pat atpalaiduok pečius."

Dariau taip, kaip ji man liepė. Tikiuosi, netikėtai negausiu smūgio per pakaušį.

"Kjonai-kun......"

Man prie ausies pasigirdo užgniaužtas Asahinos-san balsas. Koks švelnus atodūsis.

"Atleisk."

Mane apima bloga nuojauta. Kai jau norėjau atsimerkti, mane staiga apgaubė tamsa. Netekdamas sąmonės, pajutau stiprų pykinimą, tarytum netekdamas pusiausvyros. Prieš visiškai išsijungdamas, pagalvojau, kad jei būčiau žinojęs, būčiau nesutikęs.

Kai atgavau sąmonę, mano rega buvo pasisukusi 90 laipsnių. Viskas, kas turėjo stovėti, buvo dabar pakrypę ant šono. Kai pamačiau, kad gatvės žibintai ėjo iš kairės į dešinę, supratau, kad aš gulėjau ant šono. Tada savo dešiniojoje galvos pusėje pajutau šilumą.

"O, tu pabudai?"

Pasakė angeliškas balsas. Dabar aš visiškai pabudau. Kas ten krutėjo po mano kairia ausimi?

"Am...... jei nepakelsi galvos...... tada man......"

Asahina-san atrodė susirūpinusi. Pasikėliau ir apsižvalgiau, bandydamas susigaudyti, kur buvau.

Vidurį nakties ant parko suoliuko.

Kas čia dedasi? Aš miegojau ant Asahinos-san kelių, ir todėl, kad miegojau, apie tai visai nieko neprisimenu. Kaip gaila.

"Mano kojos jau labai nutirpo."

Asahina-san nejaukiai nusišypsojo ir nulenkė galvą. Nežinau, kur ji nuėjo persirengti, tačiau dabar vietoj tarnaitės kostiumo ji vilkėjo savo Šiaurės gimnazijos jūreivės uniformą. Nuo vakaro iki vėlios nakties jai buvo pakankamai laiko persirengti, kol aš visą laiką miegojau. Tačiau kodėl aš miegojau?

"Nes negaliu tau leisti sužinoti apie keliavimo laiku metodus. Tai slapta informacija...... Ar supykai?"

Ne, aš visai nepykstu. Jei tai būtų buvusi Haruhi, būčiau ją aptrankęs, tačiau kadangi tai Asahina-san, aš visai neprieštarauju.

Trumpai kalbant, aš neseniai užmerktomis akimis sėdėjau klubo kambaryje, o po to netikėtai atsidūriau parke vidury nakties. Be to, aš prisimenu šį parką – čia kartą mane buvo pasikvietusi Nagato. Ar čia kažkokia visokių keistuolių Meka?

Pasikasiau galvą. Pirmiausia man reikia pasitikslinti vieną dalyką:

"Koks dabar laikas?"

Tyliai šalia manęs sėdinti Asahina-san atsakė:

"Prieš trejus metus nuo mūsų išvykimo, liepos 7, maždaug devinta valanda vakaro."

"Rimtai?"

"Rimtai."

Ji atrodė rimta.

Nebūčiau pagalvojęs, kad čia atkeliausime taip paprastai. Žinoma, nebuvau toks naivus, kad patikėčiau viskuo, ką ji man sako. Pirma turiu tai patikrinti. Gal pamėginti paskambinti į laiko ir oro liniją?

Kai jau ketinau Asahinai-san papasakoti apie savo planus, ant mano kairiojo peties staiga pasijuto svoris.

Hm? Asahina-san dabar galva buvo atsirėmusi į mano petį. Ką visa tai reiškia?

"Asahina-san?"

Jokio atsakymo.

"Em......"

"Suu......"

Suu?

Pasukau galvą kokiais 85 laipsniais ir pamačiau, kad Asahina-san užmerktomis akimis ir pusiau atviromis lūpomis tyliai snaudė. Kas čia dedasi?

Šnaresys......

Netikėtai už manęs sulingavo krūmai. Man širdis vos neiššoko iš krūtinės. Kas tai?

"Ar ji jau užmigo?"

Iš tų tamsių krūmų išlindo...... kita Asahina-san.

"Labas vakaras, Kjonai-kun."

Tai buvo pribloškiančioji Asahinos-san versija – ta, kuri keleriais metas vyresnė nei Asahina-san, kuri miega ant mano peties. Nors ši Asahina-san vis dar miela, suaugusi visais bruožais. Jos žavesys padidėjęs dešimteriopai. Aš ją jau buvau sutikęs, ir kaip kad praėjusį kartą, ji vilkėjo baltą bliuskutę ir aptemptą tamsiai mėlyną mini sijoną. Taigi, ši Asahina-san nuėjo tiesiai prie mūsų.

"Chi, chi, kai taip pasižiūri,"

Suaugusioji Asahina-san bakstelėjo miegančiajai Asahinai-san į skruostą.

"Ji atrodo visai kaip vaikas."

Nostalgiškai žiūrėdama Asahina-san (vyresnioji) paglostė Asahinos-san (jaunesniosios) jūreivės uniformą.

"Štai kaip aš atrodžiau, būdama jos amžiaus?"

Ant savo rankos jausdamas švelnius Asahinos-san (jaunesniosios) atodūsius, nedrįsau net pajudėti, iš nuostabos spoksodamas į Asahiną-san (vyresniąją).

"Jos užduotis buvo tave čia atgabenti, tačiau nuo dabar būti tavo vedle bus mano darbas."

Jausdamasis kaip visiškas kvailys, pasisukau link Asahinos-san, kuri šypsodamasi skleidė brandumo aurą,

"Em...... tiesiog kas čia......"

"Aš negaliu to smulkiai paaiškinti, nes tai slapta. Dabar galiu būti tik tavo vedle."

Pasisukau ir pasižiūrėjau į ant mano paties miegančią Asahiną-san.

"Aš ją užmigdžiau, nes negaliu leisti jai mane pamatyti."

"Kodėl?"

"Nes kai ja buvau, aš savęs nemačiau."

Aišku, kad niekas neaišku. Žavingoji Asahina-san man mirktelėjo ir pasakė:

"Eik štai ten į pietus, palei geležinkelio bėgius, kol prieisi viešąją vidurinę mokyklą. Padėk žmogui, stovinčiam prie mokyklos vartų. Ar galėtum jau dabar eiti? Be to, atsiprašau, bet taip pat turėsi drauge neštis iš šią mane. Neturėčiau būti labai sunki."

Ji skambėjo, kaip viena tų kaimo gyventojų iš RPG. Kažin kokį atlygį už tai gausiu?

"Atlygį? Na......"

Suaugusioji Asahina-san elegantiškai pridėjo ranką prie smakro ir susimąstė, o po to nusišypsojo,

"Neturiu ką tau pasiūlyti, tačiau kol miegu gali mane pabučiuoti. Bet tik kol miegosiu."

Koks patrauklus sandėris! Būtent tokio ir norėjau! Miegančios Asahinos-san veidas buvo toks mielas, jog viliojo tai padaryti, bet...

"Tai šiek tiek......"

Tiek nuotaika, tiek situacija tuo metu priešgyniavo mano principams. Atvirai kalbant, tuo metu pasišlykštėjau savimi už tai, kad buvau toks racionalus.

"Jau laikas, turiu eiti."

Vadinasi, šį kartą duosi tik tokią užuominą?

"Ak, taip, prašau, nesakyk jai, kad aš čia buvau. Pažadi? Susikabinkim mažaisiais pirštais."

Aš savaime pakėliau savo mažąjį pirštą ir susikabinau su Asahinos-san (vyresniosios) piršteliu. Ar galėtume būti taip susikabinę bent minutę ilgiau?

"Iki pasimatymo, Kjonai-kun."

Linksmai pasakė Asahina-san (vyresnioji) ir nuėjo į tamsą. Ilgai netrukus jos jau nebesimatė. Šį kartą ji tikrai gudriai paspruko.

"Na, ką gi......"

Sumurmėjau sau. Kažin kada vėl galėsiu pamatyti šią suaugusią Asahiną-san? Mane apėmė jausmas, kad ji visai nepasikeitė nuo tada, kai praėjusį kartą man davė tą keistą užuominą. Galbūt ši Asahina-san atkeliavo iš ankstesnio laiko, nei praėjusioji? Nesuprantu. Bet juk kaip turėčiau suprasti? Aišku tik tai, kad gali būti, jog susitiksiu su dar daugiau Asahinų-san iš skirtingų laikotarpių.

Asahiną-san nešti ant nugaros nebuvo lengva, tačiau nepasakyčiau, kad ji buvo ypatingai sunki. Nors vis dėlto, mano eisena sulėtėjo. Jos angeliškas veidelis ir švelnūs atodūsiai šalia mano ausies buvo tiesiog saldi kančia. Jos nuolatinis alsavimas nepakeliamai kuteno mano kaklą.

Vengdamas praeivių žvilgsnių (nors jų gatvėje iš esmės nebuvo) paskubomis nuėjau vyresniosios Asahinos-san nurodyta kryptimi. Paėjus kokias dešimt minučių, praeivių aplinkui vis mažėjo ir mažėjo. Galiausiai pasukęs už kampo pasiekiau mūsų kelionės tikslą.

Rytų vidurinė mokykla. Esu apie ją girdėjęs. Tai mokykla, kurią lankė Tanigučis ir Haruhi. Apie tai kalbant, pažįstamas asmuo dabar stovėjo priešais mokyklos vartus. Šią mažą figūrą, kuri ketino perlipti metalinius vartus, akimirksniu atpažinau.

"Ei!"

Sušukęs nustebau. Iš kur aš žinojau, kas tas žmogus? Net pačiam keista. Pasižiūrėjau į to žmogaus nugarą – ūgis buvo daug mažesnis, tuo tarpu tiesūs tamsūs plaukai buvo nei ilgi, nei trumpi.

Tikriausiai dėl to, kad nėra kito žmogaus, kuris vėlai naktį persiropštų per vartus ir įsėlintų į mokyklos teritoriją.

"Ko nori?"

Štai dabar aš galiausiai pajutau, kad iš tikrųjų nukeliavau trejus metus į praeitį. Eik tu sau, atrodo, aš tikrai praeityje.

Į mane pasisukusio žmogaus, kuris buvo pasilenkęs priešais vartus, veidas iš tikrųjų buvo jaunesnis, nei man žinomos Komandos SOS vadės. Vis dėlto, nėra jokių abejonių, kad ta pora kibirkščiuojančių akučių buvo Haruhi. Nors ji vilkėjo berniukiškus marškinėlius ir šortus, man ji kėlė tokį patį įspūdį. Dabar, prieš trejus metus, Haruhi buvo vidurinės mokyklos pirmametė. Nejaugi ji tas žmogus, kuriam Asahina-san norėjo, kad padėčiau?

"Kas tu per vienas? Prievartautojas? Pagrobėjas? Atrodai įtartinas."

Gatvė buvo apšviesta tik blankių, blyškių gatvės žibintų. Negalėjau aiškiai įžiūrėti Haruhi veido išraišką, bet aišku, kad ji į mane žiūrėjo, kaip į kažką įtartiną. Kas čia labiau įtartinas? Mergina, kuri vidury nakties bando persisverti per mokyklos vartus? Ar aš, kuris šlaistosi aplinkui, ant nugaros besinešdamas merginą? Kažkaip net nenoriu apie tai galvoti.

"Tu pati atrodai įtartina. Ką čia darai?"

"Nu juk ir taip aišku? Neteisėtai įsibranu."

Taip atvirai neskelbk savo nusikalstamų ketinimų, yra ribos net begėdiškumui!

"Atėjai pačiu metu. Nepažįstu tavęs, bet nieko čia nedarai, tai ateik ir biški man padėk! Kitaip iškviesiu farus."

Čia aš turėčiau kviesti farus, tačiau jau pažadėjau kitai Asahinai-san. Antra vertus, kodėl nuolatos randu prie savęs prisiklijavusį padarėlį, žinomą kaip Suzumija Haruhi? Net šiame laikotarpyje?

Haruhi peršoko per vartus ir su raktu atrakino spyną. Iš kur tu gavai raktus?

"Pavogiau, kol niekas nežiūrėjo. Buvo visai lengva."

Auga puiki kišenvagė. Haruhi lėtai pravėrė metalinius vartus ir man pamojo. Patogiai laikydamas Asahiną-san nuėjau link mažosios mergiūkštės, kuri buvo per visą galvą mažesnė už save po trejų metų.

Šalia Rytų vidurinės įėjimo buvo sporto aikštė, o mokyklos pastatas stovėjo priešingoje pusėje. Haruhi ėjo įstrižai per tamsų stadioną.

Gerai, kad buvo tamsu, nes ji negalės aiškiai įžiūrėti mano ir Asahinos-san veidą. Po trejų metų Haruhi net nebūtų pagalvojusi, kad būdama vidurinėje ji sutiko mane ir Asahiną-san. Jei taip nebūtų, kiltų rūpesčių.

Haruhi nuėjo tiesiai į stadiono kampą ir nusivedė mus už sporto įrangos sandėlio. Ten buvo aprūdijęs vežimas, o už jo ratų padėtas kreidos braižymo aparatas be keli maišai kalkių.

Į mane pasisukusio žmogaus, kuris buvo pasilenkęs priešais vartus, veidas iš tikrųjų buvo jaunesnis, nei man žinomos Komandos SOS vadės.

"Vakare juos iš anksto pasiėmiau iš sandėlio ir čia paslėpiau. Puiki idėja, ar ne?"

Išdidžiai pasakė Haruhi, o po to paėmė kalkių maišą, kuris svėrė beveik tiek pat, kiek ir ji, įdėjo į vežimą ir paėmė už jo rankenos. Tai, kaip lėtai ji stūmė tą vežimą, leido man suprasti, kokia maža ji dar buvo. Vis dėlto, juk pirmaisiais vidurinės metais mokiniai būna vis dar tik vaikais.

Atsargiai padėjau miegančią Asahiną-san ant žemės ir atrėmiau priešais sandėlį. Prašau, pabūk gera mergaitė ir kurį laiką čia pasėdėk.

"Leisk man! Duok man tą daiktą, o tu eik atnešk braižymo aparatą."

Ar tikrai turėčiau jai padėti? Visą šį laiką Haruhi mane tampė kaip vergą. Ji lyg robotas, kuris tapo nevaldomas ir nesustos, kol visko nesunaikins. Praeityje ji buvo lygiai tokia pat, kaip ir dabartyje. Tikriausiai žmogaus vidus per trejus metus taip lengvai nepasikeičia.

"Laikykis mano nurodymų ir braižyk linijas. Teisingai, tu. Aš turiu tave iš toli stebėti, kad nepadarytum klaidų. A! Tu ne ten braižai! Ką tu darai?!"

Net nemirktelėdama galėti šūkauti ir įsakinėti gimnazistui, kurio ji gyvenime nėra mačiusi – tai be jokių abejonių Haruhi. Jei tai būtų pirmas kartas, kada sutinku tokią mokinukę, turbūt būčiau pagalvojęs, kad ji tiesiog išprotėjusi.

Tai yra, jei būtų nutikę prieš tai, kai sutikau Nagato, Asahiną-san ir Koizumį.

Paklusdamas Haruhi nurodymams, beveik trisdešimt minučių braižiau baltas linijas tiek į kairią, tiek į dešinę stadiono pusę. Per visą tą laiką nepasirodė nei vienas naktinės pamainos mokytojas ar policijos automobilis, čia iškviestas besiskundžiančių kaimynų.

Nejaugi tuos keistus simbolius, apie kuriuos pasakojo Tanigučis, netikėtai atsiradusius sporto aikštėje, nupiešė ne kažkas kitas, o aš?

Man tyliai žiūrint į piešinį, kurį nupiešti man prireikė šitiek pastangų, iš šono priėjo Haruhi ir pasičiupo braižymo aparatą. Nubrėžusi dar keletą linijų, ji paklausė:

"Ei, ar tiki, kad egzistuoja ateiviai?"

Na, tai tikrai nelaukta.

"Manau, egzistuoja."

Galvoje man šmėstelėjo Nagato vaizdas.

"O tada keliautojai laiku?"

"Nenustebčiau, jei jie egzistuotų."

Šiuo metu aš pats esu keliautojas laiku.

"O esperai?"

"Sakyčiau, jų visur pilna."

Staiga pagalvojau apie daugybę skraidančių raudonų taškų.

"O slaideriai?"

"Šitų dar nesutikau."

"Hmp..."

Haruhi pastūmė vežimą į šoną ir nuo veido bei pečių nusišluostė kreidą.

"Nu, to turėtų pakakti."

Pasijutau nejaukiai. Ar ką tik nepasakiau to, ko neturėjau pasakyti? Haruhi pasižiūrėjo į mane ir pasakė:

"Tai Šiaurės gimnazijos uniforma?"

"Nu, jo."

"Koks tavo vardas?"

"Džonas Smitas."

"...... Tu durnas?"

"Leisk man pasinaudoti slapyvardžiu."

"Kas ta mergina?"

"Mano sesė. Ji turi tokį miego sutrikimą, vadinamą narkolepsija. Ji jau seniai taip, staiga užmiega bet kur ir bet kada, todėl turiu ją visur nešioti. "

"Hmp."

Parodydama netikinčią išraišką, Haruhi atkišo apatinę lūpą ir pasisuko į šoną. Nusprendžiau pakeisti temą.

"Be to, kas tai yra?"

"Ar ir taip nematai? Žinutė."

"Kam? Tik nesakyk, kad Hikobošiui ir Orihimei?"

Haruhi nustebo ir paklausė:

"Iš kur tu žinai?"

"......Na, juk šiandien Tanabata. Pažįstu vieną žmogų, kuris irgi užsiima tokiais dalykais."

"Tikrai? Labai norėčiau susitikti su tuo žmogumi. Ar tas žmogus iš Šiaurės gimnazijos?"

"Na, taip."

Tiek dabar, tiek tada, yra tik vienas žmogus, kuris imtųsi tokių dalykų – tai tu.

"Hmm, Šiaurės gimnazija......"

Sumurmėjo Haruhi, tarytum būtų susimąsčiusi. Kurį laiką pabuvusi tyli kaip sūdyta daržovė, po akimirkos staiga apsisuko.

"Jau einu namo. Užduotis įvykdyta. Ate."

Ir nuėjo didžiuliais žingsniais. Nei vieno padėkos žodžio? Tai nemandagu, tačiau būtent taip Haruhi ir elgiasi. Be to, ji man net neprisistatė. Nors mane apima nuojauta, kad bet kokiu atveju tai tik į gerą.

Negalime čia likti visam laikui, todėl nusprendžiau pažadinti Asahiną-san. Žinoma, prieš tai į sandėlį grąžinęs vežimą ir kalkes, kuriuos Haruhi apleido.

Asahina-san, kuri miegojo kaip katytė, atrodė tokia miela, jog man kilo noras jai padaryti kažką negražaus, tačiau galiausiai atsispyriau šioms pagundoms ir švelniai ją papurčiau už pečių.

"A...... hm? Ė...?"

Atmerkusi akis, Asahina-san pradėjo nesiliaunamai žvalgytis aplinkui.

"E?!"

Ji sušuko ir tuoj pat pašoko.

"K-K-K... Kokia čia viena? Kodėl? Kiek dabar valandų?"

Kaip aš jai turėčiau atsakyti? Kol rausiausi po galvą, bandydamas sugalvoti atsakymą, Asahina-san staiga suklykė, "A!". Net tamsoje galėjau matyti, kad jos veidas darosi vis labiau ir labiau išblyškęs.

Asahina-san abejomis rankomis save apieškojo.

"TPDD...... dingo. Nerandu~~."

Atrodė, kad Asahina-san arti ašarų, ir po akimirkos ji tikrai pradėjo verkti. Šluostydama savo apsiašarojusį veidą, ji atrodė kaip maža mergaitė, pasiklydusi gatvėje. Bet dabar ne laikas žavėtis jos mielumu.

"Kas yra tas TPDD?"

"(verkia)~~...... Tai slapta informacija, aš negaliu tau sakyti...... tai kažkas panašaus į laiko mašiną. Aš jį panaudojau, kad mus atgabentume į šią laiko plokštumą...... tačiau jo neberandu. Be jo mes negalime grįžti į savo laiką......"

"Tada, kaip jis pradingo?"

"Nežinau...... Aš neturėjau jo prarasti...... tačiau jis tikrai dingo."

Pagalvojau apie kitą Asahiną-san, kuri neseniai ją lietė.

"Ar kas nors mums neateis į pagalbą......?"

"Tai neįmanoma. (Verkia)~~."

Toliau braukdama ašaras, Asahina-san man kai ką paaiškino. Kadangi kiekvienoje laiko plokštumoje yra iš anksto nulemtas įvykis, jeigu egzistuoja TPDD, jis turėtų būti su ja. O šiuo metu ji su savimi jo neturi, todėl tai reiškia, kad jai jį prarasti jau buvo neišvengiama, nes tai, kad ji jo su savimi nebeturės, buvo iš anksto nulemta...... kažkas tokio. Ką tai turėtų reikšti?

"Kitaip tariant, kas dabar mums nutiks?"

"(Verkia), (verkia). Tai reiškia, kad viskas taip ir liks. Mes įstrigome šioje laiko plokštumoje prieš trejus metus ir negalime sugrįžti į savo ankstesnįjį laiką!"

"O čia tai rimtas reikalas!" pagalvojau sau, tačiau kažkaip visai nesijaučiau įsitempęs. Suaugusioji Asahina-san man nieko apie tai nesakė. Spėju, kad ji buvo ta, kuri paėmė tą TPDD daikčiuką ir sukėlė mums tokią situaciją. Galiu daryti išvadą, kad Asahina-san (vyresnioji) atkeliavo čia į praeitį vien dėl šitos priežasties. Asahinai-san, kuri atkeliavo iš tolimesnės ateities, nei ši Asahina-san, tai buvo iš anksto nulemta.

Patraukiau akis nuo Asahinos-san, kuri liūdnai raudojo, link stadiono, kuriame buvo Haruhi sugalvoti ir mano nupiešti paslaptingi simboliai, kurie atrodė kažkaip labai sujaukti. Mokiniai ir mokytojai turbūt patirs šoką, kai rytoj ryte juos pamatys. Labai tikiuosi, kad tai ne kažkokie prakeiksmai skirti ateiviams...... Kai tik pradėjau apie tai galvoti, galiausiai suvokiau.

Visur buvo tamsu, o mokyklą miglotai apšvietė tik blyškios gatvės žibintų lempos. Kadangi mano nupieštos baltos linijos buvo tokios didelės, viską aiškiai matyti buvo galima tik per atstumą.

Todėl tai pastebėjau tik dabar.

Įkišau ranką į kišenę ir išsitraukiau Nagato man duotą tanzaku. Ant jo buvo kažkokie paslaptingi simboliai.

"Turėtum kaip nors išsikapstyti."

Toliau apžiūrinėdamas tanzaku, pasakiau Asahinai-san, kuri į mane pasižiūrėjo ir sumirksėjo savo ašarotomis akimis.

Ant jo buvęs simbolių raštas buvo toks pat, kaip ant mano ir Haruhi stadione nupieštos žinutės žvaigždėms.

Mes paskubomis palikome Rytų vidurinę ir nuėjome prie prabangaus daugiabučio, netoli stoties.

"Čia gyvena... Nagato-san?"

"Jo. Konkrečiai jos neklausiau, kada ji atkeliavo į Žemę, tačiau esu tikras, kad prieš trejus metus ji čia jau buvo...... turbūt."

Aš atsistojau priešais pagrindinį daugiabučio įėjimą ir paspaudžiau mygtukus, skambinti į 708 kambarį. Per komunikatorių pasigirdo trakštelėjimas. Per rankovę jausdamas nerimaujančios Asahinos-san šilumą, prabilau į mikrofoną:

"Ar čia Nagato Juki butas?"

"......"

Atsakė komunikatorius.

"Am... nežinau, kaip tai pasakyti......"

"Aš pažįstu Suzumiją Haruhi...... ar tai tau ką nors reiškia?"

Kitoje ragelio pusėje viešpatavo ledinė atmosfera. Tyla. O tada......

"Užeikit."

Pypt

Atsidarė automatinės durys. Drauge su Asahina-san, kuri atrodė persigandusi, įėjome į liftą. Pasiekus septintą aukštą, nuėjome prie mano jau lankyto 708 kambario. Paspaudžiau durų skambutį ir durys tuoj pat lėtai atsidarė.

Ten tarpduryje stovėjo Nagato Juki. Viskas man pradėjo atrodyti netikra – nejaugi aš su Asahina-san tikrai nukeliavau į praeitį?

Nagato atrodė lygiai tokia pat, kaip ir anksčiau, dėl ko ėmiau abejoti, ar aš iš viso keliavau laiku. Ta pati Šiaurės gimnazijos jūreivės uniforma, į mane žiūrinčios bejausmės akys ir tas jos kūno šilumos bei pačio egzistavimo jausmo trūkumas visiškai nesiskyrė nuo mano pažįstamos Nagato. Vis dėlto, vienintelis skirtumas buvo tai, kad Nagato neseniai nustojo nešioti savo akinius, tuo tarpu čia esanti Nagato juos nešiojo, kaip tada, kai pirmą kartą ją sutikau.

Akiniai, kurie paslapčiomis jau buvo dingę nuo dabartinės Nagato, vėl kabojo ant šios Nagato nosies.

"Ei!"

Pakėliau ranką ir draugiškai nusišypsojau. Nagato kaip visada nerodė jokių emocijų. Asahina-san pasislėpė už mano nugaros ir nesiliaudama drebėjo.

"Ar galime užeiti?"

"......"

Nagato apsisuko ir tyliai nuėjo atgal į savo butą. Tai supratau, kaip "taip", ir drauge su Asahina-san įėjau į vidų. Mes nusimovėme batus ir nuėjome į svetainę. Ji buvo tokia pat tuščia, kaip ir po trejų metų. Neturėjau iš ko rinktis, o tik stoti priešais Nagato ir bandyti paaiškinti, kas nutiko. Taigi, kur turėčiau pradėti? Nuo pirmosios mokslo metų dienos, kai pirmą kartą sutikau Haruhi? Tada tai būtų nežmoniškai ilgas pasakojimas.

Praleisdamas kai kurias detales, trumpai papasakojau, kas nutiko. Manau, viską aiškinant užtrukau maždaug penkias minutes, tuo tarpu ji visą laiką į mane spoksojo per savo akinius. Aš asmeniškai manau, kad ši istorijos apie Haruhi santrauka buvo bent mažiausiai kvaila.

"...... Taigi, tu po trejų metų štai ką man davei."

Nagato nemirktelėdama spoksojo į tanzaku, kurį jai padaviau, ir perbraukė pirštais per simbolius, tarytum nuskaitytų barkodą.

"Supratau."

Nagato paprasčiausiai linktelėjo galva. Tikrai? Ne, palauk, staiga pagalvojau apie kai ką, kas mane labai trikdo.

Susiėmiau už akių lanko ir pasakiau:

"Na, aš su tavimi jau senokai susipažinau, tačiau tau tai buvo prieš trejus metus. Iš esmės, dabartinei tau tai pirmas kartas, kai mes susitinkame?"

"Taip."

"Tada......"

"Vykdoma užklausa galimybei naudotis kita atmintimi iš atitinkamo laikotarpio. Sujungtų laiko plokštumų grįžtamojo ryšio ribų peržengimo informacija parsisiųsta."

Nesupratau nei žodžio.

"Aš, kuri egzistuoja laiko plokštumoje po trejų metų nuo dabar, ir aš, kuri egzistuoja šiame laikotarpyje, yra vienas ir tas pats asmuo."

Kaip? Juk taip neturėtų būti? Neįmanoma, kad Nagato prieš trejus metus dalintųsi tokia pat atmintimi su Nagato po trejų metų.

"Tai įmanoma."

O kaip?

"Sinchronizacija."

Em, vis tiek nesuprantu.

Nagato nustojo atsakinėti ir lėtai nusiėmė savo akinius. Jos dvi bejausmės akys į mane pasižiūrėjo ir sumirksėjo. Tai iš tikrųjų buvo tas mano pažįstamas knygas mėgstančios merginos veidas. Tai buvo Nagato Juki, kurią pažinojau.

"Kodėl tu vilki Šiaurės gimnazijos uniformą? Nejaugi jau pradėjai eiti į mokyklą?"

"Ne, šiuo metu aš laukimo režime."

"Laukimo...... tu ketini laukti visus trejus metus?"

"Taip."

"Na ir ilgai......"

Kokia tu kantri. Ar tau ne nuobodu? Nagato papurtė galvą ir pasakė:

"Tai mano misija."

Jos skaidrios akys žiūrėjo tiesiai į mane.

"Keliauti laiku yra daugiau nei vienas būdas."

Tuščia išraiška pasakė Nagato.

"TPDD yra tik įrankis, skirtas valdyti erdvėlaikį. Jis turi žalingumų ir netikslumų. Egzistuoja daug judėjimo erdvėlaikio kontinuumu teorijų."

Asahina-san vėl tvirtai įsikibo į mano ranką.

"Em...... ką visa tai reiškia?"

"Organinėms gyvybės formoms naudojant TPDD yra įmanoma persikelti per laiką, tačiau jis sukelia trikdžius. Mums tai nėra tobulas įrankis."

Kai sakai "mes", turi galvoje Integruotos Informacijos Minčių Esybę?

"O ar tu, Nagato-san, gali keliauti per laiką tobula forma?"

"Forma nėra būtina. Keliavimui laike pakanka to, kad abejose pusėse būtų ta pati informacija."

Klajojimas pirmyn ir atgal tarp praeities, dabarties ir ateities, hm?

Jeigu Asahina-san tai gali, Nagato tai turėtų būti vieni niekai. Vis dėlto, juk Nagato tikriausiai taip pat turi tam būtinų galių. Nors kai dabar pradedu galvoti, ar palyginus su Nagato ir Koizumiu, Asahina-san netampa visiška pašaline?

"Na, tada tinka."

Pertraukiau Asahinos-san ir Nagato pokalbį. Dabar ne pats tinkamiausiais laikas aptarinėti kelionių laiku teorijas ir jų veikimo principus. Dabar svarbiausias klausimas, kaip man su Asahina-san sugrįžti į ateitį po trejų metų.

Visgi, Nagato vėl paprasčiausiai linktelėjo galva ir pasakė:

"Tai įmanoma."

Po to ji atsistojo ir atidarė stumiamąsias duris į kambarį, kuris buvo sujungtas su svetaine.

"Čia."

Tai buvo japoniško stiliaus kambarys su ant grindų patiestu tatami, be kurio ten nubuvo daugiau nieko. Jis atrodė labai vienišas... nors ko daugiau buvo galima tikėtis iš Nagato. Gerai, o kodėl ji mus atsivedė į šį svečių kambarį? Nejaugi šitame kambaryje paslėpta laiko mašina? Kai jau ketinau klausti jos įvairių klausimų, Nagato iš spintos išsitraukė čiužinį ir pradėjo jį tiesti ant grindų. Ji net atnešė dvi antklodes.

"Tikiuosi, kad aš tik per daug galvoju...... nejaugi tu mūsų prašysi, kad čia miegotume?"

Nagato, toliau laikydama antklodes, į mane pasisuko. Jos skaidriose akyse aiškiai atsispindėjo mano ir Asahinos-san figūros.

"Taip."

"Čia? Su Asahina-san? Dviese?"

"Taip."

Trumpam žvilgtelėjau į šoną ir pamačiau, kaip jai iš nejaukumo išraudo veidas. Turbūt tokios reakcijos ir reikėjo tikėtis.

Vis dėlto, Nagato visai neatrodė susirūpinusi,

"Miegokit."

Nebūk tokia tiesmuka!

"Tai tik miegas."

Ech...... tą turbūt ir turėsiu daryti. Nenoromis su Asahina-san apsikeičiau žvilgsniais. Ji vėl paraudo ir gūžtelėjo pečiais. Mes patys atėjome pas Nagato paprašyti pagalbos, ir jei ji sako, kad eitume miegoti, tada miegokime. Jeigu kai pabusime, atsirasime ten, iš kur atkeliavome, tai bus labai paprastas sprendimas.

Nagato paspaudė šviesos jungiklį ir kažką sumurmėjo. Man pagalvojus, "Nejaugi ji mums linki labos nakties?", lempa sumirgėjo ir užgeso.

Na, einu miegoti. Atsiguliau ir užsiklojau antklode.

Po akimirkos šviesos vėl užsidegė. Fluorescentinė lempa lėtai blykčiojo, kol pradėjo šviesti pastoviai. A? Kas čia per keistas jausmas? Pro langą matėsi tas pats naktinis dangus, kaip ir anksčiau.

"Tikiuosi, kad aš tik per daug galvoju...... nejaugi tu mūsų prašysi, kad čia miegotume?"... "Taip."

Atsisėdau, o Asahina-san padarė tą patį, abiem rankomis spausdama antklodės kraštą.

Jos nekaltas, vaikiškas veidas atrodė sunerimęs, kai ji į mane pasižiūrėjo klausiančiu žvilgsniu, tačiau aš, žinoma, nežinojau, kaip atsakyti į jos klausimus.

Nagato stovėjo toje pat vietoje, kaip ir prieš tai, laikydama savo ranką ant šviesos jungiklio.

Mane apėmė jausmas, kad tai nebuvo įprastas Nagato veidas, tarytum šiame atsispindėtų bent kažkiek emocijų. Įdėmiai pasižiūrėjau į jos išblyškusį veidą – atrodė, kad ji norėjo kažką pasakyti, tačiau būdama dėl kažko sutrikusi, negalėjo. Jei nebūčiau jau per ilgą laiką pripratęs prie jos absoliutaus šaltumo, vargu ar būčiau sugebėjęs atskirti jos tokias menkas emocijas. Nors negaliu garantuoti, kad tai nėra tik mano vaizduotė.

Mano pašonėje girdėjosi alsavimas. Pasisukau į šoną ir pamačiau, kaip Asahina-san, garsiai traukdama orą, kažką spaudinėjo ant jos riešo buvusiame skaitmeniniame laikrodyje.

"Ė? Ar taip gali būti?...... Kaip? Tikrai?"

Žvilgtelėjau į jos laikrodį. Nejaugi čia tas vadinamasis TPDD?

"Ne, čia tik paprastas skaitmeninis laikrodis."

Turi galvoje toks, kuris automatiškai susiderina su vietiniu laiku? Asahina-san laimingai nusišypsojo ir pasakė:

"Ačiū Dievui. Mes sugrįžome. Dabar mūsų iškeliavimo laikas, liepos 7, truputis po devynių trisdešimt vakaro. Kokia laimė...... Ech!"

Būdama kupina nuoširdaus palengvėjimo, ji atsiduso.

Priešais duris stovėjo mūsų pažįstama Nagato. Jei ją reikėtų atskirti tarp tos, kuri nešioja akinius, ir tos, kuri jų nebenešioja, priešais mus, žinoma, yra antroji, kadangi ši Nagato Juki yra jau šiek tiek suminkštėjusi. Pamatęs ją prieš trejus metus, pagaliau tai supratau. Priešais mane buvusi Nagato Juki iš tikrųjų buvo šiek tiek pasikeitusi nuo tada, kada pirmą kartą ją sutikau Literatūros klube, kai ten mane nusitempė Haruhi. Nors tie pokyčiai buvo tokie maži, kad turbūt net ji pati jų nepastebėjo.

"Tačiau kaip tu tai padarei?"

Nagato be jokių emocijų paaiškino priblokštai Asahinai-san,

"Sustingdant su skysčiais susijusią informaciją konkrečiame erdvėlaikyje ir ją atstingdant atitinkamame erdvėlaikio kontinuumo taške."

Pasakiusi šiuos labai abstrakčius žodžius ji sustojo, o po to pridėjo,

"Ir tai yra dabar."

Asahina-san pabandė atsistoti, tačiau apstulbo ir vėl susmuko ant kelių,

"Kaip tai gali būti įmanoma...... Nagato-san......"

Nagato toliau tylėjo.

"Ką visa tai reiškia?" paklausiau.

"Nagato-san...... sustabdė patį laiką. Ji tikriausiai trims metams sustabdė laiką vien tik šiame kambaryje, drauge su mumis. Ir šiandien galiausiai tai panaikino...... tiesa?"

"Taip."

Atsakė Nagato ir linktelėjo galva.

"Tai neįtikėtina, galėti sustabdyti laiką...... vaa~."

Sėdėdama ant kelių Asahina-san atsiduso.

"Atrodo, kad saugiai sugrįžome į ateitį, po trejų metų." pagalvojau sau. Įsitikinau tuo vien pažiūrėjęs į Asahinos-san veidą. Ji ne tokia, kuri moka apsimetinėti. Koks skirtumas, galiu tikėti tuo, kaip grįžome iš praeities prieš trejus metus, ir tuo, kaip laikas dabar buvo sustabdytas. Dėl tų visų nutikimų ir mano prasiplėtusio požiūrio, šiuo metu man iš esmės galima sušerti bet kokią nesąmonę. Taigi, viskas tvarkoje... tik...

