Suzumija Haruhi:Knyga2 Skyrius1
Pirmasis skyrius
Kartas nuo karto gimnazijos organizuoja tam tikras veiklas, o mano lankoma gimnazija praėjusį mėnesį rengė sporto dieną. Kai Haruhi pasiūlė Komandai SOS dalyvauti tarpklubinėse estafečių lenktynėse, vienoje iš tą dieną rengtų rungčių, nujaučiau kažką blogą. Vis dėlto, blogiausia tai, kad šiose lenktynėse mes iš tikrų nugalėjome Atletų ir Regbio klubus. Antrosios vietos bėgiką Haruhi aplenkė visais trylika sieksnių!
Taigi, mūsų klubas iš neminimo tabu, kurį aptardavo tik šešėliuose (išskyrus mane), tapo mokyklos garsenybe, primenančią ramybės drumstėją, kuris tyčia junginėja gaisro aliarmą. Aš ir taip jau buvau pasimetęs, ką toliau daryti, o dabar dar blogiau. Žinoma, Haruhi buvo pagrindinė viso to kaltininkė, tačiau Nagato, kuri šiose lenktynėse buvo antroji bėgikė, buvo tiek pat kalta. Niekada negalėsiu pamiršti jos greičio, kurį galima apibūdinti, tik kaip akimirksniu judėjimu. Nagato, prieš tai darydama mane bent įspėk!
Kai paklausiau Nagato, kokią magiją ji naudojo šį kartą, stoiška ateivių sukurta gyvoji humanoidinė sąsaja atsakė tokiais paaiškinamaisiais terminais, kaip “energijos pozicionavimas”, “molekulinė dispersija” ir kitokiu žargonu. Žinoma, tokie paaiškinimai man nieko nereiškė, kadangi jau nusprendžiau apglėbti humanitarinius ir apleisti tiksliuosius mokslus, dėl ko visai nebandžiau dėti pastangų, bent ką nors suprasti.
Pasibaigus audringajai sporto dienai, praėjo mėnuo ir atėjo mokyklos festivalis. Taigi, šiuo metu ši nereikšminga prefektūrinė gimnazija aktyviai ruošėsi šiam festivaliui… nors vieninteliai žmonės, kurie rimtai kažką daro, tai mokytojai, vykdomojo komiteto nariai ir menų klubai, kadangi tai vienintelė jų proga pamankštinti savo raumenis.
Kalbant apie su klubais susijusį prisidėjimą prie festivalio, dar nepripažintoji Komanda SOS neprivalėjo ruošti jokių atrakcijų. Iš tikrųjų, jei tik galėtų būti toks mūsų klubo prisidėjimas, aš neprieštaraučiau, jei uždarytume kokią benamę katę į narvą, pridėtume ženklą, nurodantį, kad tai “Nežemiškas ateivis”, ir už pinigus ją demonstruotume žmonėms, tarytum antraeilę atrakciją cirke. Nors manau, kad tai būtų neprotinga, nes žmonės be humoro jausmo jaustųsi baisiai įžeisti, tuo tarpu jį turintys juoktųsi niekingai.
Tokiai atrakcijai nereikia jokių rimtų vertybių ir sėkmės apsvarstymų - jai nereikėjo net jokių rimtų pastangų. Nors tą patį galima pasakyti ir apie visas kitas mokyklos atrakcijas. Tikrovėje gimnazijų festivaliai gali būti tokie lėkšti. Jei galvojate, kad juokauju, aplankykite bet kurią mokyklą, kurioje vyksta festivalis. Kai aplankysite, tada suprasite, kad tokios atrakcijos mokyklos festivaliams iš esmės laikomos įprastomis.
Antra vertus, ką gi 1-5 klasė, kuriai priklausau aš ir Haruhi, ketina daryti tą dieną? Paaiškėjo, kad mes darysime kažkokią sumautą apklausą. Man tai labiau panašu į priedangą, kad atrodytų, jog mes kažką ruošiame festivaliui. Nuo tada, kai šį pavasarį pradingo Asakura Rjouko, mūsų klasei labai trūko mokinio, turinčio vadovavimo savybių. Taigi, dėl mokinių prisidėjimo trūkumo, ši nekūrybinga idėja buvo sumastyta Okabės-sensei per ilgą ir nuobodžią klasės valandėlę. Niekam nepritarus ir nepaprieštaravus, idėja buvo priimta ir ilgasis susirinkimas baigėsi. Kokia dar apklausa? Kam iš viso tai būtų įdomu?
Manau, kad turbūt niekam. Na, kad jau nuspręsta, tai toliau puikiai darbuokitės, vyručiai!
Ir taip, lyg sirgdamas apatijos sindromu, jausdamas nuovargį ėjau link klubo kambario.
Klausiate, dėl ko ėjau?
Savaime suprantama, todėl kad su manimi einanti despotiškoji mergiotė nepaliaujamai skundėsi.
“Kokia dar apklausa? Tai visiška nesąmonė!”
Pasakė ji su pasipiktinusia veido išraiška, “Turiu galvoj, kur tame įdomumas? Nu, visai nesuprantu!”
Tai ko pati nieko geresnio nepasiūlei? Juk ten irgi buvai, matei kaip Okabe-sensei nežinodamas, ką daryti, atrodė lyg vienišas vaiduoklis?
“Tiek to, vis tiek neketinau prisidėti prie kokios nors klasės veiklos. Su jais būtų visai neįdomu ką nors daryti.”
Ar ne tu prisidėjai prie klasės, per sporto dieną laimėdama visas tarpklasines bėgimo rungtis? Galvojau, kad tai buvai tu, kuri būdama paskutine bėgike, laimėjo trumpos, vidutinės ir ilgos distancijos estafečių lenktynes? O gal atmintis mane apgauna?
“Tai visai kas kita.”
Kaip tai kas kita?
“Mokyklos festivalis yra mokyklos festivalis, arba, kitaip sakant, studentų miestelio festivalis. Nors šiaip viešosios mokyklos retai vadinamos studentų miesteliais, bet tai visai nesvarbu. Vis dėlto, ar ne svarbiausias visų mokslo metų įvykis yra mokyklos festivalis?
Nejaugi?
“Tai aišku!” ji energingai linktelėjo, tada į mane pasisuko ir štai ką pranešė: “Komanda SOS darys kai ką nepaprastai įdomaus!”
