Suzumija Haruhi:Knyga1 Prologas
Prologas
Kada aš nustojau tikėti Kalėdų Seneliu? Iš tiesų, toks kvailas klausimas man neturi jokios reikšmės. Bet jeigu paklaustumėte, kada aš nustojau tikėti, kad tas senis, vilkintis raudoną kostiumą, yra Kalėdų Senelis, tada aš užtikrintai atsakyčiau: aš juo iš viso niekada netikėjau. Žinojau, kad Kalėdų Senelis, kuris pasirodė per mano darželio Kalėdų vakarėlį, buvo apsišaukėlis, ir dabar, kai apie tai pagalvoju, visi mano bendraklasiai atrodė netikintys, žiūrėdami kaip mūsų mokytojas apsimeta Kalėdų Seneliu. Nors aš niekada nemačiau mamos besibučiuojant su Kalėdų Seneliu, aš buvau pakankamai protingas, abejoti senio, dirbusio tik per Kalėdas, egzistavimu.
Tačiau aš užtrukau šiek tiek ilgiau, kol supratau, jog ateivių, keliautojų laiku, vaiduoklių, pabaisų ir esperų tuose prikimštuose efektų animaciniuose ‘geriečiai prieš blogiukų organizaciją’ filmuose taip pat neegzistavo. Ne, palaukit, galbūt aš tai supratau, tiesiog nenorėjau to pripažinti. Giliai širdyje aš vis dar troškau, kad tie ateiviai, keliautojai laiku, vaiduokliai, pabaisos, esperai, ir blogio organizacijos staiga atsirastų. Palyginus su šiuo mano nuobodžiu, paprastu gyvenimėliu, pasaulis tose švytinčiose filmuose buvo daug įdomesnis; aš taip pat norėjau gyventi tokiame pasaulyje!
Aš norėjau būti tas, kuris išgelbėjo ateivių pagrobtą merginą, kurią jie įkalino kupolo formos tvirtovėje. Aš norėjau būti tas, kuris savo drąsa, protu ir patikimuoju lazeriniu ginklu kovoja prieš piktadarius iš ateities, bandančius pakeisti istoriją savo pačių naudai. Aš norėjau būti tas, kuris ištremia demonus ir pabaisas vienu užkeikimu, kovoti prieš mutantus ar aiškiaregius iš blogio organizacijų, ir kovoti telekinetinėse kovose!
Bet palaukit, reikia nusiraminti. Jeigu aš tikrai būčiau užpultas ateivių ar kažko panašaus, kaip aš galėčiau prieš juos kovoti? Aš net neturiu jokių ypatingų galių!
Na tada, o jei taip: vieną dieną, paslaptingas naujokas persikelia į mano klasę. Išskyrus tai, kad jis iš tikrųjų ateivis ar yra atkeliavęs iš ateities, ir dar jis turi telepatinių sugebėjimų. Kai jis įsivelia į kovą su blogiukais, viskas ką man reikia padaryti, tai rasti būdą kaip įsivelti į tą jo karą. Jis pasirūpintu kovomis, o aš tiesiog būčiau jo pašalinis pagalbininkas. O Dieve, tai tiesiog nuostabu, aš toks gudrus!
Arba galbūt, jei tai nepavyktų, tada taip: vieną dieną, paslaptinga galia pabunda manyje, na, kažkas panašaus į telekinetinį ar telepatinį sugebėjimą. Tada sužinočiau, kad yra daug kitų žmonių, turinčių panašių galių, ir tada kokia nors antgamtinė bendruomenė mane priimtų. Taip aš tapčiau šios organizacijos dalimi ir kovočiau prieš bloguosius mutantus.
Deja, tikrovė stebinančiai žiauri… Niekas nepersikėlė į mano klasę. Man niekada neteko pamatyti NSO. Kai nueidavau į vietas, kur sklido gandai, jog ten vaidenasi, niekas nepasirodydavo. Dvi valandos įtempto spoksojimo į savo pieštuką neprivertė jį pajudėti nei per milimetrą, o žiūrėjimas į klasioko pakaušį taip pat neatskleidė jokių jo minčių. Galėjau tik liūdėti dėl to, kad fizikos dėsniai buvo tokie normalūs. Aš nustojau žiūrėti laidas apie NSO ir kreipti dėmesį į antgamtiškus televizijos pranešimus, nes pagaliau save įtikinau, jog tai neįmanoma. Netgi pasiekiau ribą, kai pradėjau jausti nostalgiją tiems dalykams. Baigęs vidurinę aš visiškai išaugau iš to svajonių pasaulio ir tvirtai nusileidau ant realybės. 1999 nenutiko nieko, nors vis dar tikėjausi, kad kas nors nutiks; žmonija nebegrįžo į mėnulį ar nukeliavo toliau už jo. Turbūt, jei viskas taip ir toliau klostysis, būsiu seniai miręs kai bus galima užsisakyti kelionę iš Žemės į Alfa Kentaurą.
Su tokiomis kasdieniškomis mintimis galvoje, tapau paprastu, lengvabūdišku gimnazistu. Tai yra, kol vieną dieną sutikau Suzumiją Haruhi.
| Grįžti atgal į pagrindinį puslapį | Grįžti atgal į knygos iliustracijas | Pirmyn į pirmąjį skyrių |