Tai ne pirmas kartas, kada aš lankausi Nagato namuose. Ji jau buvo kartą mane pasikvietusi daugiau nei prieš mėnesį, bet tuo metu mačiau tik svetainę, o į svečių kambarį nebuvau įėjęs ir apie jo buvimą net nežinojau. Pala... am, kitaip tariant, kaip čia dabar suprast?

Pasižiūrėjau į Nagato, o ji man sumirksėjo.

......Reiškia, kai pirmą kartą buvau čia atėjęs ir klausiausi viso to šlamšto apie informacijos sprogimus, kitas "aš" gulėjo visai gretimame kambaryje?

O bliamba, juk taip ir gaunasi!

"Taip."

Atsakė Nagato.

Man staiga pradėjo svaigti galva.

"...... Ei, ar tai reiškia, kad tu jau žinojai kas nutiks? Įskaitant mane ir šiandieninius įvykius?"

"Taip."

Iš mano perspektyvos, pirmas kartas, kada sutikau Nagato, buvo mokslo metų pradžioje, kai Haruhi užsigeidė sukurti Komandą SOS. Tačiau Nagato jau buvo mane sutikusi prieš trejus metus per Tanabatą. Man tai nutiko visai neseniai, tačiau iš tikrųjų visa tai buvo net prieš trejus metus. Viskas, regis, aš jau baigiu išprotėti.

Mes abu su Asahina-san dėl šių įvykių posūkių tiesiog sustingome. Aš visada žinojau, kad Nagato daug ką gali, tačiau nebūčiau net pagalvojęs, kad ji gali sustabdyti laiką. Juk tokiu atveju tai reiškia, kad ji tiesiog neįveikiama?

"Taip nėra."

Ji kategoriškai atmetė mano pagyrimus.

"Tai buvo ypatingas atsitikimas. Nepaprastos aplinkybės. Kritinės padėties režimas. Išimtis. Tik išskirtinėmis progomis."

Vadinasi, mes esame laikomi "labai svarbiais".

"Ačiū, Nagato."

Nusprendžiau jai padėkoti, nes nieko daugiau ir negalėjau padaryti.

"Nebūtina."

Nagato linktelėjo savo šaltai atrodančiu veidu, o tada man padavė tanzaku su ant jo nupieštais keistais geometriniais simboliais. Paėmęs jį pastebėjau, kad popieriaus kokybė buvo aiškiai pablogėjusi, tarytum jis būtų ten pragulėjęs visus trejus metus.

"Be to, kokie čia simboliai? Gal gali perskaityti kas čia užrašyta?"

Įprastai jos paklausiau. Nemaniau, kad kas nors galėtų perskaityti Haruhi nupieštas nesąmones, todėl tiesiog pagalvojau, kad tai tik paprasčiausias pokštas.

"Aš esu čia."

Atsakė Nagato. To net nesitikėjau.

"Ant jo taip užrašyta."

Dabar jau visai baigiu susipainioti.

"Ar šitie Naskos piešiniai ar simboliai yra kažkokia ateivių kalba?"

Nagato nieko neatsakė.

Išėję iš Nagato buto, Asahina-san ir aš ėjome po mėnulio apšviestu dangumi.

"Asahina-san, kodėl aš buvau nugabentas į praeitį?"

Asahina-san apie kažką labai sunkiai galvojo, o po to pakėlė galvą ir labai tyliu balsu pasakė:

"Atsiprašau. Aš...... na...... iš tikrųjų, aš pati nežinau...... aš tik...... paprasta darbuotoja...... ne, žemiausio...... ne, aš tik kaip praktikantė......"

"Tačiau tu vis tiek šalia Haruhi."

"Taip todėl, jog niekas nežinojo, kad Suzumija-san mane pagaus į savo klubą."

Ji tai pasakė šiek tiek raukydamasi. Asahina-san, tu net su šita išraiška atrodai miela.

"Aš tiesiog laikausi savo...... vadovų... vyresnybės nurodymų. Todėl net aš pati nežinau savo daromų dalykų prasmės."

Žiūrėdamas į nejaukiai besijaučiančią Asahiną-san, pagalvojau, ar tik ne pati suaugusioji Asahina-san yra jos vadovė? Žinoma, tai tik mano nepagrįstas spėjimas, bet kadangi vieninteliai mano pažįstami keliautojai laiku, yra ji ir paprastoji Asahina-san, kas man daugiau lieka?

"Aišku."

Pakėliau galvą ir sumurmėjau.

Vis dėlto, aš vis tiek nesupratau. Jeigu ta suaugusioji Asahina-san pasirodė ir davė man užuominą, ji turėjo žinoti, kas mums nutiks. Bet atrodo, kad šiai Asahinai-san ji niekada to nepasakė. Ką visa tai reiškia?

"Ech......"

Nėra man prasmės dėl to kvaršinti galvą. Jei Asahina-san to nesupranta, tada man tai iš viso neįmanoma. Nagato sakė, kad keliauti laiku yra daugiau nei vienas būdas. Tikriausiai tie ateities keliautojai laiku turi savus įstatymus ir taisykles. Tikiuosi, kad kada nors kažkas man tai paaiškins ir viskas taps suprantama.

Su Asahina-san išsiskyriau priešais stotį. Ji man keletą kartų nusilenkė, o po to išėjo, lyg jausdama didžiulį gailestį. Kai ji dingo man iš akių, taip pat pajudėjau link namų, ir tik tada suvokiau, kad klubo kambaryje palikau savo krepšį.

Sekanti diena, tai yra, liepos 8. Mano sąmonei tai iš tikrųjų buvo sekanti diena, tačiau mano kūnui atrodė, kad nuo paskutinės mano kelionės į mokyklą praėjo trys metai ir viena diena. Atėjęs į mokyklą tuščiomis rankomis, nuėjau tiesiai į klubo kambarį, o pasiėmęs savo krepšį, nuėjau į klasė. Panašu, kad Asahina-san atėjo anksčiau nei aš, nes jos krepšys jau buvo dingęs.

Klasėje Haruhi jau sėdėjo ir įdėmiai spoksojo pro langą, tarytum lauktų ateivių pasirodymo.

"Kas nutiko? Tu nuo pat vakar atrodai nusiminusi. Gal suvalgei kokį nuodingą grybą?"

"Nieko. Tiesiog liūdnai jaučiuosi dėl prisiminimų iš praėjusios Tanabatos."

Man per nugarą perbėgo šiurpas. Kokie tie prisiminimai...... Tikslintis man net nereikia.

"Aišku."

Haruhi pasuko galvą ir žiūrėjo į slenkančius debesis. Aš tik gūžtelėjau pečiais. Visai neketinu uždegti šios bombos ir bet kas, turintis sveiko proto, darytų tą patį.

Po pamokų, Literatūros klubas vėl tapo pogrindiniu Komandos SOS štabu.

Haruhi tik pasakė, "Išmeskit tą bambuko stiebą, jis jau bevertis" ir iš karto išsinešdino. Ant stalo paliktas rankos raištis su užrašu "Komandos vadė" atrodė labai vienišas. Ech, rytoj ji vėl atvirs į pakvaišusią mergiotę ir vėl vers mus daryti kvailus dalykus. Juk tokia jau ji yra.

Asahinos-san čia taip pat nebuvo. Kambaryje buvo tik Nagato ir su manimi šachmatais žaidžiantis Koizumis. Pasidavęs jo misionieriškai aistrai šachmatams, leidau jam trumpai paaiškinti šio žaidimo taisykles.

Galvojau, jog Koizumis šachmatus atsinešė vien todėl, kad sumautai žaidė Otelą, tačiau, atrodo, klydau. Jis lygiai taip pat sumautai žaidė ir šachmatais.

Žirgu nukirtęs vieną iš Koizumio pėstininkų, pasižiūrėjau į Nagato, kuri tuščia išraiška įdėmiai spoksojo į šachmatų lentą.

"Klausyk, Nagato, aš vis tiek nesuprantu. Ar Asahina-san tikrai iš ateities?"

Nagato lėtai linktelėjo galva.

"Taip."

"Tačiau man atrodo, kad tarp keliavimo pirmyn ir atgal laiku yra prieštaravimų."

Nes taip ir yra. Jei tarp praeities ir ateities nėra tęstinumo – jei mes nukeliavome trejus metus į praeitį, ten pernakvojome ir atsibudome dabartyje, tada "šiandien", kurioje dabar esame, ir "vakar", iš kurio mes iškeliavome, turėtų būtų skirtingi. Pasekmės tokios, kad aš Haruhi daviau idėją, kurios neturėjau jai duoti, ir tai ją atvedė į Šiaurės gimnaziją, ieškoti visų tų antgamtinių dalykų...... bent jau egzistuoja tokia tikimybė.

Jei nebūčiau nukeliavęs trejus metus į praeitį, galbūt nieko nebūtų nutikę. Vadinasi, tarp praeities ir ateities yra tęstinumas, priešingai, nei anksčiau girdėjau iš Asahinos-san aiškinimų. Nepaisant to, koks esu bukas, bent tiek suprantu.

"Kadangi šioje paradokso teorijoje nėra užbaigtumo, neįmanoma įrodyti, kad joje nėra paradokso."

Ramiai pasakė Nagato, būdama išraiškos, kuri lyg sakytų, kad tokio paaiškinimo pakanka. Tau gal jo ir pakanka, bet aš vis tiek nei velnio nesuprantu. Nagato pakėlė savo šviesų kaklą ir į mane pasižiūrėjo,

"Greitai suprasi."

Po to ji nuėjo į savo įprastą vietą ir sugrįžo į knygų pasaulį. Dabar prabilo Koizumis,

"Yra štai kaip. Šiuo metu tavo bokštas mano karaliui skelbia šachą. Kokia problema... Kur man reikėtų sprukti?"

Tai pasakęs, Koizumis paėmė savo juodųjų karalių... ir ramiausiai įsidėjo į savo švarko kišenę. Po to parodė delną, lyg fokusininkas, atlikęs savo triuką.

"Taigi, ar šiame mano poelgyje yra paradoksas?"

Tarp pirštų sukinėdamas baltųjų bokštą, pagalvojau, kad nežadu vėl būti įtrauktas į pokalbius apie Zen filosofiją, vien tam, kad patenkinčiau Koizumio tuštybę abstrakčioms temoms. Todėl neketinu atsakyti į jo klausimą.

Kad ir kaip būtų – Haruhi be abejonės yra paradoksali būtybė, o tą patį galima pasakyti ir apie visą šį pasaulį.

"Be to, karalius mums nėra labai svarbus. Mums daug svarbesnė yra valdovė."

Padėjau baltųjų bokštą į langelį, kuriame stovėjo juodųjų karalius. Šakutė tarp valdovės ir žirgo.

"...... Nežinau, kas toliau nutiks, bet bent jau tikiuosi, kad tai man nesukels karališko galvos skausmo."

Nagato toliau tylėjo, o Koizumis nusišypsojo ir pasakė:

"Manau, geriausia būtų, jei viskas liktų ramu, o gal tu labiau norėtumei, jog kažkas vis dėlto nutiktų?"

Nusiprunkščiau ir rezultatų lentoje ties savo vardu nupiešiau apskritimą.

Mystérique Sign (Paslaptingasis ženklas)

Kaip ir buvo galima tikėtis, per semestro pabaigos testus Haruhi pagijo iš savo melancholiškos būklės ir vėl pradėjo daryti tai, kad ir ką ji po galais norėjo. Kalbant apie mane, atrodo, kad visas šis išlaisvintas liūdesys, lyg estafetės lazdelė, buvo perduotas į mano rankas, todėl buvau visiškoje kančių viršūnėje. Kiekvienas išdalintas popieriaus lapas privertė mane jaustis vis blogiau ir blogiau. Turbūt savo melancholija aš tiek pat dalinausi su Tanigučiu. Per vidurio semestro testus mes buvome tarytum ginklo broliai, kurie drauge bandė praskristi ties pačia skridimo aukščio riba, ir meldėmės, kad nesudužtumėm, net kai raudonasis susimovimo rašiklis buvo aiškiai mus pagavęs savo radare. Žmogus – tai tik mąstantis gyvūnas, kuris nori, kad šalia jo būtų kas nors, kas bent jau tiek pat kvailas, kaip ir jis. Jei toks šalia yra, gali pasijusti palyginti ramus. Nors antra vertus, priežasties, dėl kurios būtų galima atsipalaiduoti, visiškai nėra.

Vietoje už manęs testą atlikinėjo Haruhi, kuriai kažkodėl visada lieka laisvo laiko. Likus maždaug trisdešimt minučių iki testo pabaigos, buvo galima išgirsti, kaip ji snaudžia ant savo suolo.

Kaip nervina.

Testų metu visų klubų veikla yra sustabdoma, tačiau kadangi Komanda SOS dėl kažkokios priežasties veikia visus metus, nors niekas to ir neprašė, mes toliau tęsėme savo veiklą, lyg tai būtų įprasta diena, taip kaip vakar ir užvakar. Panašu, kad mokyklos nuostatai negalioja Komandos SOS veiklai. Nors tai savaime suprantama, nes jau nuo pat pradžių visas šis reikalas buvo klaida. Ir kadangi mūsų mįslingoji komanda net nėra klubas, ar kažkas panašaus, nėra jokių problemų. Tokie jau tos mūsų Haruhi nuostatai.

Panašiai, kaip praėjusią dieną. Kai jau galiausiai buvau sukaupęs visą valią iš paskutiniųjų pasimokyti, Haruhi tiesiog pačiu tinkamiausiu metu pagriebė mane už rankos ir drauge nusitempė į klubo kambarį.

"Trumpam į tai pažiūrėk!"

Pasakė Haruhi, pirštu rodydama į kompiuterio ekraną, kurį ne taip seniai pagrobė iš kito klubo.

Neturėjau iš ko rinktis, todėl pažiūrėjau. Atvertoje grafikos rengyklėje buvo matyti kažkokios nesuprantamos terlionės. Tai atrodė kaip ratu susisukęs girtas kaspinuotis – gal paveikslėlis, raidės ar kažkokia piktograma. Net nežinojau, ką apie tai galvoti – tarytum tai būtų nupiešta kokio darželinuko.

"Kas čia?"

Atvirai paklausiau.

Haruhi nedelsiant atsakė, nutaisydama savo burną lyg anties snapą,

"Ar ir taip neaišku?"

"Ne-a. Visai neaišku. Šiandieninį moderniosios japonų kalbos testą buvo lengviau suprasti, nei tai."

"Ką tu čia nusišneki? Tas testas buvo toks lengvas, kad net tavo mažoji sesutė būtų gavusi idealų rezultatą!"

Kjonas: "Ne-a. Visai neaišku. Šiandieninį moderniosios japonų kalbos testą buvo lengviau suprasti, nei tai."

Jos žodžiai rimtai pradeda mane nervinti.

"Tai mano Komandos SOS emblema!"

Ji atsakė švytinčiu iš pasididžiavimo veidu, tarytum ką tik būtų atlikusi kažką neįtikėtino.

"Emblema?", paklausiau.

"Taip. Emblema.", atsakė Haruhi.

"Čia? Tai sugebėtų įžiūrėti tik paryčiais namo grįžtantis girtas ofiso tarnautojas, amžinai svajojantis gauti paaukštinimą, ir dėl to ištisus du mėnesius dirbantis kiaurai per naktis ir savaitgalius."

"Nu tai atidžiau pasižiūrėk! Matai, vidury užrašyta 'Komanda SOS', ar ne?"

Na, negaliu užtikrintai sakyti, kad to nematau, tačiau garsiai nesakau, kad užtikrintai nematau, ar čia yra kažkas tokio, ar ne. Na ką, kiek aš čia į krūvą suvėliau neiginių? Jei kas turite laisvo laiko, suskaičiuokit, nes man pačiam nesinori.

"Čia tu turi daugiausiai laisvo laiko! Be to, tu juk vis tiek neisi ruoštis testui."

Tavo žiniai, vos aš prieš akimirką buvau kupinas užsidegimo. Nors, kai dabar pagalvojau, tu visiškai teisi.

"Aš ketinu jį uždėti ant Komandos SOS tinklapio pirmojo puslapio."

Na, taip, mes iš tikrųjų turime tokį daiktą. Vis dėlto, šis gailestį keliantis tinklapis iš viso ir teturi tik pirmąjį puslapį.

"Mes visai nesulaukiame lankytojų. Tai tiesiog nepriimtina! Be to, mes negavom nei vieno paslaptingo elektroninio laiško. Ir vis tik dėl to, kad tu man sutrukdei! Tikėjausi, kad galėsiu žmones pritraukti su tomis erotiškomis Mikuru-čian nuotraukomis."

Visos aistringos tarnaitės Asahinos-san nuotraukos – mano! Su niekuo neketinu jomis dalintis. Tai garantuotai vienas tų dalykų, kurių šiame pasaulyje vien už pinigus nenusipirksi.

"Tu gal ir sukūrei tinklapį, bet jis laaaabai nuobodus, ar nesutinki? Jame visai nėra nieko įdomaus. O tada pagalvojau, 'Kodėl įdėjus ką nors panašaus į Komandos SOS simbolį?'"

Tik greičiau mesk tą durną tinklapį iš interneto. Man gaila tų žmonių, kurie per klaidą į jį pateko. Kadangi jame nėra jokio turinio, ten nėra ką atnaujinti. Jis turi tik užrašą, "Sveiki atvykę į Komandos SOS namų puslapį!", elektroninio pašto adresą ir apsilankymų skaitiklį. Tas skaitiklis nepasiekęs net triženklio skaičiaus ir panašu, kad devyniasdešimt procentų tų apsilankymų buvo Haruhi.

Žiūrėdamas, kaip naršyklės lange pasikrauna Haruhi atvertas savadarbis tinklapis, paklausiau,

"Kodėl tau nerašius veiklos žurnalą? Juk tai vadės darbas aprašyti planus ir pasiekimus. Net erdvėlaivio kapitonas veda laivo žurnalą..."

"Jokiu būdu, žiauriai vargintų!

Na taip, mane tai irgi vargintų. Jei man reikėtų apibūdinti čia praleistą dieną, galėčiau rašyti tik apie tai, kokią knygą skaitė Nagato, kaip žaidžiant Gomoku laimėjau prieš Koizumį, kaip Asahina-san, kaip ir kasdien, buvo miela, ir kaip Haruhi tyliai sėdėjo užčiaupta burna! Užrašius tokius neypatingus dalykus, abejoju, kad kam nors tai būtų bent kiek įdomu. Taigi, neketinu daryti nieko, kas man nesuteiks malonumo.

"Gerai, Kjonai. Padaryk taip, kad šis simbolis pasirodytų pirmajame tinklapio puslapyje."

"Pati užsidėk."

"Aš nežinau kaip!"

"Tai sužinok. Vien kitus visur varinėdama niekada neišmoksi."

"Aš vadė! Vadės darbas yra vadovauti. Be to, jei viską daryčiau už jus, jūs visai neturėtumėt darbo, ar ne? Kartais bent biški pasinaudok ir savo galva. Niekur nenueisi, jei darysi tik tai, kas tau liepta."

Tai tu man liepi tai daryti ar nedaryti? Apsispręsk pagaliau. Kalbėk aiškia ir suprantama japonų kalba.

"Tu tik daryk greičiau! Negalvok, kad šitaip žaisdamas žodžiais mane išdursi. Turėtum būti dėkingas, kad turi tiek pat laisvo laiko, kiek graikai iki Mūsų Eros metų. Nagi, judinkis!"

Kuo ilgiau klausiausi Haruhi balso, kuris skambėjo taip nervinančiai, lyg garsiai karksinčios varnos prieš pat aušrą, tuo labiau man pradėjo skaudėti ausis, todėl nenoriai atvėriau HTML redaktorių, paėmiau meistrės dailininkės Haruhi šedevrą, kuris atrodė lyg būtų nupieštas per daug laisvo laiko turinčio mažvaikio, sumažinau iki tinkamo dydžio, įklijavau į failą ir, nieko daugiau nekeitęs, viską nusiunčiau į serverį.

Kad patikrinčiau, naršyklėje paspaudžiau 'atsiųsti iš naujo'. Taip, regis, beprasmė Komandos SOS emblema jau paliko pėdsaką interneto pasaulyje. Paskubomis žvilgtelėjau į apsilankymų skaitiklį ir, kaip ir tikėjausi, skaičius vis dar buvo dviženklis. Na, butų tik geriau, jei daugiau niekas, išskyrus Haruhi, nebematytų šio tinklapio. Nenorėčiau, kad kas nors sužinotų, jog aš sukūriau tą šlykštų tinklapį.

Pasibaigus šiandienos veiklai, į pabaigą galop atėjo ir pirmasis semestras, o taip pat ir tos dienos, kurios man sukėlė melancholiją. Nuo rytojaus prasideda trumpa poilsio akimirka, vadinama didžiu "testų pertraukos" pavadinimu. Šis pasiruošiamasis laikotarpis truks iki vasaros atostogų ir tai taip pat laikas, kai mokytojai raudonu rašikliu mano testų lapuose atsakymus pažymi neteisingais.

Bliamba, kaip nervina.

Jausdamasis tiek nusiminęs, tiek susierzinęs, neturėjau iš ko rinktis ir kojomis save nuvilkau iki Komandos SOS vadaviete paversto Literatūros klubo kambario. Ten bent jau galėsiu paspoksoti į Asahiną-san ir gauti sau bent šiek tiek paguodos.

Knygą tyliai skaitanti Nagato, kvailai besišypsantis ir su savimi šogį bežaidžiantis Koizumis, Asahina-san, kuri mūsų laukia vilkėdama tarnaitės kostiumą, Haruhi, kuri sako, tauškia, klykia ir šaukia kokias nors nesąmones ir galiausiai aš, kuris privalo klausytis tų varginančių žodžių; pastarosiomis dienomis tai mums buvo nusistovėjusi tvarka.

Be to, pastaruoju metu niekas nesidėjo, todėl man jau pradėjo atrodyti, kad taip buvo nuo pat pradžių.

Jausdamasis lyg grimzčiau į neviltį, pasibeldžiau į duris. Visiškai tikėdamasis išgirsti čiulbantį Asahinos-san balselį, sakant "Taip~?", iš už durų vietoj to sulaukiau,

"Užeikit!"

Tai buvo nerūpestingas Haruhi balsas, o kai įėjau į vidų, ją vienintelę ir tepamačiau. Užsidėjusi alkūnes ant vadės stalo ji kažką darė su kompiuteriu, kurį šantažu įsigijo iš Kompiuterių klubo.

"Hm... čia tik tu?"

"Juki čia irgi yra."

Žinoma, Nagato atsivertusi knygą sėdėjo stalo kamputyje, kaip visada keldama įspūdį, kad ji pavirto į statulą. Ji lyg šio kambario priedas, todėl jos visai nebūtina priskaičiuoti. Ji nebuvo priversta įstoti į Komanda SOS ir oficialiai vis dar yra Literatūros klubo narė. Bet, manau, vis tiek turėčiau pasitaisyti.

"Hm... čia tik tu ir Nagato?"

"Teisingai, kas nors nepatinka? Jei turi nusiskundimų, norėčiau juos išgirsti, vis dėlto, aš juk vadė."

Jei išvardinčiau savo turimus nusiskundimus dėl tavęs, sąrašas visiškai užpildytų abi A4 formato lapo puses.

"Čia aš turėčiau būti nusivylusi. Dėl to, kad pasibeldei, buvau įsitikinusi, kad pas mus atėjo klientas. Baik mane taip painioti, aišku?"

Aš tiesiog būnu atsargus, kad neužklupčiau Asahiną-san persirenginėjant. Ta žavinga neatsargi mergina kažkodėl negali prisiminti, kaip užsirakinti duris.

Ir kaip suprast tuos klientus? Kokie dar klientai eitų į šitą kambarį?

Haruhi su panieka į mane pasižiūrėjo.

"Tu neprisimeni?"

Nenoromis sudrebėjau. Juk ji nekalba apie tai, kas nutiko per Tanabatą prieš trejus metus?

"Reiškia, tu tai padarei! Ir net negavęs mano leidimo!"

Apie ką ji kalba?

"Tu prikabinai tą skelbimą ant klubų pastato skelbimų lentos."

A, tai. Iš palengvėjimo atsidusau.

Kad bent kažkaip įtikinčiau mokinių tarybą pripažinti Komandą SOS, padariau keletą netikrų klubo veiklos planų. Įsitikinus, kad apie paslaptingus dalykus medžiojančią komandą nebus net svarstoma, nusprendžiau mokinių tarybai duoti paraišką, leisti Komandai SOS toliau veikti kaip savotišku visų galų konsultacijų centru. Vis dėlto, viskas baigėsi nusivylimu – išgirdęs tokią nesąmonę klubų vykdomasis komitetas tiesiog nepaisė į mus dėmesio.

Kad apie mus paskelbčiau, aš jau buvau ranka padaręs tą skelbimą. Nelabai prisimenu, ką jame užrašiau, bet tikriausiai kažką panašaus į "Visiems suteikiame konsultacijas". Kadangi jau buvau pasivarginęs jį padaryti, nusprendžiau prikabinti ant skelbimų lentos ir pažiūrėti, kas nutiks. Net jei ir būtų tokių, kurie jį pamatų, labai abejoju, jog atsiras tokių pamišusių, kad savo problemų eitų aptarti su Komanda SOS. Regis, tai iš tikrųjų buvo tiesa, nes šiuo metu neturime jokių klientų, kas man visiškai tinka.

Tačiau jei Haruhi tai prisiminė, reiškia, ji iš tikrųjų tikėjosi, kad kažkas ateis? Turiu kuo greičiau keliaut namo, nors antra vertus, manau, būtų buvę dar geriau, jei šiandien čia būčiau iš viso nepasirodęs. Jei pas mus ateis mokinys su labai keista problema, užvirs grynas pragaras.

Kol svarsčiau šią dilemą, Haruhi, ratais makaluodama pele, pasakė,

"Tiek to, ateik čia pažiūrėt. Kažkas keista. Atrodo, kad kompiuteris sugedo."

Pasižiūrėjau pro Haruhi petį. Ekranas nenoriai demonstravo mūsų Komandos SOS tinklapį. Vis dėlto, jis nežymiai skyrėsi nuo to, kurį sukūriau aš. Emblema, kuri buvo iškeverzota nerangios Haruhi rankos, buvo išsikraipiusi, lyg būtų susiliejusi, o apsilankymų skaitiklis ir antraštė buvo tiesiog pradingę. Pabandžiau jį iš naujo užkrauti, tačiau niekas nepasikeitė. Vaizdas atrodė neįprastai, tarytum būtų padengtas keistos pikselių mozaikos.

"Kaltas ne kompiuteris. Turbūt kažkas nutiko serveryje esantiems failams."

Nežinau visų interneto subtilybių, tačiau bent jau esamą padėtį supratau. Kompiuteryje buvusiose failų kopijose viskas atrodė normaliai.

"Nuo kada taip buvo?"

"Nežinau. Praėjusias porą dienų tikrinau tik elektroninį paštą, o puslapyje nesilankiau. Jis šitaip atrodė, kai šiandien pasižiūrėjau. Kur galėčiau dėl to pasiskųsti?"

Skųstis visai nereikia, viskas lengvai pataisoma. Iš Haruhi rankos paėmiau pelę ir nusiunčiau atsarginius tinklapio failus į serverį, perrašydamas tokį pat pavadinimą turinčią informaciją. Tada pabandžiau perkrauti.

"Hmm?"

Puslapis išliko netaisyklingas. Pakartojau tai keletą kartų, tačiau rezultatas nesikeitė. Atrodo, kad pasigavau 'negalėjimo valdyti kompiuterį' ligą.

"Juk keista, ar ne? O gal čia tų mano girdėtų hakerių ar krakerių darbas?"

"Negali būti." atsakiau. Sunku įsivaizduoti, kad būtų tiek daug laisvo laiko turintis žmogus, kuris įsilaužtų į tinklapį, kurio niekas nelanko ir kuris net neturi jokių nuorodų. Tai tikriausiai kažkokia klaida.

"Kaip nervina! Galbūt kažkas prieš Komandą SOS vykdo kiberterorizmą? Kas tai galėtų būti? Jei tik surasiu tą žmogų, be teismo nubausiu 30 dienų viešųjų darbų!"

Patraukiau akis nuo nirštančios Haruhi ir pasisukau link Nagato, kuri atrodė, lyg vilkėtų su aplinka susiliejantį kamufliažą. Pagalvojau, "Galbūt ji tai kažkaip padarė?". Be vargo galėjau įsivaizduoti tai, kaip nepriekaištingai Nagato galėtų naudotis kompiuteriu, nors ir niekada nesu matęs, kad ji juo naudotųsi. Tiksliau sakant, vargu, ar aš iš viso esu matęs ją darant kažką kitą nei skaitant knygą.

Pasigirdo beldimas į duris.

"Užeikit!"

Išgirdus Haruhi atsakymą, durys atsidarė ir tarpduryje pasirodė Koizumis. Ir, kaip visada, su ta savo perdėtai žėrinčia šypsena,

"O, kaip neįprasta. Asahina-san dar nepasirodė?"

"Antramečiai turi daugiau testų, ar ne?"

Mums, pirmamečiams, tai buvo paskutinė semestro diena, todėl mes turėjome tik tris pamokas. Viskas būtų buvę gerai, jeigu būtume iš karto išėję namo, kokių galų mes visi renkamės šitoj vietoj? Nejaugi aš turiu tiek mažai draugų? Ak taip, Haruhi, kodėl lyg "tsukkomi" už beldimąsi taip pat neužsipuoli ir Koizumio?

Koizumis ant stalo pasidėjo savo krepšį, iš spintelės išsitraukė kiniškų šaškių lentą ir pasuko akis link manęs, jomis kviesdamas mane drauge pažaisti. Pakraipiau galvą. Koizumis tik gūžtelėjo pečiais ir pradėjo žaisti vienas.

Kaip dabar norėčiau Asahinos-san arbatos...

Tuk, tuk.

Vėl nuskambėjo beldimo garsas. Šiuo metu aš sėdėjau priešais vadės stalą, grumdamasis su FTP klientu. Už manęs stovėjo Haruhi, kuri be perstojo į mane svaidė savo klaidinančias ir padrikas idėjas, o po to į tuos absurdiškus reikalavimus versdavo dar kažką atsakyti. Taigi, tas beldimas į duris man skambėjo išgelbėjimo varpai.

"Užeikit!

Vėl garsiai pareiškus Haruhi, durys atsidarė. Sprendžiant iš įvykių sekos, tai tikriausiai buvo Asahina-san.

"A... atsiprašau, kad pavėlavau."

Nuolankiai atsiprašydama pasirodė ji, besparnė angelė, tai galėjo būti ne kažkas kitas, o tik Asahina-san.

"Man iki ketvirtos pamokos buvo testai......"

Pasakiusi šį pasiteisinimą, kurio jai net nebuvo būtina sakyti, ji lyg dėl kažko dvejodama užgaišo prie durų. Ji kažkodėl nesiryžo eiti į vidų ir droviai pasakė,

"Na, em... noriu pasakyti..."

Mūsų visų akys buvo nukreiptos į Asahiną-san. Kai ji pastebėjo, kad į ją žiūri net Nagato, Asahina-san krūptelėdama atsitraukė, o po to, lyg sukaupusi drąsą, tęsė.

"A, am... Aš atvedžiau klientę."

Ta klientė buvo vardu Kimidori Emiri-san, antrametė, kuri kėlė drovios ir grakščios merginos įspūdį.

Dabar ji sėdėjo nepakeldama veido ir žiūrėjo į Asahinos-san jai įpiltą arbatą. Šalia jos, ant gretimos kėdės sėdėjo pati Asahina-san, tarytum būtų jos palyda. Kaip ir galėjau numatyti, ji nepersirengė savo tarnaitės kostiumą. Gaila.

"Tai ką," pasakė Haruhi, nutaisydama interviu imančios žurnalistės veidą, sukiodama tarp pirštų rašiklį ir spoksodama į dvi merginas priešais ją, tarytum priešų fronto liniją, arogantišku balsu pasakė, "Nori pasakyti, kad nori, jog mūsų Komanda SOS ieškotų tavo pradingusio vaikino?"

Užsidėjusi rašiklį ant viršutinės lūpos, Haruhi sukryžiavo savo rankas, tarytum būtų susimąsčiusi. Vis dėlto, aš tai puikiai supratau – jai tiesiog darėsi sunku nepradėti juoktis.

Kaip taip gali būti? Nepaisant viso to mano optimizmo, kad niekas neateis, štai ir mūsų pirmoji klientė. Tokioje situacijoje Haruhi iš džiaugsmo tikriausiai norėtų net pradėti šokinėti.

"Taip"

Pasakė Kimidori-san, tarytum kalbėtų savo puodukui.

Užsidėjusi rašiklį ant viršutinės lūpos, Haruhi sukryžiavo savo rankas.

Aš, Nagato ir Koizumis situaciją stebėjome iš šalies. Sėdėdama priešais dvi antrametes, Haruhi tęsė,

"Hmm."

Ji dirbtinai suniurnėjo ir žvilgtelėjo į mane.

Aš pasipiktinau savimi. Man jokiu būdu nereikėjo daryti to nelemto skelbimo! Ką aš jame galėjau užrašyti? "Ateikite pas mus su savo problemomis – mes padėsime, kai niekas kitas negalės". Kažką tokio? Nors juk nėra jokio skirtumo, man net į galvą neatėjo, kad atsiras mokinys, kuris palaikys tai rimtu dalyku; nejaugi aš mąstau nenormaliai?

Kad ir kaip bebūtų, Kimidori-san perskaitė tą skelbimą ir panašu, kad iš tikrųjų apsiriko, jog Komanda SOS buvo kažkoks visų galų problemų konsultavimo dalykas ar neįprastųjų darbų grupė. Na taip, akivaizdu, kad ji viską suprato tiesiogine prasme. A, pagaliau prisiminiau; mano išgalvotos veiklos turinys buvo – "suteikti visokias konsultavimo paslaugas žmonėms, susidūrusiems su kokiomis nors problemomis mokykloje ir aktyviai prisidėti prie visuomeninės veiklos". Nors šiuo metu nei vieno iš šių dalykų negalima susieti su Komanda SOS. Neskaitant beisbolo turnyro sutrikdymo, mes iš viso nieko nedarėme.

Vis dėlto, atsitiktinai pamačiusi mano parašytą skelbimą, Kimidori-san sužinojo apie mūsų egzistavimą, apie mus pasiklausinėjo Asahinos-san, kuri taip pat buvo antrametė, ir drauge su ja atėjo čia. Panašu, kad taip ir buvo.

Taigi, kokios tavo problemos?

"Jis jau daug dienų neateina į mokyklą."

Kimidori-san nepasižiūrėjo niekam į akis ir kalbėdama toliau įdėmiai spoksojo į savo arbatos puoduko kraštą.

"Nors jis retai praleidžia pamokas, jis neatėjo net per testų dienas. Tai pernelyg keista."

"Ar bandei jam skambinti?", paklausė Haruhi. Jos burna nustojo atrodyti lyg ji tuoj ims juoktis ir pradėjo kramtyti savo rašiklio galą.

"Taip, tačiau jis neatsiliepia nei savo mobiliu, nei namų telefonu. Kai nuėjau pas jį į namus, durys buvo užrakintos ir niekas neatėjo man jų atidaryti."

"Hu-hu-humm."

Žmogus, kuris džiaugiasi kito žmogaus nelaime, yra tiesiog niekam tikęs, tačiau Haruhi skleidė tokią džiugią aurą, jog atrodė, kad bet kurią akimirką ji ims ir uždainuos. Trumpai tariant, šis žmogus baisiau nei niekingas. Quod Erat Demonstrandum [liet. tai ir norėta įrodyti]

"O kaip dėl tavo vaikino šeimos?"

Kimidori-san toliau kalbėjo su savo arbata. Tikriausiai toks jos būdas, jai sunku kalbėti, žiūrint kitam į akis.

"Anksčiau girdėjau, kad jo tėvai išsikraustė į užsienį. Nežinau, kaip su jais susisiekti."

"Ė? Užsienį? Gal Kanadą?", paklausė Haruhi.

"Ne. Jei neklystu, į Hondūrą."

"Ho-ho~. Hondūrą, hm. Aišku."

Kas čia tau aišku? Abejoju, ar iš viso žinai, kur jis yra. Am... kažkur žemiau Meksikos?

"Neatrodo, kad jis būtų savo bute. Net kai nuėjau pas jį vėlai vakare, butas buvo visiškai tamsus. Aš susirūpinusi."