Suzumijos Haruhi veidas dabar švytėjo tokiu pat ryžtu, kaip kad Hanibalo, kai jis nusprendė pereiti Alpes per antrąjį punų karą.
Gal ji ir švytėjo, bet……
Per pastaruosius šešis mėnesius, kai tik Haruhi sumanydavo kažką “įdomaus”, man tai niekaip nebūdavo įdomu, o visi jos susidomėjimai mane tiesiog išvargindavo. Bent jau taip buvo man ir Asahina, nes vis dėlto, mes normalūs žmonės. Mano nuomone, visiems suprantama, kad Haruhi nenormali, tuo tarpu Koizumis nemasto kaip normalus žmogus. O kalbant apie Nagato, ji iš esmės ne žmogus.
Trainiodamasis to tokia gauja, kaip aš turiu ramiai nugyventi tokį neįprastą mokyklinį gyvenimą? Tikrai nebenoriu veltis į tokius dalykus. Vien pagalvoti pakanka, kad užsinorėčiau nukreipti ginklą sau į galvą arba išlupti ir sudeginti smegenų ląsteles, kuriose yra tie prisiminimai. Nors nežinau, ką apie tai pasakytų Haruhi.
Galbūt pernelyg įtemptai galvojau, kaip ištrinti tuos praeities prisiminimus, nes visai nekreipiau dėmesio į nervinančia merginą šalia manęs, kuri apie kažką svaičiojo.
“Ei, Kjonai, ar bent klausais?”
“Ne-a, apie ką ten kalbėjai?”
“Mokyklos festivalį! Turėtum labiau džiaugtis! Mokykloje jis vyksta tik kartą per metus!”
“Gal ir tiesa, bet tau nereikia dėl to kelti tiek triukšmo.”
“Aišku, kad reikia! Tai nebūtų mokyklos festivalis, jei jis nebūtų pakankamai linksmas. Jis turėtų būti kaip vienas tų mano girdėtų studentų miestelio festivalių.”
“O būdama vidurinėje darei ką nors absurdiško?”
“Ne, buvo visai neįdomu. Todėl bus nesąmonė, jei ir gimnazijos festivalis bus visai neįdomus.”
“Tada, kas tau būtų įdomu?”
“Pavyzdžiui, tikras monstras išlenda iš vaiduoklių namo; jei laiptų skaičius į kitą aukštą netikėtai padidėtų; mokyklos paslapčių skaičius pašoktų nuo septynių iki trylikos; tris kartus didesnė afro šukuosena nei įprasta atsirastų ant direktoriaus galvos; mokykla transformuotųsi į milžinišką robotą ir susikautų su pabaisa, iš jūros dugno; arba net rudenį pradėtų žydėti slyvos…”
Paklausęs iki pusės, nustojau kreipti į Haruhi dėmesį, todėl pamiršau ką ji sakė po to, kai paminėjo kažką apie laiptų skaičių. Jei kas klausėtės, prašau man pasakyti.
“……Ech, nesvarbu. Daugiau tau pasakysiu, kai nueisim į klubo kambarį.”
Būdama blogos nuotaikos Haruhi nužingsniavo dideliais žingsniais link klubo ir po kelių akimirkų mes atkeliavome prie jo durų. Ant virš durų esančiame ženkle buvo užrašyta “Literatūros klubas”, o prie jo lipnia juosta priklijuotas lapelis, ant kurio prikeverzota “with Komanda SOS”
“Kadangi mes čia buvome jau pusę metų, nemanau, kad kas prieštaraus, jei šį kambarį laikysime nuosavu.” Haruhi vienašališkai paskelbė absoliučią kambario valdžią ir norėjo pašalinti originalų ženklą, tačiau ją sustabdžiau. Šiaip ar taip, žmonėms svarbu savo veiksmuose išlaikyti bent kokį kiekį atsargumo.
Haruhi nepasibeldusi atidarė duris. Viduje stovėjo mergaitė fėja. Kai jos akys sutiko manąsias, ji nusišypsojo, kaip žydinti lelija.
“A… sveiki.”
Vilkinti tarnaitės kostiumą ir šluota šluojanti kambarį buvo geriausia arbatos mergina, Komandos SOS pasididžiavimas - Asahina Mikuru-san. Kaip paprastai būdama klube ji saldžia, fėjai tinkančia šypsena pasveikino mano pasirodymą. Galbūt ji tikrai užsimaskavusi fėja. Man ji labiau panašesnė į fėją, nei į keliautoją laiku.
Komandos kūrimo metu dėl Haruhi kaltės Asahina nesavo noru buvo nutempta čia, kaip Haruhi paaiškino “mums reikia talismano”. Po to dėl Haruhi reikalavimų buvo priversta apsivilkti tarnaitės kostiumą ir nuo tada tapo oficialia komandos SOS tarnaite. Kiekvieną dieną po pamokų ji transformuojasi į tobulą tarnaitę. Ne todėl, kad jai galvoje trūksta kelių varžtų, o labiau, kad ji buvo tokia sąžininga ir nuoširdi, jog aš tuoj vos neapsiverksiu.
Komandai SOS Asahina jau buvo apsirengusi kaip mergina zuikė, tarnaitė ir visokiais kitokiais kostiumais. Tačiau vis tiek manau, tarnaitės kostiumas jai tinka geriausiai. Paprastai kalbant, taip todėl, kad šis kostiumas neturi jokios paslėptos prasmės ar užuominos. Štai todėl tikėjausi, kad ji toliau jį vilkės. Gal turėčiau kai ką pabrėžti: Haruhi veiksmai retai turi kokią nors prasmę.
Vis dėlto, jos veiksmai dažnai tampa kažko kito priežastimi, to, kas mus įvelia į daugybę rūpesčių. Todėl iš tikrųjų manau, kad būtų geriau, jei jos veiksmai iš ties būtų beprasmiai.
Dažnai ekscentriška Haruhi labai retai daro ką nors teisingai, nors gal turėčiau sakyti, kad jos vienintelis teisingas dalykas - Asahinai išrinktas tarnaitės kostiumas. Jis jai taip tiko, kad žmones gali apsvaiginti. Vien tik už tai galiu pagirti Haruhi ekscentrišką elgesį. Nežinau, iš kuri ji jį nusipirko ar kiek mokėjo, tačiau Haruhi tikrai turi skonį dailiems kostiumams. Nors manau, kad Asahina puikiai atrodytų vilkėdama bet ką, ji kaip koks profesionalus modelis. Ir iš jų visų mano mėgstamiausias tarnaitės kostiumas. Tame kostiume turi būti kažkokia reikšmė, dėl ko jis visada gali pasotinti mano regos jutimus.
