Suzumija Haruhi:Knyga1 Skyrius4

Ketvirtasis skyrius

Kas čia per pokštas?! Prašyti mūsų susitikti devintą ryto, savaitgalį! Nors, nepaisant to, aš vis tiek smarkiai myniau dviratį link stoties. Aš toks beviltiškas!

Būdama įsikūrusi miesto viduryje, Kitaguči stotis veikia kaip svarbus geležinkelio centras, ir kiekvieną savaitgalį priešais stotį esanti aikštė būna sausakimša nuo jaunimo. Išskyrus ėjimą į prekybos centrą, esantį netoli stoties, čia nelabai yra ką veikti, todėl dauguma vyksta į didesnį miestą. Mane visada stebina tai, kaip žmonės šiame mieste, kuriame beveik nėra ką veikti, gali taip paprastai gyventi.

Atsitiktinėje vietoje, arčiausiai banko, pastatęs savo dviratį, nubėgau prie turniketo šiaurinėje stoties pusėje. Dar buvo penkios minutės iki devintos valandos, tačiau visi kiti jau buvo atvykę. Haruhi pasuko galvą ir pasakė.

“Tu pavėlavai! Nubaustas!”

“Bet dar nėra devynių.”

“Net jeigu atėjai nepavėlavęs, paskutinis pasirodęs žmogus vis tiek turi būti nubaustas. Tokia taisyklė!”

“Kodėl aš niekada anksčiau negirdėjau šitos taisyklės?”

“Nes aš ją ką tik sugalvojau!”

Vilkėdama marškinėliais, ilgomis rankovėmis, ir medvilniniu sijonu, Haruhi atrodė labai laiminga.

“Turėsi mus visus pavaišinti gėrimais.”

Lengvabūdiškai laikydama rankas ant liemens, Haruhi atrodė daug prieinamesnė, nei įprastai būdama susiraukusi. Negalėdamas ginčytis, aš nuolankiai paklusau jos įsakymui ir nusivedžiau visus į netoli esančią kavinę.

Asahina vilkėjo baltą vientisą suknelę ir šviesiai mėlyną megztą bliuskutę. Jos banguoti plaukai ties nugara buvo susegti sege. Kiekvieną kartą, kai ji sujudėdavo, jie truputį pašokdavo, dėl ko ji atrodydavo labai mielai. Jos šypsena suteikė jai gerai išauklėtos mielos merginos įspūdį. Net jos rankinė atrodė madinga.

Koizumis, stovėjęs šalia manęs, vilkėjo rausvus marškinius, o ant viršaus švarką, taip pat šviesiai raudoną sportinį kaklaraištį, dėl kurio atrodė labai oficialiai. Mane tai sunervino, bet turiu pripažinti, jis atrodė gana šauniai, be to, jis už mane aukštesnis.

Nagato, kaip visada, stovėjo gale, vilkėdama savo mokyklinę jūreivės uniformą. Nors į ją visiškai žiūrima, kaip į Komandos SOS narę, iš esmės ji vis dar priklauso Literatūros klubui. Praėjusią naktį išgirdus ją sakant visas tas keistenybes, man pasidarė dar labiau neramu, dėl jos šaltos veido išraiškos. Be to, kodėl ji vilki savo mokyklinę uniformą net savaitgalį?

Kai Paslapčių Penketukas įžengė į už kampo buvusią kavinę ir atsisėdo į savo vietas, padavėja priėjo priimti mūsų užsakymų. Vien tik Nagato rimtai tyrinėjo meniu - žinoma, vis tiek nerodydama jokios veido išraiškos - neskubėdama nuspręsti. Atvirai kalbant, laiko, kurio jai prireikė nuspręsti, ką gerti, būtų užtekę išvirti dubenį rameno!

“Migdolinės arbatos” galiausiai pasakė ji.

Vis dėl to, nėra skirtumo, ką užsisakai, juk aš būsiu tas, kuri turės mokėti.

Haruhi pareiškė šį pasiūlymą:

Mes pasidaliname į dvi grupes. Jei kas nors rastų kažką, kas atrodė paslaptingai, mes turėtume nedelsiant telefonu su vienas kitu susisiekti, o tada susitikti aptarti, ką daryti toliau. Kai tik viskas baigsis, apžvalgai ir pasiruošimui tolesnei plėtrai bus vykdoma apklausa. Viskas.

“Dabar, traukiam burtus!”