Kimidori-san tai pasakė kažkaip abejingai ir abejomis rankomis užsidengė veidą. Suspaudusi lūpas, Haruhi atsakė,

"Mm. Suprantu, kaip tu jautiesi."

Įžūli melagė. Tu net per nago juodymą nesupranti, kaip jaučiasi įsimylėjusi mergina.

"Ką gi, stebina tai, kad atėjai būtent pas Komandą SOS. Pirmiausia, kokia tavo priežastis?"

"Jis dažnai minėjo šį klubą, todėl prisiminiau."

"Hm? O kas tavo vaikinas yra?"

Haruhi paklausus, Kimidori-san sumurmėjo jo vardą. Man jis atrodė labai jau kažkur girdėtas, nors ir nebuvo mano pažįstamo. Haruhi irgi suraukė antakius.

"Kas jis toks?"

Švelniu lyg vėjo dvelksmas balsu, Kimidori-san atsakė.

"Jis sakė, kad jis buvo Komandos SOS kaimynystėje..."

"Kaimynystėje?"

Haruhi pakėlė savo akis į lubas. Kimidori-san, nepasižiūrėdama niekam į akis, pasisuko link manęs ir Asahinos-san, kurių galvos buvo palinkusios į šoną, tada į Koizumį ir Nagato, o po to sugrįžo prie savo arbatos puoduko.

"Jis Kompiuterių klubo prezidentas."

Galop pasakė ji.

Visiškai apie jį pamiršau. Ar tai tas pats vargšelis prezidentas iš aukštesnės klasės? Tas, kurį nufotografavau seksualiai priekabiaujant prie Asahinos-san (prieš jo valią), ir tas, iš kurio, pasinaudojusi šia dingstimi, Haruhi įsigijo jų naujausio modelio kompiuterį (vėl, prieš jo valią) ir, taip, tas pats, kuris su ašaromis akyse netgi buvo priverstas prijunginėti kompiuterio laidus. Nors antra vertus, juk nėra ko jo gailėtis, ar ne? Turėti tokią geraširdę merginą – tai daugiau nei lygiavertis atlygis už visus jo nuostolius. Kai dabar pagalvoju, kažin, kur dabar dulkes renka ta vienkartinė kamera?

"Gerai, supratau!", pasakė Haruhi, lengvai priimdama šią užduotį, "Mes kaip nors tuo pasirūpinsime. Kimidori-san, tau pasisekė! Kadangi tu esi mūsų pirmoji klientė, mes tavo problemą išspręsime nemokamai!"

Kas čia per mokyklinė veikla, jeigu ketini pulti iš žmonių pinigus? Visgi, ar tai tikrai bent jau užduotis? Galbūt tas prezidentas tiesiog pavirto į hikikomorį? Nežinau, kaip ten yra iš tikrųjų, tačiau nesuprantu, kaip jis gali skųstis, kai turi tokią jį mylinčią merginą, kaip Kimidori-san? Manau, geriausia jį palikti vieną – pats atsigaus.

Žinoma, garsiai to nepasakiau. Kimidori-san ant lapelio paliko savo vaikino adresą ir eidama, lyg įsikūnijusi šmėkla, paliko klubo kambarį.

Palaukiau, kol iš koridoriaus sugrįš jos palydėti nuėjusi Asahina-san, ir pasakiau,

"Ei, ar tikrai gerai, kad taip lengvai priėmėme užduotį? Ką darysi, jei nesugebėsim išspręsti?"

Vis dėlto, Haruhi, būdama puikios nuotaikos, tarp pirštų apsuko rašiklį ir pasakė,

"Sugebėsim. Tas prezidentas garantuotai tiesiog slepiasi, sirgdamas dviem mėnesiais pavėlavusia gegužės liga. Mes paprasčiausiai nueisime į prezidento butą, porą kartų duosim per ausį ir ištempsim lauk. Tiesiog lengviau būti negali!"

Atrodo, ji kalba rimtai. Na, aš juk irgi panašiai galvoju.

Paklausiau Asahinos-san, kuri mums vėl įpylė arbatos.

"Ar Kimidori-san artima tavo draugė?"

"Ne, aš su ja niekada anksčiau nekalbėjau. Ji mokosi gretimoje klasėje, todėl ją sutinku tik per sujungtas pamokas."

Ar nebūtų buvę geriau, jei ji būtų apie tai pasakiusi mokytojams arba policijai, nei ėjusi konsultuotis pas mus? Ne, galbūt ji tai jau padarė, tačiau į ją nekreipė dėmesio, todėl ji kreipėsi į Asahiną-san. Matyt, taip ir buvo.

Niekur neskubėdami mes tyliai gėrėme arbatą. Haruhi buvo nepagrįstai pakilios nuotaikos, atrodydama, jog galvoja apie tai, kaip priims vis didesnes ir didesnes užduotis, o po to jas be vargo išspręs. Visgi, liūdina tas faktas, kad iki pirmojo semestro pabaigos liko visai mažai laiko, o turint galvoje dabartines aplinkybes, tikėtina, kad bus paskelbtas Antrasis Skrajučių Dalinimo Vajus. Meldžiu tave, pamiršk tai.

Nagato su garsiu dunkstelėjimu užvertė savo knygą, ir, kaip pasakytų Haruhi, mes pradėjome savo tyrimą.

Prezidento savarankiškoji buveinė buvo vieno kambario butas. Sprendžiant iš vietos, tikriausiai čia dauguma gyveno studentai. Trijų aukštų pastatas, nei geras, nei blogas, taip nudažytas, jog buvo sunku pasakyti, ar jis buvo naujas, ar senas. Jo išvaizda buvo išskirtinai normali. Visiškai paprastas.

Rankoje laikydama raštelį su ant jo užrašytu adresu, Haruhi nulėkė laiptais aukštyn, tuo tarpu kiti trys ir aš tylėdami nusekėme paskui jos vasarišką jūreivės uniformą.

"Čia, ane?"

Haruhi pasitikslino ant lentelės šalia durų užrašytą pavardę. Užrašas plastikinėje lentelėje sutapo su Kimidori-san pasakyta jos vaikino pavarde.

"Kaip jas mums dabar atidaryti...?"

Keletą kartų patampiusi už durų rankenos, Haruhi paspaudė komunikatoriaus mygtuką. Žinai, turėtum daryti atvirkščiai!

"O gal galėtume įeitume per balkoną kitoje pusėje? Jeigu išdaužtumėm stiklą, turėtumėm patekti į vidų, ar ne?"

Galiu tik tikėtis, kad ji juokauja. Šis kambarys trečiame aukšte, o mes ne gauja paauglių plėšikų. Kol kas neturiu jokio noro gauti teistumą.

"Tiesa... Tada einam pas namo valdytoją ir pasiskolinam raktą. Jeigu pasakysim, kad mes jo draugai, kurie esame dėl jo susirūpinę, jis jį mums paskolins."

Apsimesti kitų žmonių drauge – tiesiog tavo talentas. Vis dėlto, kodėl, nors ir gyvena vienas, tas klubo prezidentas savo merginai nepadarė rakto kopijos? Čia tas pats, lyg nusipjauti baklažano stiebą, o patį vaisių išmesti.

Ka-čik

Pasisukau link to šalto garso – ten tylėdama stovėjo Nagato ir laikė už durų rankenos.

"............"

Nagato įdėmiai į mane žiūrėjo akimis, lyg skystas helis. Tada ji lėtai patraukė už durų ir priešais mus atsivėrė įėjimas į butą. Viduje oras buvo tvankus, tačiau dėl kažkokios priežasties drauge su juo pajaučiau tarp mūsų kojų sklandantį šaltį – o gal taip tik man atrodė.

"O."

Haruhi akys iš nuostabos išsipūtė, o jos burna pusiau atsivėrė.

"Jos buvo atrakintos? Nepastebėjau. Na, tada ir gerai. Nagi, eime. Jis tikriausiai slepiasi po lova, todėl visi einam, sugaunam jį ir ištempiam laukan! Jei blogiausiu atveju jis smarkiai priešinsis, galit jį užmušti – pamurdysim jo galvą į vašką, o tada gražinsime klientei."

Regis, ji nejaučia nei atomo kaltės už tai, kad pagrobė jo kompiuterį. Priešingai nei Salomėja iš to vaidinimo, ji net nepasivargins į kažką įdėti jo galvą.

Būdama puikios nuotaikos Haruhi sugrūdo mus į vidų. Įėję pamatėme, kad vieno kambario bute gyventojų nebuvo. Net nei vieno tarakono. Haruhi apsižvalgė vonioje, o po to pasižiūrėjo po lova, tačiau jokių žmogaus buvimo ženklų niekur nerado. Šis kambarys turėjo ne daugiau nei ketvirtadalį Nagato svetainės pločio, tačiau palyginus su ta niūria jos tuštuma, čia gyvenimo lygis buvo keturis kartus didesnis. Vienas šalia kito stovėjo knygų lentyna, spinta, rašomasis stalas, kuris labiau atrodė kaip žemas svetainės stalas, ir ant jo padėtas kompiuteris. Per atvirą langą apžiūrėjus balkoną, įsitikinome, kad be skalbimo mašinos jame nebuvo daugiau nieko.`

"Kaip keista..."

Šokinėdama ant lovos Haruhi pakraipė galvą, negalėdama patikėti.

"Buvau įsitikinusi, kad jis bus kur nors kambario kampe susirietęs į kamuoliuką susiėmęs su kelių. Gal jis išėjęs į parduotuvę? Kjonai, ar žinai kokią nors vietą, į kurią pabėga hikikomoriai?"

Tai ką, jau nuspręsta, kad Kompiuterių klubo prezidentas yra hikikomoris? Galbūt jis kelionėje po Centrinę ir Pietų Ameriką? O gal jis rimtai slepiasi? Prieš čia ateinant mums reikėjo apie tai pasiklausinėti jo klasės auklėtojo.

Kol apžiūrinėjau knygų lentynoje sudėtas su kompiuteriais susijusias knygas, kažkas netikėtai iš nugaros mane patempė už marškinių.

"............"

Nagato be jokios veido išraiškos žiūrėjo į mane. Jos smakras trūkčiojo. Ar ji norėjo man kažką pasakyti?

"Turėtume iš čia eiti."

Man tyliai sušnabždėjo Nagato. Tai pats pirmas kartas, kada šiandien girdėjau jos balsą. Haruhi ir Asahina-san to nepastebėjo, tik Koizumis pasilenkė prie mano ausies.

"Aš taip pat tokios nuomonės."

Nekalbėk tokiu rimtu tonu, varai man šleikštulį. Koizumio išraiška suminkštėjo, o jo lūpoms priverstinai nusišypsojus, jis tęsė.

"Šiame kambaryje aš jaučiu keistą nejaukumą. Jis panašus į man jau pažįstamą jausmą. Nors tik panašus ir iš esmės skiriasi, tačiau..."

Nei truputėlį nesivaržydama, Haruhi atsidarė šaldytuvą, "Radau Varabi-moči! Tik vakar pasibaigęs galiojimo laikas. Vis tiek nueitų veltui, todėl suvalgom!", pasakė, atplėšdama jo įpakavimą, ir privertė besiblaškančią Asahiną-san pirmai patikrinti abejotiną to pyragaičio šviežumą.

Aš taip pat prabilau tyliu balsu.

"Panašus į ką?"

"Uždarąją Erdvę. Šis kambarys turi panašų į jos kvapą. Ne, "kvapas" būtų tik metaforiškas apibūdinimas. "Lytėjimas" taip pat tinka... na, iš esmės, šio jausmo net neapima penki jutimai."

"Tu ką, esperas?", iš įpročio vos neatsakiau kaip tsukkomi, tačiau susilaikiau. Vis dėlto, jis iš tikrųjų ir yra esperas.

Nagato sumurmėjo balsu, kuris vargiai bent suvirpino orą.

"Egzistuoja dimensinė klaida. Vyksta fazių transformacija."

Viską supratau.

Ar bent jau norėjau taip pasakyti. Jei Nagato netikėtai prabils tokiu tonu, tarytum mes būtume užpulti, aš tikriausiai iš baimės vietoje sustingčiau, todėl savo labui geriau patylėsiu. Ech...

Bet kokiu atveju, mus geriausia būtų kuo greičiau iš čia nešdintis. Linktelėjęs Nagato ir Koizumiui, pasisukau link tuo metu Varabi-moči ryjančios Haruhi.

Visiems palikus butą, Haruhi paskelbė, kad dėl alkio priežasčių šiandien mes jau laisvi, ir viena išskubėjo namo. Kimidori-san užduotis buvo akimirksniu užmiršta, "Anksčiau ar vėliau kaip nors išsispręs!", ir pareiškus šį neatsakingą teiginį, visos jos su užduotimi susijusios mintys buvo sustabdytos, o šiandieniniai reikalai tiesiog pradingo ore.

Atrodo, kad jai jau nuobodu.

Haruhi nebuvo vienintelė, kuri buvo dar nepapietavusi, tačiau visiems išsiskyrus aš tik apsimečiau, kad taip pat išėjau, ir neramiai palaukęs maždaug dešimt minučių, antrą kartą sugrįžau prie to klubo prezidento namo.

Kiti trys komandos nariai manęs jau laukė. Vaikščiojanti enciklopedija, nežemiškoji ateivė ir diskutuoti mėgstantis, visažinio požiūrį turintis, neaiškios kilmės šunsnukis esperas. Vis dėlto, Asahina-san negalėjo manęs nepaklausti,

"Am... Kas nutiko? Kodėl paprašei, kad Suzumijai-san nepastebėjus mes vėl susirinktume...?"

Ji į mane pasižiūrėjo sutrikusia išraiška. Žvilgtelėjus į Nagato ir Koizumį, mano nerimas tik dar labiau sustiprėjo. Atrodo, kad manęs labiausiai laukė Asahina-san. Bent jau norėčiau taip galvoti.

"Atrodo, kad šitie du kažkodėl susirūpinę dėl to kambario, kuriame prieš tai buvome." atsakiau. "Ar ne?"

Besišypsantis ir neišraiškingasis asmuo man linktelėjo tuo pačiu metu.

"Manau, jog tai suprasite, kai tik atgal ten sugrįšime. Tiesa, Nagato-san?"

Nieko neatsakiusi, Nagato pradėjo eiti. Mes nusekėme jai iš paskos. Užlipusi laiptais ir žingsniais net nesukėlusi jokio garso, Nagato tylėdama atsidarė prezidento buto duris ir tyliai nusimovusi savo batus, nuėjo į kambario vidurį.

Vieno kambario butas, kuris ir taip buvo nelabai erdvus, vien dėl keturių išsirikiavusių žmonių buvo visiškai pilnas.

"Šiame kambaryje", Nagato pradėjo kalbėti, "ribotų sąlygų režime yra autonomiškai atsiradęs lokalizuotas, nekorozinis, asinchroniškos erdvės susijungimas."

............

Mes kurį laiką palaukėme, bet, regis, tai buvo vienintelis paaiškinimas. Jei kalbi frazėmis, kurių žodžius tarytum atsitiktinai pastebėjai žodyne ir dabar čia sukrovei, aš, kuris nuturi jokio žodyno, esu bejėgis.

"Aš čia jaučiu panašų jausmą į uždarąją erdvę. Vis dėlto, jos kilmės šaltinis yra ne Suzumija-san, nes ši erdvė kažkodėl turi kitokį kvapą."

Pasakė Koizumis, tarytum papildydamas Nagato. Esat puiki porelė. Jums reikėtų susitikinėti. Galėtum Nagato pamokyti kitų užsiėmimų nei skaitymas.

"Apie tai aš pasvarstysiu vėliau. Vis dėlto, šiuo metu yra šis tas, ką turime padaryti. Nagato-san, ar ši nenormali erdvė kalta dėl prezidento dingimo?"

"Taip."

Nagato pakėlė vieną ranką ir ištiesė priešais save, tarytum atremtų ją į orą.

Man per stuburą perbėgo nemalonus jausmas ir davė signalą smegenims. Galbūt man reikėjo sušukti, "Palauk!". Tačiau man net nespėjus ištarti šiuos du žodžius, Nagato kažką sumurmėjo balsu, lyg dvidešimt kartų greičiau į priekį sukama kasetė, ir, vos po akimirkos, kambarys priešais mano akis sumirgėjo ir pasikeitė.

"Kjaa-!?"

Asahina-san pašoko ir tvirtai abejomis rankomis apsikabino mano kairiąją ranką. Vis dėlto, visai neturėjau laiko pasimėgauti šiuo ilgai lauktu jausmu, nes pats beviltiškai bandžiau išsiaiškinti savo buvimo vietą.

Taigi... Aš vos prieš akimirką buvau susigrūdęs ankštame klubo prezidento vieno kambario bute. Garantuotai ne tokioje keistoje vietoje, kaip ši. Aš atsidūriau plačioje, plokščioje erdvėje, kurioje sklandė gelsvas rūkas, dėl kurio net nesimatė horizonto. Kas mane atgabeno tokią vietą?

"Išanalizuotas pašalinis kodas. Ši erdvė yra peržengusi įprastosios erdvės ribas. Ji tiesiog išsiderinusi."

Paaiškino Nagato. Na, juk ji vienintelis žmogus, kuris sugebėtų padaryti kažką panašaus? Koizumis, kuris vienintelis sugeba palaikyti su ja pokalbį, pasakė,

"Nepanašu, kad tai būtų Suzumijos-san uždaroji erdvė."

"Ji klaidinančiai panaši. Vis dėlto, dalis šios erdvės duomenų yra informacijos atliekos, kurių šaltinis yra Suzumija Haruhi."

"Koks jų kiekis?"

"Nežymaus lygio. Ji tiesiog buvo viso to priežastimi."

"Aišku. Štai kaip yra."

Mudu drauge su Asahina-san puikiai jaučiamės, nepriklausydami šiam pokalbiui. Aš nei truputėlį neprieštarauju. Iš tikrųjų, net esu dėkingas. Nors antra vertus, būčiau dar dėkingesnis, jei galėtume grįžti į mūsų ankstesnį pasaulį.

Į mane įsikabinusi, Asahina-san baikščiai žvalgėsi aplink. Atrodo, kad ši erdvė jai buvo taip pat dar neregėta. Kaip ir man; žvalgydamasis aplink, akimis tiesiog blaškiausi į visas puses. Nors ir galiu čia kvėpuoti, ar tikrai saugu įkvėpti šitą geltonai rudai atrodančią miglą? Kiaurai per kojinių padus jautėsi maloni grindinio vėsuma. Nesvarbu, ar tai buvo grindinys, ar kažkokia žemė, tačiau gelsvoji plokštuma tęsėsi visur, kur tik galėjau įžiūrėti. Sunku patikėti, kad tokia erdvė galėtų sutilpti į ne didesnį, nei šešių tatami pločio kambarį. Taigi, čia dar viena tų susikertančių dimensinių erdvių? Na, taip ir galvojau, kad kažkas tokio anksčiau ar vėliau nutiks. Galiu sakyti, kad buvau visai ramus.

"Ar Kompiuterių klubo prezidentas yra čia?"

"Atrodo, taip. Ši erdvė atsirado jo kambaryje, o jis buvo kažkaip tapo įkalintas jos viduje."

"Na, ir kur jis? Aš jo niekur nematau."

Besišypsodamas Koizumis tiesiog pasuko veidą link Nagato. Tarytum gavusi kažkokį ženklą, Nagato vėl pakėlė vieną iš rankų...

"Palauk!"

Šį kartą suspėjau. Tiesiog kupinas rimtumo, paklausiau sustingusios Nagato,

"Ar galėtumei man pasakyti, ką ketini daryti? Norėčiau bent jau protiškai pasiruošti."

"Nieko."

Stikliniu balsu atsakė Nagato. Sugniaužtais pirštais, ji pakėlė savo ranką maždaug septyniasdešimt penkiais laipsniais, o po to vėl ištiesė savo smilių ir ištarė vos vieną žodį,

"Artinasi."

Pasukau žvilgsnį ten, kur rodė Nagato pirštas.

"Eeee..."

Savaime aiktelėjau.

Gelsva migla lėtai sukosi į verpetą. Tai buvo sūkurys, kuriame dulkelė po dulkelės į vieną vietą susibūrė to rūko dalelės. Ėmiau jaustis kaip virusas, kuris ką tik įsibrovė į žmogaus kūną, ir kažkodėl man galvoje kilo vaizdas, kad ta gelsva besisukanti audra gali imtis leukocito vaidmens. Paguodos mano sielai galėjo suteikti tik šilta Asahinos-san ranka.

"Jaučiu akivaizdų priešiškumą."

Lengvabūdiškai kalbančio Koizumio balse visai nesijautė įtampos, o iš Nagato, kuri vis dar ištiesusi savo ranką atrodė lyg robotas, kuris tuoj suges, nesulaukiau jokios reakcijos. Nepaisant to, negalėjau nei kiek nusiraminti. Šitie tikriausiai turi būdų, kaip save apsiginti, o aš – ne. Atrodo, jog Asahina-san taip pat, nes ji slėpėsi už mano nugaros. Žinai, dabar būtų pats laikas išsitraukti kokį nors nerealų futuristinį daikčiuką. Ar neturi kokio nors lazerinio ginklo?

"Turėti ginklą yra draudžiama. Tai pavojinga."

Drebančiu balsu atsakė Asahina-san. Na, galiu tai suprasti. Net ji "ši" Asahina-san turėtų tokį ginklą, jis jai ne tik nebūtų naudingas, ji tikriausiai jį paprasčiau paliktų kur nors traukinyje. Galima tikėtis, kad jai suaugus, ji padarys bent jau mažą pažangą, tačiau kiek atsimenu, "ta" Asahina-san taip pat buvo labai neatsargi. Ji turbūt apsigimusi užuomarša.

Kol apie tai galvojau, figūra migloje pradėjo palaipsniui įgauti aiškius kontūrus. Matyt, tam irgi buvo kažkokia priežastis. Nors ir nenorėjau jos sužinoti, kažkodėl supratau, kokią formą įgauna ta gelsvoji masė.

"...Hieee!"

Asahina-san buvo vienintelė, kuri išsigando. Žinoma, jo išvaizdą tikrai nepavadinsi žavinga, be to, tai kažkas, ką mieste retai pamatysi. Net aš, kuris paskutinį kartą jį matė kaime, prieš nežinia kiek metų, po močiutės grindimis, kurį laiką tylėjau.

Ar žinote tokį vabzdį, vadinamą "urviniu svirpliu"?

Jeigu ne, norėčiau jums parodyti reginį, priešais savo akis. Jūs su juo kuo puikiausiais susipažinsite, iki pačių mažiausių smulkmenų.

Todėl, kad šitas urvinis svirplys – trijų metrų aukščio.

"Kas čia, po galais?", paklausiau.

"Urvinis svirplys, tiesa?", atsakė Koizumis.

"Ir taip žinau. Kai buvau darželyje, buvau gerai žinomas vabzdžių ekspertas. Netgi žinojau kaip atskirti pievos svirplį nuo miško, nors gyvų jų niekada nesu matęs. Bet kas čia per vienas?"

Nagato atsakymas prasiskverbė lyg vandens lašas.

"Šios erdvės kūrėjas."

"Šitas padaras?"

"Taip."

"Nejaugi tai irgi Haruhi darbas?"

"Kilmė skiriasi, tačiau ji tai sukėlė."

Kai jau vėl norėjau paklausti, kas jis toks, pastebėjau, kad Nagato vis dar uoliai laikėsi mano komandos.

"...Jau gali judėti."

"Aišku."

Tuoj pat nuleidusi savo ranką, Nagato pradėjo įdėmiai spoksoti į pasirodžiusį milžinišką urvinį svirplį. Tamsiai rudas žiogas atsistojo už keleto metrų nuo mūsų.

"Ką gi. Nors ir netobulai, regis, jog čia galiu naudotis savo galiomis."

Ar žinote tokį vabzdį, vadinamą "urviniu svirpliu"? Jeigu ne, norėčiau jums parodyti reginį, priešais savo akis.

Koizumis savo rankoje laikė rankinio kamuolio dydžio raudonai švytintį rutulį. Aš jau buvau jį kažkur anksčiau matęs, todėl nemaniau, kad dar kartą jį pamatysiu. Atrodė, kad jis atsirado tiesiog jam iš delno.

"Čia turiu maždaug dešimtadalį savo galios, kurios turiu uždarojoje erdvėje. Be to, atrodo, kad čia negaliu transformuotis."

Dėl kažkokios priežasties, Koizumis su savo malonia šypsena, kurią man jau seniai nusibodo matyti, pasisuko link Nagato ir paklausė,

"Ar buvo nulemta, kad tiek turėtų pakakti?"

"............"

Nagato nerodė jokio reakcijos. Tada aš jos paklausiau,

"Vis dėlto, Nagato, kas iš tikrųjų yra tas vabalas? Ir kur yra prezidentas?"

"Tai informacijos gyvybės porūšio forma. Kad padidintų savo išgyvenimo tikimybę, ji naudojasi moksleivio smegenų audiniu."

Koizumis pridėjo pirštą prie savo kaktos vidurio. Atrodė, kad jis kažką apsvarsto, o po to susikaupia ties tomis mintimis. Pakėlęs veidą, Koizumis paklausė,

"Kitaip tariant, prezidentas yra tame milžiniškame urviniame svirplyje?"

"Teisingai."

"Vadinasi, šis urvinis svirplys... aišku, tai prezidento baimės įsikūnijimas, ar ne? Jei mes jį nugalėsime, ši Uždaroji Erdvė taip pat bus sunaikinta. Ar aš neteisus?"

"Tu nesi neteisus."

"Laimei, tai lengvai suprantama metafora. Taigi, viskas bus paprasta."

Jei tai nėra lengvai suprantama, tai nėra paprasta. Na, tiesiog sakykim, kad Asahina-san ir aš tai supratome.

"O ar tam tikrai turime laiko?"

Nekalbėk ir neišsidirbinėk! Daryk kažką su tuo raudonu kamuoliu, o po to kažką padaryk su į mane įsikabinusia Asahina-san! Jei viskas ir toliau taip tęsis, man reikės kažką daryti!

"Kjaaa~..."

Asahina-san ne tik drebėjo, ji atėmė mano galimybę judėti. Juk tokiomis aplinkybėmis, aš nebegalėsiu pabėgti, ar ne?

"Manau, tai nebus būtina. Dėl kažkokios priežasties, aš esu įsitikinęs, kad viską greitai užbaigsiu. Tai turėtų būti lengviau, nei medžioti 'Avatarus'."

Ką tik baigęs materializuotis urvinis svirplys buvo pasirengęs bet kurią akimirką ant mūsų šokti. Įdomu, kiek metrų jis iš viso sugebėtų nušokti?... Nors kažkaip nesinori mėginti patikrinti.

"Daryk greičiau ką nors."

"Supratau."

Koizumis išmetė regbio kamuolį ir atmušė jį lyg atlikdamas tinklinio servą. Raudonasis kamuolys nuskrido ir atsitrenkė tiesiai į monstrą urvinį svirplį, sukeldamas sprogstančio popierinio baliono garsą. Ta ataka buvo visiškai kvaila, tačiau jo priešas irgi buvo kvailas. Nors aš buvau pasirengęs kokiam nors atkirčiui, tačiau urvinis svirplys nebandė pabėgti, pašokti ar kaip nors grasinančiai suriaumoti, o tiesiog nejudėdamas liko toje pat vietoje.

"Ar jau viskas baigta?"

Atsakydama į šį Koizumio užduotą klausimą, Nagato linktelėjo. Jo, tikrai greitai paskerdė.

Milžiniškasis urvinis svirplys pradėjo sklaidytis į savo ankstesnį rūką, vis labiau ir labiau netekdamas savo pavidalo. Aplink mus mirganti gelsvoji migla taip pat pradėjo nykti, kaip ir prie mano kojų sklandęs šalčio jausmas.

Tarytum būdamas mūsų atlygiu, atsirado žmogus su pažįstama mokykline uniforma. Priešais mus ant nugaros gulėjo Kompiuterių klubo prezidentas.

Galėjo atrodyti, kad sėdėdamas priešais kompiuterį jis būtų nukritęs nuo kėdės. Jo akys buvo užmerktos, tačiau atrodė, jog jis vis dar gyvas. Koizumis prie jo pasilenkė ir pridėjęs ranką jam prie kaklo, man linktelėjo.

Nagato stovėjo priešais knygų lentynas ir spoksojo į Asahiną-san, kuri stovėjo prie lovos ir atrodė apstulbusi, o po to pasisuko link manęs.

Mes vėl buvome tame vieno kambario bute. Kažin, kur pradingo ta plati erdvė?

Kaip bebūtų, viskas gerai, kas gerai baigiasi. Man jau gana tų beribių erdvių, nesvarbu, jos pilkos ar gelsvos.

"Apytiksliai prieš du šimtus aštuoniasdešimt milijonų metų."

Taip Nagato pradėjo savo aiškinimą, ir jeigu man reikėtų jį sugrūsti ir nugarinti, išeitų štai kas:

Permo ar triaso periodo metu, kai į Žemę nusileido "jis", pasaulyje nebuvo jokios vietos, kur jis galėjo įsikurti. Neturėdamas pagrindo savo gyvybei, dėl savisaugos "jis" ėmė miegoti, kol Žemėje atsirastų informacijos kaupimo kūnas, kurio pakaktų jį išlaikyti.

"Žemėje jis neturėjo jokių sąlygų išgyventi. Sustingdęs visas gyvybines funkcijas, jis ėmė miegoti."

Ilgai netrukus, pasaulyje gimė žmonės, kurie sukūrė kompiuterių tinklą. Nors ir netobulai, šį nesudėtingą (pasak Nagato) skaitmeninį tinklą jam buvo įmanoma panaudoti kaip gyvybinę terpę. Tačiau tai buvo nepakankama, todėl jis išliko pusiau pabudusioje būsenoje. Vis dėlto, įvyko nutikimas, kuris paspartino jo pabudimą – internete sklandęs detonatorius, kuris suveikė kaip žadintuvas. Jis savyje nešė tokį informacijos kiekį, kurio neįmanoma išmatuoti įprastomis skaitmeninėmis reikšmėmis. Informacija, kuri neegzistuoja šioje planetoje. Ateivių pasaulio informacija. Tai buvo būtent tas fizinis tarpininkas, kurio "jis" turėjo taip nekantriai laukti......

Be jokių įmantrybių užbaigusi savo kalbą, Nagato nuėjo prie prezidento namų kompiuterio ir prisijungė prie mūsų tinklapio. Ekrane atsispindėjo išsikraipiusi Komandos SOS emblema.

"Katalizatorius buvo Suzumijos Haruhi nupieštas simbolis. Jis tapo durimis."

"...Vadinasi, ta Komandos SOS emblema iš tikrųjų yra kažkoks tai stebuklingas iškvietimo ratas ar panašiai?"

"Taip."

Linktelėdama galva pasakė Nagato.

"Pavertus Komandos SOS emblemą į Žemės matavimo vienetus, šį simbolį sudaro apytiksliai keturi šimtai trisdešimt šeši terabaitai informacijos."

Tiesiog negali būti. Tas paveikslėlis nebuvo nei dešimties kilobaitų. Bet Nagato ramiai atsakė,

"Jis nesiderina su jokiais Žemės matavimo vienetais."

"Tiesiog neįtikėtina. Visgi, nors tai buvo tik simbolis, kurį ji paprasčiausiai nupiešė, jis tobulai atitiko visas sąlygas. Tai neabejotinai Suzumija-san. Astronominiai dydžiai jai tiesiog niekis."

Atrodo, kad Koizumis rimtai sužavėtas. Tačiau aš buvo rimtai išsigandęs. Jūs klausiate, kas čia baisaus?

Iš esmės, visos Haruhi užmačios yra paprasčiausios mintys, atsitiktinai šovusios jai galvoje. Taip buvo kuriant Komandą SOS ir renkant jos narius. Asahina-san tobulai tiko būti talismane, Koizumis buvo persikėlęs mokinys iš kitos mokyklos, o Nagato ten buvo nuo pat pradžių. Vis dėlto, paaiškėja, kad Asahina-san keliautoja laiku, Koizumis yra esperas, o Nagato – pseudo-ateivė. To jau ir taip per daug. Nors iš tikrųjų, Koizumis sakė, kad visa tai ne atsitiktinumas ir viskas nutinka dėl to, kad Haruhi taip panorėjo, na, bei panašias nesąmones. Aš pradedu tuo palaipsniui tikėti, tačiau tai vis tiek neįmanoma. Juk aš pats – paprastas, eilinis žmogus. Mano nuomone, vien to pakanka kontra-argumentui. Pagal Koizumio teoriją, būtų keista, jei manyje neslypėtų kažkokios absurdiškos elektromagnetinės bangos. O kas, jei visgi yra...?

Kas, jei visi tie beprasmiški Haruhi poelgiai iš tikrųjų turi antrą pusę? Ji pati nežino jų pasekmių – kaip kad su jos keistų ženklų žinute ateiviams, kurią ji atsitiktinai įsivaizdavo galvoje. Tarytum katinas, perlipęs per klaviatūrą ir parašęs prasmingą sakinį. Kokia tikimybė, kad toks būtų rezultatas?

Suzumija Haruhi – nepakenčiama mergiotė, kuri be vargo prasiveržia pro tikimybių ir statistikos sienas, pasąmoniškai randanti vienintelį teisingą kelią. Man būtų žymiai geriau, jei ji būtų mane privertusi įstoti į Komandą SOS, nes laikė mane kažkokiu pasiuntinuku. Taip, būtent. Tai nepalyginamai geriau, nei galvoti, kad aš pats turiu kitą kažkokią idiotišką ir mįslingą tapatybę. O jeigu turiu? Galbūt tai, ko net pats nežinau – kokią nors paslaptingą ar nepaaiškinamą galią ar kilmę.

Ar todėl būtent aš buvau išsirinktas? Dėl paslapties, kurios net pats nesuvokiu? Ar dėl to?

Štai ko aš bijau.

Kas aš toks?

Gūžtelėjau pečiais bandydamas imituoti Koizumį. A, tiek to. Aš pats esu tas, kuris save geriausiai supranta. Trumpai tariant – aš vienintelė Komandos SOS sąžinė. Tuo nereikia net abejoti. Mano būdas skiriasi nuo kitų trijų komandos narių. Aš Komandoje SOS esu tam, kad įtikinčiau Haruhi gyventi normalų mokyklinį gyvenimą. Mano pareiga sustabdyti jos neteisėtą klubinę veiklą ir įkalbėti ją laisva valia išformuoti komandą. Deramai tai apsvarsčius, tai trumpiausias kelias į taiką pasaulyje. Ne, tai pats tiesiausias kelias.

Vietoj to, kad pakeistume Haruhi požiūrį į pasaulį, daug lengviau būtų pakeisti Haruhi vidinį pasaulį ir tai niekam netrukdytų.

Antra vertus, jei nebūčiau jai davęs to keisto įkvėpimo, galbūt nebūtų net pačios Komandos SOS. Na, kaip čia pasakius... tai pavienis dalykas. Kaip tai paaiškinti? Kada kažkas nutiks ir ką aš tada darysiu – aš juk taip pat nenutuokiu.

Na, atidėkim tai vėlesniam laikui.

"Galų gale, kas iš tikrųjų buvo tas urvinis svirplys?"

Jei dabar nepaklausčiau, tas mano monologas niekada nesibaigtų. Tonu, kuris tarytum sakė, kad ji vis dėlto iš tikrųjų iškvepia anglies dioksidą, Nagato atsakė,

"Informacijos gyvybės forma."

"Kaip nors susijusi su tavo viršininkais?"

"Atšaka, atskilusi tolimoje praeityje. Jų kilmė identiška, tačiau evoliucionavusi skirtingu keliu, išnyko."

Bent jau jūs taip galvojot, nes štai turėjom išgyvenusįjį. Kodėl iš visų vietų jis privalėjo snausti būtent Žemėje? Visai neprieštaraučiau, jei jis būtų įsitaisęs nakvoti kur nors Neptūno kaimynystėje. Galėtų ten taip susišaldyti, kad galėtų ir nepabusti.

Ir tu tik pagalvok, kad interneto sukūrimas taps kažkokia pseudo-demono perykla.

Staiga apie kai ką pagalvojau ir pasisukęs paklausiau gležnos figūros, kuri išsekusi sėdėjo ant lovos,

"Asahina-san, iki kokio lygio ateityje ištobulinti kompiuteriai?"

"Ė..."

Asahina-san atvėrė savo lūpas ir sustingo. Greičiausiai tai uždrausta, todėl nesitikėjau nesitikėjau išgirsti nieko ypatingo, bet kai kas kitas man atsakė.

"Tokios primityvios informacinės technologijos daugiau nebenaudojamos."

Atsakė Nagato, sudrumsdama mano lūkesčius. Rodydama į kompiuterį, ji pasakė,

"Žemiečių išsivystymo lygio organinėms gyvybės formoms sukurti sistemą, kuri nėra priklausoma nuo informacijos laikmenų, yra paprasta."