“Eisiu išvirsiu arbatos.”
Savo švelniu, nuostabiu balseliu pasakė Asahina. Ji į spintą padėjo savo šluotą ir nuliuoksėjo prie spintelės, paimti visų puodelius.
Netikėtai pilve pajutau stiprų skausmą, o kai atsipeikėjau, supratau, kad Haruhi man smeigė savo alkūne.
“Dabar tau žvairuojant tavo akys sulipo į liniją.”
Gal buvau kiek per daug sužavėtas Asahinos mielų judesių, todėl savaime suspaudžiau akis, palikdamas žiūrėti tik mažytį tarpą. Manau, visi taip reaguotų, pamatę tokią nepakartojamai grakščią ir drovią Asahiną.
Haruhi nuėjo prie stalo, ant kurio buvo juoda piramidė su užrašu “Vadė”, iš stalčiaus išsiėmė rankos raištį taip pat su užrašu “Vadė” ir jį užsidėjo. Po to iš po stalo paspyrė plieninę kėdę ir ant jos atsisėdo, apžvelgdama klubo kambarį.
Sėdinti prie stalo kampo, skaitanti storą knygą buvo dar viena komandos narė.
“……”
Visiškai susikaupusi ties savo knygos skaitymu ten sėdėjo ne kažkas kitas, o Nagato Juki, pirmametė Literatūros klubo narė, kuri Haruhi labiau panaši į “papildomą dovaną, kurią drauge gauni užgrobus Literatūros klubo kambarį”.
Jos egzistavimas vos apčiuopiamas, tarytum azoto buvimas atmosferoje, tačiau iš visų komandos pirmamečių ji labiausiai neįprasta. Jos neįprastumas net smarkiai lenkia Haruhi. Aš iš viso nieko nežinau apie Haruhi, tuo tarpu apie Nagato kai ką sužinojau, tačiau dėl to aš dar labiau dėl jos susipainiojau. Jei tai, ką Nagato teigė, buvo tiesa, tada ši trumpaplaukė mokyklinukė, kuriai trūksta išraiškos, emocijų ir empatijos, yra ne žmogus, o gyvoji humanoidinė sąsaja, sukurta ateivių kontaktuoti su žmonėmis. Tai vis tiek skamba kaip visiška nesąmonė. Bet kadangi ji pati taip sakė, nenoriu toliau jos klausinėti, nes tai tikrai skamba įtikinančiai. Žinoma, Haruhi to nežino; ji vis dar laiko ją “gana keista knygų graužike”.
Nors objektyviai kalbant, tas “gana” - švelniai pasakyta.
“Kur Koizumis-kun?”
Haruhi aštriu žvilgsniu pasižiūrėjo į Asahiną. Ji akimirkai sudrebėjo, o tada atsakė:
“Ė…e… jis dar neatėjo, šiandien jis truputį vėluoja……”
Asahina iš skardinės atsargiai paėmė arbatžoles ir sudėjo jas į mažą arbatinuką. Aš atsainiai pasižiūrėjau į drabužių kabyklą, stovinčią klubo kambario kampe. Ant jos kabėjo visokie kostiumai, lyg teatro užkulisiuose. Iš kairės į dešinę kabėjo slaugės kostiumas, mergaitė zuikės kostiumas, vasariškas tarnaitės kostiumas, jukata, balta bliuskutė, leopardo odos kostiumas, vilnonis varlės kostiumas ir visokie kitokie neatpažįstami kostiumai.
Per paskutinius šešis mėnesius visi šie kostiumai puošė šiltą Asahinos odą. Galiu patikinti, kad nėra absoliučiai jokios priežasties, dėl kurios Asahina turėtų vilkėti šiuos kostiumus, išskyrus pačios Haruhi ego patenkinimą. Gal vaikystėje ji patyrę kokią psichologinę traumą? Pavyzdžiui, būdama maža negavo norėtos aprengiamos lėlės, todėl dabar Asahiną mato kaip didelę lėlę, su kuria gali žaisti? Dėl to, dienoms bėgant Asahinos emociniai randai vis labiau gilėjo, tuo tarpu mano regos jutimai buvo be perstojo stimuliuojami, sukurdami man laimės jausmą. Ech. Nors bendrai kalbant, nemanau, kad daug žmonių iš to gaus naudos, todėl geriau nieko nesakysiu.
“Mikuru-čian, arbatos!”
“A…taip! Tuojau pat!”
Asahina paskubomis įpylė žaliosios arbatos į puodelį, ant kurio markeriu užrašyta “Haruhi, ir nunešė jį ant padėklo.
Haruhi priėmė puodelį, nupūtė garus ir gurkštelėjo. Tada ji prabilo kaip gėlių komponavimo meistrė, baranti savo mokinė, kad ji nepakankamai stropi, “Mikuru-čian, pamenu, kad jau sakiau tai tau anksčiau. Ar pamiršai?”
“Ah?” nerimaudama Asahina laikė padėklą. “K… kas tai?”
Ji pakėlė galvą kaip Javos žvirblis, prisimindamas vakarykštės dienos sėklų skonį.
Haruhi padėjo puodelį ant stalo.
“Kai atneši arbatą, kas trečią kartą turi netyčia pargriūti ir išpilti arbatą! Tu visai nepanaši į nerangią tarnaitę!”
“A, em……a…atsiprašau.”
Asahina gūžtelėjo savo mažučiais pečiais. Pirmą kartą girdžiu tokią taisyklę; nejaugi ši mergiotė tikrai galvoja, kad tarnaitės turi būti nerangios?
“Dabar turi progą. Mikuru-čian, pasipraktikuok ant Kjono. Kai neši arbatą, būtinai išpilk ją jam ant galvos.”
“A?”
Pasakė Asahina ir į mane pasižiūrėjo. Tikrai norėčiau išgręžti Haruhi galvoje skylę ir pakeisti jos turinį. Deja, viduje negalėčiau nieko rasti ir galėčiau tik atsidusti.
“Asahina, tik žmogus su nuvažiavusiu stogu galėtų sugalvoti kažką tokio, ką dabar supaistė Haruhi.”
Todėl toliau uoliai darbuokis! Norėjau tai pridėti, bet galiausiai nusprendžiau, kad gal nereikia.
Haruhi tai išgirdo ir pakreipė savo akis.
