Sword Art Online:Knyga 3 1 skyrius

Pirmasis skyrius

Brakšt, brakšt.

Paprasta medinė supamoji kėdė ramiai girgždėjo verandoje supdamasi pirmyn ir atgal.

Švelni vėlyvo rudens saulės šviesa švietė pro kipariso viršūnę. Lengvas vėjelis švelniai perbėgo tolimo ežero paviršiumi.

Jos skruostas gulėjo man ant krūtinės, kai ji švelniai kvėpuodama užsnūdo.

Laikas, pripildytas auksinės ramybės, tekėjo toliau.

Brakšt, brakšt.

Aš sūpavau kėdę ir švelniai glosčiau merginos kaštoninius plaukus. Nors ji jau miegojo, jos lūpose pasirodė mažytė šypsena.

Pievelėje priešais namą žaidė grupelė fėjų. Virtuvėje garsiai užvirė jautienos troškinys. Troškau, kad šis ramus pasaulėlis mažame namelyje miškų gilumoje tęstųsi amžinai. Tačiau žinojau, kad tai neįmanomas noras.

Brakšt, brakšt.

Kėdei girgždant, po vieną smiltelę lyg smėlis byrėjo laikas.

Lyg priešindamasis likimui pabandžiau priglausti merginą arčiau krūtinės.

Tačiau mano rankos tesugriebė orą.

Aš staiga atmerkiau išsigandusias akis. Jos kūnas, kuris prieš sekundę gulėjo šalia, visiškai pradingo. Atsikėliau nuo kėdės ir apsidairiau aplinkui.

Saulėlydžio spalvos ėmė tamsėti, lyg nukritus scenos uždangai. Sėlinanti tamsa pradėjo visą mišką dažyti juodai.

Atsistojau lediniame žiemos vėjyje ir pašaukiau ją vardu.

Tačiau atsakymo nebuvo. Nei priekiniame sode, kur žaidė fėjos, nei virtuvėje—jos jau niekur nebuvo galima rasti.

Prieš man pastebint, visas namas buvo apsuptas tamsos. Baldai ir sienos ėmė irti ir nykti lyg būtų padaryti iš popieriaus. Šioje tamsybėje liko tik supamoji kėdė ir aš. Nors niekas kėdėje nesėdėjo, ji toliau vienodai suposi pirmyn ir atgal.

Brakšt, brakšt.

Brakšt, brakšt.

Aš užsimerkiau, užsikimšau ausis ir sukaupiau visas jėgas, kad pašaukčiau ją vardu.


Mano akys staigiai atsimerkė į aiškų ir garsų balsą. Aš jau nebežinojau ar rėkiau tik sapne, ar iš tiesų sušukau ir realybėje.

...