Nagato žvilgsnis pasisuko horizontaliai. Kai jis ją pasiekė, Asahina-san išblyško.

Štai kaip?

"Tai... Amm..."

Negalėdama atsakyti, Asahina-san žiūrėjo į grindis.

"Negaliu sakyti..."

Beveik ašarose, ji pasakė,

"Aš neturiu įgaliojimų tai patvirtinti ar paneigti. Atsiprašau."

Ne, viskas gerai. Tau tikrai nereikia atsiprašyti. Nepasakyčiau, kad aš ypatingai norėčiau tai sužinoti―――Ei, Koizumi, ko čia atrodai nusivylęs, kažkas nepatinka?

Kad išgelbėčiau Asahiną-san, nusprendžiau pakeisti temą. Hmm, kokia ji galėtų būti, ak taip.

"Yra kai kas keisto."

Sulaukęs visų dėmesio, tęsiau,

"Aš buvau tuo metu, kai Haruhi nupiešė tą kvailą paveikslėlį, bet tada nieko nenutiko. Kodėl tas padaras nepasirodė tuo metu, kai Haruhi baigė jį piešti?"

Tas, kuris man atsakė, buvo Koizumis.

"Taip todėl, jog pats mūsų kambarys jau ilgą laiką yra tapęs kita erdve. Jame susiduria įvairūs elementai ir jėgos laukai, vienas kitą atšaukdami, todėl tampa praktiškai normalūs. Galima sakyti, kad ši būsena pasiekusi soties tašką – kadangi visa erdvė jau užpildyta iki ribų, niekam daugiau paprasčiausiai nebėra vietos."

Na ir teorija. Vadinasi, bandai pasakyti, kad Literatūros klubas pavirto į kažkokia tai siaubinga blogio irštva? O aš to net nepastebėjau.

"Todėl kad įprasti žmonės neturi tokių nereikalingai aštrių pojūčių. Na, kaip bebūtų, manau, kad tai nežalinga. Tikriausiai."

Ech... Geriau jau būtų, jei turėčiau prastesnius jutimus vasaros karščiui, nes nenoriu net nepastebėjęs išsikraustyti iš proto ar pradėti ieškoti virvės, kad galėčiau pasikarti.

"Nereikia jaudintis, viskas bus gerai. Nagato-san, Asahina-san ir aš uoliai triūsiame, kad neleistume tam nutikti."

Kažin ar būtent ne dėl to, kad jūsų trijulė taip uoliai triūsia, visa tai ir vyksta?

Šypsodamasis, Koizumis neaiškiai papurtė galvą ir pamojavo abejomis rankomis.

Vėl pasukau akis į kompiuterio ekraną. Žiūrėdamas į išsikraipiusį Komandos SOS simbolį, kažkodėl pasijutau nejaukiai. Laikydamas pelę, paslinkau puslapį į apačią.

"Gee?!"

Apsilankymų skaitiklis buvo vėl rodomas. Jis iš nežinia kur atsirado ir dabar tiesiog sprogo nuo lankytojų skaičiaus. Kai mačiau jį paskutinį kartą, jis nesiekė net triženklio skaičiaus, o dabar Komandos SOS skaitiklis buvo... vienetai, dešimtys, šimtai, tūkstančiai...... pasiekęs beveik tris tūkstančius. Kaip po galais taip gali būti? Iš kur atsirado toks lankomumas?

"Įvairiose vietose buvo išdėlioti hipersaitai."

Tyliai pasakė Nagato.

"Taip ši informacijos gyvybės forma gali daugintis. Ypatingai primityvu. Žmonių, kurie matė ženklą, smegenyse buvo perkopijuota jos informacija ir paleista programa, uždarosios erdvės srities sukūrimui. Tam būtinas didžiausias įmanomas žmonių skaičius."

"Tada, žmonės, kurie matė tinklapį... Beveik trims tūkstančiams baigsis taip, kaip prezidentui?"

"Ne. Informacijos iškvietimo emblema buvo pažeista. Žmonių, mačiusių originalųjį informacijos šaltinį, nėra didelis."

Turbūt padėjo tai, jog serveris buvo užlinkęs.

"Ir kiek tų durnių, kurie paspaudė tokią įtartiną nuorodą ir pasižiūrėjo į tą ženklą?"

"Aštuoni žmonės. Penki iš jų Šiaurės gimnazijos mokiniai."

Tokiu atveju, dar aštuoni žmonės įkalinti toje bjaurioje gelsvos spalvos erdvėje? O tas erdves valdo ne vien urviniai svirpliai, bet tos visokios Koizumio minėtos "metaforos"? Ech... turbūt mums irgi reikės eiti juos išgelbėti. Koizumis paklausė Nagato tų žmonių adresų (visai nenustebau, kad ji juos iš kažkur žinojo) ir atrodo, Asahina-san taip pat ketina prisidėti. Na, tokiu atveju aš taip pat privalau keliauti. Nors dėl visko kalčiausia Haruhi, aš buvau tas, kuris paskleidė tą magišką daiktą po internetą, todėl privalau sutvarkyti, ką pats pridirbau.

Bent jau tam, kad pašalinčiau šitą kaltės jausmą.

Neskaičiuojant tų Šiaurės gimnazijos aukų, mums tikriausiai reikės kažkaip nusigauti iki pat Šinkanseno, kad išgelbėtume tuos kitus tris žmones.

Taigi.

Štai tokia testų pertraukos pradžia. Likusiu aktu mums tapo paprasčiausias vasaros atostogų laukimas klubo kambaryje.

Kalbant apie Haruhi, kai jai pasakiau, kad klubo prezidentas sugrįžo į mokyklą, ji tik neaiškiai sumurmėjo,

"Hmm. Aišku."

Ir išskubėjo iš klasės, tikriausiai tam, kad galėtų per pietų pertrauką užkąsti. Koizumis ir Asahina-san taip pat buvo dar neatėję.

Be to, Haruhi sumanyta Komandos SOS emblema buvo Nagato perdaryta ir sugrąžinta į savo vietą. Šį kartą jos užkrovimas vyko be jokių rūpesčių, na, kažin, tik kodėl? Dabar į ją galima žiūrėti kiek tik tai nori. Ji beveik nesiskyrė nuo tos nerangios Haruhi teplionės, tačiau atidžiai į ją pasižiūrėjus, buvo galima pamatyti, kad joje užrašyta "Komanda ZOZ". Šis vienintelis skirtumas buvo riba, kuri skyrė nuo keistų dalykų atsiradimo.

O dabar moralas: va kas nutinka, kai impulsyviai spaudinėji visokias neaiškias nuorodas.

Galvodamas apie tokius dalykus, išsiblaškiusiai spoksojau į Nagato, kuri skaitė techninę knygą su skaičių pilnomis lentelėmis. Žiūrint į jos veidą, apie kai ką pagalvojau.

Nors nežinau, kada ji pastebėjo tą Haruhi nupieštą iškvietimo ratą, galbūt ji buvo ta, kuri sunaikino informaciją?

Be to, dėl tos Kimidori Emiri-san, kuri mums davė šitą užduotį. Prieš kiek laiko buvau nuėjęs pasiteirauti į Kompiuterių klubo kambarį ir sužinojau, kad to klubo prezidentas neturėjo jokios merginos. Jis pats man taip pasakė. Jis atrodė visai sveikas, nors ir kamavosi dėl kelių dienų atminties pradingimo. Ir visai neatrodė, jog jis meluotų – kai paminėjau Kimidori-san vardą, prezidentas iš nuostabos tiesiog išsižiojo. Abejoju, kad jis buvo toks puikus aktorius, kad galėtų taip tikroviškai vaidinti.

Visa tai labai jau įtartina.

Ar Kimidori-san pas Komandą SOS iš tikrųjų atėjo dėl užduoties? Juk kai pagalvoji, visą laiką viskas vyko pernelyg sklandžiai. Haruhi nupiešia savo paveikslėlį, aš jį įklijuoju į tinklapį, tada keletas žmonių, kurie jį pamatė, dėl kažkokios tai informacijos gyvybės formos patenka į kitą dimensiją, pas mus ateina Kimidori-san ir mes išklausome jos istoriją, nueiname į klubo prezidento namus ir galiausiai kažkaip išsprendžiame visą šį reikalą.

Tai tiesiog filmo tobulumo scenarijus, o viso to centre visada buvo Nagato. Visai nenustebčiau, jei tas jos visagalis ateivių terminalas kokiu nors prašmatniu būdu būtų paveikęs Kimidori-san, kad ji pas mus ateitų su ta savo užduotimi.

Galbūt atvesdama mus apsimestinę klientę, Nagato bandė bent šiek tiek numalšinti Haruhi nuobodulį? Tokio masto problemą ji galėjo be vargo sutvarkyti pati, neįveldama nei vieno iš mūsų. Vis dėlto, ar ne taip visada ir būdavo? Galbūt ji niekam nesakydama nei žodžio, šešėliuose užkirsdavo kelią visokioms keistenybėms, joms dar nespėjus nutikti?

Pro atvirą langą papūtė vėjas, sutaršydamas Nagato plaukus ir jos knygos puslapius.

Pro atvirą langą papūtė vėjas, sutaršydamas Nagato plaukus ir jos knygos puslapius. Jos balti pirštai švelniai prispaudė puslapio kraštą, o jos baltas veidas vėl pasilenkė žemyn, judėdama tik akimis, kurios bėgiojo per knygos raides.

Ar gali būti... jog Nagato norėjo, kad mes į tai įsiveltume? Ateivių sukurta organinė androidė, kuri metų metus gyvena niūriame kambaryje. Tik iš išorės būdama bejausmė, galbūt ji juos taip pat turi?

Galbūt būdama viena ji taip pat jaučia liūdesį?

Vienišosios salos sindromas

Reginys priešais mane buvo toks sukrečiantis, jog visiškai pamiršau skausmą savo petyje.

Dabar aš gulėjau ant grindų, negalėdamas net atsikelti, nes buvau pernelyg priblokštas to, ką pamačiau. Priežastis, dėl kurios negalėjau pajudėti, buvo tai, kad ant mano nugaros buvo kažkas sunkus kaip inkaras ir niekaip negalėjau jo nuimti. Tačiau dabar tai nesvarbu. Koizumis, kuris mums išlaužiant duris buvo virš manęs, dabar ir buvo nugriuvęs ant manęs, tikriausiai toks pat pritrenktas, kaip ir aš. Po galais, greičiau tu lipk nuo manęs! Net neturėjau ryžto jam taip pasakyti – jūs net negalite įsivaizduoti, koks aš buvau išsigandęs.

Kaip tai įmanoma? Negaliu patikėti, kad kažkas tokio galėjo nutikti. Tai visai nejuokinga. Ką gi mums daryti?

Už lango blykstelėjo ryški šviesa, o po kelių sekundžių mano ausis užgulė kurtinantis griaustinio garsas. Nuo pat vakar visoje saloje siautė nuožmi audra.

"......Kaip taip gali būti?"

Pasigirdo dejonė. Tai buvo Arakavo-san balsas, kuris išlaužiant duris taip pat prisidėjo prie manęs su Koizumiu ir buvo drauge su mumis nukritęs ant grindų.

Koizumis galiausiai nuo manęs nulipo. Aš apsiverčiau ant šono ir atsisėdau.

Priešais mano akis vėl pasirodė scena, kuria buvo tiesiog neįmanoma patikėti.

Ant kilimo priešais duris gulėjo vyras, kuris kaip ir aš buvo pargriuvęs ant nugaros. Tai buvo ne kas kitas, o vidutinio amžiaus vyriškis, šios vilos šeimininkas, kuris šįryt nepasirodė svetainėje. Aš jį tuojau pat atpažinau – jis vilkėjo tuos pačius drabužius kaip ir vakar, prieš palinkėdamas mums labos nakties. Šioje saloje jis buvo vienintelis žmogus, kuris retkarčiais vilkėtų tokį vidurvasariui netinkamą verslo kostiumą. Tai Arakavo-san darbdavys bei šios vilos ir visos salos savininkas:

Tamaru Keiičis-san.

Keiičis-san gulėjo ant grindų su šoko apimta išraiška veide. Nekrutindamas nei raumenėlio. Ir nieko keisto, jog jis nejuda, nes atrodo, kad jis jau nebegyvas.

Iš kur gi aš tai žinau? Na, atsakymas buvo tiesiog akivaizdus. Jo krūtinėje styrojęs daiktas atrodė labai pažįstamas. Tai buvo vaisiams skirtas peilis, kuris praėjusį vakarą per vakarienę buvo vaisių krepšelyje.

Galiu net lažintis, kad prie tos rankenos buvo pritaisyti aštrūs metaliniai ašmenys, nes kitaip jai nebūtų įmanoma taip tiesiai stovėti ant žmogaus krūtinės. Kitaip tariant, peilis perdūrė Keiičio-san krūtinę.

Abejoju, kad kas nors galėtų išgyventi, jei jam peiliu durtų tiesiai į širdį.

Ir dabar tokios būklės yra Keiičis-san.

"KJAA......!"

Pro už manęs išlaužtas duris pasigirdo tylus, siaubo apimtas klyksmas. Apsisukau ir pamačiau Asahiną-san, kuri abejomis rankomis užsidengė burną. Drebėdama Asahina-san atsitraukė atgal ir atsirėmė į kaip visada bejausmę Nagato. Ji ramia savo išraiška į mane pasižiūrėjo, o po to nulenkė galvą, tarytum būtų susimąsčiusi.

Žinoma, kur aš beeičiau, ten pasirodo ir ji.

"Kjonai, ar jis...... nejaugi jis......"

Haruhi taip pat atrodė pritrenkta. Iškišusi galvą iš už Asahinos-san nugaros, ji savo tamsiomis katės akimis spoksojo į amžinojo atilsio išėjusį Keiičį-san.

"Miręs?"

Labai neįprasta girdėti ją kalbat tokiu tyliu, nuo nerimo virpančiu balsu. Pasisukau, ketindamas kažką pasakyti, ir pamačiau Koizumį, kurio džiugią šypseną buvo pakeitusi niūri išraiška. Koridoriuje taip pat stovėjo ir tarnaitė Mori-san.

Tarp mūsų trūko tik vieno žmogaus, kuris name buvo iki vakar vakaro.

Kambarys, kurio duris reikia išlaužti, kad galėtum atidaryti, negyvas namo šeimininkas ir dingęs žmogus. Ką po galais visa tai reiškia?

"Kjonai..."

Vėl prabilo Haruhi. Jos veide atsispindėjo jai nebūdinga susirūpinusi išraiška. Man net pasirodė, kad ji pati kris man į glėbį.

Dar kartą blykstelėjo žaibas, nutvieksdamas visą kambarį. Nuo pat vakar siautusi audra galiausiai pradėjo rimti. Drauge su griaustiniu, nuožmios bangos kėlė šiurpinančius garsus.

Ši vienišoji sala. Audra. Ir nudurtas į krutinę namo šeimininkas, gulintis užrakintame kambaryje. Štai kokia scena buvo priešais mano akis.

Ši mintis negalėjo neateiti man į galvą.

Ei, Haruhi.

Nejaugi tu irgi visą tai sukūrei?

Prisimenu kelionę, kuri atvedė Komandą SOS į šią nemalonią akimirką.

Prieš kelias dienas, kai dar nebuvo prasidėjusios vasaros atostogos......

.........

......

...

Tada buvo pats vasaros įkarštis, liepos viduryje. Saulė šitaip kepino, jog tiesiog troškau, kad ji bent kartą išeitų atostogų.

Aš kaip visada leidau laiką mūsų pogrindinėje vadavietėje, kuri anksčiau buvo Literatūros klubo kambarys, ir mėgavausi Asahinos-san arbata. Nors jau buvau atsigavęs po vidurio semestro testų rezultatų, vos pradėdavau galvoti apie man gresiančias pataisas, nebegalėdavau atsipalaiduoti. Tuo metu vienintelis mano pasirinkimas buvo tiesiog imti ir nuo visko pabėgti.

Akimirksniu sugebėjau sugalvoti pačių įvairiausių būdų, kaip save įtikinti, kad realybė, kurioje esu, yra paprasčiausias melas. Man sunkiai besvarstant, kurį visgi iš jų panaudoti......

"Atsiprašau...... ar kas nors ne taip?"

Pabudęs iš sapno, kuriame dieną prieš mano pataisas į Žemę nusileidžia kraugeriški ateiviai ir užgrobia parlamentą, apsižvalgiau aplink.

"Šiandien tu atrodai nusiminęs...... ar neskani mano arbata?"

"Ne, jokiu būdu."

Atsakiau. Tavoji arbata saldi tarytum pats dieviškasis nektaras, nors ir buvo išvirta iš nupigintų arbatžolių.

"Tuomet tai nuostabu."

Asahina-san, vilkėdama vasarišką tarnaitės kostiumą, iš palengvėjimo atsiduso. Ji švelniai nusišypsojo, todėl aš taip pat jai atsakiau savo šypsena. Tavo laimė – tai mano laimė. Net išminčius, keliaujantis per pačius atokiausius kalnus nesugebėtų rasti efektyvesnio eliksyro nei Asahinos-san šypsena. Mano protas dabar tyresnis nei Hokaide esančio Mašju ežero paviršius. Galiu net girdėti dangiškų angelų balsų chorą...

Pajutau begalinį norą su visais pasidalinti šiais jausmais, kaip tada, kai Šventasis Pranciškus Asyžietis jausmingai sakė pamokslą savo seserims paukštelėms, bet galų gale persigalvojau. Ir visai ne dėl to, kad mane vargintų tokių malonybių naudojimas, o greičiau jau dėl to, kad šiuo metu apsireiškė erzinantis žmogėnas su tuo savo perdėtai džiugiu balsu...

"Sveiki, visi! Kaip jums sekėsi vidurio semestro testai?"

Koizumis ant stalo pasidėjo savo atsineštą Monopolio lentą ir paklausė manęs būtent to, ko jam jokiu būdu nederėjo klausti. Jo dėka, aš vėl grįžau skrajoti į tamsiąją Mėnulio pusę ir slėptis palydovo orbitoje, galvojant apie tai, kaip nustoti apie visą tai galvoti. Nu bliamba, ar tu negali tyliai sau žaist to savo Monopolio? Galėtum pasimokyti iš Nagato – ramiai sau sėdi kampe ir skaito savo knygą.

Vilkėdama vasarišką jūreivės uniformą, Nagato sėdėjo ant sulankstomos kėdės, atsivertusi enciklopedijos storumo storaviršelę knygą. Žiūrėdama tuo stiklinės skulptūros veidu, ji buvo įsmeigusi savo akis į knygą. Žiūrint iš vienos pusės, juk ji savotiška skaitmeninė būtybė, tačiau jai vis tiek nepaprastai patinka siurbti fizinę informaciją. Kažin ar tam yra kažkokia ypatinga priežastis?

"......"

Pala, kai dabar pagalvoju, kodėl visi esantys mūsų klube turi tiek daug laisvo laiko?

Šiandien pamokos buvo sutrumpintos ir baigėsi, kai buvo dar beveik rytas. Visgi, kodėl visi vis tiek čia renkasi? Įskaitant ir mane, tačiau aš turiu pateisinamą priežastį čia būti! Jei bent kartą per dieną neatsigerčiau Asahinos-san arbatos, tiesiog pavirsčiau į zombį. Ir štai todėl savaitgaliais patiriu nepakeliamas kančias dėl abstinencijos sindromo.

Juokauju. Galbūt jūs su manimi ir nesutiksit, bet nuo tada, kai įstojau į gimnaziją, aš išmokau svarbų dalyką – kai kurie žmonės juokus supranta pernelyg rimtai. Aš sakau tai iš paskutinių dvejų mėnesių patirties, todėl tikrai neklystu. Žmogui reikia mokėti nubrėžti liniją tarp juokų ir rimtų dalykų, nes kitaip tuoj pat nutinka kažkas siaubingo.

Panašiai, kaip su dabartinė mano situacija.

Atsidariau savo krepšį ir išsiėmiau iš parduotuvės prekystalio baudžiavos išgelbėtą sumuštinį su kumpiu ir užsigerdamas arbata pradėjau valgyti.

Mums beskaičiuojant likusias dienas iki vasaros atostogų, turėtų būti kažkokia priežastis, dėl kurios mes čia susirenkam, lyg gauja valkataujančių kačių prie lango... Vis dėlto, tokios nėra. Galima sakyti, kad Komanda SOS buvo sukurta be jokios priežasties. Nors tiksliau – pats priežasties nebuvimas ir buvo jos sukūrimo pagrindas. Būtų tik dar blogiau, jei ji iš tikrųjų turėtų priežastį. Vietoj to, kad darytume kažką tikrai kvailo, geriau tegul viskas lieka dabartinėje beprasmėje būsenoje, nes tokiu atveju man nereikia tiek daug galvoti – mažiau skauda galvą.

"Manau, aš taip pat užkąsiu."

Asahina-san, sau pačiai skrupulingai pasidariusi arbatos, išsiėmė labai mielą priešpiečių dėžutę ir atsisėdo priešais mane.

"Dėl manęs nesirūpinkit, aš jau pavalgiau valgykloje."

Atsisakė Koizumis. Niekas tavęs ir neklausė. Regis, Nagato alkis didesnis knygų skaitymui, o ne maistui.

Asahina-san savo valgomosiomis lazdelėmis paėmė ryžių, ant kurių padažu buvo nupiešta šypsenėlė, ir pasakė:

"O kur Suzumija-san? Ji kažkur užtruko?"

Manęs geriau neklausk. Ji tikriausiai kur nors sau laksto ir gaudo žiogus. Juk dabar vasara.

Koizumis atsakė vietoj manęs:

"Mačiau ją mokyklos valgykloje. Jos apetitas tiesiog įspūdingas. Kažin kiek ergų gautume, jei visą jos suvalgytą maistą paverstume maisto medžiagomis?"

Net nežadu skaičiuot tokių dalykų. Jeigu ji ketina užsirakinti valgykloje, dėl manęs ji ten gali tupėti nors ir iki vakaro.

"Nemanau, kad taip bus. Ji sakė, jog šiandien turi pranešti kai ką svarbaus."

Aš tiesiog negaliu suprasti, kaip tu gali likti tokios geros nuotaikos? Juk nėra buvę tokio atvejo, kada jos svarbieji pranešimai būtų bent jau šiek tiek vertingi visuomenei. Gal tavo atminties talpa mažesnė nei penkių colių "flopiko"?

"Be to, iš kur jau tai žinai?"

Koizumis su sukta išraiška veide atsakė:

"Hmm, na kažin kur? Galėčiau tau pasakyti, tačiau Suzumija-san tikriausiai pati norėtų tau apie tai pasakyti. Kiltų didelių problemų, jei sugadinčiau jos nuotaiką, pasakydamas tau tai anksčiau, nei ji. Todėl geriau kurį laiką patylėsiu."

"Man vis tiek nerūpi."

"Tikrai?"

"Jo. Sprendžiant iš tavo tono, atrodo, kad ta durnė vėl rezga kažkokią kvailystę. Nežinau, kiek dar minučių tęsis mano sielos ramybė, bet esu tiesiog tikras, jog greitai jos nebeliks......"

Ketinau tęsti, tačiau buvau nutrauktas su didžiuliu trenksmu šiurkščiai atidarytų durų garso.

"Nuostabu! Visi jau susirinkę!"

Haruhi akys švytėjo taip ryškiai kaip spektrometras.

"Kaip žinote, šiandien mes rengiame nepaprastai svarbų susirinkimą, todėl su tais, kurie būtų pasirodę po manęs, už bausmę nuo šiol elgčiausi kaip su skardinių mėtymo taikiniu. Tačiau kaip matau, jūs jau pradedate išsiugdyti komandinę dvasią! Labai gerai!"

Nereikia nei sakyti, kad apie šį lemtingąjį šiandienos susirinkimą aš ničnieko negirdėjau.

"Tu tai tikrai turi daug laisvo laiko."

Bandžiau būti sąmojingas.

"Tai klausykis. Ar žinai, koks teisingas būdas valgyti mokyklos valgykloje? Ateiti prieš pat užsidarant! Tuomet valgyklos virėjos tau daugiau įdeda. Bet labai svarbus laikas, nes beprasmiška ateiti, kai jau viskas parduota. Taip, šiandien nepaprastai sėkminga diena!"

"Nejaugi?"

Tokiam kaip aš, kuris priešpiečiams retai lankosi valgykloje, ši nauja informacija nebuvo itin naudinga, nepaisant to, kaip dosniai ji buvo duota.

Haruhi atsisėdo į komandos vadės vietą.

"Tiek to, atidėkit tai į šalį."

"Tu pati pradėjai tą temą."

Haruhi nepaisė į mane dėmesio ir pasisuko link Asahinos-san, kuri atsargiai valgė su savo valgomosiomis lazdelėmis.

"Mikuru-čian, apie ką tu pagalvoji, kai yra paminima vasara?"

"Hm?"

Asahina-san užsidengė burną, sukramtė ir nurijo maisto, kurį be abejonės pasigamino pati, gabalėlį.

"Vasara......am......O-Bon festivalis?"

Išgirdusi tokį stebinančiai senamadišką atsakymą, Haruhi pradėjo nesiliaunamai mirksėti.

"'O-Bon festivalis'? Kas iš viso tai? Ar kažką nesupainiojai? Klausiu ne to. Koks pirmas dalykas, apie kurį pagalvoji, kai išgirsti žodį 'vasara'?"

Apie ką ji čia nusišneka?

Haruhi pareiškė tokiu tonu, lyg tai būtų savaime suprantama:

"Vasaros atostogos! A-tos-to-gos! Ar gali būti kažkas kita?"

Žinai, tavo mąstymas pernelyg tiesmukas.

"Taigi, o ką reiškia vasaros atostogos?"

Haruhi paklausė antrą klausimą ir žiūrėjo į laikrodį, imituodama jo tiksėjimą, "Tik tak, tik tak."

Tikriausiai jausdama jos spaudimą, Asahina-san vėl ėmė paklaikusiai galvoti.

"Em, tai, am...... jūra!"

"Arti! Beveik pataikei. Ir ką gi reiškia jūra?"

Kas čia po galais, spėliojimo žaidimas?

Asahina-san pakėlė galvą.

"Jūra, jūra...... a, marinuota žuvis?"

"Ne! Kol tu teisingai atspėsi, pati vasara praeis! Per vasaros atostogas mums reikia keliauti į išvyką – štai ką turėjau galvoje!"

Spoksojau į Koizumio veidą ir jaučiau, kad jis mane vis labiau ir labiau užknisa. Vadinasi, štai kas tas svarbusis pranešimas, apie kurį kalbėjom?

"Išvyką?"

Vangiai paklausiau, o Haruhi energingai atsakė:

"Jo, išvyką."

Galbūt mokykliniams klubams yra normalu rengti tokias išvykas, ar kad ir ką ten, bet ar mums taip pat dera tokią rengti? Juk ji mūsų nevers kopti gilyn į kalnus, kad ieškotume neatpažintų paslaptingų gyvūnų (UMA), kurie niekada negalėtų būti rasti, ar ne?

Paeiliui pasižiūrėjau į Asahiną-san, Koizumį ir Nagato, ir atitinkamai pamačiau priblokštą, besišypsantį ir neišraiškingą veidą. Tuomet paklausiau:

"Sakai išvyka, hm... Išvyka kam?"

"Komandai SOS."

"Turėjau galvoje, ką mes darysime?"

"Vyksim į išvyką."

Ką?

Vykti į išvyką vien tik dėl tos priežasties, kad vyktume į išvyką.

Ar čia ne tas pats, kaip sakyti "skausmingas galvos skausmas", "tragiška tragedija" arba "kepti keptą žuvį"?

"O koks skirtumas? Bet kokiu atveju, mūsų šios veiklos tikslai ir ketinimai yra visiškai tokie patys. Be to, tai aišku, kad galvos skausmas skausmingas, ar esat girdėję, kad kas nors mėgautųsi galvos skausmu?"

Nežinau, ar kažkas blogai su Haruhi gramatika, ar ji iš viso kalba kita tarme. Vis dėlto, tikroji problema glūdi pačioje išvykoje.

"Ir kur gi tu ketini vykti?"

"Į nuošalią salą, ir ji privalo būti kažkur vidury vandenyno."

Nepamenu, kad kada nors vasaros atsiskaitymui būčiau skaitęs "Dvejų metų atostogas". Ko ji po velnių prisiskaitė, jog prisigalvojo tokių idėjų?

"Aš jau sugalvojau keletą vietų."

Džiaugsmas tiesiog tviskėjo Haruhi veide.

"Man buvo baisiai sunku apsispręsti, ar keliauti į kalnus, ar prie vandenyno. Iš pradžių galvojau, kad labiau tiktų keliauti į kalnus, tačiau tapti izoliuotais nuo civilizacijos kalno papėdės trobelėje per pūgą įmanoma tik žiemą. Be to, tai pernelyg sudėtinga."

Žinai, gali mėginti keliauti į Grenlandiją... ne, klausimas – kodėl mes iš viso turėtume kažką tokio daryti?

"Tu nori keliauti į kalno papėdės trobelę vien tam, kad galėtum joje užstrigti?"

"Nu jo! Kitaip nebūtų įdomu. Bet kol kas pamirškim apie kalnus! Pataupysim juos žiemos išvykai. Šią vasarą mes keliausime prie vandenyno, ne, į nuošalią salą!"

Nebūk tokia apsėsta tų nuošalių salų. Taip pagalvojau, bet nesugalvojau jokios priežasties paprieštaravimui. Man vis tiek būtų beprasmiška jai priešintis, o kelionė prie vandenyno, turint galvoje dabartinį metų laiką, skamba labai maloniai; be to, toje toli nuo žemyno esančioje saloje turėtų būti paplūdimys, tiesa?

"Aišku, kad yra! Tiesa, Koizumi-kun?"

"Hmm, manau taip. Nors tai tik natūralus paplūdimys be jokių maisto prekystalių."

Paskubomis žvilgtelėjau į Koizumį, savo įtarumo kupinomis akimis. Ir kodėl gi tu jai padedi visą tai dėstant?

"Na, todėl......"

Koizumio paaiškinimas buvo pertrauktas Haruhi.

"Todėl, kad šįkart mūsų kelionės vietą parūpino ne kas kitas, o Koizumis-kun!"

Haruhi įkišo rankas į stalo stalčių ir iš jo išsiėmė spalvotą rankos raištį. Po to ji su flomasteriu ant jo užrašė "Vice vadas".

"Už šiuos pasiekimus, Koizumi-kun, tu privalai būti pagerbtas. Aš tave paaukštinu į Komandos SOS vice vadą!"

"Aš nepaprastai dėkingas už šią garbę."

Koizumis gracingai priėmė rankos raištį. Tada jis į mane žvilgtelėjo ir viena akim mirktelėjo. Galiu garantuoti, kad aš nei biški nepavydžiu. Kas gi norėtų to skuduro?

"Tai viskas. Tai mūsų keturių dienų ir trejų naktų prabangioji kelionė! Visi būkim geros nuotaikos!"

Haruhi nutaisė išraišką, kuri tarytum sakė, kad pokalbis jau baigtas, o mes visi patenkinti šiuo jos sprendimu, ko, kaip žinoma, niekada nėra buvę.

"Palauk akimirką."

Aš žengiau į priekį ir prabilau, taip pat atstovaudamas Asahiną-san ir Nagato.

"Kur ta sala? Asmeninė? Kaip po galais tai suprast? Kodėl Koizumis mums visą tai parūpina?"

Koizumis, Haruhi pramintas paslaptinguoju persikėlusiu mokiniu, žinoma, nebuvo paprastas žmogus, o ta jo "Organizacija", kuriai jis priklausė, buvo dar labiau įtartina. Galbūt jie nori mus nugabent į kokią nors savo slaptą tyrimų laboratoriją ir bandyti padaryti Haruhi ir Nagato skrodimą?

"Aš turiu labai turtingą tolimą giminaitį."

Koizumis nekaltai nusišypsojo.

"Jis toks turtingas, jog gali sau nusipirkti negyvenamą salą ir joje pasistatyti dvarą. Iš tiesų, jis jau pasistatė. Prieš kelias dienas jis šventė įkurtuves, bet kadangi niekas negalėjo taip toli vien dėl to keliauti, jis nusprendė paieškoti norinčiųjų tarp giminaičių. Ir galiausiai tai pasiekė mane."

Vadinasi, paslaptinga sala? Pradėjau prisiminti seniai skaitytą "Robinzoną Kruzą".

"Ne, tai tik maža negyvenama sala. Artėja vasaros atostogos, ir jeigu Komanda SOS keliauja į išvyką, būtų smagiau, jei mes vyktume visi kartu. Dvaro savininkas taip pat mus mielai kviečia."

"Štai ir viskas!" sušuko Haruhi.

Jos veide pasirodė šypsena, kuri mums taip dažnai sukelia rūpesčių.

"Nuošali sala! Ir milžiniškas dvaras! Tai nepaprastai reta proga! Komandos SOS išvykai nėra ir negali būti geresnės vietos!"

"Ir kodėl gi?" paklausiau, "Ką nuošali sala su dvaru turi bendro su tavo mėgstamosiomis paslaptingų nutikimų paieškomis?"

Deja, Haruhi buvo jau paskendusi savo fantazijų pasaulėlyje.

"Nuošali sala vidury vandenyno! Ir dar dvaras! Koizumi-kun, tavo giminaitis nepaprastai supratingas! Hmm, manau, aš puikiai su juo sutarsiu."

Vieninteliai žmonės, kurie puikiai sutaria su Haruhi yra visiški keistuoliai. Tas dvaro savininkas tikriausiai labai jau keistas.

Nebuvau tikras, ar Nagato girdėjo, ką sakė Haruhi; dėl Asahinos-san, kuri liovėsi valgyti ir buvo nutaisiusi apstulbusią išraišką veide, buvo paprasta.

"Nesijaudink, Mikuru-čian. Ten galėsi valgyti marinuotos žuvies kiek tik panorėsi! Ar aš neteisi?"

"Pabandysiu tai suorganizuoti." pasakė Koizumis.

"Štai kaip."

Haruhi iš komandos vadės stalo stalčiaus išsiėmė dar vieną spalvotą rankos raištį. Net neįsivaizduoju, kiek ji jų ten prisidarė.

"Pirmyn į nuošaliąją salą! Ten mūsų laukia begalė įdomių dalykų. Aš jau nusprendžiau, koks ten bus mano vaidmuo!"

Tai pasakiusi, su flomasteriu ėmė rašyti ant to rankos raiščio. Netrukus mano akys išvydo du nerangiai iškeverzotus žodžius: "Didingoji detektyvė".

"Norėčiau sužinoti, ką tu čia rezgi."

"Tikrai nieko."

Nemėgink to nekaltai neigti!

Būdama visiškai patenkinta savo pranešimu, Haruhi iš karto išsinešdino lauk, o Asahina-san ir Nagato taip pat išėjo namo. Pasilikę buvome tik aš ir Koizumis.

Koizumis nusibraukė plaukų sruogą ir pasakė:

"Tai tiesa. Net jei nebūčiau pasiūlęs, Suzumija-san vis tiek būtų susiradusi kur keliauti, ar ne tiesa? Vis dėlto, vasaros atostogos ganėtinai ilgos. Nejaugi labiau norėtum keliauti į kalnus ieškoti Cučinoko, nei vaikščioti po pajūrį?"

"Cučinoko...? ...Tiek to, neaiškink, kas jis per vienas. Bent jau tiek žinau."

"Prieš tris dienas aš sutikau Suzumiją-san knygyne priešais stotį. Pamačiau ją įtemptai žiūrinčią į Japonijos žemėlapį, tuo tarpu kitoje rankoje laikančią kažkokį paslaptingą žurnalą apie neatpažintus paslaptingus gyvūnus."

Išvyka ieškoti UMA, hm? Šiaip tai neskamba labai ypatingai, tačiau gąsdina tai, kad Haruhi iš tikrųjų tikėtųsi surasti kažką paslaptingą.

"Regis, Suzumija-san buvo rimtai pasiryžusi kažką sugauti. Manau, ji ketino pradėti nuo Hibos kalno. Tokiu atveju mums būtų smagiau, jeigu vyktume į paplūdimį pasideginti saulėje. Be to, aš jau turėjau kai ką galvoje."

Koks gi sutapimas, kad tu jau turėjai kai ką galvoje. Nors antra vertus, skirtumas tarp žiūrėjimo į paplūdimyje maudymosi kostiumėlius vilkinčias merginas ir kopimo į kalnus spiginant ryškiai saulės šviesai yra lyg tarp dangaus ir pragaro.

"Esminis veiksnys buvo tai, kad tai yra privati negyvenama sala, vadinamasis 'closed circle'."

Tai privalėjau pasitikslinti. Klausti to, ko nesupranti, yra teisingiausias dalykas.