“Ei, tu ten, durniau, aš nejuokauju! Aš visada rimtai.”
Tokiu atveju, tai dar blogiau; tau galbūt reiktų padaryti kompiuterinę tomogramą. Be to, kažin dėl to, kad pradedu ant jos pykti už tai, kad vadina mane durniumi, man trūksta humoro jausmo?
“Tiek to, leisk man parodyti. Po to daryk tai, ką aš dariau, Mikuru-čian.”
Haruhi pašoko nuo kėdės ir nukniaukė padėklą iš mirksinčios Asahinos. Tada ji pakėlė arbatinuką ir pradėjo pilti arbatą į puoduką, ant kurio užrašytas mano vardas.
Bežadėje tyloje man žiūrint, kaip rutuliojasi ši scena, Haruhi šiurkščiai padėjo puoduką ant padėklo, į visas puses taškydama arbatą, tada pasižiūrėjo, kur aš sėdėjau, ir linktelėdama davė ženklą, kad tuoj ateis. Skubiai paėmiau puoduką.
“Ei! Netrukdyk!”
Kaip suprast ‘netrukdyk’? Vieninteliai žmonės, kurie čia savo noru sėdėtų ir lauktų, kol kažkas jiems ant galvos piltų karštą arbatą, yra arba pernelyg draugiški, arba bando apgauti draudimo kompaniją.
Taigi, taip stovėjau, gėriau žaliąją arbatą, kurią man paruošė Haruhi, ir sau galvojau: kodėl nors jos virė arbatą tomis pačiomis arbatžolėmis, Asahinos arbatos skonis taip skyrėsi nuo Haruhi? Net negalvojant atsakymas buvo akivaizdus. Jų skonių skirtumas buvo prieskonis, pavadintas “meilė”. Jei Asahina būtų buvusi laukinė baltoji rožė, tai Haruhi būtų ypatinga rožių rūšis, kurios net nežydi, o yra pilnos spyglių; gal net sėklų neturi.
Haruhi įspėjančiai į mane žiūrėjo, kol gėriau savo arbatą.
“Hmp.”
Ji šiurkščiai perbraukė per savo laukus ir sugrįžo į savo vietą. Išraiška jos veide buvo lyg ji būtų ką tik išgėrusi kokių karčių žolinių vaistų.
Asahina iš palengvėjimo atsiduso ir grįžo prie savo įprasto patarnavimo režimo, įpylė arbatos į Nagato puodelį ir padėjo priešais skaitančią merginą.
Nagato nesujudėjo, toliau būdama prikausčiusi žvilgsnį prie kietaviršelės knygos. Turėtum bent bandyti parodyti kažkiek dėkingumo! Jei tai būtų Tanigučis, jis turbūt pralauktų tris dienas, kol išgertų Asahinos arbatą.
“……”
Nagato vertė puslapius nekrutindama galvos. Kadangi taip visada, Asahina nelabai dėl to rūpinosi ir nuėjo paruošti savo pačios puodelį.
Tą akimirką pasirodė penktasis narys, nors niekas nebūtų prieštaravęs, jei jis ir nebūtų atėjęs.
“Atleiskite, mane užlaikė, nes mūsų klasės susirinkimas buvo ilgesnis, nei tikėtasi.”
Atskleisdamas savo žavingai nekaltą šypseną prie durų stovėjo Koizumis Icukis, Haruhi paslaptingasis persikėlęs mokinys. Jis, kurio nesupažindinčiau su savo mergina, jei tokią turėčiau, kaip visada savo dailutėlaičiame veide turėjo šypseną.
“Atrodo, kad aš atėjau paskutinis. Jei susirinkimas dėl manęs buvo atidėtas, aš nuolankiai atsiprašau. Galbūt būtų geriau, jei pirma eitume užkąsti?”
Susirinkimas? Koks dar susirinkimas? Niekad negirdėjau apie jokį susirinkimą.
“Tikrai būčiau pamiršusi, jei būtum nepaminėjęs.”
Haruhi žiūrėdama į stalą man pasakė, “Visiems kitiems jau pasakiau per pietų pertrauką. Galvojau, kad tau bet kada galėsiu pasakyti.”
Tu turėjai laiko nueiti į kitas klases, tačiau negalėjai pasivarginti pasakyti man, kuris sėdi priešais tave toje pačioje klasėje?
“Koks skirtumas? Juk vis tiek tas pats. Svarbiausia ne kada gavai žinutę, o tai, ką mes dabar darome.”
Toks jos būdas viską sutvarkyti. Nesvarbu, ką pasako Haruhi, aš niekad nepasijaučiu nei kiek geriau. Savaime suprantama.
“O svarbiausia mums reikia aptarti, ką mes greitai turėsime daryti!”
Maldauju! Apsispręsk, kalbėk apie dabartį ar ateitį! Tu net nepabrėžei, apie ką konkrečiai kalbi.
“Tai aišku, kad apie mus visus! Juk tai Komandos SOS veikla.”
Kokia dar veikla?
“Ar ką tik nepasakiau? Kada daugiau galime rengti veiklą, jei ne per mokyklos festivalį?”
Na, tada tai ne komandos veikla, o mokyklos veikla. Jei jau taip nori pagyvinti mokyklos festivalį, tada turėtum prisidėti prie vykdomojo komiteto. Tada gausi pasirūpinti pakankamai juodo darbo.
“Tai būtų visai beprasmiška. Mums reikia Komandos SOS stiliaus veiklos! Prireikė daug darbo, kol komanda pasiekė šiandieninę padėtį! Mokykloje nėra nei vieno, kuris nežinotų, kas mes esame! Ar supranti?”
Kas per velnias ta Komandos SOS stiliaus veikla? Prisiminęs, kokiomis veiklomis Komanda SOS užsiėmė per pastaruosius šešis mėnesius, staiga pasijutau melancholiškai.
Tu šneki, kas tau tik šauna į galvą, lengva tau, tačiau ar bent supranti, kiek Asahina ir aš kankinomės per tuos šešis mėnesius? Koizumis vien tik šypsosi kaip kvailys, tuo tarpu Nagato nelabai padeda. Labiau pagalvok apie paprastus žmones kaip aš, kurie visąlaik su tavimi. A, ir Asahina turbūt taip pat nenormali, bet kadangi ji tokia miela, aš neprieštarauju. Vis dėlto, jai tereikia tiesiog stovėti, leisti mano akims mėgautis vaizdu ir myluoti nualintą dykvietę mano širdyje.
“Mums reikia padaryti kažką, kas išpildytų visų lūkesčius.”
Nelaimingai sumurmėjo Haruhi. Apie tai kalbant, na tiesiog kas kažko tikisi iš Komandos SOS? Štai klausimas vertas apklausos! Komanda SOS net nepadidėjo, narių skaičius išliko toks pat, jau nekalbant apie paaukštinimą iki draugijos. Todėl geriausia išlaikyti esamą padėtį, tačiau anksčiau ar vėliau, Haruhi Ekspresas vėl nulėks nuo bėgių. Šiame traukinyje yra tik penki keleiviai, bent jau rask pakaitalą man. Arba bent jau mokėk man valandinę algą, pakaks ir 100 jenų.
Haruhi per trisdešimt sekundžių pabaigė savo arbatos puodelį, tada paprašė Asahinos antro.
“O tu Mikuru-čian? Ar turi kokių planų?”
“Amm…… Turi galvoje mūsų klasę…… Mes ketiname daryti makaronų ir arbatos kavinę……”
“Mikuru-čian turbūt būsi padavėja, ar ne?”
Asahina praplėtė akis.
“Iš kur žinai? Aš norėjau gaminti maistą, tačiau visi kiti manęs prašė…….”
Haruhi akys dabar atrodė kažką rezgančios, tokios gudrios akutės, nežadančios nieko gero. Ji akimis nuslinko link drabužių kabyklos, akivaizdžiai parodydama, kad galvoja, jog Asahinos dar nebuvo aprengusi padavėja.
Dabar Haruhi išraiška atrodė susimasčiusi.
“O ką, Koizumi-kun, tavo klasė?”
Koizumis pakėlė antakius.
“Mes nusprendėme rengti vaidinimą, tačiau nuomonės mūsų klasėje išsiskyrė. Kai kurie norėjo originalaus scenarijaus, tuo tarpu kiti klasikinio vaidinimo. Mokyklos festivalis artėja, tačiau mes vis dar įtemptai dėl to ginčijamės. Užtruks kiek laiko, kol viskas galės būti nuspręsta.
A, gyvybingoje klasėje daug geriau, nors gal tai vargintų.
“Hmm.”
Haruhi akys pajudėjo prie likusio nekalėjusio nario.
“O tu, Juki?”
Skaityti nepaprastai mėgusi ateivė dabar pakėlė galvą, kaip barsukas, pajutęs lietų.
“Ateities būrimas.”
Ji kaip visada atsakė be jokių emocijų.
Dabar įsiterpiau aš ir paklausiau,
“Ateities būrimas?”
“Taip.”
Nagato, iš kurios veido atrodė, kad ji net nekvėpuoja, linktelėjo galvą.
“Tu atsakinga už ateities būrimą?”
“Taip.”
Nagato buria ateitį? Ji pranašaus? Galiu įsivaizduoti Nagato su juoda smailia kepure, vilkinčią juodą gobtuvą ir besinešančią krištolinį rutulį; po to įsivaizduoju sceną, kurioje ji pasako porai “Jūs išsiskirsite po penkiasdešimt aštuonių dienų trijų valandų ir penkių minučių.”
Ar negalėtumei sugalvoti geresnį melą? Nors tai, ar Nagato gali nuspėti ateitį dar viena paslaptis, kurios niekada neišsiaiškinsiu.
Asahinos klasė rengs kavinę, Koizumio klasė statys vaidinimą; tuo tarpu Nagato klasė rengs ateities būrimą? Kodėl kitų klasių veiklos skamba daug įdomiau, nei mūsų nyki apklausa? Ak taip, kaip manai? Gal viską sudedam į krūvą ir rengiame pranašysčių arbatos vakarėlio vaidinimą?
“Baik šnekėt kaip nevisprotis, pradedame susirinkimą.”
Mano pasiūlymas buvo šaltakraujiškai išniekintas Haruhi, kuri po to nuėjo prie baltos lentos. Ji patempė dirigento lazdelę, kol ji tapo ilga, kaip radijo antena, ir plekštelėjo per lentą.
Ant jos nieko nėra užrašyta, kur tu nori, kad žiūrėčiau?
“Greitai kai kas bus užrašyta. Mikuru-čian, tu atsakinga už rašymą. Atidžiai užrašyk viską, ką paskysiu.”
Kada Asahina tapo raštvede? Manau, niekas nežino, nes Haruhi tai sugalvojo prieš akimirką.
Asahina, arbatos mergina ir raštvedė, paėmė markerį ir atsistojusi prie lentos, žiūrėjo į Haruhi veidą.
Haruhi laimingu balsu pasakė: “Komanda SOS kurs filmą!”
Na, visai nepagaunu, kaip veikia Haruhi smegenys. Nors visai nesvarbu, nes visada taip buvo. Tačiau tada tai ne susirinkimas, o labiau galimybė jai pademonstruoti savo asmenines užgaidas.
“Ar ne visada taip būdavo?” švelniai pasakė Koizumis, taip prašmatniai šypsodamasis, kad kam nors gali užsinorėti nueiti ją nupiešti. Koizumis grakščiai atvėrė savo burną, “Suzumija-san turbūt nuo pat pradžių žinojo, ką norėjo daryti, todėl nelabai yra ką aptarti. Ar nepasakei jai ko nors, ko neturėjai?”
Nepamenu, kad šiandien būčiau jai sakęs kažką apie filmus. Gal praėjusią naktį ji matė kokį apgailėtiną C-filmą, jis jai pasirodė nuobodus ir dabar nori išlieti savo nepasitenkinimą?
Vis dėlto, Haruhi buvo įsitikinusi, kad jos kalba patraukė visus klausytojus ir atrodė labai laiminga. “Galiu lažintis, kad dabar visi turite daugybę klausimų?”
Aš turiu tik klausimų apie tai, kaip veikia tavo smegenys.
“Kai pasibaigia TV serialas, jis paprastai baigiasi žūvant pagrindiniam veikėjui, tačiau ar tai ne pernelyg netikroviška? Kodėl jis turi mirti būtent pabaigoje? Tai nesąmonė, todėl aš nekenčiu istorijų, kuriuose kažkas miršta pabaigoje. Aš niekada nekurčiau tokio filmo!”
Mes kalbam apie filmus ar apie TV serialus?