"Kas tas 'closed circle'?"

Koizumyje sarkazmo nebuvo nei lašo. Nors tokia jo šypsena galėjo būti laikoma sarkastiška, man tai buvo veido išraiška, kurią aš puikiai pažinojau.

"Ar išvertus?" Koizumis nusišypsojo ir pasakė, "Manau, galima sakyti, kad 'Uždaroji Erdvė'."

Nežinau, kuo mano veido išraiška buvo Koizumiui juokinga, tačiau jis kikeno.

"Tik pajuokavau. 'Closed circle' – tai detektyvinis terminas. Jis reiškia padėtį, kurioje tampi izoliuotas nuo bet kokio išorinio kontakto."

Kalbėk tu suprantama kalba!

"Tai labiausiai detektyviniams romanams būdinga situacija. Pavyzdžiui, jeigu vyktume slidinėti prieš atšiaurią žiemą......"

Nu jo, Haruhi irgi kažką panašaus sakė.

"Pats vykimas prie snieguotųjų kalnų nėra niekuo blogas, tačiau kas, jei tuomet nutinka pati didžiausia kada nors užregistruota pūga?"

Prieš ten vykdamas pirmiau gali pasižiūrėti orų prognozę.

"Štai ir problema. Mes apsupti pūgos ir storo sniego sluoksnio, nėra jokių kelių, kaip ištrūkti iš trobelės, kurioje esame, ir taip pat jokių būdų, kad ateis kiti žmonės."

Tuomet ką nors sugalvok.

"Kadangi neįmanoma nieko padaryti – susidaro atsiskyrimas, 'uždaras ratas'. Tokiomis aplinkybėmis kažkas būtinai nutinka. Manau, pati dažniausia yra žmogžudystė. Ir štai scena paruošta! Įtariamasis ir visi kiti negali palikti trobelę, ir taip pat daugiau niekas kitas negali patekti į vidų, jau nekalbant apie policiją. Būtų neįdomu, jei žudiką reikėtų nustatyti naudojant kažkokią mokslinę ekspertizę."

Kaip visada, ką gi šitas žmogėnas iš viso čia bando pasakyti?

"A, atsiprašau dėl to. Trumpai tariant, Suzumija-san ketina per šią išvyką patekti į tokį paslaptingą nutikimą."

Tai dėl to ji užsimanė nuošalios salos?

"Taip, nuošalios salos. Dėl kažkokios priežasties tapti izoliuota saloje kažkur toli vandenyje ir susidurti su, pavyzdžiui, žmogžudyste – apie tai ji gali tik pasvajoti. Namas ant kalno viršūnės per pūgą ar nuošali sala per tropinį taifūną yra tobula aplinka 'uždarajam ratui', į kurį niekaip negali įsikišti policija. Nepriekaištinga scena nusikaltimo mįslei."

"Žinai, man kažkodėl nepatinka, kad tau taip keistai smagu."

Haruhi vasaros metu ir taip jau nesivaldo, neskatink jos dar labiau. Ir aš taip sakau visai ne iš pavydo, kad negavau vice vado rankos raiščio.

"Todėl, kad iš tikrųjų man taip pat patinka tokios scenos."

Visai nenorėjau su juo ginčytis, tačiau privalau pasakyti, kad man visa tai visai nepatinka.

Koizumis nepaisė dėmesio į tai, kas man patinka, ir toliau tęsė, tarytum skaitydamas tezę:

"Kaip pavyzdį paimkime tuos 'Didinguosius detektyvus'. Paprastai, per savo gyvenimą normalus žmogus retai susiduria su nepaaiškinamomis žmogžudystės bylomis."

"Nu, jo."

"Vis dėlto, kodėl tų detektyvinių romanų detektyvai susiduria su viena po kitos tokių paslaptingų bylų? Ar žinai kokia to priežastis?"

"Jeigu jie nesusidurtų, nebūtų apie ką rašyti."

"Būtent, tu visiškai teisus. Tokie dalykai nutinka išgalvotame romanų pasaulyje. Vis dėlto, mūsų atveju jie patenka į metafizikos lygmenį, tikėtinus reiškinius, kadangi Suzumija-san trokšta pasinerti į fantastikos pasaulį."

Kam tiek kvaršinti galvą, juk iš esmės dėl tos priežasties ji ir sukūrė Komandą SOS.

"Tam, kad susidurtumei su tokiais nerealistiškais ir paslaptingais nutikimais, turi nukeliauti į tam tinkamą vietą. Taip todėl, kad tie romanų detektyvai taip atsiduria tuose nutikimuose. Kitaip tariant, pats privalai tapti tokio įvykio liudininku. Jei nori, kad prie tavęs priartėtų tokie nutikimai, turi turėti giminaitį, kuris yra talentingas detektyvas, turi pats būti policininkas, na, arba laukti, kol apie tave parašys romanų seriją."

Na, tai tiesa. Kiek žinau, Nagato mėgsta mokslinę fantastiką, tu – paslaptis ir detektyvus. Kalbant apie Haruhi, ji tikriausiai mėgsta ir vieną, ir kitą.

"Tam, kad pašalinis galėtų gauti detektyvo vaidmenį, jis turi netikėtai atsidurti tokiose aplinkybėse, kuriose būtina rasti tikslų sprendimą."

"Bet juk tokie netikėtumai savaime nenutinka."

Koizumis linktelėjo.

"Tiesa, tikrovėje viskas vyksta ne taip, kaip romanuose. Tikimybė, kad mūsų mokykloje nutiktų intriguojanti uždaro rato žmogžudystė, yra nepaprastai maža. Štai todėl Suzumija-san galvoja apie vietą, kurioje daug palankesnės aplinkybės."

Man netikėtai į galvą šovė posakis "statyti vežimą priešais arklį".

"Tokia vieta ir yra mūsų išvykos nuošalioji sala. Dėl kažkokios priežasties visuomenės sąmonėje tokios vietos yra laikomos tobulomis žmogžudystės mįslei."

Ir kurgi yra tokia ta tavo visuomenė? Matyt, kokios nors mažos šalies.

"Paprastai kalbant, keisti nutikimai dažnai nutinka ten, kur pasirodo didingieji detektyvai. Ir tai ne koks sutapimas, o greičiau jau tai, kad tie detektyvai turi antgamtinę galią prie savęs pritraukti tokius paslaptingus nutikimus. Ne nutikimai pritraukia detektyvus, o labiau jau pats šių detektyvų buvimas sukuria tokius nutikimus."

Žiūrėjau į Koizumį tokiu žvilgsniu, lyg būčiau ką tik užmynęs ant jūrinio šliužo.

"Tu sveiko proto?"

"Aš visada stengiuosi būti pakankamai sveiko proto. Tai, kad kalbu apie didinguosius detektyvus ir 'uždaruosius ratus', dar nereiškia, kad aš tuo tikiu. Aš tiesiog bandau perteikti Suzumijos-san mąstymo būdą. Trumpai tariant, visas šios išvykos tikslas yra tai, kad ji nori tapti detektyve."

Ir kaipgi ji taps ta detektyve? Na, gal būtų ir įmanoma, jei ji parašytų ir surežisuotų visą tą reikalą, vienu metu vaidindama ir įtariamąją, ir detektyvę.

"Tai bent jau geriau, nei eiti į kalnus ieškoti Cučinoko ar Sniego žmogaus. Aš Suzumijai-san pasakiau tik tiek, kad aš pažįstu žmogų, kuris saloje yra pasistatęs dvarą ir kviečiasi į svečius. Žinoma, nesitikiu jokių žmogžudysčių."

Koizumio lengvabūdiška šypsenėlė ir dar tas jo gūžčiojimas pečiais mane rimtai nervino.

"Aš tiesiog bandau Suzumijai-san suteikti šiek tiek pramogų. Kitaip, kas žino, kokių idėjų gali jai iš nuobodulio kilti? Tokiu atveju, mums būtų daug lengviau viskuo pasirūpinti, jei aplinka būtų paruošta iš anksto."

"Mums?"

"Tai niekuo nesusiję su 'Organizacija'. Nors dėl visa ko aš tai pranešiau. Nors aš ir esperas, aš vis tiek dar tik gimnazistas. Be to, nėra nieko blogo vykti į išvyką. Gimnazistams tai visai normalu. Juk išvyka su artimais draugais yra kai kas, ko turi su nekantrumu laukti?"

Viskas būtų gerai, jei Haruhi su nekantrumu lauktų dalyvavimo normalioje išvykoje. Aš nebūčiau prieštaravęs, jei būtų pasirinkusi normalias karštąsias versmes ar kokį netoli esantį paplūdimį, tačiau kodėl reikėjo pasirinkti nuošalią salą? Juk mes kalbam apie Haruhi – ji drauge su savim pasiims dar ir porą taifūnų.

......Ai, tiek to, kad ir kokia kvaištelėjusi ji bebūtų, ji ne tokia, kuri norėtų, kad kažkas būtų nužudytas, nes kitaip Šiaurės gimnazija jau būtų nusėta lavonų krūvomis. Man pasirodė, kad yra kitų dalykų, kuriuos svarbu apsvarstyti, todėl giliai susimąsčiau.

Keturios dienos ir trys naktys vasarą prie jūros. Baltas smėlis ir karšta saulė. Manau, galiu ištverti tokią vasarą, parodyk, ką gali, Ponia Saulute!

Ak, taip, geriau turėčiau protiškai pasiruošti užburiančiam maudymosi kostiumėlį vilkinčios Asahinos-san reginiui.

To dvaro savininkas buvo nepaprastai dosnus, suteikdamas mums nemokamą nakvynę ir maitinimą. Mums tereikėjo susimokėti už kelionę keltu į salą pirmyn ir atgal.

Taigi, mes susirinkome uosto prieplaukoje ir laukėme lipimo į keltą.

Haruhi jau tiesiog nėrėsi iš kailio, negalėdama sulaukti, kada vyksim. Mums vos vakar vyko semestro pabaigos ceremonija, kitaip tariant, šiandien buvo pirmoji vasaros atostogų diena. Atrodo, kad Koizumio giminaičiai visai neprieštarauja, kad būtent mes nusprendėme atvykti, tačiau tai, kad atvykstame jau pačią pirmąją atostogų dieną, tiesiog tobulai atspindi nutrūktgalvišką Haruhi prigimtį. Aš troškau tik ramiai pasimėgauti vasaros atostogomis, neturėdamas regėti Haruhi savo akyse, na bet kur gi tau Suzumija Haruhi tai leis? Quod Erat Demonstrandum.

"Aš jau seniai kada plaukiau keltu."

Haruhi pastūmė savo akinius nuo saulės ant nosies galo ir nuo prieplaukos žiūrėjo į tolumoje esančią pilką jūrą. Stovint eilėje lipti į keltą, jūros vėjas plaikstė jos tamsius plaukus.

"Koks didžiulis laivas! Tiesiog neįtikėtina, kad toks didelis laivas gali plūduriuoti ant vandens!"

Asahina-san, abejomis rankomis laikydama savo krepšį, su nuostaba žiūrėjo į keltą. Vilkėdama baltą vientisą vasarišką suknelę, o ant galvos mūvėdama šiaudinę skrybėlę, ji atrodė labai mielai. Po smakru apsijuosti skrybėlės raišteliai jai puikiai tiko. Jos akys tviskėjo lyg vaiko, kuris būtų žiūrėjęs į keltą lyg į kokį nors archeologų iškastą senovinį nendrinį laivą. O ką gali žinoti, galbūt jos amžiuje laivai neplūduriuoja ant vandens.

"......"

Nagato kaip visada buvo tuščia išraiška, jai spoksant į ant laivo korpuso nupieštą laivininkystės kompanijos emblemą. Netikėta tai, kad Nagato šįsyk vilkėjo ne savo mokyklinę uniformą, o languotą berankovę suknelę. Nešdamasi geltonai žalią skėtį nuo saulės, ji kėlė silpnos mergaitės, kuri ką tik išėjo iš ligoninės, įspūdį. Man net kilo noras nusipirkti vienkartinį fotoaparatą ir ją nufotografuoti – tuomet turbūt galėčiau jos nuotraukas už nežmonišką kainą parduoti Tanigučiui.

"Oras tiesiog nuostabus. Galima net sakyti, kad tai tobulas oras plaukimui, nors mes šiandien plauksime antrąja klase." pasakė Koizumis.

"O tai mums kuo puikiausiai tinka."

Juk tos kajutės vis tiek nėra jau tokios didelės. Nors tai ir bus ilga kelionė, mums dar kokius dešimt metų per anksti asmeninėms kajutėms. Vis dėlto, juk tai tik paprasta mokyklinė išvyka.

Iš esmės, ši išvyka net nėra šviečiamoji ar kažkas panašaus. Vykimas į išvyką vien tik dėl pačio vykimo į išvyką tikrai negali būti laikomas prasmingu. Paprastai tokios išvykos veiklą lydi ir tą klubą remiantis mokytojas. Komandai SOS tokio nėra. Vis dėlto, mokykla mūsų vis dar nepripažino kaip oficialaus klubo. Netgi būtų netikėta, jeigu mokytojas būtų vykęs drauge. Ir nepaisant to, kad Šiaurės gimnazijoje draugijos, kurios neturi remiančio mokytojo, yra nepripažįstamos, nuojauta man sako, kad net jei toks būtų buvęs, Haruhi garantuotai jį laikytų niekam nereikalingu. Nes kitaip ji jau seniai būtų ką nors pagrobusi taip, kaip ji pagrobė mus.

Man plačiai bežiovaujant, prie manęs iš šono lėtai priėjo Asahina-san. Jos apvalios akys buvo pasidariusios dar apvalesnėmis.

"Kaipgi toks didžiulis laivas gali plūduriuoti vandenyje?"

Kaip jis plūduriuoja? Na, ar ne dėl plūdrumo ar dar ten kažko? Ar Asahinos-san amžiuje nėra mokoma fizikos?

"Štai kaip... Plūdrumo... Tu teisus. Aišku. Štai ką reiškia posakis 'švyturio apačia yra tamsi'."

Nežinojau, ką ji čia suprato, tačiau priešais mane stovėjusi Asahina-san linkčiojo galva, būdama išraiškos lyg Archimedas, kuris ką tik iššoko iš vonios, rėkaudamas "Eureka!".

Gerai, pabandysiu paklausti... Paprastas klausimas neturėtų pakenkti.

"Ehem... Asahina-san, ar laivai ateityje juda naudojant kažkokias tai pažangias technologijas?"

"Am... Ar manai, kad galėčiau tau pasakyti?"

Jai taip atsakius, papurčiau galvą. Ne, tikrai nemanau. Tuomet pabandžiau antrą kartą.

"Na, tuomet turėtų būti jūra?"

Asahina-san, šiek tiek pasitaisiusi savo skrybėlę, palenkė galvą.

"A, taip, jūra yra."

"Malonu tai girdėti."

Nežinau iš artimos ar tolimos ateities ji atkeliavo, tačiau gera girdėti, kad Žemė ateityje nepavirs į dykumą. Tai yra, jeigu ji bus bent jau švaresnė nei yra dabar.

Norėjau gauti daugiau naudingos informacijos iš šios keliautojos laiku, tačiau:

"Kjonai! Mikuru-čian! Ko judu ten kuičiatės? Jau laikas!"

Garsiai sušuko Haruhi, kad laikas lipti į keltą.

Apie tai kalbant, į šiandienos susirinkimą aš vėlavau. Kai ryte jau buvau pasiruošęs eiti, pastebėjau, kad mano krepšys buvo per sunkus, todėl vėl jį atitraukiau ir žvilgtelėjau vidun. Mano nuostabai, viduje vietoj savo drabužių ir vonios reikmenų, radau savo seserį. Vakar man netyčiomis prasitarus, kad aš su Haruhi ir kitais vykstu į išvyką, ji ėmė be paliovos inkšti, "Aš irgi noriu varyt!". Dėl to turėjau pragaišti beveik dvi valandas, bandydamas ją nuraminti. Vis dėlto, net nepagalvojau, kad ji galėtų imtis kontrabandos plano. Iškračiau savo seserį iš krepšio ir pradėjau ją tardyti dėl jo turinio paslėpimo vietos. Beviltiškai iššvaisčiau laiką, bandydamas su ją gero policininko – blogo policininko praktiką, tačiau mano sesuo pasirinko savo juridinę teisę tylėti. "Iš manęs dovanų negausi!". Tačiau nepaisant to, visi mano pinigai greitai buvo paversti vaišėmis Komandai SOS kelto kavinėje.

Susirinkus antros klasės kajutės kampe, Komandos SOS nariai, mėgaudamiesi už mano pinigus nupirktais pietumis, pradėjo šnekučiuotis. Nors iš esmės, visą laiką kalbėjo vien tik Haruhi ir Koizumis.

"Kiek dar truks, kol ten atvyksime?"

"Sprendžiant iš šio kelto greičio, sakyčiau – maždaug šešias valandas. Pagal planus, jie turėtų mūsų laukti uoste. Tuomet iš ten jų kateriu plauksime dar maždaug pusvalandį, kol pasieksime salą ir joje esantį dvarą. Iš tikrųjų, aš pats anksčiau ten nesu buvęs, todėl tiksliai nežinau, kaip ten viskas yra."

"Tai garantuotai turi būti nepaprastas dvaras. Ar žinai projektuotojo pavardę?"

Paklausė Haruhi drebančiu balsu, tarytum iš kažkokio nors teatro spektaklio.

"Daug smulkmenų neklausiau, tačiau pamenu, kad jis sakė, jog buvo pasamdęs garsų architektą."

"Tiesiog nerealu! Negaliu sulaukti!"

"Tikiuosi, kad tavo lūkesčiai išsipildys, tačiau pats nesu visiškai dėl to tikras, nes nesu anksčiau jo matęs. Vis dėlto, namas, kurį pasistatė negyvenamos salos savininkas, turėtų savaime būti kažkuo unikalus. Tuomet būtų puiku, tiesa?"

Pasakė Koizumis, nors aš to tikrai nelaukiau. Jei statytum namą pagal Haruhi norus, tuomet jį galėtų suprojektuoti nebent Antonijus Gaudis, tris paras beperstojo gėręs kaip nevisprotis. Nemanau, kad norėčiau apsistoti tokiame nuostabiame namiūkštyje, man tiks ir paprastas viešbutis. Grynai japoniško stiliaus – toks, kur pusryčiams gauni keptų jūros kopūstų ir žalių kiaušinių, labai ačiū. O jei dar paaiškės, kad tas dvaras lyg kažkokia tai paveldėta pilis, Haruhi tiek pakvaištų, kad pati taptų žudike ir surengtų keletą paslaptingų žmogžudysčių, apie kurias vėliau galėtų sklisti gandai.

"Sala! Dvaras! Komandos SOS išvykai net negali būti nieko geriau! Jei taip ir toliau, šios vasaros atostogos bus tiesiog nepakartojamos!"

Kol Haruhi iš laimės darėsi vis labiau gyvybinga, likusieji komandos nariai galėjo tik tylėdami ją stebėti.

Kadangi be siūbavimo drauge su bangomis ant laivo denio nebuvo ką daugiau veikti, mes sutikome su Koizumio pasiūlymu ir nuėjome kurį laiką kortomis pažaisti "Raganą". Koizumis, kuris pralaiminėjo nuo pradžių iki pabaigos, turėjo mums penkiems nupirkti sulčių. Pasiėmiau sultis ir tylėdamas gėriau.

Mane tiesiog negali apleisti bloga nuojauta dėl tos mūsų laukiančios nuošalios salos. Atrodo, Asahina-san taip pat panašiai jaučiasi.

Išgėrusi savo sultis dviem gurkšniais, Haruhi pareiškė:

"Mikuru-čian, prastai atrodai, tau jūros liga?"

"Ne......tai...... taip, galbūt."

"Ne, taip negalima! Eik įkvėpk gryno oro, pavaikščiok po laivo denį ir tau akimirksniu praeis. Nagi, eime!"

Ji pačiupo Asahinos-san ranką ir nusišypsojo.

"Nesijaudink, aš tavęs į jūrą neįstumsiu. Hmm...... nors tai visai nebloga mintis. Staigus keleivės pradingimas......"

"Kjaaa!"

Haruhi paplekšnojo per sustingusius Asahinos-san pečius.

"Tik juokauju! Taip būtų visai neįdomu. Kam gi reikia tokių kraštutinumų? Būtų daug įdomiau, jei laivas susidurtų su ledkalniu arba būtų užpultas milžiniško aštuonkojo!"

Reiktų eiti pasižiūrėti, kur yra gelbėjimosi valtys. Žinoma, nemanau, kad šalia Japonijos vandenų vidury vasaros galėtų pasirodyti ledkalnis, tačiau staigus nežinomos jūrinės pabaisos pasirodymas net labai tikėtinas. Nežinau, kaip jis perskaitė mano mintis, tačiau į žvilgsnį, kuris sakė "jeigu užpuls pabaisa, mes tavim pasikliaunam!", Koizumis atsakė nusišypsodamas, kol tuo metu Nagato tiesiog spoksojo į sieną.

Haruhi toliau sau nepaliaujamai tauškė.

"Esu tikra, kad saloje kažkas būtinai nutiks! Koizumi-kun, juk taip ir bus?"

"Sunku pasakyti, kas mūsų laukia."

Diplomatiškai atsakė Koizumis.

"Tačiau aš taip pat tikiuosi malonios kelionės."

Koizumis atskleidė savo mįslingą šypseną. Nors tai buvo jo įprasta išraiška, aš įtemptai spoksojau į klastingąjį esperą, bandydamas perprasti, kas slėpėsi po ta jo šypsenos kauke, tačiau greitai pasidaviau. Šio žmogėno šypsena lyg tuščia Nagato išraiška – iš jos nieko neįmanoma suprasti. Tai jau tikrai, jam taip pat derėtų rodyti daugiau emocijų. Na, žinoma, ne taip įžūliai kaip Haruhi.

Niūniuodama savo pačios sukurtą dainą, Haruhi išsitempė Asahiną-san lauk. Tas jos išsigandęs žvalgymasis į šonus aiškiai reiškė, kad ji tikėjosi, jog aš eisiu drauge; galbūt aš tuomet tik per daug galvojau, tačiau nenorėjau sugadinti Haruhi nuotaikos, todėl leidau joms nueiti.

Kad ir kiek kartų Haruhi ketina išmesti Asahiną-san už borto, akimirką iki to ji privalės ją išgelbėti. Melžiausi, kad taip ir būtų, nukreipęs žvilgsnį į lubas, o po to pasidėjau savo krepšį po galva ir atsiguliau. Juk vis dar ankstyvas rytas, galiu dar šiek tiek pamiegoti.

Sapnavau, kad dariau kažką nerealaus, tačiau man nespėjus to išsaugoti atmintyje, buvau pažadintas įsakmių Haruhi šūksnių.

"Kiek tu dar žadi miegot, durniau? Staigiai kelies! Ar tu iš viso rimtai nusiteikęs šiai išvykai? Jei jau laive taip išsidirbinėji, ko vėliau iš tavęs tikėtis?"

Regis, kad kol miegojau, keltas beveik pasiekė persėdimo vietą. Jaučiausi lyg ką tik būčiau padaręs nepataisomą klaidą.

"Pirmieji žingsniai patys svarbiausi! Tau trūksta užsidegimo, kad galėtum linksmintis. Tik pažiūrėk į visus kitus. Lūkesčiai šiai išvykai tiesiog matosi jų spindinčiose akyse!"

Haruhi pirštu parodė į savo tris parankinius, nuolankiai stovinčius su savo krepšiais rankose ir pasiruošusius lipti į krantą.

Vienas iš jų, kuris pastoviai šypsosi, pasakė:

"Na, na, Suzumija-san. Jis tiesiog kaupė jėgas prieš išvyką. Gali būti, kad jis kaip tik mąstė, kaip mus toliau pralinksminti!"

Klausydamasis to visai nereikalingo Koizumio paaiškinimo, pasižiūrėjau į robotišką Nagato veidą ir Asahinos-san į mažo šunyčio primenančias akutes, bandydamas surasti to vadinamojo spindesio jų akyse.

"Ar jau atplaukėm?" sumurmėjau.

Per ilgą kelionę keltu su kitais Komandos SOS nariais... Ne, palikim kitus nuošalyje. Aš pasidaviau savo troškimams ir nulūžau ilgam laikui. Dėl to pražiopsojau puikią progą praleisti laiką su Asahina-san šioje elegantiškai atrodančioje kajutėje.

Nu bliamba, kaip tai gniuždo. Kaip aš galiu sau leisti taip švaistyti savo vasaros atostogas? Iki šiol vieninteliai mano prisiminimai iš šių atostogų buvo "Raganos" žaidimas. Ar neturėčiau kelte daryti ko nors įdomesnio? Pavyzdžiui, dalintis su kitais savo mintimis, denyje švelniai pučiant jūros vėjui.

Man kilo noras savo praeities "aš" gerai spirti į krūtinę už buvimą tokiu apsimiegojusiu.

Štai kaip, miegodamas atradau naujus savikritikos horizontus.

Trakšt!

Mano akis apakino ryškus šviesos blyksnis.

Pasukęs savo žvilgsnį link to garso, pamačiau Asahiną-san, kuri savo rankose laikė fotoaparatą. Jos angeliškame veide buvo žavinga šypsena.

"Chi, chi! Aš tave nufotografavau pabundant."

Jos išraiška buvo lyg pradinukės, kuri ką tik iškrėtė išdaigą.

"Aš taip pat tave nufotografavau ir miegant. Tu tikriausiai kietai miegojai."

Staiga pasijaučiau atgijęs. Kodėl gi Asahina-san mane paslapčiomis fotografavo? Nejaugi ji šitaip norėjo mano nuotraukos? Galbūt ji ketina ją įrėminti mieluose rėmeliuose ir pasidėti priešais pagalvę, kad kasnakt galėtų sakyti "labanakt"? Taip, visai nebloga mintis.

Visgi, jei tau reikėjo mano nuotraukos, aš būčiau tau su džiaugsmu papozavęs. Visai neprieštaraučiau tau padovanoti net visą savo nuotraukų albumą, jei tik nebūčiau jo kažkur namuose nukišęs.

Vis dėlto, kai jau ketinau pareikšti šį savo pasiūlymą, Asahina-san fotoaparatą atidavė Haruhi.

"Kjonai, ko čia vaipais? Baik, kol visai nepradėjai atrodyt kaip nevisprotis."

Haruhi įsidėjo fotoaparatą į krepšį, atrodydama tarytum būtų padariusi sensacingų nusikaltimo vietos nuotraukų ir galvotų, kuriam gi laikraščiui būtų jas pelningiau parduoti.

"Aš kuriam laikui Mikuru-čian paskyriau būti Komandos SOS fotografe. Šios nuotraukos ne šiaip dėl pramogos, tai svarbi dokumentinė medžiaga, kuri bus Komandos SOS palikimas ateities kartoms. Ši mergiūkštė norėjo tiesiog prifotografuoti beverčių nuotraukų, todėl nuo šiol ji turės klausyti mano nurodymų."

Tuomet kokią gi vertę turi mano apsimiegojusio veido dokumentinė medžiaga?

"Kadangi tu visai neturi nusiteikimo išvykai, aš visur paskleisiu šitas nuotraukas, kuriose tu miegi kaip mulkis, kad tau būtų pamoka ateičiai. Aišku? Kaip iš viso pavaldinys gali sau ramiai snausti, kai jo vadė ant kojų? Tai tiesiogiai prieštarauja komandos moralei, disciplinai ir vidiniams nuostatams!"

Haruhi į mane spoksojo tokia išraiška, jog man buvo neaišku, ar ji šypsojosi, ar buvo susiraukusi. Žinojau, kad beprasmiška jos klausti, kada ji sukūrė tokias taisykles, nes jos vis tiek nebus užrašytos. Geriau jau tiesiog plauksiu pasroviui.

"Gerai jau. Tu bandai pasakyti, kad mums neleidžiama eiti miegoti anksčiau nei tu, nebent norime, jog mūsų veidai būtų apipaišyti? Tokiu atveju, ar tai reiškia, kad jeigu eisiu miegoti po tavęs, galėsiu ant tavo veido nupiešti ūsus?"

"Ką tu čia šneki? Nejaugi tu tikrai ketini imtis tokių vaikiškų poelgių? Tavo žiniai, aš miegu labai budriai. Net miegodama galiu kaip tave reikiant pamokyti. Be to, bandydamas vadei daryti tokias nesąmones rizikuotum gauti mirties bausmę."

Žinai, Haruhi, šiais laikais išsivysčiusių šalių, kuriuose vis dar būtų taikomos mirties bausmės, yra mažuma. Ką šiuo atžvilgiu manai?

"Kodėl gi aš turėčiau vertinti kitų šalių baudžiamąją teisę? Jų problemos, patys tegul ir galvoja. Dabar svarbios ne kažkokios užsienio šalys, o sala, į kurią vykstame!"

Tempdamas savo krepšį meldžiausi, kad nieko nenutiktų.

Laivas pradėjo šiek tiek siūbuoti, turbūt jis jau ruošiasi švartuotis. Kiti keleiviai grupėmis po du ir tris jau ėjo link išėjimo.

"Paslaptinga sala, hm......?"

Kažin kas mūsų laukia? Bent jau tikiuosi, kad tai bus ne kažkokia sala, kuri netikėtai pasirodo iš jūros arba staiga pradeda plaukti.

"Nesijaudink."

Koizumis linktelėjo, tarytum būtų ką tik perskaitęs mano mintis.

"Tai tiesiog paprasta nuošali sala. Ten nėra jokių pabaisų ar išprotėjusių mokslininkų, galiu tai garantuoti."

Šito žmogėno garantijos man nieko nereiškia. Tylėdamas abejojančiai pasižiūrėjau į išblyškusį Nagato veidą.

"......."

Nagato man atsakė taip pat tylėdama. Jei pabaisos vis dėlto pasirodys, ji turbūt padės mums juos nugalėti. Pasikliaunu tavimi, ateive.

Laivas vėl staigiai susiūbavo.

"Kjaa!"

Net nesumirksėjusi, Nagato sugavo Asahiną-san, kuri netekusi pusiausvyros vos nepargriuvo.

Uoste mus pasitiko liokajus ir tarnaitė.

"Sveikas, Arakavai-san, seniai nesimatėme."

Garsiai pasakė Koizumis, pakėlęs ranką juos pasveikinti.

"Ir taip pat Mori-san. Dėkoju, kad pasivarginote atvykti mūsų pasitikti."

Tuomet Koizumis pasisuko ir pasižiūrėjo į mus, sustingusius iš nuostabos, o po to kvailai gūžtelėjo pečiais, tarytum teatro aktorius, bandydamas savo keturis kartus platesne nei įprastai šypsena sužavėti publiką.

"Leiskite man juos pristatyti. Naujojo dvaro liokajus ir tarnaitė – Arakavas-san ir Mori-san, kurie bus atsakingi už rūpinimąsi mumis. Na, taip, jūs tai tikriausiai jau supratote iš jų aprangos."

Aišku, kad lengva suprasti. Pasižiūrėjau į šiuose du veikėjus, kurie dar kartą mums mandagiai nusilenkė. Atrodė, jog drauge su jų nusilenkimu pasigirdo plojimai.

"Tikiuosi, kad kelionė jums neprailgo. Aš liokajus Arakavas."

Senyvas smokingą vilkintis džentelmenas su žilais plaukais, ūsais ir antakiais mus pasveikino ir dar kartą nusilenkė.

"Aš tarnaitė, Mori Sonou. Malonu su jumis susipažinti."

Šalia jo stovėjusi mergina taip pat nusilenkė tokiu pačiu kampu, o po to jie abu vienu metu vėl pakėlė galvas. Tai kažkaip nenoromis verčia svarstyti, ar jie to iš anksto daug kartų nesurepetavo.

Akivaizdu, kad Arakavas-san buvo pagyvenęs, tačiau buvo sunku nusakyti jo tikslų amžių, tuo tarpu Mori-san atrodė labai jauna. Ji atrodė maždaug mūsų amžiaus, nors galbūt ji buvo su makiažu, kurias ją jaunino? O gal ji tiesiog gimė su tokia jaunatviška išvaizda?

"Liokajus ir tarnaitė?"

Iš netikėtumo sumurmėjo Haruhi, nors ir aš taip jaučiausi. Net nežinojau, kad Japonijoje egzistavo tokios profesijos. Visada maniau, kad jos jau seniai tapo senovinėmis fosilijomis, išlikdamos tik kaip teoriškomis sąvokomis.

Visgi, už Koizumio du grakščiai stovėję asmenys iš tikrųjų atrodė kaip liokajus ir tarnaitė. Ir tai jiems šitaip tiko, jog vos išgirdęs jų prisistatymą galėjai pagalvoti: "Vadinasi, jūs liokajus ir tarnaitė? O taip, be jokios abejonės." Ypač tarnaitė, Mori-san, jei nesuklydau. Ak, kaip gi bežiūrėtum, ji tikrai buvo tarnaitė. Ir viskas tik dėl jos aprangos. Po daugelio mėnesių patirties, kasdien stebint Asahiną-san, vilkinčią savo tarnaitės kostiumą, aš galiu tai tiesiog garantuoti. Beje, juk Arakavas-san ir Mori-san taip apsirengę ne tam, kad pradžiugintų Haruhi, o aiškiai dėl savo profesijų.

"O......"

Asahina-san nusiminusiai atsiduso ir paprasčiausiai iš nuostabos į juos spoksojo – nors tiksliau, ji spoksojo būtent į Mori-san. Ji buvo 50% nustebusi ir 30% sutrikusi. Kas gi tie likusieji 20%? Manau, ji truputį pavydi. Po to, kai Haruhi privertė ją kasdien vilkėti visus tuos kostiumus, jai turbūt pačiai nepastebėjus pradėjo patikti būti tarnaite.

Tuo metu Nagato išraiška nepasikeitė, tačiau jos juodos tarytum paleolito laikų strėlių antgaliai akys toliau vėrė šiuos du atkastų profesijų atstovus.

"Taigi......" kreipėsi į mus Arakavas-san savo skambiu operos tenoro balsu.

"Kateris paruoštas mus nugabenti į mūsų šeimininko namus. Kelionė turėtų užtrukti apie pusvalandį. Apgailestauju dėl nepatogumų, kuriuos sukelia salos atokumas."

Jis su Mori-san dar kartą mums nusilenkė. Kažkodėl man pradėjo visur niežėti. Labai norėjau jiems pasakyti, kad mes ne kokios nors garsenybės ar VIP svečiai, ir todėl jiems tikrai nereikia elgtis taip mandagiai. Gal Koizumis koks milijardieriaus sūnus? Aš maniau, kad jis tik esperas, kuris kažkur ir kažkada gali pasinaudoti tomis savo galiomis. Galbūt kiekvieną kartą, kai jis grįžta namo, į jį kreipiamasi "Jaunasis ponaiti"?

"O aš visai neprieštarauju!"

Džiugiu balsu šūktelėjo Haruhi, išblaškydama visus klaustukus, kurie sukosi mano galvoje. Pasisukęs, Haruhi veide pamačiau tokią šypseną lyg kokios nors režisierės, kurios mėgėjiškam filmui kažkoks tai prietranka suteikė milžinišką finansavimą. Ech......

"Man taip ir geriau, nuošali sala! Visai neprieštaraučiau, jei tai užtruktų keletą valandų, jau nekalbant apie vos pusvalandį! Nuošali sala vidurį vandenyno yra būtent tai, kur aš noriu keliauti. Kjonai, Mikuru-čian, nagi, judu turėtumėt labiau džiaugtis! Ten yra sala, dvaras, o dar priedo keistas liokajus ir tarnaitė! Turbūt visoj Japonijoj yra vos dvi tokios salos!"

Nėra nei dviejų.

"Oi...! T...Tai nuostabu......N...Negaliu sulaukti!"

Nepaisant į Asahiną-san, kuri Haruhi buvo priversta apsimestinai džiūgauti, tiesiai į akis kažką pavadinti "keistu" yra tiesiog įžūlumo viršūnė. Visgi, tie du tiesiog tik nusišypsojo. Gal jie iš tikrųjų kaip nors keisti?

Vis dėlto, keista buvo visa ši išvyka. O kalbant apie keistumą, Komanda SOS šitaip visus lenkia, kad geriau jau mums išvengti to kelio, kuris sukeltų Haruhi ekstazę.

Pasižiūrėjau į Koizumį, kuris su liokajumi Arakavu-san apie kažką kalbėjosi, tuo tarpu Mori-san tyliai stovėjo sunėrusi rankas ir žiūrėjo į jūros horizontą. Jūra atrodė rami, o danguje nesimatė nei debesėlio. Vargu, ar buvo galima tikėtis taifūno.

Ar mes dar galėsim sveiki sugrįžti į žemyninę Japoniją?

Ramus neišraiškingas Nagato veidas visąlaik atrodė toks patikimas. O aš jaučiausi toks bevertis.