“Na ar ką tik nepasakiau, kad kursime filmą? Net hanivos skulptūrų ausys didesnės nei tavo. Eik atmintinai išmok kiekvieną žodį, kurį ką tik pasakiau.”
Geriau jau įsiminsiu visų vietinių geležinkelio stočių pavadinimus, nei mokysiuos tavo retorinį šlamštą.
Asahina, kuri neatrodė, kad iš tikrųjų būtų iš Kaligrafijos klubo, ant lentos elegantiškai užrašė žodžius “Filmo kūrimas”, o Haruhi patenkinta linktelėjo galva.
“Maždaug viskas, dabar supratai?”
Haruhi kalbėjo kaip sinoptikė, džiaugsmingai pranešanti, kad musoninis lietus greitai baigsis.
“Ką?”
Aš paklausiau, kas, žinoma, yra savaime suprantama. Aš supratau tik “Filmo kūrimas”. Kur ji ketina rasti studiją, kuri paremtų jos filmą? O gal ji jau rado studiją?
Vis dėlto, Haruhi skaisčiai šypsantis, juodos akutės žėrėjo.
“Kjonai, gal tau intelektas sumažėjo? Aišku, kad mes kursime filmą. Filmas bus rodomas per mokyklos festivalį su užrašu “Komanda SOS pristato” pačioje pradžioje.”
“Nuo kada mes tapome Filmų kūrimo grupe?”
“Ką čia kliedi? Mes visada būsim Komanda SOS! Nepamenu, kad čia būtų kokia Filmų kūrimo grupė.”
Beširdiškai pasakė Haruhi, kas turbūt įsiutintų Filmų kūrimo grupę, jei jie būtų tai išgirdę.
“Tai jau buvo seniai nuspręsta! Nebus jokio pakartotinio svarstymo! Tolimesni skundai bus atmesti!”
Kadangi Komandos SOS žiuri vadovė taip sako, nemanau, kad tai gali būti atšaukta? Kas iš viso įgrūdo Haruhi į Komandos SOS vadės sostą? Ne, vieną minutę, geriau pagalvojus, juk ji pati pasisavino sostą. Nesvarbu, kokiame pasaulyje gyveni, visada yra triukšmingų ir pretenzingų žmonių su nesiliaunančiai besipučiančiais ego. Dėl to, tokie žmogeliai kaip aš ir Asahina, kurie linkę plaukti pasroviui, visada jaučiasi susipainioję. Tai šaltos ir žiaurios tikrovės konfliktas; ir taip pat tiesa.
Kol mano protas knaisiojosi po filosofinį klausimą ‘kas skaitosi tobula visuomene’……
“Tai štai kaip.” pasakė Koizumis, tarytum būtų viską supratęs. Jis savo šypsena lygiai dalinosi tiek su manimi, tiek Haruhi, ir pasakė, “Dabar supratau.”
Ei, Koizumi, tiesiog taip gracingai nepriimk Haruhi numestos bombos! Ar apie tai neturi savo nuomonės?
Koizumis švelniai pirštu sprigtelėjo per savo plaukų sklastymą, “Iš to, ką girdėjau, sprendžiu, kad mes darysime savos kūrybos filmą, kad pritrauktume žiūrovų jo pažiūrėti. Ar tai tiesa?”
“Būtent!”
Haruhi pliaukštelėjo “antena” per lentą.
Asahina sudrebėjo, tačiau vis tiek sukaupė drąsą ir paklausė, “Bet……kodėl kursime filmą?
“Praėjusią naktį negalėjau užmigti.” Haruhi mostelėjo antena prie pat jos akių ir mojavo lyg stiklo valytuvu. “Todėl įsijungiau televizorių ir pradėjau žiūrėti keistą filmą. Iš pradžių manęs jis nedomino, tačiau neturėjau nieko geresnio ką veikti, todėl nusprendžiau pažiūrėti.”
Taip ir galvojau.
“Tai buvo baisiai nuobodus filmas, toks nuobodus, kad užsimaniau padaryti tarptautinį skambutį į to režisieriaus namus; štai todėl man šovė mintis.”
Dirigento lazdelės galiukas buvo nukreiptas į Asahinos mažytį veidelį.
“Jei toks filmas gali egzistuoti, tada aš neabejotinai galiu sukurti geresnį!” įsitikinusi Haruhi išpūtė krūtinę ir pareiškė, “Todėl noriu pabandyti, ar turit ką nors dėl to pasakyti?”
Asahina iš baimės smarkiai papurtė galvą. Nei jei ir turėjo savo nuomonę, Asahina turbūt nieko nesakys, tuo tarpu Koizumis yra linkčiojantis padlaižys, o Nagato ir taip niekada nešneka, todėl vienintelis, kuris visada turės kalbėti, būsiu aš.
“Atrodai pasiryžusi būti filmų režisierė ar prodiuserė, mes neprieštaraujame, tai tavo pasirinkimas ir gali siekti tos svajonės, kaip tik tau trokšti. Tai reiškia, kad dabar mes galime eiti ir taip pat siekti savo svajonių.”
“Aš nesuprantu, ką turi galvoje.”
Haruhi kaip antis suspaudė lūpas. Kantriai jai paaiškinau savo smulkią analizę.
“Sakai, kad nori kurti filmą, tačiau mes dėl to niekada nieko nesakėme. Kas jei mums nepatinka ši idėja? Vien tik režisierius negali sukurti filmo.”
“Atsipalaiduok, aš jau parašiau scenarijų.”
“Ne, aš ne apie tai kalbu……”
“Nereikia dėl nieko jaudintis. Tiesiog daryk, ką tau liepiu, todėl nesijaudink.”
Aš labai jaudinuosi.
“Aš viską planuosiu ir viskuo pasirūpinsiu.”
Dabar aš dar labiau jaudinuosi.
“Po galais, kaip tu nervini! Eisiu prie esmės, ką ketinu daryti. Mūsų tikslas užimti pirmą vietą mokyklos festivalio veiklos rinkimuose. Ką gali žinoti, gal tie pasipūtę šunsnukiai iš mokinių tarybos pagaliau pripažins Komandą SOS oficialiu klubu…… Ne! Aš priversiu juos mus pripažinti! Kad pasiektume šį tikslą, pirma į savo pusę turime palenkti visuomenės nuomonę!”
Žinai, visuomenės nuomonė ir festivalio pabaigos rinkimai vienas kitam nėra tiesiogiai proporcingi.
Bandžiau priešintis.
“O kaip dėl kūrimo išlaidų?”
“Jei kalbi apie biudžetą, jį turim.”
Iš kur? Netikiu, kad mokinių taryba suteiks biudžetą šiai pogrindinei organizacijai, kuri viešai demonstruoja savo veiklą.
“Juk Literatūros klubas irgi gavo biudžetą?”
“Tai Literatūros klubo biudžetas! Mes negalim jo naudoti!”
“Bet Juki sakė, kad galim.”
Varge. Pasižiūrėjau į Nagato veidą, kai Nagato sulėtintai jį pakėlė ir į mane pasižiūrėjo, po to nieko nepasakiusi lėtai sugrįžo prie savo knygos.
Ar visai nėra žmonių, kurie norėtų stoti į Literatūros klubą? Neketinau užduoti šį klausimą, nes įmanoma, kad Nagato tyčia taip padarė, kad Literatūros klubas būtų ties panaikinimo riba. Manau, ji supranta, ką rezga Haruhi; bus gaila, jei dabar kas nors kitas norės įstoti į Literatūros klubą. Kaip norėčiau, kad kas nors išlaisvintų Literatūros klubą iš Haruhi gniaužtų.
Haruhi nepastebėjo, ką galvojau, kol laimingai makalavo savo antena, “Ar dabar visiems viskas aišku? Šią veiklą laikykite daug svarbesne, nei savo klasės! Jei kieno nors nuomonė skiriasi, galėsite ją man pasakyti po mokyklos festivalio, gerai? Režisierės žodis galutinis!”
Ugningai pareiškė Haruhi, kaip motina meška zoologijos sode, laikanti ledo gabalą karštą vasaros dieną. Aplinkiniai jai daugiau nerūpi.
Iš pradžių ji komandos vadė, dabar nori būti režisierė? Kokios karjeros ji ketina siekti? ……Tik nesakyk, kad nori būti Dievas.
“Šiandien viskas! Man reikia dar reikia nuspręs kaip paskirstyti vaidmenis, darbus ir surasti rėmėjų. Kuriant filmą reikia padaryti daug reikalų.”
Nelabai žinau, ko reikia filmo kūrimui, tačiau ką po velnių ji ketina daryti? Rėmėjų?
Bum!
Garsus garsas nuaidėjo kambaryje. Pasisukau ir pamačiau, kad Nagato užvertė savo knygą. Tas garsas jau tapo neoficialiu Komandos SOS signalu, skelbiančiu, kad šiandien baigiamas darbas.
“Smulkmenas aptarsime rytoj!”
Pasakiusi šį sakinį Haruhi išbėgo iš kambario, kaip katė, išgirdusi kaip atidaroma kačių ėdalo skardinė. Nemanau, kad liko smulkmenų, kurias reikėtų aptarti.
“Na ar tai nėra gerai?”
Vienintelis žmogus, kuris tai pasakytų, garantuotai yra Koizumis.
“Jei tik neisime medžioti ateivių cirko išsigimėlių pasirodymui, ar numušinėti NSO, kad pademonstruotume jų vidų, man palengvėja.”
Kur aš tai girdėjau anksčiau?
Besišypsantis esperas pridengė burną ir nusijuokė.
“Vis dėlto, mane itin domina, kokį filmą kurs Suzumija-san, nujaučiu, jog daugiau ar mažiau įsivaizduoju, kas jos galvoje.”
Koizumis žvilgtelėjo link Asahinos, kuri tvarkė puodukus.
“Tai gali būti įdomus mokyklos festivalis, bus smagu.”
Dėl jo įtakos mano akys taip pat pasisuko link Asahinos. Mums bežiūrint į apgalvį, šokinėjantį ant jos plaukų…
“A! K… kodėl jūs į mane žiūrit?”
Pastebėjusi du nepadorius į ją spoksančius vaikinus, Asahina liovėsi kažką dariusi ir smarkiai išraudo.
Atsakiau jai savo širdyje.
O ne, visai dėl nieko. Aš tiesiog pagalvojau, kokį kostiumą Haruhi atsineš šį kartą?
Pasiruošusi eiti namo…… arba tiksliau, paprasčiausiai įsidėjusi knygą į savo krepšį, Nagato tyliai atsistojo ir nuėjo link durų. Gal Nagato skaito knygą apie pranašystes? Nes ta knyga buvo parašyta užsienio kalba, kurios negalėjau suprasti.
“Bet……” sumurmėjau.
Filmas…… hm?
Atvirai kalbant, aš taip pat truputį sudomintas, žinoma, ne taip giliai kaip Koizumis, maždaug tik tiek giliai, kiek tas jūrinis planktonas, gyvenantis ant žemyninio šelfo.
Gal turėčiau to laukti?
Kadangi niekas kitas iš to nieko nesitiki.
Atsiimu viską, ką sakiau, aš visai nieko nelaukiu.
Nes jau sekančią dieną po pamokų aš buvau kančiose.
- Pristato: Komanda SOS - Vyriausioji prodiuserė / Režisierė / Scenaristė: Suzumija Haruhi - Pagrindinis moters vaidmuo: Asahina Mikuru - Pagrindinis vyro vaidmuo: Koizumis Icukis - Antraeilio vaidmens veikėja: Nagato Juki - Asistento padėjėjas / Operatorius / Redaktorius / Atsakingas už įrangą / Informacijos rinkėjas / Kitas juodas darbas: Kjonas
Kai pamačiau, kas užrašyta ant sąsiuvinio, pagalvojau tik apie vieną dalyką.
“Tai ką aš tiksliai darysiu?”
“Aišku tai, kas ten užrašyta.”
Kaip orkestro dirigentė, Haruhi pamojo savo lazdele.
“Tu esi užkulisių darbininkas, kaip kad yra pažymėta vaidmenų ir darbų paskirstyme. Mes turime nuostabią kūrybinę grupę, ar ne?”
“A… aš pagrindinė veikėja?”
Švelniu balsu paklausė Asahina. Šiandien ji vilkėjo savo įprastą mokyklinę uniformą, vietoj tarnaitės kostiumo, nes Haruhi pasakė, kad šiandien jai nereikia persirengti. Matyt, šiandien Haruhi ketina Asahiną kažkur nusiversti.
“Jei galima, aš norėčiau gauti smulkesnį vaidmenį……”
Asahina meldė Haruhi savo liūdnu žvilgsniu.