Arakavas-san ir Mori-san nusivedė mus į mažą prieplauką, buvusią netoli uosto. Aš iš pradžių tikėjausi pamatyti kokį nors mažą motorlaivį, tačiau priešais mus pasirodė švelniai ir idiliškai ant bangų siūbuojantis kruizinis kateris, tarytum nusileidęs iš tų Viduržemio jūros turistinių nuotraukų. Kateris atrodė toks prašmatnus, jog net nedrįsau klausti, kiek jis kainavo. Staiga užsimaniau plaukti tuo laivu pažvejoti.

Dėl mano išsiblaškymo, kai pamačiau, kad Koizumis palydi Asahiną-san, kuri buvo priblokšta katerio vaizdo, ir Nagato, kuri tiesiog abejingai į jį žiūrėjo, jau neminint Haruhi, kuri išsyk įšoko vidun, mane apėmė didžiulis apmaudo jausmas, kad laikas prabėgo ir niekad nebesugrįš. Tai turėjo būti mano darbas!

Mes buvome nuvesti į kajutę ir mums nespėjus atsistebėti, kad laivas gali turėti vakarietiško stiliaus virtuvę, kateris pradėjo palikti uostą. Matyt, šiais laikais visi liokajai turi katerio vairavimo teises, nes Arakavas-san buvo tas, kuris jį vairavo.

Mori-san sėdėjo priešais mane su švelnia šypsena veide, tarytum būtų buvusi laivo puošmena. Jos tarnaitės kostiumas atrodė baisiai rizikingai, tiesiog kvapą gniaužė. Palyginus su Asahinos-san tarnaitės kostiumu, kurį Haruhi privertė jai kasdien vilkėti klubo kambaryje, šis atrodė kiek labiau aptemptas. Vis dėlto, aš nežinau tarnaičių profesijos subtilybių, todėl, deja, nesu labai dėl to užtikrintas.

Aš nebuvau vienintelis, kuris jautėsi nejaukiai. Asahina-san jautėsi lygiai taip pat. Ji jau kurį laiką net nemirksėdama vėrė akimis tą tarnaitės kostiumą ir atrodė labai jau sunerimusi. Galbūt ji bandė įgauti patirties iš tikros tarnaitės, o po to tai praktiškai pritaikyti klubo kambaryje? Ji tokia rimta dėl pačių neįprasčiausių dalykų...

Nagato sėdėjo žiūrėdama į priekį ir visai nejudėjo. Koizumis buvo su nerūpestinga išraiška ir kaip visada šypsojosi.

"Puikus kateris, tiesa? Ar nebūtų puiki mintis vykti juo kur nors pažvejoti?"

Pasiūlė jis, nors neaišku konkrečiai kam.

Na, o kalbant apie Haruhi......

"Ei, ar žinot kaip tas dvaras pavadintas?"

"Nesu tikras ar suprantu, ką bandote pasakyti."

"'Juodosios Mirties Namas', 'Lira Rūmai', 'Kokecu Pilis' – jis turi turėti kokį nors panašų pavadinimą, tiesa?"

"Ne, nieko panašaus."

"Ar yra kokių nors bauginančių istorijų apie tai, kad dvaras turi daugybę spąstų, arba tai, kad architektas buvo paslaptingai nužudytas, arba tai, kad pernakvojus kambaryje, mirsi?"

"Apie nieką panašaus nesu girdėjęs."

"Tada, ar yra istorijų apie tai, kad dvaro savininkas nuolatos mūvi kaukę, arba tai, kad jis turi tris pamišusias seseris, kurios staiga pradingo be pėdsako?"

"Ne", liokajus padarė pauzę, o po to pridūrė, "Šiuo metu to dar nėra nutikę."

"Tuomet, tai reiškia, kad yra didelė tikimybė, kad tai gali kada nors nutikti?"

"Galbūt taip ir yra."

Tas liokajus gal bando jai įsiteikti?

Štai tokį pokalbį turėjo Haruhi su Arakavu-san, jai įsiropštus pas jį kabiną, po to kai kateris paliko prieplauką. Sprendžiant iš pokalbio nuotrupų, kurios pasiekė mano ausis pro bangų ir variklio sukeliamą triukšmą, panašu, kad su šioje saloje esančiu dvaru yra siejami begaliniai lūkesčiai. Apie tai kalbant, kam jai iš viso reikia tokių keistų vietų, kaip ta toli nuo žemyno esanti, Dievo pamiršta sala? Nepakanka jai tiesiog iki soties pasiplaukiot, kur nors pasitrainiot, atsipalaiduot su draugais ir galiausiai patenkintai grįžt namo? Bent jau aš to tikėjausi.

Nors matyt tam jau per vėlu.

Nebūčiau pagalvojęs, kad čia bus liokajus ir tarnaitė. Juk tai labiau netikėta, nei viešajam baseine būti užpultam ryklio. Todėl turbūt nenustebsiu, jei to dvaro savininkas iš tikrųjų nešioja kaukę ar turi kitų keistai atrodančių svečių. Kažin kokių dar staigmenų Koizumis yra mums paruošęs?

"A! Matau! Ar ten tas dvaras?"

"Taip, ten vila."

Džiūgaujantis Haruhi klykavimas nugaudė lyg griaustinis, kiaurai perverdamas mano širdį.

Iš lauko vila atrodė ganėtinai įprastai.

Saulė lėtai krypo link vakarų, tačiau ligi vakaro vis dar buvo laiko. Vila buvo apgaubta besileidžiančios saulės spindulių ir atrodė tarytum pati spindėtų didybe. Kaip bebūtų, aš niekada nemaniau, kad kada nors atsidursiu tokioje vietoje.

Ant stataus šlaito esantis pastatas atrodė būtent kaip kažkas, ką turtingasis pasistatytų kaip poilsiavietę vasarai. Jo architektūra nebuvo niekuo įtartina. Jis neatrodė kaip kažkokia viduramžių Europos pilis, aplink kurios plytų sienas būtų apaugę spygliuoti vijokliai, prie jo nebuvo jokių keistai ištįsusių bokštų, jau nekalbant apie nindzių spąstus ar besivaidenančius vaiduoklius.

Kaip ir reikėjo tikėtis, atšiauriai spoksodama į vilą (arba jos žodžiais, "dvarą") Haruhi nutaisė miną, tarytum vietoj keptos jautienos ji ką tik būtų atsikandusi svogūno.

"Hm, aš tikrai ne to tikėjausi. Išvaizda yra svarbus bruožas, nejaugi jį statęs architektas visai neturėjo jokio ankstesnio pavyzdžio?"

Stovėdamas šalia Haruhi, mėgavausi besiartinančios salos vaizdu. Be to, jos čia buvau tiesiog jėga atitemptas.

"Kjonai, ką tu manai? Tai nuošali sala, tačiau pastatas atrodo toks paprastas. Juk apmaudu, ane?"

Ką aš manau? O tai, kad tokiose tolybėse iš viso nereikėjo statyti tos vilos. Tam, kad nusigautumei iki artimiausios parduotuvės ir sugrįžtum atgal, reikia daugiau nei valandą plaukti asmeniniu kateriu. Ką gi valgytum, jei išalktum vidurį nakties? Neatrodo, kad ten irgi būtų kokių nors gėrimų automatų.

"Aš kalbu apie atmosferą! Aš visąlaik maniau, kad tai bus vienas tų paslaptingų dvarų, tačiau, kaip matyti, čia tiesiog paprasčiausia atostogų poilsiavietė! Mes čia atvykom ne tam, kad pasilinksmintumėm turtingo pažįstamo namuose."

Nubraukiau į šalį vėjo atpūstus Haruhi plaukus, kurie kuteno man veidą.

"Tokia ir yra išvyka. Ko gi tu tikėjais? Imituoti nuotykių romanus? O gal išsilaipinti negyvenamoj saloj?"

"Hmm, visai nebloga mintis. Įtrauksiu salos tyrinėjimą į mūsų planus. Ką gali žinoti, galbūt atrasime kokią nors naują gyvūnų rūšį."

O varge, aš tik dar labiau padidinau spindesį Haruhi akyse. Ak, Sala, maldauju Jūsų, nesugalvokite kokios nors nesąmonės.

Kol aš mintyse meldžiausi žaliai vegetuojančiai salai......

"Šio regiono salos, regis, yra susidariusios dėl senovinio vulkaninio aktyvumo."

Palengva priėjęs, pareiškė Koizumis.

"Be naujų gyvūnų rūšių, mes galbūt net užtiksime senovinių molio dirbinių. Jie buvo palikti aplinkinėse salose turėjusių apsistoti senovės japonų jūrininkų. Skamba romantiškai, tiesa?"

Nematau nieko bendro tarp senovinių dirbinių ir naujai pastatytos vilos, bet manęs kategoriškai nedomina Cučinoko paieškos ar lobių medžioklės. Kodėl mums neišsiskyrus? Haruhi ir Koizumis gali sau eiti tyrinėt salą, tuo tarpu aš liksiu su Asahina-san ir Nagato ir vaikštinėsiu po paplūdimį. Kokia nuostabi mintis.

"Hm? Ten kažkas yra!"

Haruhi parodė į naujai pastatytą prieplauką. Atrodė, kad ji pastatyta būtent šiam kateriui, kadangi kitų laivų niekur nesimatė. Ant prieplaukos krašto stovėjo žmogus ir mums mojavo. Regis, ten vyras.

Haruhi instinktyviai pamojavo atgal.

"Koizumi, ar ten dvaro savininkas? Atrodo labai jau jaunas."

Koizumis pamojavo ir atsakė.

"Ne, jis kitas svečias, kuris buvo drauge su mumis pakviestas. Jei neklystu, tai savininko jaunesnysis brolis. Vos kartą esu anksčiau jį matęs."

"Koizumi," įsiterpiau, "Tokius dalykus reikėjo pasakyt iš anksto. Tai pirmas kartas, kada girdžiu, jog bus kitų svečių."

"Aš taip pat visai neseniai sužinojau."

Lyg niekur nieko ramiai atsakė Koizumis.

"Bet nereikia jaudintis, jis labai malonus žmogus. Ir, be abejo, savininkas Tamaru Keiičis-san, taip pat labai malonus žmogus."

Tas Tamaru Keiičis-san gana lakios vaizduotės žmogelis. Pasistatė vilą tokioje nuošalioje vietoje vien tam, kad galėtų vasarą joje pagyventi. Jis kažkoks tolimas Koizumio giminaitis, lyg motinos pusbrolis iš tėvo pusės, ar dar kažkas panašaus. Nesu tikras dėl smulkmenų, tačiau girdėjau, kad jis susikrovė savo turtus iš biotechnologijų ir dabar gali gyventi savo paties malonumui. Matyt jis taip aptekęs pinigais, kad gali juos net deginti, kitaip nebūtų tokioj vietoj pasistatęs namo.

Besiartinant prie prieplaukos, kateris pradėjo palaipsniui lėtėti, kol galiausiai prisiartino tiek, kad galėjome pamatyti to žmogaus veidą. Jis vilkėjo jaunatviškus drabužius ir atrodė maždaug dvidešimties. Taip, jis iš tiesų atrodė kaip jaunesnysis Tamaru Keiičio brolis.

Liokajus Arakava-san, tarnaitė Mori Sonou-san.

Vadinasi, liko tik pats vilos savininkas, Tamaru Keiičis-san.

Ar tai visi šios išvykos aktoriai?

Nuo pat ryto kažin kiek valandų praleidome siūbuojančiame laive, štai todėl, kai išsilaipinome į sausumą, mes vis dar jautėmės, tarytum žemė judėtų mums po kojomis.

Maloniai besišypsantis jaunuolis atskubėjo prie katerio mus pasveikinti.

"A, Icuki-kun, seniai nesimatėme!"

"Iš tiesų, Jutakai-san. Dėkoju, kad atėjai mūsų pasitikti."

Atsakė Koizumis, o tada pradėjo mus po vieną pristatinėti.

"Tai mano draugai, kurie gerai rūpinasi manimi mokykloje."

Nepamenu, kad būčiau gerai tavimi rūpinęsis, tačiau Koizumis parodė į mus, išsirikiavusius į eilę.

"Ši linksma mergina yra Suzumija Haruhi-san, viena iš mano nedaugelio draugų. Ji visada atvira, nuoširdi ir labai energinga. Turėčiau pasimokyti iš jos atkaklumo."

Kas čia per pristatymas? Man nugarą išpylė šaltas prakaitas. Haruhi irgi. Kam tu apsimovęs tą apsimestinę pagarbumo kaukę? Gal laivo siūbavimas tau visai nepataisomai pažeidė smegenis?

Vis dėlto, su žavinga šypsena Haruhi pasakė:

"Aš Suzumija. Koizumis yra nepakeičiamas mano kom...... norėjau pasakyti, draugijos narys. Jis ir buvo tas, kuris mus pakvietė į šią salą. Jis labai patikimas vicevad... norėjau pasakyti, prezidento pavaduotojas. Chi, chi."

Nekreipdamas dėmesio į iš manęs sklindančius ledinius garus, Koizumis toliau pristatinėjo likusius narius, pavyzdžiui:

"Tai Asahina Mikuru-san. Kaip matai, ji mūsų mokyklos mieloji ir gražioji idol. Jos šypsenos pakaktų, kad pasaulyje įsigalėtų taika."

Arba:

"Tai Nagato Juki-san. Jos žinios tokios beribės, jog ją galima laikyti anksčiau pasaulyje neregėta enciklopedija. Ji ganėtinai tyli, tačiau būtent čia ir slypi jos žavesys."

Jis toliau tęsė savo perdėtus narių pristatymus, tarytum būtų juos skaitęs iš kokios nors aklųjų pasimatymų agentūros klientų failo. Be abejo, aš taip pat buvau įtrauktas į tuos jo nuvalkiotus paistalus, tačiau pageidaučiau apie juos čia neužsiminti.

Su Koizumio giminaičiui derančia šypsena, Jutakas-san pasakė:

"Sveiki visi atvykę, aš Tamaru Jutakas. Šiuo metu esu tiesiog darbuotojas, padedantis mano brolio kompanijoje. Icukis man daug apie jus pasakojo. Buvau labai dėl jo susirūpinęs, kai jam netikėtai teko keisti mokyklą. Labai džiugu, kad jis susirado tiek daug gerų draugų."

"Ką gi."

Mums iš už nugaros pasigirdo skardus Arakavo-san balsas.

"Čia labai kaitri saulė. Ar nenorėtumėte pratęsti savo pokalbį viloje?"

Tai išgirdęs, Jutakas-san linktelėjo ir atsakė:

"Tu teisus, mano brolis mūsų jau laukia. Drauge nusineškime ir lagaminus, padėsiu jums."

"Mus viskas gerai. Kodėl tau vietoj to nepadėjus Arakavai-san ir Mori-san? Į salą jie parsigabeno daugybė pirkinių."

Pasakė Koizumis ir nusišypsojo. Jutaka-san taip pat atsakė šypsena.

"Tuomet nekantriai lauksiu vakarienės!"

Po visų subtilybių, mes nusekėme paskui Koizumi ir nuėjome link ant šlaito viršaus buvusios vilos.

Kai dabar tai prisimenu, jau tada buvo pradėję darytis keista.

Žinoma, visą tai sakau jau po laiko.

Aukštų, lyg pats Fudži kalnas, laiptų pabaigoje mes galiausiai pasiekėme vilą. Turbūt pamatytas namas Haruhi buvo visiškas nusivylimas, nes jis visai nebuvo panašus į kokį nors dvarą ar japoniško stiliaus kotedžą.

Balkšvas namas, nors ir būdamas triaukštis, atrodė gana žemas, galbūt todėl, kad buvo pernelyg platus. Kažin, kiek ten buvo kambarių? Čia tikriausiai be vargo galėtų apsigyventi kokios dvi futbolo komandos. Panašu, kad jos statyboms turėjo būti iškirsti apylinkėse buvę tankūs medžiai, bet kaip jie sugebėjo čia atgabenti visas tas statybines medžiagas? Tam turbūt reikėjo įvykdyti karinio masto operaciją. Nesuprantu aš tų turčių.

"Prašau eiti čia."

Koizumis tarytum liokajus nusivedė mus prie įėjimo, kur sustojome į eilę. Galiausiai atėjo akimirka akis į akį susitikti su vilos šeimininku.

Tik Haruhi, kuri buvo nekantri lyg arklys per lenktynes, žengė į priekį. Ji buvo tokia kupina neaiškių lūkesčių, jog kartais net galėjai pamatyti kaip ji liežuvio galiuku laižosi lūpas. Asahina-san mielai susiglostė plaukus, bandydama sukelti gerą pirmąjį įspūdį. Tuo tarpu Nagato kaip visada stovėjo nejudėdama lyg viena tų molinių kiniškų kačių, stovinčių prie parduotuvių įėjimų.

Vėl pasisukęs, Koizumis su savo lengvabūdiška šypsena pasižiūrėjo į mus ir paspaudė prie durų buvusio komunikatoriaus mygtuką.

Sulaukęs atsakymo, Koizumis vėl ėmė taukšti tas savo subtilybes.

Po dešimties sekundžių, durys lėtai atsidarė.

Be abejo, mus pasveikinęs žmogus nemūvėjo kažkokios geležinės kaukės, kokios nors keistos kepurės su akiniais nuo saulės, nei nebandė mūsų netikėtai užpulti ar įbauginti niūriu balsu. Kitaip tariant, tai buvo tiesiog paprastas vyriškis.

"Sveiki!"

Nežinau, ar Tamaru Keiičis-san praturtėjo staiga ar palaipsniui, visgi, šiuo metu šis vidutinio amžiaus vyriškis vilkėjo paprastą golfą ir šortus, ištiesęs vieną ranką, kviesdamas mus vidun.

"Icuki-kun, brangieji svečiai, aš jūsų jau ilgau laukiau! Atvirai kalbant, ši vieta baisiai nuobodi, man jau per tris dienas viskas įgriso. Be Jutako, tiktais Icukis-kun priėmė mano pakvietimą. O!"

Keiičio-san žvilgsnis pasisuko link mano veido, tuomet link Asahinos-san, Haruhi ir Nagato.

"Icuki-kun, kokių gi nuostabių draugų tu turi! Iš Icukio-kun apie tai jau anksčiau girdėjau, tačiau jūs vienas už kitą gražesni! Jūs tikrai įpūsit spalvų šiai nuobodžiai salai. Jūs kuo maloniausiai kviečiami."

Haruhi sau išsišiepė, Asahina-san mandagiai nulenkė galvą, o Nagato toliau buvo sustingusi – trys skirtingos reakcijos. Vis dėlto, jos visos žiūrėjo į nuoširdžiai mus sveikinantį Keiičį-san, tarytum į muzikos mokytoją, staiga įpuolusį į klasę per istorijos pamoką. Po to, Haruhi žengė į priekį ir pasakė:

"Mes be galo dėkingi, kad jūs mus čia pasikvietėte. Nepaprastai malonu turėti galimybę apsistoti tokiame prabangiame dvare. Visų vardu, aš norėčiau išreikšti mūsų dėkingumą."

Ji klabėjo oktava aukštesniu balsu, tarytum garsiai skaitytų parašytą kalbą. Nejaugi ji ketina visą laiką apsimetinėti nekalta mergaite? Siūlyčiau pirma nusiimti nuo veido tą permatomą kaukę, prieš nusimetant avies kailį ir parodant vilkės nasrus.

Galbūt Tamaru Keiičis-san taip pat panašiai galvojo?

"Vadinasi, tu esi Suzumija-san? Hmm, tu skiriesi nuo to, ką apie tave girdėjau. Icukis-kun man sakė, kad tu esi labiau...... em...... kaip man tai pasakius, Icuki-kun?"

Kamuolys buvo numestas į Koizumio stovyklą. Vis dėlto, nei kiek nesutrikęs, jis atsakė:

"Atviras žmogus? Pamenu, kad buvau taip sakęs."

"Būtent, jis sakė, kad tu gana atvira mergina."

"O? Tikrai?"

Haruhi tuoj pat nusiėmė savo kaukę ir parodė šypseną, kurią retai kada rodo už klubo kambario ribų.

"Malonu susipažinti, dvaro savininke! Einu prie reikalo, ar anksčiau šitame dvare yra nutikę kokių nors keistenybių? Arba gal kokių nors bauginančių gandų iš vietinių apie tai, kad šioje saloje vaidenasi? Va tokie dalykai man žiauriai patinka!"

Baik tu skelbt savo nenormalius pomėgius žmonėms, kuriuos vos ką tik sutikai. Nors tiksliau, neklausinėk kvailų dalykų apie savininko praeitį. Ką darysi, jei mus išspirs?

Vis dėlto, regis, Tamaru Keiičis-san tiesiog buvo toks malonus žmogus, jog tik nusišypsojo ir pasakė:

"Puikiai suprantu tavo pomėgius, tačiau iki šiol nieko panašaus nėra nutikę, nes namas baigtas statyti vos prieš kelias dienas. Nors salos istorijos gerai nežinau, nieko blogo nesu girdėjęs. Visgi, ši sala juk buvo negyvenama."

Svetingu gestu jis parodė mums ranka į vidų.

"Na, nesivaržykite, užeikite. Namas vakarietiško stiliaus, todėl galite nenusimauti batų. Turbūt, pirmiausia jums reikėtų parodyti kambarius. Ketinau leisti Arakavui-san jums viską aprodyti, bet atrodo, kad jis vis dar rūpinasi lagaminais, todėl, matyt, man pačiam reikės pabūti jūsų gidu."

Pasakė Keiičis ir nusivedė mus paskui save.

Na, norėčiau galėti jums visiems nupiešti šios vilos kambarių brėžinį, bet kadangi jau pirmojoje klasėje man paaiškėjo, jog visai neturiu meninio talento, geriau nesivarginsiu. Trumpai tariant, kambariai, kuriuose mes apsistojome, buvo antrajame aukšte, Tamaru Keiičio-san bei svečių kambarys, skirtas Jutakui-san, buvo trečiame. Matyt todėl, kad jie artimi giminaičiai. Liokajus Arakavas-san ir tarnaitė Mori-san abu turėjo po mažą kambarį pirmajame aukšte......

Na, kaip ir viskas.

"Ar šitas namas turi kokį nors pavadinimą?"

Atsakydamas į Haruhi klausimą, Keiičis-san kreivai šyptelėjo.

"Kol kas nesugalvojome, bet jei turi gerų pasiūlymų, būtinai išklausysiu."

"Na, pavyzdžiui, jei 'Kančių namai' arba 'Siaubo dvaras'? Ką apie tai manote? Be to, taip pat galėtume ir kiekvienam kambariui duoti pavadinimą, sakykim, 'Kraugerystės kambarys' arba 'Prakeiktoji menė'?"

"Hmm, tai nuostabi mintis! Iki kito karto mums būtinai reikės paruošti lenteles ant durų."

Visai neketinu miegoti kambaryje su tokiu vardu, kuris man sukeltų košmarus.

Mes perėjome per koridorių ir prabangiais mediniais laiptais užlipome į antrą aukštą. Kambarių durys viena šalia kitos buvo išsirikiavusios lyg viešbutyje.

"Visi kambariai yra maždaug vienodo dydžio, tarp jų yra kambarių su viena ir dvejomis lovomis. Išsirinkit, kurie patinka."

Na, tai ką mums daryti? Neprieštarauju dalintis kambariu, bet mes penkiese, todėl jei mums reikėtų pasidalinti į poras, vienas vis tiek liktų. Ir kaip begalvotum, ta vienintelė būtų Nagato. Antra vertus, jei garsiai pasisiūlyčiau jai būti mano kambarioke, esu tikras, kad Nagato nei kiek neprieštarautų, tačiau garantuotai akimirksniu smūgiu iš nugaros būčiau Haruhi nužudytas.

"Hmm, manau, kiekvienam žmogui gauti po atskirą kambarį skamba neblogai."

Nusprendė Koizumis.

"Mes savo kambariuose vis tiek tik miegosime. Juk mums niekas netrukdo aplankyti vienas kito kambarius. Beje, ar durys užrakinamos?"

"Žinoma."

Tamaru Keiičis-san nusišypsojo ir linktelėjo.

"Raktai naktinio staliuko stalčiuje prie lovos. Durys automatiškai neužsirakina, todėl net jei išeisit pamiršę raktus, durys neužsitrenks. Vis dėlto, prašyčiau nepamesti raktų."

Man to rakto ir nereikės. Prieš einant miegoti aš turbūt visai paliksiu duris atviras. Ką gali žinoti, gal visiems užmigus, dėl kokios nors priežasties Asahina-san patyliukais pas mane įslinks. Be to, aš čia su savimi neturiu pasiėmęs nieko, ką būtų verta vogti. Nemanau, kad kas nors drįstų vogti, kai įtariamųjų sąrašas toks siauras. O net jei ir drįstų, tas suknistas vagis garantuotai būtų Haruhi.

"Na, eisiu patikrinti kaip sekasi Arakavui-san. Nesivaržykite, galite laisvai vaikščioti aplink po namus. Nepamirškite pasižiūrėti, kur yra atsarginiai išėjimai. Iki."

Tai pasakęs, Keiičis-san nulipo žemyn laiptais.

Štai kaip Haruhi apibūdino Keiičio-san jai sukeltą pirmąjį įspūdį:

"Jis įtartinas tuo, kad niekuo neįtartinas!"

"O jei jis būtų atrodęs įtartinas, nu tai kas tada?"

"Taip, kaip ir atrodęs! Tuomet būtų garantuotai įtartinas!"

Remiantis šios mergiotės subjektyvia logika, pasaulyje tiesiog nėra dalykų, kurie nėra įtartini. Jos kriterijai lenkia net ISO. Ateityje galėtų dirbti pas JARO. Be abejonės jaustumei pilnatvę, kasdien ten sunkiai dirbdama. Kur buvo atsarginiai išėjimai taip ir nepasižiūrėjom.

Palikę lagaminus savo kambariuose, susirinkome dvigubame miegamajame, kurį sau išsirinko Haruhi. Baisiai jau Haruhi būdingas poelgis sau vienai jį užsigrobti. Jos charakteryje nėra nei kruopelytės kuklumo ar savitvardos.

Trys merginos sėdėjo ant lovos, aš sėdėjau prie naktinio staliuko, o Koizumis sukryžiavęs rankas buvo ramiai atsirėmęs į sieną.

"Supratau!"

Netikėtai sušuko Haruhi, o aš, kaip visada, iš reflekso paklausiau:

"Ką?"

"Nusikaltėlį!"

Tuoj pat atsakė Haruhi, kažkodėl jos veidui švytint visišku įsitikinimu jos pačios teisumu.

Nenoriai prabilau likusiųjų trijų vardu:

"Kokį dar nusikaltėlį? Nieko dar nenutiko. Mes vos ką tik čia atvykom."

"Nuojauta man sako, kad nusikaltėlis šios vietos šeimininkas. Turbūt jo pirmoji auka bus Mikuru-čian."

"Ė?!"

Asahina-san atrodė labai išsigandusi. Įsikibusi į Nagato suknelę, ji drebėjo lyg kiškutis, išgirdęs plazdančius sakalo sparnus. Nagato į tai nieko neatsakė.

"......"

Ji tiesiog tyliai žiūrėjo į tuštumą priešais save.

"Nu kokį dar nusikaltėlį?" dar sykį paklausiau, "Nors tiksliau, kokį iš vis nusikaltėlį tu bandai padaryti iš Tamaru Keiičio-san?"

"O iš kur man žinoti? Jam tiesiog iš akių matosi, kad jis kažką rezga. Mano nuojauta manęs niekada nenuvilia. Esu tikra, kad anksčiau ar vėliau būsim užklupti stulbinančio įvykio."

Viskas būtų gerai, jei tai būtų koks normalus netikėtas vakarėlis, tačiau turint galvoje tai, ko tikėjosi Haruhi, iš balaganą primenančio gimtadienio vakarėlio viskas peraugtų į šaltakraujišką trilerį.

Įsivaizduokim. Staiga Keiičis-san nusiima malonaus vyriškio kaukę ir pasiėmęs milžinišką mėsininko peilį, eina vieną paskui kitą paskersti visus savo svečius, jo akims švytint iš beprotybės. Sakykim, tai nutiko todėl, kad jis atsitiktinai užtiko senovinį kapą, esantį salos miško glūdumoje, ir buvo apsėstas žmogžudiškos piktosios dvasios...

"Kas čia per nesąmonė?"

Ore horizontaliai pamojavau ranka, darydamas sau "neįsivelk į rūpesčius" gestą.

Kaip begalvotum, tiesiog neįmanoma, kad Koizumio pažįstamas galėtų pavirsti į kažką panašaus. Tikrai ne visi iš tos "Organizacijos" turėtų būti nevispročiai, jie privalėjo iš anksto gerai patikrinti padėtį. Koizumis kaip visada nekaltai šypsojosi, o tiek liokajus Arakavas-san, tiek tarnaitė Mori-san, ir tiek Tamaru Jutakas-san nei iš tolo nekėlė baisaus žmogaus įspūdžio. Be to, Haruhi juk troško detektyvinio, o ne skerdynių filmo siužeto, tiesa?

Na, net jei tokie dalykai kur nors nutinka, tai daugių daugiausiai būna viena dvi serijinės žmogžudystės. Be to, visai nepanašiu, kad kažkas panašaus galėtų nutikti. Oras lauke nuostabus, o jūra rami. Ši sala nėra joks uždaras ratas.

Galų gale, nepaisant to, kokia kvaištelėjusi yra Haruhi, ji tikrai rimtai nenorėtų, kad kas nors mirtų. Juk priešingu atveju, dėl menkiausio jos nekantrumo jau seniai būčiau užmuštas, turint galvoje tai, kad iki šiol visąlaik su ja trainiojaus.

Haruhi neatrodė, kad bent kiek kreiptų dėmesį į mano susirūpinimą, ir nekaltai pareiškė:

"Pirma einam maudytis! Juk be ėjimo į paplūdimį čia kaip ir nėra daugiau ką veikti, ar ne? Visi nuplaukim kuo toliau nuo kranto ir surenkim varžybas – laimės tas, kurį pirma nusineš bangos!"

Galit bandyti, jei tik už mūsų ant kranto stovės pasirengusi gelbėjimo komanda.

Vis dėlto, mes vos ką tik čia atvykome, kodėl turim taip skubėti ką nors veikti? Nejaugi tu visai nenori pailsėti po tos ilgos varginančios kelionės laivu? Net jei Haruhi nėra nei karto gyvenime buvusi pavargusi, ji vis tik privalėtų atsižvelgti į kitus, o ne lėkti vien savo pačios tempu!

"Ką tu čia nusišneki? Saulė nenustos kilti ir leistis, net jei aukosi aukas Apolo šventykloje! Būtų grynas laiko švaistymas, jei ten nenueitume prieš saulei nusileidžiant."

Haruhi ištiesė rankas ir apsivijo jomis aplink Asahinos-san ir Nagato kaklus.

"Kja~!" sušuko Asahina-san, "......", tuo tarpu Nagato neparodė jokios reakcijos.

"Maudymosi kostiumėliai! Maudymosi kostiumėliai! Persirengus susirinkim vestibiulyje. Chi chi, tai aš padėjau šioms dviem meilutėm išsirinkti maudymosi kostiumėlius. Lauki, nesulauki, ane, Kjonai?"

Haruhi į mane pasižiūrėjo "Jau žinau, apie ką galvoji" išraiška ir piktai šyptelėjo, parodydama savo baltus dantis.

"Ir dar kaip."

Išdidžiai pasitempiau. Tai iš tiesų buvo viena iš priežasčių, dėl kurių čia vykau, ir nieku gyvu neleisiu kam nors man sutrukdyti.

"Koizumi-kun, privatus paplūdimys skirtas vien tik mums?"

"Taip, teisingai. Jis retai lankomas, žmonės čia dažniausiai eina tik rinkti kriauklių. Vis dėlto, bangos čia gali būti aukštos, todėl geriau per toli neplaukit. Turiu galvoje, jei rimtai kalbėjai apie tas varžybas..."

"Nu tai aišku ne. Tik juokavau. Mikuru-čian turi būti nunešta Kurošio srovės ir pašerti tunus. Visiems aišku? Nepameskit galvos ir per toli neplaukit! Visąlaik likit mano akiratyje."

Nejaugi dera už visų saugumą atsakinga paskirti Haruhi, kuri labiausiai iš mūsų nevaldoma? Vadinasi, man reikės skubėti į pagalbą. Bent jau privalau neišleisti Asahiną-san nei dviem sekundėms sau iš akių.

"Ei, Kjonai!"

Haruhi parodė pirštu į mano nosies galiuką.

"Baik čia sau durnai šypsotis! Tau tinka būti ir susiraukusiam. O kameros irgi negausi!"

Kaip ir anksčiau, taip ir dabar, Haruhi Rytų Ekspresas lėkė pirmyn, nepaisydamas jokių kliūčių, juokdamasis sau ir visiems įsakinėdamas.

"Na, varom!"

Taigi, taip mes ir atėjom.

Visa pakrantė buvo smėlėta. Saulė jau slinko už horizonto, tačiau jos spindulių šiluma lengvai prilygo vasaros karščiui. Bangos skalavo smėlį, o danguje sklandė balti, cukrinę vatą primenantys debesys. Mūsų plaukus taršė jūros brizas, nešantis sūrų bangų kvapą.

Nors jis ir vadinosi privačiu paplūdimiu, jo mums net nereikėjo kaip nors nuomotis, kadangi vis tiek niekas nesilanko šioje nuošalioje vietoje, nebent kokie užsienio turistai, kuriuos vykti visą tą kelią čia maudytis uždūrė koks sumautas kelionių žurnalas. Nereikia nei sakyti, kad be mūsų penkių, čia daugiau nieko nebuvo. Nesimatė net žuvėdrų.

Taigi, vienintelės būtybės, kurios galėjo gėrėtis Haruhi ir merginų porelės, vilkinčių maudymosi kostiumėlius, vaizdu, buvo ant pakrantės akmenų žėlę polipai. Žinoma, išskyrus mane ir Koizumį.

Po skėčiu patiesiau kilimėlį ir primerkęs akis mėgavausi kiekvienu droviu Asahinos-san judesėliu, kuomet man iš už nugaros pasirodė Haruhi ir ją pasičiupo.

"Mikuru-čian, būnant prie jūros smagiausia yra maudytis. Nagi, eime! Nepabūti saulėje nesveika!"

"Ne, em, aš nenoriu per daug įdegti..."

Nepaisydama Asahinos-san prieštaravimų, Haruhi nusitempė gležną, išblyškusią senpai ir įmurdė ją į vandenį.

"Oi! Sūru!"

Nustebinta tokio akivaizdaus dalyko, Asahina-san pleškenosi rankomis per vandens paviršių.

Nustebinta tokio akivaizdaus dalyko, Asahina-san pleškenosi rankomis per vandens paviršių.

Tuo metu Nagato...

"......"

... su maudymosi kostiumėliu sėdėjo ant kilimėlio ir tyliai skaitė savo storą knygą.

"Skirtingiems žmonėms malonumą suteikia skirtingi dalykai."

Pripūtęs paplūdimio kamuolį, Koizumis pravėrė burną ir parodė savo šypseną.

"Laisvalaikiu reikia veikti tai, kas tau labiausiai patinka. Juk priešingu atveju jis prarastų prasmę. Nejaugi tu neketini ateinančias keturias dienas ir tris naktis nerūpestingai mėgautis šia išvyka?"

Čia vienintelė Haruhi daro tai kas jai patinka. Nemanau, kad Asahina-san, kurią Haruhi nuolat verčia linksmintis, iš tikrųjų žino, ką reiškia atsipalaiduoti.

"Ei, Kjonai! Koizumi-kun! Judu irgi ateikit!"

Haruhi sušuko mums balsu, primenančiu įspėjančiąją sireną. Tiesą sakant, aš kaip ir neprieštarauju. Neskaičiuojant Haruhi, vien galėti stovėti šalia Asahinos-san buvo būtent tai, ko aš ir norėjau. Gavęs iš Koizumio pasą, su pripūstu kamuoliu nuėjau per svilinantį smėlį.

Kai pasijutome pavargę, grįžome atgal į vilą, išsimaudėme ir nuėjome ilsėtis į savo kambarius. Žvaigždėms nusėjus dangų, Mori-san nusivedė mus į valgomąjį.

Vakarienės metas.

Tą vakarą vakarienė buvo iš tiesų rėžianti akį. Nežinau, ar tai buvo tam, kad išpildytų Asahinos-san norą, tačiau mūsų visų lėkštėse buvo marinuota žuvis. Būdamas įpratęs prie skurdo, kai visą tai pamačiau, sėdėjau įsitempęs. Aš galėsiu visą tai valgyti už dyką? Tikrai?

"Prašau, vaišinkitės."

Keiičis-san nusišypsojo ir pademonstravo savo dosnumą.

"Laikykite tai mano atsidėkojimu už tai, kad turėjote taip toli atvykti. Visgi, man tiesiog nuobodu čia būti vienui vienam. Tiesą sakant, aš gana išrankus, kviesdamasis svečius, bet Icukio-kun draugai čia visada laukiami."

Dėl kažkokios priežasties, palyginus su tada, kai jį matėm pirmąjį kartą, Keiičis-san buvo apsirengęs labai formaliai. Jis vilkėjo juodą smokingą ir buvo užsirišęs kaklaraištį. Ant stalo buvo tiek rytietiškų, tiek vakarietiškų valgių: tarp jų buvo kažko panašaus į carpaccio, meunière, įvairių garuose ruoštų bei visokių kitokių patiekalų. Vienintelis, kuris naudojosi peiliu ir šakute, buvo Keiičis-san, tuo tarpu mes iš karto paprašėme valgomųjų lazdelių.

"Kaip skanu! Kas tai pagamino?"

Paklausė Haruhi, rodydama tokį apetitą, jog galėtum jai siūlyti tapti valgymo čempione.

"Liokajus Arakavas taip pat yra ir virėjas. Jo sugebėjimai visai neblogi, ar ne?"

"Aš privalau jam padėkoti. Vėliau būtinai jį pakvieskite."

Pasakė Haruhi, tarytum būtų buvusi kokia gurmanė, kuri ką tik pavakarieniavo aukštos klasės restorane.

Pasižiūrėjau į Asahiną-san, kuri su kiekvienu kąsneliu vis labiau išpūsdavo akis; tuomet į Nagato, kuri nors ir daug nevalgė, netikėtai vis tiek nesiliovė valgomosiomis lazdelėmis rankioti maistą; o tuomet į Koizumį, kuris džiugiai šnekučiavosi su Jutaku-san.

"Ar norėtumei ko nors išgerti?"

Paklausė Mori-san, vilkėjusi savo tarnaitės kostiumą, šiuo metu visąlaik vaidinusi padavėjos vaidmenį. Šypsodamasi, ji rankoje laikė siaurą, ilgą butelį. Regis, tai vynas. Nors nepriimtina nepilnamečiams siūlyti alkoholio, nusprendžiau vis tiek paprašyti vienos taurės. Anksčiau niekada nesu ragavęs vyno, bet žmogus juk turi būti bent šiek tiek linkęs rizikuoti. Be to, pamačius žavingą Mori-san šypseną, man kažkaip tapo sunku atsisakyti.

"A, ką ten Kjonas geria? Aš irgi noriu."

Ir taip Haruhi paprašius, pilnos vyno taurės atsidūrė visų rankose.

Matyt, štai tada košmaras ir prasidėjo.

Tą dieną aš sužinojau, kad Asahina-san buvo visiškai neatspari alkoholiui, Nagato buvo grėsminga gėrikė, tuo tarpu Haruhi – tiesiog apgailėtina girtuoklė.

Dėl šių aplinkybių, aš gana daug išgėriau, todėl mano atmintis tapo labai jau miglota, tačiau tikrai atsimenu kaip Haruhi pasiėmusi vyno butelį, be perstojo iš jo maukė, daužydama Keiičiui-san per galvą.

"Jo... Tu tai žmogus! Už tai, kad mus pasikvietei, paliksiu tau Mikuru-čian! Padaryk iš jos tarnaitę! Nes daba ta megiūkštė visai beviltiška!"

Atsimenu, kad kažkas panašaus nutiko. O gal ne.

Tikroji tarnaitė Mori-san lyg kėglius ant stalo išdėliojo vyno butelius ir mikliai nulupusi vaisių krepšelyje buvusius obuolius ir kriaušes, patiekė mums kaip desertą. Tuo tarpu Asahina-san, tik mūsų klubo kambariui priklausiusi tarnaitė, visai išraudusiu veidu jau gulėjo kniūbsčia ant stalo.

Nagato vieną po kitos tuštino Mori-san jai pripiltas vyno taures. Neįsivaizduoju, kaip jos kūne vyksta alkoholizė, bet neatrodė, kad alkoholis jai darytų kokį nors poveikį. Ji tuštino taures lyg banginis siurbtų jūros vandenį.

Jutakas-san iš smalsumo pasiteiravo:

"Ar jai tikrai viskas gerai?"

Tas jo susirūpinęs tonas kažkaip išliko mano atminties glūdumoje.

Tą naktį, regis, man išsijungus atgal į savo lovą buvau parvilktas Koizumio. Ar bent jau taip man Koizumis vėliau pasakė su ta savo ironiška šypsenėle. Jis dar sakė, kad drauge su Haruhi išsidirbinėjome pačiais gėdingiausiais būdais, bet kadangi aš nieko panašaus neatsimenu, apsimesiu, kad to ir negirdėjau. Tegul tai būna eilinis Koizumio juokelis.

Ypač sekančią dieną, kuomet nutiko šis tas, kas visai į šalį nustūmė girtuokliavimo reikalus.

Antrosios dienos rytą netikėtai prasidėjo audra.

Smarkus lietus įstrižai čaižė namo sienas, o nuožmus vėjas grėsmingai staugė. Vilą supantis miškas gaudė tarytum ten būtų gyvenę demonai.

"Na ir nesiseka. Vos atvykom ir taifūnas prasidėjo."

Pasakė Haruhi, nepatenkintai žiūrėdama pro langą. Mes buvome susirinkę Haruhi kambaryje ir tarėmės, kaip šiandien turėtume praleisti dieną.

Tai buvo tada, kai mes jau buvome papusryčiavę. Keiičis-san prie stalo nepasirodė. Arakavas-san mums paaiškino, kad Keiičis-san rytais visada prastai jaučiasi, todėl labai retai būna, jog iki vidurdienio jis būtų atsikėlęs.

"Nu žinot, audrai prasidėjus, dabar čia tikrai nuošali sala. Tokioje situacijoje gali atsidurti tik kartą gyvenime, kažkas galbūt nutiks!"

Asahina-san aiktelėjo, visur bėgiodama sunerimusiomis akimis, tuo tarpu Koizumis ir Nagato kaip įprastai išliko su sau būdingomis darbinėmis išraiškomis.

Dar vos vakar bangos buvo visai ramios, tačiau dabar buvo pasiekusios pavojaus statusą, apie plaukiojimą laivu geriau jau nei negalvoti. Jei visa tai tęsis iki poryt, mes iš tikrųjų prieš savo norą būsime įkalinti nuošalioje saloje, taip kaip ir norėjo Haruhi. "Closed circle"? Negali būti.

Koizumis nusišypsojo, bandydamas visus nuraminti:

"Šis taifūnas juda ganėtinai greitai, todėl manau, kad dar iki poryt turėtų nurimti. Jis netikėtai prasidėjo, netikėtai turėtų ir pasibaigti."

Pasak orų prognozės, taip ir turėtų būti. Vis dėlto, vakarykštėje orų prognozėje nieko neminėjo apie artėjantį taifūną! Iš kieno gi galvos išlindo ta audra?

"Tai tik sutapimas."

Lengvabūdiškai tarė Koizumis.

"Tai įprastas gamtinis reiškinys. Galima net sakyti, kad savotiška vasaros orų tradicija, tiesa? Kiekvienais metais būna po didelį taifūną."

"Šiandien žadėjom eiti tyrinėti salą, bet turėsim tai atšaukti."

Paniurusiai pasakė Haruhi.

"Nieko nepadarysi, susiraskim kokį užsiėmimą viduje."

Regis, kad pirminis šios išvykos tikslas visai išgaravo Haruhi iš galvos, o jos vietą visiškai užėmė noras pasilinksminti. Už tai verta ir pagirti. Neturiu jokio noro vargti nusibastyti kažkur iki kito salos galo, kad rasčiau ant kranto išplautą ir įstrigusį tarp uolų kokį nors milžinišką neatpažinto padaro lavoną.

Koizumis pareiškė savo pasiūlymą:

"Esu tikras, kad čia yra žaidimų kambarys. Eisiu paprašysiu Keiičio-san, kad leistų mums juo pasinaudoti. Ką labiau norėtumėte pažaisti, mahjong'ą ar biliardą? Galime paruošti ir stalo tenisą stalą."

Haruhi tuojau pat sutiko:

"Tuomet surenkim ping-pongo turnyrą! Pirmąjį Komandos SOS lygos čempionatą! Žaisime ratų sistema. O tas, kuris užims paskutinę vietą, grįžtant keltu turės visus pavaišinti sultimis. Pasidavinėti draudžiama!"

Žaidimų kambarys buvo įsikūręs rūsyje. Erdvioje salėje buvo mahjong'o ir biliardo stalas, jie net turėjo ruletę ir bakaros stalą. Ar tie Koizumio giminaičiai čia slapta įkūrę kažkokį tai kazino?

"Na?" su nekalta šypsena veide paklausė Koizumis, traukdamas prie sienos pastatytą sulankstomą stalo teniso stalą.

Po įnirtingos dvikovos su manimi, Haruhi laimėjo tą stalo teniso turnyrą. Tuomet ji surengė mahjong'o varžybas, tačiau be Koizumio niekas kitas iš Komandos SOS narių nemokėjo jo žaisti, todėl teko mokytis žaidžiant. Vėliau prie mūsų taip pat prisijungė Tamaru broliai, atgaivindami apmirusį žaidimą. Haruhi akivaizdžiai nesusigaudė taisyklėse ir laiminėjo vieną partiją po kitos, rinkdama trikdančius derinius, tenkinančius jos pačios įgeidžius, tokius kaip "Nishoku Zetsu Ichimon", "Chantamodoki", "Iishanten Kanashibari" ir panašiai. Na, jie mane prajuokino, todėl tegul sau būna. Be to, juk mes vis tiek nežaidžiam iš pinigų.

"Ron! Šitas turbūt vertas kokių dešimties tūkstančių taškų."

"Suzumija-san, čia yakuman."

Paslapčiomis atsidusau. Gal geriau tiesiog nusiteikti optimistiškai ir paprasčiausiai mėgautis šia išvyka. Iš visko sprendžiant, nelabai tikėtina, kad nežinia kur iš jūros gelmių išnirs koks milžiniškas monstras, ar kad iš miško pasirodys čionykščiai. Kaip gi bebūtų, čia juk nuošali sala, esanti kažkur vidury vandenyno – keistenybėms iš išorės čia ne taip jau ir lengva patekti.

Taip sau galvodamas, nusprendžiau atsipalaiduoti. Nors Tamaru Keiičis-san, Jutakas-san, Arakavas-san ir Mori-san yra Koizumio pažįstami, jie visi atrodo visiškai normalūs. Tam, kad įvyktų koks keistas nutikimas, mums dar trūksta papildomų veikėjų.

"Tikiuosi, kad viskas ir toliau taip eisis". Toks buvo mano troškimas.

Deja, dangiškasis išankstinių užsakymų biuras darbavosi baisiai jau prastai. O galimas daiktas, kad jų viršininkas liepė jiems nepriimti mano užsakymo.

Tai nutiko trečiosios dienos rytą.

Visą antrąją dieną praleidome be paliovos valgydami ir linksmindamiesi, o kadangi vakarop oras dar labiau pablogėjo, lyg atsukta kasetė pasikartojo vakarykštis balius. Trečiąją dieną pabudau draskomas pagirių galvos skausmo, ir jei Koizumis nebūtų manęs pažadinęs, turbūt būčiau tebemiegojęs valgomajame drauge su Haruhi ir Asahina-san.

Pravėriau užuolaidas. Trečiosios dienos rytą audra toliau tęsėsi.

"Kažin, ar rytoj galėsim grįžti namo?"

Bandydamas atsikratyti svaigulio, nusiprausiau veidą po šaltu vandeniu, ir vos pajėgdamas eiti tiesia linija, apdairiai nusileidau laiptais, stengdamasis nepargriūti.

Valgomajame prie stalo jau sėdėjo Haruhi ir Asahina-san su tokiomis pat apgailėtinomis minomis kaip ir manoji, tuo tarpu Koizumis ir Nagato su savo įprastomis veido išraiškomis.

Tamaru broliai buvo dar nenusileidę. Matyt, neatlaikė, gerdami dvi naktis iš eilės. Iš atminties galėjau atgaminti vaizdus, kaip apvertusi butelį aukštyn kojom Haruhi jiems abiem per stiklinių kraštus pilstė vyną. Būdama blaivia Haruhi jau elgiasi nutrūktgalviškai, o dar pridėjus alkoholio, jos siautėjimas pasiekia tokį mastą, jog vien pagalvojus apie jos vakarykštį darkymasį, pakanka, kad pora laipsnių padidėtų mano galvos skausmas. Tvirtai pasiryžau daugiau nebegerti nei lašo.

"Daugiau nebegersiu vyno."

Haruhi veide atsispindėjo praėjusio vakaro atsiminimai.

"Nesuprantu kodėl, bet visi mano prisiminimai apie tai, kas nutiko po vakarienės atrodo pradingę. Juk dėl to šitaip apmaudu, tiesa? Jaučiuosi lyg būčiau iššvaisčiusi begalę laiko. Ech, daugiau niekada nebegersiu. Šiąnakt bus "Non-Alcohol Day"!"

Iš esmės, gimnazistai iš viso neturėtų gerti, nors turbūt man reiktų pagirti Haruhi vien už tai, kad bent kartą ji pasakė kažką atsakingo. Antra vertus, ta svajinga Asahinos-san išraiška, kai ji apgirtusi, buvo tokia gundanti, jog tiesiog priverčia pagalvoti, kad saikingas kiekis gal ne taip ir blogai.

"Tuomet, nuspręsta."

Sutikdamas Koizumis tuoj pat linktelėjo ir pasakė Mori-san, kuri tuomet link mūsų stūmė vežimėlį su pusryčiais:

"Šį vakarą atsisakysime alkoholio. Mums pakaks ir gaiviųjų gėrimų."

"Supratau."

Mori-san mandagiai nusilenkė ir pradėjo ant stalo patiekti lėkštes su kiaušiniene ir kumpiu.

Mums pabaigus valgyti pusryčius Tamaru broliai taip ir nepasirodė prie stalo. Kadangi Keiičis-san rytais dažniausiai jaučiasi prastai, jo nepasirodymo buvo galima tikėtis, tačiau ne Jutako-san. Tą akimirką...

"Brangūs svečiai."

Priešais mus pasirodė Arakavas-san ir Mori-san. Jo įprastai ramiame liokajaus veide pastebėjau nerimo išraišką. Mane dėl to apima bloga nuojauta.

"Kas nutiko?" pasiteiravo jo Koizumis, "Ar kilo kokių nors problemų?"

"Taip." atsakė Arakavas-san, "Manau, tai būtų galima įvardinti kaip problemą. Mori-san prieš akimirką buvo apsilankiusi Jutako-san kambaryje."

Mori-san linktelėjo, patvirtindama liokajaus žodžius.

"Kadangi durys buvo neužrakintos, be leidimo užėjau vidun, tačiau pamačiau, kad jo viduje nėra."

Žiūrėdama į ant stalo ištiestą staltiesę, išraiškingu balsu pasakė Mori-san.

"Kambarys buvo tuščias. Net nebuvo jokių ženklų, kad lovoje būtų miegota."

"Beje, aš pabandžiau vidaus telefonu susisiekti su šeimininku, tačiau nesulaukiau jokio atsakymo."

Išgirdusi Arakavo-san žodžius, Haruhi padėjo savo rankoje laikytą stiklinę sulčių.

"Ką visa tai reiškia? Jutakas-san dingo, tuo tarpu Keiičis-san neatsiliepia telefonu?"

"Paprastai kalbant, taip ir yra." atsakė Arakavas-san.

"Ar galite įeiti į Keiičio-san kambarį? Ar turite atsarginį raktą?"

"Atsarginius raktus turiu visiems kambariams išskyrus šeimininko. Kadangi jo kambaryje yra daug įvairių verslo dokumentų, imantis atsargumo priemonių, tik jis vienintelis turi raktą."

Lyg tamsus debesis ėmė lūkuriuoti bloga nuojauta, apgaubdama du trečdalius mano širdies. Vilos savininkas, neišeinantis iš savo kambario, ir jo brolis, kuris buvo kažkur pradingęs...

Arakavas-san šiek tiek linktelėjo:

"Aš netrukus ketinu aplankyti šeimininko kambarį ir būčiau dėkingas, jeigu eitumėte drauge su manimi. Tikiuosi, kad klystu, tačiau mane apima bloga nuojauta."

Haruhi staiga metė į mane žvilgsnį. Ką gi ji juo bandė pasakyti?

"Manau, turėtume eiti."

Tučtuojau atsistojo Koizumis.

"Galbūt jis taip negaluoja, jog net negali atsikelti. Mums gali reikėti išlaužti duris."

Haruhi staiga pašoko nuo kėdės:

"Kjonai, eime! Tai nežada nieko gero. Juki, Mikuru-čian, judvi irgi eikit drauge!"

Tą akimirką, Haruhi veide atsispindėjo iki tol nematyto rimtumo išraiška.

Trumpai nupasakosiu kas nutiko po to.

Keiičio-san kambarys buvo trečiame aukšte. Kad ir kiek būtume besibeldę, nesulaukėme jokio atsakymo. Koizumis pabandė pasukinėti durų rankeną, tačiau jos vis tiek neatsidarė. Storos ąžuolinės durys dabar prieš mus stovėjo lyg siena, užtverdama kelią.

Pakeliui ten mes taip pat užsukome į Tamaru Jutako-san kambarį. Kaip kad mums minėjo Mori-san, patalynė atrodė nepaliesta, tarytum niekas nebūtų joje miegojęs. Kur gi jis galėjo dingti? Galbūt jie abu užsirakinę Keiičio-san kambaryje?

"Kambarys užrakintas iš vidaus, vadinasi, kas nors privalo būti viduje."

Giliai susimąstęs Koizumis pasirėmė pirštais smakrą ir prabilo negirdėtai įsitempusiu tonu:

"Regis, mes nebeturime iš ko rinktis. Mums reikia išlaužti duris. Padėtis darosi rimta, brangi kiekviena akimirka!"

Taigi, mes drauge išsirikiavome priešais duris ir ėmėmės jas taranuoti lyg būrys regbio žaidėjų. Rikiuotę sudarė trys žmonės – aš, Koizumis ir Arakavas-san. Esu tikras, kad Nagato vos vienu pirštu be vargo galėtų jas išlaužti, tačiau visų akivaizdoje ji tikrai negalėjo naudoti savo apgaulingos magijos. Stebint akyloms trijų Komandos SOS merginų ir Mori-san akimis, mes trise be paliovos narsiai veržėmės pro duris. Kai jau mano peties kaulai tiesiog ėmė klykti iš skausmo—

Duris galiausiai prasiveržė lyg šaltinis.

Iš inercijos aš, Koizumis ir Arakavas-san lyg lavina įsiveržėme vidun į kambarį. O tada...

Taip, mes sugrįžome į pradinę sceną. Galiausiai pavijome dabartinį tvarkaraštį. Laikas sugrįžti į realųjį laiką.

.........

......

...

Visiems šiems nutikimams prabėgus mano galvoje, galop atsikėliau nuo grindų. Nusukau akis nuo priešais mane gulėjusio, peiliu nudurto Keiičio-san, ir pasižiūrėjau į išlaužtas duris. Kadangi šis namas dar buvo visiškai naujas, durys atrodė net spindinčios... varge, aš jau visai bandau bėgti nuo tikrovės.

Arakavas-san pritūpė prie šeimininko kūno ir pridėjo pirštus jam prie kaklo. Po to vėl pažvelgė į mus.

"Jis miręs."

Tikriausiai dėl jo profesijos, jo balsas skambėjo nepaprastai santūriai.

"A... aaa..."

Iš išgąsčio Asahina-san susmuko ant grindų. Tai suprantama, man irgi norisi. Nagato bejausmis veidas dabar atrodė kaip vienintelė paguoda.

"Padėtis pasisuko bloga linkme."

Priėjęs prie Keiičio-san iš kitos pusės nei Arakavas-san, Koizumis priklaupė ir atsargiai ištiesęs ranką, palengva atsagstė jo švarką.

Po juo buvusiuose baltuose marškiniuose matėsi neaiškios formos tamsiai raudona dėmė.

"Hm?"

Pasigirdo jo abejonių kupinas balsas. Aš irgi tai pamačiau. Jo marškinių kišenėje buvo užrašų knygelė. Regis, prieš per kostiumą įsmigdamas į kūną, peilis kiaurai perėjo ir per ją. Tas, kuris tai padarė, privalėjo turėti didžiulę jėgą. Nepanašu, kad tai būtų viena iš merginų. Nors Haruhi absurdiška jėga gal visai ir tiktų.

Koizumio balse jautėsi prislėgta aura:

"Pirmiausia būtina išsaugoti nusikaltimo vietą. Geriau eikime iš šio kambario."

"Mikuru-čian, ar tau viskas gerai?"

Nieko keisto, kad Haruhi taip nerimauja, nes panašu, kad Asahina-san nualpo. Ji užsimerkusi ir suglebusi toliau tebeklūpėjo prie lieknų Nagato kojų.

"Juki, nuneškim Mikuru-čian į mano kambarį. Imk už tos rankos."

Tikriausiai tai, kad Haruhi jai nebūdingai kalbėjo supratingus dalykus, reiškė, kad iš tikrųjų ji taip pat buvo išsigandusi. Suėmusios iš abiejų pusių, Nagato ir Haruhi nusitempė Asahiną-san link laiptų.

Įsitikinęs, kad jos išėjo, nusprendžiau apsižvalgyti aplink.

Arakavas-san su kupina sielvarto išraiška suglaudė rankas ir pasimeldė šeimininkui, tuo tarpu Mori-san taip pat liūdnai nulenkė galvą. Ir kaip ir anksčiau, Jutakas-san toliau buvo dingęs. Lauke toliau siautė audra.

"Ką gi," tarė man Koizumis, "manau, derėtų šiek tiek apsvarstyti tai, kas čia įvykę."

"Ir kas gi?" atsakiau. Koizumio veide staiga vėl pasirodė jo įprasta šypsena.

"Ar dar nesupratai? Ši situacija yra pats tikriausias uždaras ratas."

Tai jau seniai tapo aišku.

"O iš visko sprendžiant, atrodo, kad tai žmogžudystė."

Na, nepanašu į savižudybę.

"Beje, šis kambarys buvo visiškai uždaras."

Pasisukau ir išvydau, kad visi langai buvo užrakinti iš vidaus.

"Kaip įtariamasis įvykdė nusikaltimą ir paliko kambarį, į kurį buvo neįmanoma nei įeiti, nei išeiti?"

Klausk paties nusikaltėlio.

"Iš tikrųjų." pritarė man Koizumis. "Turėsime to paklausti paties Jutako-san."

Koizumis paprašė Arakavo-san paskambinti policijai, o po to vėl pasisuko link manęs.

"Nueik pažiūrėk kaip ten Suzumijos-san kambaryje. Aš taip pat netrukus ateisiu."

Tai visai ir nebloga mintis. Čia vis tiek nelabai turiu ką veikti.

Pasibeldžiau į duris.

"Kas čia?"

"Aš."

Durys truputį prasivėrė ir pro jų plyšį žvilgtelėjo Haruhi veidas. Su kiek suglumusia išraiška, ji įsileido mane vidun.

"Kur Koizumis-kun?"

"Tuojau ateis."

Asahina-san buvo paguldyta vienoje iš dvigubų lovų. Jos miegantis veidas kėlė įspūdį, jog pro šalį keliaujantis princas tiesiog neatsispirtų jį pabučiuoti, tačiau iš jos išblyškusios išraiškos matyti, kad ji visai netekusi sąmonės, todėl verčiau gal tiek to.

Šalia jos ant kėdės sėdėjo Nagato su išraiška, tarytum budėtų prie pašarvotojo. Taip ir tik į gerą. Prašau, visąlaik būk šalia jos.

"Na, tai ką manai?"

Panašu, kad šis Haruhi klausimas buvo skirtas man.

"Apie ką?"

"Keiičį-san. Visa tai žmogžudystė, tiesa?"

Objektyviai pažvelgus į dabartinę padėtį, atsakymas turėtų savaime tapti aiškus. Tereikia pabandyti. Kai išlaužėme užrakintas duris ir įsiveržėme į vidų, ant grindų radome gulintį namo šeimininką, kurio krūtinėje styrojo peilio rankena. Žmogžudystė uždarame kambaryje nuošalioje saloje per audrą. Net pernelyg akivaizdu.

"Panašu, kad taip."

Keletą sekundžių uždelsusi, Haruhi atsakė giliu atodūsiu:

"Hmm..."

Haruhi susiėmė už kaktos ir atsisėdo ant lovos:

"Negali būti. Nebūčiau pagalvojusi, kad taip galėtų nutikti."

Ji tyliai sumurmėjo. Tačiau labiau jau tokių tavo žodžių negali būti. Ar tik ne pati sakei, kad baisiai jau troškai tokių nutikimų?

"Bet aš visai nemaniau, kad taip iš tikrųjų nutiks!"

Haruhi patempė lūpas, tačiau jos išraiška netrukus pasikeitė. Atrodė, tarytum ji nerimautų dėl to, kokia turėtų būti jos išraiška. Bent jau gerai, kad ji dėl viso to nedžiaugia. Neturiu jokio noro tapti antrąja auka.

Pasižiūrėjau į angelišką miegančios Asahinos-san veidą.

"Kaip laikosi Asahina-san?"

"Turėtų būti viskas gerai. Ji tik nualpo. Kažkuo mane labai žavi tokia jos nuoširdi reakcija. Būtent tokia Mikuru-čian ir yra. Tai kur kas geriau nei visai pulti į isteriją."

Kiek susimąsčiusi tarė Haruhi.

Saloje siaučiant audrai uždarame kambaryje įvykdyta žmogžudystė. Kokia gi tikimybė per išvyką susidurti su kažkuo tai panašaus? Antra vertus, mes juk Komanda SOS, o ne koks antgamtinių reiškinių tyrėjų klubas ar detektyvinių romanų mėgėjų draugija. Kaip bebūtų, būtent remiantis paslaptingųjų nutikimų paieškos idėja Haruhi ir įkūrė Komandą SOS, todėl tikriausiai reikėtų sakyti, kad kaip tik ir siekėme atsidurti mūsų dabartinėje situacijoje, tačiau visai kita kalba, kai tai iš tikrųjų nutiko.

Nejaugi visa tai irgi nutiko todėl, kad Haruhi to norėjo?

"Umm, patekome į tikrą bėdą..."

Haruhi išlipo iš lovos ir ėmė pirmyn atgal žingsniuoti po kambarį.

Ji elgiasi tarytum neklaužada vaikigalis, kuris nerimauja, nes jo balandžio pirmos melagystė iš tikrųjų išsipildė. Apėmus nuotaika, tarytum apvertus hyoutan puodynę būtų ėmęs ir iššokęs arklys. O dėl to manoji nuotaika irgi ne pati maloniausia.

Na, tai ką daryt?

Jei tik galėčiau, norėčiau atsigulti čia šalia Asahinos-san, tačiau dabar nėra prasmės bėgti nuo realybės. Turime kaip nors visą tai išspręsti. Kažin ką ketina daryti Koizumis?

"Hm, tikrai negalim čia sėdėt rankas sudėję!"

Tikrai ar ne, Haruhi tai kategoriškai pabrėždama atsistojo priešais mane, verdama mane savo rimta ryžtinga išraiška.

"Reikia kai ką patikrint. Kjonai, tu irgi ateik."

Man nesinori taip palikti Asahiną-san.

"Nesijaudink, su ja pabus Juki. Juki, užsirakink duris ir nieko neįsileisk, aišku?"

Nagato pasižiūrėjo į mane ir Haruhi savo ramia ir santūria išraiška,

"Aišku."

Ir atsakė mums savo monotonišku balsu.

Akimirką jos žvilgančios akys pažvelgė į mane ir taip nepastebimai, jog tik aš suprasčiau, linktelėjo... ar bent jau taip man pasirodė.

Kadangi būsiu drauge su Haruhi, mums neturėtų grėsti joks pavojus. O net jeigu kas nors keisto ir nutiktų, Nagato juk ramiai sau nesėdės. Tuo save užtikrinau iš atminties atgamindamas prisiminimus apie tai, kas nutiko Kompiuterių klubo prezidento bute.

"Eime, Kjonai."

Haruhi pasigriebė mane už riešo ir išsivedė mane į koridorių.

"Na, tai kur einam?"

"Į Keiičio-san kambarį. Prieš tai neturėjau laiko kada gerai apsižvalgyti, todėl reikia dar kartą viską apžiūrėti."

Prisiminęs ant grindų gulintį Keiičį-san su į krūtinę įsmeigtu peiliu ir jo krauju permirkusius baltus marškinius, sudvejojau. Tai juk ne vaizdelis, kurį labai jau norėtųsi dar kartą išvysti.

Eidama Haruhi toliau tęsė:

"O po to dar reikės išsiaiškinti kur Jutakas-san. Visai gali būti, kad jis vis dar tebėra name, beje..."

Dėl to ir sąmyšis. Jeigu Jutakas-san ir nėra į visą tai įsivėlęs, tuomet keista, kodėl jis pradingęs. Jo nebuvimui galimi tik du paaiškinimai.

Lipant laiptais, Haruhi toliau tempė mane už rankos.

"Arba Jutakas-san yra žudikas ir jau pabėgo iš vilos arba jis taip pat yra tapęs auka... turbūt."

"Na, taip. Bet jei Jutakas-san ne žudikas, tokia išvada juk būtų biški nekokia."

"Kad ir kas kaltas, ji vis vien bus nekokia..."

Haruhi šnairai į mane žvilgtelėjo.

"Ei, Kjonai. Be Tamaru brolių, name tėra tik Arakavas-san, Mori-san ir mes penkiese. Ar tai reiškia, kad žudikas gali būti vienas iš mūsų? Aš neturiu kuo įtarinėti savo komandos narių, todėl nenoriu, kad jie būtų suimti policijos."

Tarė ji rimtu balsu.

Aišku, ji buvo susirūpinusi, kad žudikas gali būti vienas iš jos pažįstamų? Apie tokią tikimybę aš net nesvarsčiau. Apie Asahiną-san nėra nei kalbos, Nagato tai būtų padariusi žymiai įmantriau, tuo tarpu Koizumis... Na taip, iš mūsų visų Tamaru-san artimiausias yra Koizumis. Jis juk sakė, kad jis kažkoks tai giminaitis, todėl palyginus su mumis, visiškais pašaliečiais, jis neabejotinai artimiausias.

"Ne."

Niukstelėjau sau per pakaušį.

Koizumis nėra kvailas. Tik dėl tokios situacijos jis taip nedarytų. Turi būti kažkas netvarkoj su galva, kad įvykdytum žmogžudystę vien tam, kad patenkintum sąlygas "uždaram ratui" susikurti.

Tokiems išsigalvojimams mums jau ir Haruhi per akis.

Trečiame aukšte priešais Keiičio-san kambarį mus pasitiko garbės sargyboje stovintis Arakavas-san.

"Susisiekus su policija, man buvo nurodyta iki jų atvykimo niekieno neįleisti į vidų."

O po to rafinuotai nulenkė galvą. Mūsų išlaužtos durys taip ir buvo paliktos, o pro už Arakavo-san matėsi tik nežymiai atsikišę Keiičio-san pirštai.

"Kada atvyks policija?"

Haruhi paklausus, Arakavas-san jai mandagiai atsakė:

"Nurimus audrai. Anot orų prognozės, apie rytojaus vidurdienį oro sąlygos turėtų pagerėti, todėl, mano nuomone, tikėtina, kad maždaug tuo metu būtų galima tikėtis jų atvykimo."

"Hmm."

Haruhi keletą kartų vogčiomis pašnairavo į kambarį.

"Noriu kai ko paklausti."

"Kas gi tai būtų?"

"Ar Keiičis-san ir Jutakas-san tarpusavy nesutarė?"

Arakavo-san įprasta liokajaus išraiška kiek pasikeitė.

"Tiesą sakant, aš pats nesu tikras. Kaip bebūtų, aš pradėjau čia dirbti vos tik prieš savaitę."

"Savaitę?"

Aš ir Haruhi vienu metu surikome.

Arakavas-san ramiai linktelėjo.

"Būtent. Nors liokajaus darbas įprastai būna pastovus, aš buvau pasamdytas laikinai. Mano darbo sutartyje buvo sąlygota, kad ji turėjo šią vasarą trukti dvi savaites."

"Vadinasi, be šios vilos, anksčiau daugiau neesate pas Keiičį-san dirbęs?"

"Teisingai."

Reiškia, Arakavas-san buvo čia pasamdytas tik tol, kol šioje saloje laiką leis Keiičis-san. Tokiu atveju, o jeigu...

Haruhi paklausė kaip tik tai, ką aš jau ketinau paklausti:

"O kaip dėl Mori-san? Ar ji taip pat tarnaite pasamdyta tik laikinai?"

"Būtent kaip jūs sakėte, ji čia įsidarbino tokios pačios trukmės laikina sutartimi."

Na ir išlaidavimas. Keiičis-san vien dėl vasaros atostogų nusisamdė liokajų ir tarnaitę. Kaip jis leidžia pinigus, žinoma, tik jo reikalas, tačiau liokajų ir tarnaitę...

Savo širdies glūdumoje užčiuopiau slypinčias abejones. O tada jų vedamas atidžiai pasižiūrėjau į liokajaus Arakavo-san veidą. Jis kėlė tiesiog santūrumu apsišarvavusio senyvo džentelmeno įspūdį. Galbūt iš tikrųjų jis toks ir buvo, bet vis dėlto...

Nieko nesakiau ir leidau toms menkoms abejonėms atgal nugrimzti tarp minčių. Kitą kartą su jomis susitikus vėl reikės persimesti žodeliu.

"Štai kaip. Vadinasi, yra ir nuolatinių, ir laikinų tarnų. Tai buvo labai naudinga informacija!"

Ir kuo gi ji tau naudinga? Lyg kažką būtų supratusi, Haruhi linktelėjo.

"Nieko nepadarysi, jei negalim eit į kambarį. Kjonai, einam į kitą vietą."

Ir vėl pasigriebusi mane už rankos, nužingsniavo pirmyn.

"Tai kur dabar?"

"Laukan. Patikrinti, ar tebėra laivas."

Nelabai jau norisi per tokį taifūną dviese su Haruhi kažkur šlaistytis lauke.

"Aš tikiu tik tuo, kuo įsitikinu savomis akimis. Kol nuogirdos pasiekia tavo ausis, informacija dažnai išsikraipoma. Aišku, Kjonai? Svarbiausia gauti šviežią informaciją. Antraeilė informacija iš kažkieno kito akių ir rankų jau savaime yra nepatikima."

Na taip, būtų galima sakyti, kad tame ir yra tiesos, tačiau juk tai taip pat reiškia, kad negalima tikėti beveik viskuo, ko neesi pats patyręs.

Man nuodugniai besvarstant apie visuomenės informavimo priemonių efektyvumą, Haruhi nusitempė mane į pirmą aukštą, kur sutikome Mori-san.

"Ar jūs einate į lauką?"

Mudviejų paklausė Mori-san, o Haruhi jai atsakė:

"M-hm, noriu patikrinti, ar tebėra kateris."

"Manau, kad ne."

"Kodėl?"

Nežymiai šypsodamasi, Mori-san atsakė:

"Aš vakar naktį mačiau Jutaką-sama. Tuo metu susidarė įspūdis, kad eidamas prie paradinių durų jis kažkur nepaprastai skubėjo."

Aš ir Haruhi susižvalgėme į vienas kitą.

"Norit pasakyti, kad Jutakas-san pavogė katerį ir išplaukė iš salos?"

Mori-san vėl surietė savo lūpas į lengvą šypseną.

"Aš tik koridoriuje prasilenkiau su Jutaku-sama, todėl iš tikrųjų nemačiau, ar jis išėjo. Antra vertus, tai buvo paskutinis kartas, kada jį mačiau."

"Kada tai buvo?" paklausė Haruhi.

"Manau, apie pirma nakties."

Tuo metu, kai jau buvome prisigėrę ir nulūžę miegojome.

Ar tai reiškia, kad tuo pat metu atsidūręs į kur kas labiau nepavydėtiną situaciją ant grindų jau gulėjo ir Keiičis-san?

Kai tik pravėrėme duris, buvome lyg iš automato apšaudyti krentančių lietaus lašų. Vargais negalais išlindę pro duris, kurias iš kitos pusės sunkiai slėgė siaučiantis vėjas, mudu akimirksniu buvome permerkti nuo galvos iki kojų. Geriau jau reikėjo eiti vilkint maudymosi kostiumus.

Matėsi tik iki pat horizonto plytėjęs vientisas tamsiai pilkai apsiniaukęs dangus, priminęs Uždarąją Erdvę, kurioje anksčiau man teko pabuvoti. Šitoks vienspalvis pasaulis man niekada nebegalės sukelti gerus jausmus.