“Ne,” atsakė Haruhi. “Mikuru-čian, aš tave padarysiu garsia, vis dėlto, tu esi lyg registruotas mūsų komandos prekinis ženklas. Tau tereikia pasipraktikuoti duoti autografus. Kai tik įvyks filmo premjera, gerbėjai stos į eilę dėl tavo parašo.
Filmo premjera? Kur ji ketina daryti tokį renginį?
Neatrodo, kad Asahina dėl to jaustųsi labai jaukiai.
“……Bet aš nemoku vaidinti.”
“Nesijaudink, aš tave puikiai išmokysiu.”
Asahina nerimaudama pakėlė galvą, į mane pažiūrėjo ir liūdnai nuleido antakius.
Dabar čia buvome tik mes trys, nes Nagato ir Koizumis turėjo dalyvauti klasių festivalio veiklos susirinkimuose, todėl šiandien vėluos. Nebūčiau pagalvojęs, kad yra žmonių, kurie pasiliktų po pamokų ruoštis tokiems dalykams; turiu galvoje, jiems reikia tik tyliai ten sėdėti ir kantriai viską pralaukti. Stebina, kad yra toks didelis skaičius žmonių, kurie žiūri į tai rimtai.
“Antra vertus, Juki ir Koizumis-kun elgiasi visai nerimtai,” susierzinusi pasakė Haruhi. Nežinodama, kur išlieti savo pyktį, ji pirštu parodė į mane, “Aš kuo aiškiausiai pasakiau, kad ši veikla svarbesnė, nei visos kitos. Tačiau jie vis tiek pasirinko vėluoti, kad galėtų dalyvauti savo klasių veiklose. Aš tikrai turiu jiems duoti įspėjimą.”
Gal Nagato ir Koizumis labiau jaučia bendrumą su savo klasėmis, nei aš ir Haruhi. Vienu požiūriu, iš tikrųjų labiau keista, kad šiuo metu mes esame čia.
Netikėtai apie kai ką pagalvojau.
“Asahina-san, ar tau nereikia dalyvauti savo klasės susirinkime?”
“Am, aš esu atsakinga tik už klientų aptarnavimą, todėl viskas, kas mums liko, tai sukurti kostiumus. Aš vis dar nežinau, kokį kostiumą vilkėsiu, todėl truputį nekantrauju.”
Asahina paraudo ir nusišypsojo. Matyt, ji jau priprato prie cosplay’inimo. Vietoj to, kad slankiotų su Komanda SOS ir visai be jokios priežasties būtų verčiama vilkėti visokius beprasmius kostiumus, ar jai nebūtų geriau vilkėti kažką, kas labiau atitinka progą? Visiškai normalu padavėjai pasirodyti makaronų kavinėje, labiau nei tarnaitei Literatūros klube.
Niekada nesupratau, kaip Haruhi sugebėdavo kažką tokio įtraukti į pokalbio temą.
“Mikuru-čian, tu norėjai apsirengti kaip padavėja? Kodėl taip iš karto nesakei? Aš viską tau palengvinsiu ir surasiu kostiumą.”
Neprieštarauju, jog darai tokias sąmojingas pastabas, tačiau ar negalvoji, kad žmonėms Literatūros klube dera vilkėti ne visokius kostiumus, o savo mokyklinę uniformą? Net slaugės kostiumas buvo ginčytinas. Jei jai būtinai reikia vilkėti kostiumą, man vis tiek labiausiai patinka tarnaitės kostiumas…… Gal tai koks mano asmeninis potraukis?
“A, gerai.”
Haruhi pasisuko link manęs.
“Kjonai, ar žinai, koks yra pats svarbiausias dalykas, kuriant filmą?”
Hmm……Na, pabandžiau prisiminti visas filmų scenas, kurios mane sužavėjo ir yra vertos būti pavyzdžiu. Pabaigęs mastyti, pasitikinčiai savimi atsakiau:
“Geros idėjos ir užsidegimo?”
“Tai ne tokie abstraktūs dalykai!”
Haruhi atstūmė mano mintis.
“Na tai aišku, kad kameros! Kaip mes be jos filmuosime filmą?”
Tai tiesa, tačiau aš nekalbėjau apie kažką tokio pragmatiško……. Nesvarbu, aš vis vien neturiu daug gerų idėjų ar užsidegimo filmo kūrimui ir filmo teorijoms, todėl nežadu ginčytis.
“Nuspręsta.”
Haruhi sutraukė savo dirigento lazdelę ir numetė ją ant vadės stalo.
“Dabar eisim įsigyti kameros.”
Bumpt! Pasigirdo atsitraukiančios kėdės garsas. Pasisukau ir pamačiau, kad Asahinos veidas išblyško. Negalima jos kaltinti; vis dėlto, Haruhi žiauriai pagrobė šiame kambaryje esantį kompiuterį iš Kompiuterių tyrinėjimo grupės, panaudojusi vargšę Asahiną kaip auką.
Asahinos rudi plaukai virpėjo, ji lėtai pravėrė savo sakuros spalvos lūpas ir pasakė,
“A…amm…….S…Suzumija-san, aš ką tik kai ką prisiminiau, man reikia grįžti į klasę.”
“Patylėk.”
Haruhi veide buvo siaubą kelianti išraiška. Asahina krūptelėjo ir akimirksniu bejėgiškai atgal atsisėdo į savo vietą. Po to Haruhi geranoriškai nusišypsojo.
“Nesijaudink.”
Vien dėl to, jog pasakei “nesijaudink”, negarantuoja, kad nenutiks kas nors, dėl ko neverta jaudintis.
“Šį kartą nenaudosiu Mikuru-čian kūno, kaip aukos, man tik reikia tavo pagalbos.”
Asahina į mane žiūrėjo tokiomis liūdnomis akutėmis, kaip veršiukas sunkvežimyje pakeliui į skerdyklą.
Garsiai nešaukdamas pasakiau Haruhi,
“Bent jau mums pasakyk, ką nori kad padėtume. Arba Asahina-san ir aš iš čia niekur neisime.”
Haruhi išraiška sakė, “Kas tiems dviems užėjo?”
Ji pasakė, “Aš eisiu surasti rėmėją. Lengviau padaryti gerą įspūdį, jei drauge vesiuosi pagrindinį moters vaidmenį atliekančią aktorę, tiesa? Tu irgi eisi! Turėsi panešti įrangą.”
| Grįžti atgal į pagrindinį puslapį | Grįžti atgal į prologą | Pirmyn į antrąjį skyrių |