"Eime!"

Nors nuo lietaus permirkę plaukai ir marškinėliai buvo prikibę prie jos kūno, Haruhi vis vien ryžtingai veržėsi pirmyn pro liūtį. Aš taip pat privalėjau eiti paskui ją – jos ranka vis dar tebebuvo įsitvėrusi man į riešą.

Nors nuo lietaus permirkę plaukai ir marškinėliai buvo prikibę prie jos kūno, Haruhi vis vien ryžtingai veržėsi pirmyn pro liūtį. Aš taip pat privalėjau eiti paskui ją – jos ranka vis dar tebebuvo įsitvėrusi man į riešą.

Siaučiant nuožmiam vėjui, kuris lyg su sparnais be vargo galėjo mus nublokšti į orą, ir maudomi pliaupiančio lietaus, palaipsniui ėjome link vietos, nuo kurios galėjosi matytis prieplauka. Jei nebūsim atsargūs, akimirksniu nugarmėsim nuo skardžio. Net ir man, jau pripratusiam prie pavojų, tai atrodė pavojinga. Matyt baimindamasis pražūti dėl savo paties nerangumo, aš Haruhi irgi suėmiau už rankos. Pamaniau, kad jei nukrisiu kartu su ja, mano tikimybė išgyventi žymiai padidės.

Įdėję dideles pastangas, galiausiai įkopėme į apžvalgos aikštelę.

"Matai, Kjonai?"

Per vėją vos girdimam Haruhi balsui atsakiau linktelėdamas.

"Jo."

Prieplauka buvo beveik visiškai užtvindyta, o viskas, kas vyko pakrantėje, tebuvo tik į ją besidaužančios milžiniškos bangos.

"Laivo nebėra. Jeigu jo nenunešė bangos, reiškia, kažkas juo išplaukė."

Tai buvo vienintelė transportavimo priemonė, kuria galėjome ištrūkti iš šios salos. Kur bebūtum pažvelgęs, visur aplink plytėjusioje jūroje to prabangaus katerio daugiau jau niekur nebesimatė.

Dabar tai viskas.

Štai ir esame atskirti nuo viso pasaulio nuošalioje saloje.

Vėžlio tempu vėl sugrįžome atgal į vilą, tačiau kol pasiekėme duris, buvome kiaurai permerkę kaip šunys.

"Prašau, imkite."

Belaukusi mūsų sugrįžimo, Mori-san mums padavė savo paruoštus rankšluosčius. Tuomet susirūpinusiu tonu ji paklausė:

"Ar ką nors radote?"

"Panašu, kad būvot teisi."

Rankšluosčiu šluostydamasi savo plaukus, Haruhi atrodė nusivylusi.

"Laivas dingęs, tik neaišku nuo kada."

Nežinau, ar Mori-san tai įprasta išraiška, tačiau ji nepaliaujamai šypsojosi švelniai švytinčia šypsena. Nors Tamaru Keiičio-san mirtis tikrai turėjo ją sukrėsti, jos ramiame veide atsispindėjo profesionalumas. O gal tame nėra nieko neįprasta – ji juk čia tik laikinai pasamdyta tarnaitė.

Su Haruhi atsiprašėme Mori-san, kad visam koridoriuje privarvinome vandens, ir tada nusprendėme grįžti į savo kambarius persirengti.

"Vėliau ateik į mano kambarį."

Prieš imdama lipti viršun laiptais paliepė Haruhi.

"Tokiu metu geriausia likti drauge. Negaliu tiesiog atsipalaiduoti, kai pati nematau visų priešais akis. Jeigu kas nutiktų..."

Haruhi nutilo vidury sakinio. Maždaug supratau, ką ji norėjo pasakyti, todėl susilaikiau nuo kandžių komentarų.

Užlipę į antrąjį aukštą, koridoriuje radome stovintį Koizumį.

"Sveiki sugrįžę."

Pasisveikino Koizumis su savo įprasta šypsena veide. Jis stovėjo priešais Haruhi kambarį.

"Kas nutiko?"

Paklausė Haruhi, o Koizumis kreivai šyptelėjo ir gūžtelėjo pečiais.

"Aš norėjau užeiti į jūsų kambarį pasitarti, ką mums toliau daryti, tačiau Nagato-san manęs neįsileidžia."

"Kodėl?"

"Na..."

Haruhi pasibeldė į duris.

"Juki, čia aš, atidaryk duris."

Po trumpos pauzės iš už durų pasigirdo Nagato balsas.

"Man buvo liepta niekam neatidaryti durų."

Panašu, kad Asahina-san vis dar be sąmonės. Pirštais tampydama ant savo kaklo kabėjusį rankšluostį, Haruhi tarė:

"Jau viskas gerai, Juki, gali atidaryti."

"Tai prieštarautų nurodymams niekam neatidaryti durų."

Haruhi apstulbusia išraiška pasižiūrėjo į mane, o po to vėl pasisuko link durų.

"Juki, aš turėjau galvoje kitiems nei mes. Aš, Kjonas ir Koizumis-kun visai kas kita. Juk mes tos pačios Komandos SOS nariai, tiesa?"

"Apie tai nebuvo užsiminta. Mano nurodymai buvo visiškai niekam neatidaryti šių durų, todėl aš juos šitaip ir interpretavau."

Nagato tylus balsas skambėjo lyg Dievo žodį skleidžiančios dvasininkės.

"Klausyk, Nagato."

Nusprendžiau įsiterpti.

"Haruhi įsakymas nebegalioja. Jeigu nori, galiu pakeisti jį nauju. Nagi, atidaryk. Prašau."

Kitoje durų pusėje Nagato akimirką pagalvojus, pasigirdo iš vidaus pasukto rakto garsas ir patyliukais durys ėmė atsiverti.

"......"

Nagato prabėgo akimis pro musų trijų galvas ir neištarusi nei žodžio grįžo atgal vidun.

"Nu rimtai, Juki, būk biški lankstesnė! Bent tiek savaime turėjai suprasti!"

Haruhi paprašė Koizumio palaukti kol ši persirengs ir nuėjo į kambarį. Man irgi neprošal buvo susirast sausų drabužių, todėl kuriam laikui išsiskyrėme.

"Iki, Koizumi."

Eidamas ėmiau apie kai ką galvoti.

Galbūt ta praėjusi situacija buvo savotiška Nagato maniera suskeltas juokelis? Toksai žodžių nesusipratimo pokštas, kurio juokingumą nelabai eitų suprasti.

Nagi, Nagato. Nei tavo veido išraiška, nei gymis niekada nesikeičia, kaip gi gali negalvoti, kad tu visada rimta? Nusišypsok bent jau kai kreti tokį pokštą. Arba kaip Koizumis šypsokis beprasmiškai. Tau tai garantuotai tiktų.

Nors dabar tikrai ne laikas šypsojimuisi.

Nusikratęs viskuo iki pat apatinių, persirengiau sausais drabužiais ir grįžau į koridorių, kuriame Koizumio jau nebebuvo. Atėjęs prie Haruhi kambario, pasibeldžiau.

"Čia aš."

Koizumis man atidarė duris, ir man įėjus, kaipmat jas uždarė.

"Panašu, kad kateris dingęs."

Atsirėmęs į sieną pasakė Koizumis.

Haruhi sėdėjo ant lovos sukryžiavusi kojas. Dėl jos paniurusios išraiškos, Haruhi išties neatrodė, kad džiūgautų dėl šios situacijos.

"Jo nebebuvo, tiesa, Kjonai?"

"Jo." atsakiau.

Koizumis tarė:

"Akivaizdu, kad kažkas jį pavogė. Ne, manau, jau nebėra prasmės sakyti 'kažkas'. Tai buvo Jutakas-san."

"Iš ko sprendi?" paklausiau.

"Nėra juk kam daugiau."

Abejingai atsakė Koizumis.

"Be mūsų daugiau niekas nebuvo pakviestas į šią salą, ir vienintelis dingęs svečias tėra tik Jutakas-san. Kaip besvarstytume, nėra abejonių, kad tai jis pavogė katerį."

Sklandžiu tonu tęsė Koizumis.

"Kitaip tariant, jis žudikas. Tikriausiai pabėgo naktį."

Tai sutampa su ir Mori-san liudijimu ir tuo, kad Jutako-san lovoje nebuvo jokių miegojimo ženklų.

Haruhi papasakojo Koizumiui apie mūsų ankstesnįjį pokalbį su tarnaite.

"Kaip ir reikėjo tikėtis iš Suzumijos-san. Vadinasi, jau apie tai girdėjote."

Atsakydamas į tokį Koizumio padlaižiavimą, nusiprunkščiau ir akivaizdžiai susiraukiau.

"Jutakas-san taip išskubėjo tarytum būtų kažko bijojęs, o tai sutampa su paskutinio jį mačiusio žmogaus liudijimu. Arakavas-san taip pat tai patvirtina."

Bet ar ne visiška savižudybė vidury nakties per audrą išplaukti į jūrą?

"Tai turėjo nutikti labai skubant. Pavyzdžiui, bandant pabėgti iš nusikaltimo vietos."

"O ar Jutakas-san moka vairuoti katerį?"

"Patvirtinti negaliu, tačiau apie tai galima spręsti iš pasekmių. Laivo visgi jau nebėra."

"Palauk truputį!"

Haruhi pakėlė ranką ir jai buvo suteikta teisė kalbėti.

"O kaip ten dėl Keiičio-san kambario? Kas jį užrakino? Ar tai irgi padarė Jutakas-san?"

"Ne, nemanau."

Lengvai paprieštaravo Koizumis.

"Remiantis Arakavo-san žodžiais, tiek pagrindinis, tiek atsarginis to kambario raktai buvo pas Keiičį-san. Patikrinus, jie abu buvo rasti kambaryje."

"Galėjo juk būt padarytas dublikatas."

Pareiškiau apie savo įžvalgą, tačiau Koizumis vėl pakraipė galvą.

"Jutakas-san atvykęs į šį vasarnamį taip pat buvo tik pirmą kartą. Nemanau, kad jis būtų turėjęs progą kada pasidaryti rakto dublikatą."

Iš nežinojimo, Koizumis išskleidęs į šalis rankas tik bejėgiškai gūžtelėjo.

Dėl kambarį slegiančios tylos įsivyravo nuotaika, dėl kurios salą draskančio vėjo ir lietaus kakofonija atrodė kaip kažkas tolimo ir nereikšmingo.

Aš ir Haruhi tylėjome, netardami nei žodžio, kol tai galiausiai pertraukė Koizumis.

"Vis dėlto, jeigu Jutakas-san praėjusią naktį iš tiesų įvykdė šį nusikaltimą, atsiranda viena keistenybė."

"Kokia?" paklausė Haruhi.

"Kai prieš tai paliečiau Keiičio-san odą, ji vis dar nebuvo praradusi šiltumo. Tarytum dar prieš akimirką jis būtų buvęs gyvas."

Koizumis staiga šyptelėjo ir tarė šalia Asahinos-san lyg slaugei sėdėjusiam tylos įsikūnijimui:

"Nagato-san, kokia buvo Keiičio-san temperatūra, kai mes jį radome ant grindų?"

"36 laipsniai ir 3 dalys."

Nei akimirkos nesudvejojusi atsakė Nagato.

Pala biški, Nagato. Iš kur tai gali žinoti jo net nepalietusi? Ir kodėl atsakei taip greitai lyg būtumei tikėjusis tokio klausimo... visgi, garsiai aš to neištariau.

Vienintelis žmogus, kuris čia galėjo turėti klausimų, buvo Haruhi, tačiau ši atrodė visai paskendusi mintyse ir net nepasuko link mūsų veido.

"Juk tai normali kūno temperatūra? Kada tada viskas įvyko?"

"Kai nutrūksta žmogaus gyvybiniai procesai, jo kūno temperatūra per valandą nukrenta maždaug vienu laipsniu. Iš to galima daryti išvadą, kad apytikslis Keiičio-san mirties laikas buvo kažkur tarp vienos valandos nuo jo radimo."

"Palauk, Koizumi."

Čia jau privalėjau įsikišti.

"Juk tai naktį Jutakas-san kažkur išsinešdino?"

"Taip, tiesa."

"Tačiau mirties laikas buvo maždaug tarp vienos valandos nuo radimo?"

"Teisingai."

Stipriai prispaudžiau pirštu sau prie smilkinio.

"Vadinasi, Jutakas-san vidury nakties per audrą kažkur tai išsidangino, iki pat ryto kažkur prakiūtojo, o paryčiais grįžęs nudūrė Keiičį-san ir tada galiausiai pabėgo kateriu?"

"Ne, nemanau."

Koizumis tučtuojau man paprieštaravo.

"Neatsižvelgiant į galimą paklaidą, sakykim, kad iki mums jį randant praėjo maždaug viena valanda. O tuo metu mes jau buvome susirinkę valgomajame. Mes ne tik nematėme Jutako-san, net negirdėjome nieko įtartina. Nors lauke ir siaučia taifūnas, nelabai tikėtina, kad taip visiškai nieko neišgirstume."

"Tai kas gi tada čia dedasi?"

Irzliai tarė Haruhi. Sukryžiavusi rankas, ji ėmė spoksoti į mane ir Koizumį veriančiu žvilgsniu. Nėra čia tau ko į mane taip žiūrėti. Jei turi klausimų, kreipkis į va tą Šypsenėlę-kun.

Koizumis vėl prabilo nerūpestingu tonu, tarytum tai tebūtų buvę kokie eiliniai plepalai.

"Visa tai ne paslaptingas nusikaltimas, o tik tragiškas nelaimingas atsitikimas."

Tavo kalbėsenoj tas tragiškumas kažkaip tai nesijaučia.

"Manau, nėra abejonių, kad Jutakas-san nudūrė Keiičį-san. Priešingu atveju, neaišku, kodėl jam būtų reikėję pabėgti."

Na, panašu, kad taip.

"Nežinau kokie buvo motyvai ir aplinkybės, tačiau aišku tai, kad Jutakas-san peiliu smogė Keiičiui-san. Tikriausiai jis lakė peilį pasislėpęs už nugaros ir tada, jiems būnant priešpriešiais, netikėtai dūrė. Nespėjus jam net sureaguoti, Keiičis-san buvo nudurtas beveik be jokio pasipriešinimo."

Kalbi lyg pats viską būtum matęs.

"Vis dėlto, tuo metu peilio ašmenys širdies nepasiekė. Abejoju, ar bent palietė odą. Peilis tik teįsmigo į Keiičio-san marškinių kišenėje buvusią užrašų knygutę, o jis pats liko nesužeistas."

"Hm? Kaip suprasti?"

Suraukusi antakius tarė Haruhi.

"Tada dėl ko Keiičis-san mirė? Nejaugi kas kitas jį nužudė?"

"Jo niekas nežudė. Visas šis įvykis nebuvo žmogžudystė. Keiičio-san mirtis – tik nelaimingas atsitikimas."

"O kaipgi Jutakas-san? Kodėl tada jis pabėgo?"

"Todėl, kad manė, jog jis visgi Keiičį-san nužudė."

Kuo ramiausiai atsakė Koizumis ir ištiesė aukštyn smilių. Kokiu čia per didinguoju detektyvu užsigeidei tapti?

"Paaiškinsiu kaip manau, jog viskas įvyko. Aplinkybės apytikriai tokios – Jutakas-san nuėjo į Keiičio-san kambarį, ketindamas jį peiliu nužudyti. Vis dėlto, peilis įsmigo į užrašų knygutę ir Keiičis-san mirtinai sužeistas nebuvo."

Nelabai supratau, ką jis bandė pasakyti, todėl nusprendžiau kol kas tiesiog jo pasiklausyti.

"Tačiau čia prasideda pats painumas. Keiičis-san iš tikrųjų pamanė, jog buvo nudurtas. Nors peilis ir pataikė į užrašų knygutę, smūgis vis vien privalėjo būti ganėtinai stiprus. O matant savo paties krūtinėje styrančius ašmenis, tai neabejotinai turėjo sukelti psichologinį šoką."

Manau, jau po truputį pradedu nujausti kieno linkme suka Koizumis. Ei, ei, juk tu ne rimtai...

"Sukrėstas tokių minčių, Keiičis-san neteko sąmonės ir tuo metu beapleidžiant jį jėgoms jis parkrito arba ant nugaros, arba ant šono."

Koizumis atsikvėpė ir tęsė toliau:

"Visą tai matydamas, Jutakas-san taip pat patikėjo, jog jį nužudė. Toliau viskas paprasta – jis tegalėjo pabėgti. Nepanašu, kad tai butų iš anksto planuota žmogžudystė, o greičiau jau sukelta dėl kažkokios priežasties išprovokuotų emocijų protrūkio, kas paaiškina, kodėl nužudymui naudotas būtent peilis ir kodėl jam vidurį nakties per audrą šitaip primigtinai būtų reikėję iš čia išplaukti."

"Ką? Bet juk tada..."

Haruhi nespėjus pabaigti, Koizumis ją nutraukė.

"Prašau leisti man pabaigti. Dabar apie tai, kas nutiko po to, kai Keiičis-san nualpo. Jis prabuvo be sąmonės iki pat ryto, kol susirūpinę dėl to, kodėl jis nesikelia, atėjome mes ir ėmėme belsti į duris."

Jis tada dar tebebuvo gyvas...?

"Pažadintas beldimosi garsų, Keiičis-san atsikėlė ir ėmė eiti prie durų. O kadangi rytais jis paprastai jaučiasi prastai, jis turėjo vis tiek tebebūti labai mieguistas. Ir tokios būklės priėjęs durų, jis galiausiai prisiminė."

"Ką?" paklausė Haruhi, o Koizumis jai atsakė šyptelėdamas.

"Tai, kad jo brolis bandė jį nužudyti. Peiliu ginkluotam Jutakui-san vėl šmėstelėjus jam priešais akis, Keiičis-san akimirksniu užrakino duris."

Nebetekęs kantrybės, pertraukiau jį:

"Tu rimtai nori pasakyti, kad tai tokia ta užrakinto kambario paslaptis?"

"Deja, taip manau. Nualpęs Keiičis-san visai neteko laiko suvokimo ir tikriausiai pamanė, kad Jutakas-san sugrįžo jo pribaigti. Tarp to, kada durys buvo užrakintos iš vidaus, ir to, kada buvo paimta už durų rankenos iš koridoriaus pusės, galėjo tepraeiti vos akimirka."

"Jei tai būtų jį pribaigti norėjęs žudikas, kokių galų gi jis būtų beldęsis į duris?"

"Tuo metu Keiičis-san tebebuvo apdujęs, todėl jo miglota sąmonė staigiai priėmė tokią išvadą."

Kažkokia labai jau priverstina ta teorija.

"Užrakinęs duris, Keiičis-san bandė atsitraukti nuo durų, tikriausiai instinktyviai jausdamas jam grėsusį pavojų. Tuo metu pati tragedija ir įvyko."

Koizumis pakraipė galvą tarytum bandytų perteikti tą tragiškumą.

"Keiičis-san suklupo ir šitaip parkrito."

Linktelėjęs į priekį, Koizumis nutaisė kritimo pozą.

"To pasekoje, į kišenėje buvusią užrašų knygutę įsmigęs peilis dėl smūgio į grindis buvo iki pat rankenos įgrūstas jam į krūtinę, peilio ašmenims įsmingant tiesiai į Keiičio-san širdį, taip jį nužudant..."

Kreivai žvilgtelėjęs į kvailai išsižiojusius mane ir Haruhi, Koizumis tvirtai tarė:

"Tokia jau ta tiesa."

Nejaugi?

Keiičis-san iš tikrųjų žuvo šitaip idiotiškai? Ir viskas nutiko taip sklandžiai? To, kad peilis būtų įsmigęs taip jau tiksliai, dar būtų galima nepaisyti, tačiau Jutakas-san juk būtų supratęs, ar iš tikrųjų žmogų nužudė.

Man galvoje berankiojant argumentus ginčui,

"A!"

Haruhi staiga garsiai aiktelėjo, priversdama mane krūptelėti. Kas tau dabar užėjo?

"Koizumi-kun, bet juk..."

Vos prabilusi, Haruhi sustingo. Jos veidas atrodė kažko priblokštas, tik neaišku ko. Gal kažkas iš to, ką sakė Koizumis, jai užkliuvo?

Haruhi į mane pasižiūrėjo. Mūsų akims susitikus, ji suglumusiai nusigręžė, tarytum apsimesdama lyg tebebūtų buvus atsisukusi į Koizumį, ir ėmė kažkodėl žiūrėti į lubas.

"Mmm... nieko. Taip viskas ir nutiko. Em, kaip čia pasakius...?"

Kažką neaiškiai sumurmėjusi, ši visai nutilo.

Asahina-san toliau tebemiegojo, o Nagato tuščiu žvilgsniu spoksojo į Koizumį.

Tam kartui išsiskirstėme ir grįžome į savo kambarius. Remiantis Koizumiu, policija turėtų atvykti kai tik nurims audra, todėl iki to laiko reikėjo verčiau susidėti daiktus.

Kažkiek tai prastūmęs laiką, nuėjau į konkretų kambarį, kupinas ramybę neduodančių klausimų.

"Kas nutiko?"

Savo marškinius belankstęs Koizumis pakėlė galvą ir man nusišypsojo.

"Reikia pasikalbėti."

Tebuvo tik viena priežastis, dėl kurios ėjau į Koizumio kambarį.

"Kažko aš čia nesuprantu."

O kaip gi kitaip? Koizumio samprotavimuose buvo dalis, kurios nebuvo galima paaiškinti. Esminė spraga.

"Pagal tavo aiškinimus, mirusiojo kūnas turėjo gulėti ant pilvo, tačiau Keiičis-san juk buvo rastas parkritęs ant nugaros. Kaip tu tai paaiškinsi?"

Ant lovos sėdėjęs Koizumis atsikėlė ir atsistojo priešais mane.

Ir tada tas besišypsantis pašlemėkas sau lengvabūdiškai tarė:

"Visiškai paprastai – aiškinimas, kurį jums pateikiau, iš tiesų buvo neteisingas."

Manęs tai kaip ir nenustebino.

"Tai jau tikrai. Vienintelė, kuri būtų galėjus visu tuo patikėti, buvo sąmonės netekusi Asahina-san. O jei paklausčiau Nagato, ji turbūt viską galėtų papasakoti, bet tai būtų lyg taisyklių laužymas, ko aš nemėgstu. Tad kodėl gi tau nepasakius, ką iš tikrųjų galvoji?"

Jo veidui dar klaikiau išsišiepus, Koizumis tyliai nusijuokė šaižiu, erzinančiu juoku.

"Na, tada ir pasakysiu. Viskas, ką prieš tai minėjau, buvo tiesa, tik paskutinė dalis buvo kiek klaidinga."

Aš tylėjau.

"Iki to, kai Keiičis-san su į krūtinę įsmigusiu peiliu prisiartino prie durų... štai iki šios vietos viskas teisinga. Taip pat ir faktas, kad jis refleksiškai užsirakino duris. Bet nuo čia viskas skiriasi."

Koizumis parodė man sėstis, tačiau nekreipiau į tai dėmesio.

"Panašu, kad jau esi tai supratęs. Turiu pripažinti, kad nuvertinau tave."

"Tęsk tiktais netempęs gumą."

Koizumis gūžtelėjo pečiais.

"Mes ėmėmės laužti duris. Konkrečiau, aš, tu ir Arakavas-san. Galiausiai, durys su išlūžo. Didele jėga ir į vidų."

Aš toliau tylėjau, taip ragindamas jį tęsti.

"Esu tikras, kad jau supratai, kokios buvo to pasekmės. Atsidarydamos durys trenkėsi į priešais jas stovėjusio Keiičio-san kūną. O kartu ir į peilio rankeną."

Mintyse bandžiau įsivaizduoti tokią sceną.

"Šis smūgis peilį ir įstūmė, taip sukeldamas Keiičio-san mirtį."

Koizumis vėl atsisėdo ant lovos ir pažvelgė į mane iššūkį metančiomis akimis.

"Kitaip tariant, žudikai iš tiesų..."

Šyptelėjęs lygtai pusbalsiu tarė Koizumis:

"Aš, tu ir Arakavas-san."

Pasižiūrėjau į Koizumį. Jeigu priešais būtų buvęs veidrodis, savo veide būčiau galėjęs išvysti ledinį žvilgsnį. Tarytum į tai visai nepaisytų, Koizumis ėmė tęsti toliau:

"Kaip ir tu, Suzumija-san taip pat apie tai suprato. Štai todėl ji tada ir nutilo vidury sakinio. Ji nenorėjo, kad būtume apkaltinti. Galbūt iš tiesų tam, kad apsaugotų savo draugus."

Koizumio veide galėjosi matytis užtikrintumas. Vis dėlto, tai manęs vis tiek neįtikino. Mano smegeninė dar nėra šitaip nukaršusi, kad patikėčiau jau antru tokiu trenktu jo samprotavimu.

"Hmp."

Nusiprunkščiau ir bedžiau žvilgsnį į Koizumį.

"Atleisk, bet aš tavim netikiu."

"Ką turi omenyje?"

"Tai, kad vieną paskui kitą bandai prastumti skylėtas teorijas. Šitokiais paistalais tau manęs apkvailinti nepavyks."

Juk kietai dabar pavariau, ane? Tuoj bus daugiau.

"Pats pagalvok. Visame tame glūdinti esminė problema. Kalbu bendrai apie pačią žmogžudystę, aišku? Viskas tokiomis palankiomis aplinkybėmis tiesiog negalėjo susiklostyti."

Šįkart jau Koizumis tylėdamas skatino mane toliau tęsti.

"Tai, kad taifūnas atsitiktinis ar kažkaip ten prišauktas Haruhi, nedaro jokio skirtumo. Problema atsiranda dėl to, kad per visą šį nutikimą atsirado mirusiojo kūnas."

Akimirką sustojau, kad susidrėkinčiau lūpas.

"Gali sau aiškinti, jog tai nutiko todėl, kad to būtent panorėjo Haruhi. Tačiau kad ir kokių nesąmonių ta mergiotė pripaistytų, ji niekada netrokštų kam nors mirties. Vien į ją pasižiūrėjęs gali tai suprasti. Taigi, visas šis nutikimas sukeltas ne Haruhi. Be to, tai, kad atsidūrėme nusikaltimo vietoje, taip pat ne sutapimas."

"Hm." sumurmėjo Koizumis. "Ir kodėl gi?"

"Šio atsitikimo... nors greičiau jau visos šios kelionės, vadinamosios Komandos SOS vasaros išvykos, kaltininkas visgi iš tikrųjų esi tu. O gal klystu?"

Tarytum būtų priblokštas netikėtumo, Koizumio besišypsantis veidas keletui sekundžių sustingo, bet tada—

Koizumis pratrūko juoktis gerklėje užgniaužtu juoku.

"Pasiduodu. Kaip supratai?"

Į mane žvelgusio Koizumio akys buvo tokios pat, kokias visąlaik matydavau Literatūros klubo kambaryje.

Žinai, mano smegeninės turinys ne šiaip sau pilkas. Jausdamas žymų palengvėjimą, ėmiausi kalbėti:

"Tu tada prieš tai klausei Nagato, kokia mirusiojo kūno temperatūra."

"Na ir kas?"

"Ja remdamasis, tu nustatei apytikslį mirties laiką."

"Taip, iš tiesų."

"Nagato labai parankus žmogus. Juk ir pats žinai, kad paklausta ji turbūt viską galėtų atsakyti. Užuot klausęs kūno temperatūros, galėjai Nagato paklausti koks buvo apytikslis mirties laikas. Ne, net ne apytikslis – ji būtų galėjusi jį pasakyti sekundžių tikslumu."

"Logiška."

"Tačiau jeigu būtumei paklausęs mirties laiko, Nagato būtų atsakiusi, kad jis nėra miręs. Be to, tu pats Tamaru-san nei karto neįvardinai kaip mirusįjį."

"Tiesiog bandžiau išlaikyti sąžiningo žaidimo dvasią."

"Dar ne viskas. Tai, ką iš tiesų reikėjo pastebėti, aš ir pastebėjau – Keiičio-san durų vidinę pusę. Pagal tavo pasakojimą, durys į peilio rankeną turėjo trenktis ganėtinai didele jėga. Pakankamai didele, kad galėtų įgrūsti peilį į žmogaus kūną. Nuo tokios jėgos duryse privalėjo likti bent koks nežymus įbrėžimas ar įlenkimas. Vis dėlto, nieko panašaus ten nebuvo – tik sveikos, naujutėlaitės durys."

"Koks neįtikėtinas pastabumas."

"Galiausiai, dar kai kas. Šis tas dėl Arakavo-san ir Mori-san. Jiedu tvirtina, kad čia tedirba tik mažiau nei savaitę. Prieš savaitę jie buvo pasamdyti, ir nuo tada šioje saloje jie ir yra. Teisingai?"

"Taip, tačiau ar tame yra kas nors keisto?"

"Yra, ir dar kaip. Keistas buvo tavo elgesys. Prisimink pirmąją dieną, kai čia atvykom. Kai išvydai į prieplauką mus pasitikti atvykusius Arakavą-san ir Mori-san, ką tu jiems pasakei?"

"Na, ir ką aš jau tokio pasakiau?"

"Ką pasakei buvo 'seniai nesimatėme'. Juk keista. Kokių galų tau taip sakyti? Juk prieš tai minėjai, kad pirmą kartą vykai į šią salą. Tai turėjo būtų jūsų pirmasis susitikimas. Kaip gi tu galėjai su jais sveikintis taip, tarytum jau anksčiau būtumei juos pažinojęs? Juk taip būt negalėjo."

Koizumis tik sukikeno.

Toks jo šypsnis kartu buvo lyg ir sutikimo ženklas. Suprasdamas, kad man jau įgriso kalbėti, tai daryti ėmėsi Koizumis.

"Teisingai. Visas šis nutikimas buvo surengtas iš anksto. Tai turėjo būti vienas grandiozinis spektaklis. Nebūčiau pagalvojęs, kad tu viską šitaip perprasi."

"Nenuvertink jau taip manęs."

"Iš tiesų atsiprašau. Vis dėlto, turiu pripažinti, kad man tai buvo netikėta. Žadėjau anksčiau ar vėliau kaip nors pats prisipažinti, tačiau viskas išaiškėjo taip greitai."

"Vadinasi, Tamaru-san, Mori-san ir visi kiti esat viena gauja? Ten tos tavo 'Organizacijos' pakalikai?"

"Taip, teisingai. Kaip mėgėjams, išties puiki vaidyba, tiesa?"

Į krūtinę įsmigusio peilio ašmenys iš tikrųjų buvo užlenkti, raudona dėmė tebuvo kraują primenantys dažai, Keiičis-san, savaime aišku, mirusiu tik apsimetinėjo, o dingusysis Jutakas-san tiesiog buvo išplaukęs kateriu į kitą salos pusę.

Ir va tiesiog taip Koizumis išklojo man visą tiesą.

"Kam viso to reikėjo?"

"Numalšinti Suzumijos-san nuobodulį. Taip pat kartu ir palengvinti sau naštą."

"Ką turi galvoje?"

"Juk jau esu tau sakęs. Trumpai tariant, kad Suzumijai-san nekiltų keistos mintys, jai reikia parūpinti kokių nors pramogų. O šis nutikimas bent jau kuriam laikui iš tikrųjų pasiglemžė jos dėmesį, tiesa?"

Haruhi rimtai pamanė, kad mes tapom žudikais. Ar biški neperlenkėt lazdą?

Po to, kai viskas įvyko, Haruhi pasidarė neįprastai maloni. Ir visąlaik prabuvo apie kažką giliai susimąsčiusi. Šiurpą net kėlė.

"Visgi, planus teks kiek paskubinti." tarė Koizumis. "Pagal mūsų pradinį planą, keltui sugrįžus į žemyną, visi keturi, Tamaru Keiičis-san, Jutakas-san, Arakavas-san ir Mori-san, būtų su šypsenomis veide pasitikę mus uoste — ar bent jau tokie buvo ketinimai. Be abejonės, apie 'Organizaciją' viskas būtų nuslėpta, jie taip ir liktų mano giminaičiais."

Na ir siurprizas būtų buvęs.

Giliai atsidusau. Tokie juokeliai Haruhi gal ir patiktų, bet jei kartais iš pykčio ji pasiustų, pats ir gautum gesinti pragaro liepsnas. Aš tai bėgčiau gelbėti savo kailį.

Koizumis primerkė akį ir šyptelėjo.

"Reiškia, turiu rūpesčių. Geriau jau tuoj pat eisiu atsiprašysiu. Gal net reiktų drauge su Keiičiu-san iki žemės nusilenkti? Jis jau tikriausiai pavargo apsimetinėti numirėliu."

Tylėdamas, aš nukreipiau žvilgsnį pro langą.

Kažin ką darys Haruhi? Įsius už tai, kad buvo apgauta, ar nuoširdžiai įvertins tokį sumanymą ir tiesiog iš to linksmai nusijuoks? Bet kad ir kaip būtų, dabartiniai nenuspėjami Haruhi nuotaikų svyravimai turėtų pradėti darytis labiau suprantami. Bandydamas nuslėpti savo kandžią šypseną, Koizumis tęsė:

"Mes net buvome paruošę žmonių, kurie turėjo vaidinti detektyvus ir teismo ekspertus. Deja, galų gale visos pastangos nuėjo veltui. Ką jau ką, bet kad taip nykiai viskas baigsis, tikrai netikėta. Tiesą sakant, į planus buvome įtraukę net viso namo kratą bei nusikaltimo vietos ekspertizę... Kaip apmaudu, kad nieko iš to neišėjo."

Taip todėl, kad nepakankamai viską apgalvojot.

Žvelgdamas į apniukusį dangų ėmiau svarstyti, koks oras mūsų bus po kelių valandų.

Galiausiai, Koizumis taip ir neprarado savo vicevado titulo. Taifūnas kaip mat išsisklaidė, lyg jo nei nebūtų buvę, ir visą kelionę keltu dangus buvo mėlynas ir giedras, o Haruhi nuotaika kuo puikiausia ir tokia išliko iki pat tada, kai išsiskyrėme prie traukinių stoties. Gal ir gerai, kad ta vien tik pramogų geidžianti Haruhi makaulė juokelius supranta tiesiog kaip juokelius.

Antra vertus, Koizumis kelte buvo priverstas visiems nupirkti po priešpiečių dėžutę bei skardinę sulčių, nors aš vis vien manau, kad jis pigiai išsisuko.

Nagato, kuri atrodė, tarytum nuo pat pradžių būtų viską žinojusi, santūriai susilaikė nuo bet kokios reakcijos, tuo tarpu sąmonę atgavusi Asahina-san ėmė mielai reikšti nepasitenkinimą, suniurnėdama "Tai siaubinga!", tačiau Koizumiui, Tamaru broliams ir abiem tarnams ėmus lenkti galvas ir atsiprašinėti, ši susigėdo, atsakydama "A..v-viskas gerai, nieko tokio." ir pati ūmiai puolė atsiprašinėti atgal.

Beje, mums besirikiuojant ant kelto denio bendrai nuotraukai priešais fone buvusį žemyną, Haruhi davė štai tokį nurodymą:

"Dėl žiemos išvykos mes tavim vėl pasikliausim, Koizumi-kun. Tik šįkart sugalvok geresnį scenarijų. Mes vyksim į kalnus ir mus privalės užklupti pūga! Ir šįkart neapsieisim be dvaro, nes kitaip iš tikrųjų supyksiu! Mhm. Jau dabar laukiu nesulaukiu!"

"Emm... Ką man daryti?"

Tarytum nepatyręs žemo rango vokiečių karininkas Antrojo pasaulinio karo pabaigos metais vos su vienu pėstininkų būriu fiurerio į Vakarų frontą pasiųstas į nelaisvę gyvą paimti Sąjungininkų vyriausiąjį kariuomenės vadą, Koizumis labai neužtikrintai nusišypsojo ir pasisuko link manęs, akivaizdžiai melsdamas pagalbos.

Žvelgdamas į akis, kurios priminė vargšo gynėjo, kuris esant lygiosioms per futbolo čempionato atkrintamųjų rungtynių pratęsimą gindamasis nuo baudos smūgio netyčia įmušo kamuolį į savo vartus, pasakiau tai, ką iš tiesų neketinau sakyti:

"Na ką, Koizumi, aš irgi tada lauksiu."

Tikiuosi tik tiek, kad tai butų kažkas, ką bent jau aš pajėgsiu perprasti, o atomazga nebūtų visiškai idiotiška.

Na ir taip pat kažkas, kas nuo kasdienybės nuobodžiaujančiai Haruhi neleistų antgamtinių reiškinių prisikurti pačiai.

Pastabos

Grįžti atgal į pagrindinį puslapį

Toliau į autoriaus pastabas