Haruhi iš dantų krapštukų dėklo paėmė penkis dantų krapštukus, tada pažymėjo du krapštukus rašikliu, kurį pasiskolino iš padavėjos. Po to, pirštais apsivijo krapštukus ir padavė mums traukti.

Aš ištraukiau pažymėtą; taip padarė ir Asahina, kuri žiūrėdama į savo pažymėtą krapštuką, pasakė “Hmm, koks derinys…”

Kažkodėl Haruhi šaltai spoksojo į mane ir Asahiną, o po to suriaumojo “Kjonai, klausais, čia tau ne pasimatymas! Daryk viską rimtai, aišku?”

“Gerai jau!”

Ar aš jai ką tik parodžiau savo mintis? Tiek to, tai nerealu! Viduje aš šokau iš džiaugsmo, matydamas, kaip Asahina pasiutusiai raudonuodama žiūri į savo pažymėtą krapštuką. O taip!

“Ko mes tiksliai ieškome?” atsainiai paklausė Koizumis, tuo tarpu Nagato metodiškai gėrė savo arbatą.

Pabaigusi paskutinį kavos su ledu lašą, Haruhi lengvai nubraukė plaukus už ausų.

“Bet ko, kas atrodo įtartinai. Bet kokio dalyko ar bet kokio žmogaus, kuris atrodo keistai. Be to, ieškokite vartų, kurie gali vesti į kitas dimensijas, ir ateivių, užsimaskavusių kaip žmonės.”

Vos neišspjoviau savo geriamos mėtinės arbatos. Keista, kodėl Asahinos veido išraiška irgi tokia pat? Žinoma, Nagato išliko tokia pat, kaip visada.

“Aišku.” pasakė Koizumis.

Ar tu rimtai kažką supratai?

“Vadinasi, mums reikia ieškoti ateivių, keliautojų laiku, esperų su antgamtinėmis galiomis, ir jų žemėje paliktų ženklų. Aš puikiai supratau.” Džiugiai pasakė Koizumis.

“Teisingai! Koizumis, tu tikrai protingas žmogus! Būtent taip, kaip kad sakei! Kjonai, reikėtų tau iš jo pasimokyti!”

Baik šerti jos savimeilę! Susierzinęs pasižiūrėjau į Koizumį, kuris man nusišypsojo ir linktelėjo.

“Gerai! Varom!”

Haruhi įgrūdo man į rankas sąskaitą ir išžingsniavo lauk iš kavinės.

Nežinau, kiek jau kartų tai sakiau, bet pasakysiu dar kartą:

“Ech.”

Rimtai, tai ne pasimatymas! Jei nutversiu tave besilinksminant, užmušiu tave! Tai pasakiusi Haruhi išėjo su Koizumiu ir Nagato. Mes atitinkamai turėjome eiti į rytus ir vakarus. Aš vis tiek nežinau, ko mes turėtume ieškoti.

“Ką turėtume daryti?”

Asahina pasižiūrėjo į mane, spausdama rankose rankinę. Norėjau eiti namo, bet žinojau, kad tai neįmanoma. Todėl akimirkai apsimečiau, kad mąstau, prie pasakydamas “Beprasmiška tiesiog čia stovėti, todėl eime netoliese pasivaikščioti.”

“Gerai.”

Asahina paslaugiai kartu su manimi. Eidama su manimi petys petin ji buvo neryžtinga. Kiekvieną kartą, kai ji netyčia atsitrenkdavo į mano petį, ji droviai atšokdavo. Tada ji atrodydavo tokia nekalta. Mes ėjome taku prie paupio ir be tikslo judėjome link šiaurės. Jei būtume atėję prieš mėnesį, būtume galėję mėgautis žydinčiomis sakuromis, o dabar tai tik paprastas pasivaikščiojimas prie paupio.

Kadangi tai yra populiari vaikščiojimo vieta, čia yra daug drauge einančių šeimų ir ir porų. Jei kas nežinotų, pagalvotų, kad mes jauna pora, o ne grupė, ieškanti kažko paslaptingo.

Žiūrėdama į paupį, Asahina tyliai sau sumurmėjo “Tai pirmas kartas, kai šitaip einu.”

“Ką tu turi galvoje?”

“……su vaikinu, tik dviese……”

“Man tai labai netikėta. Ar gali būti, kad tu niekada nesusitikinėjai su vaikinu?”

“Ne…”

Pasisukau į Asahiną, kurios švelnūs plaukai plazdeno vėjyje, ir paklausiau “Tikrai, bet juk yra pakankamai vaikinų, kurie tau prisipažino meilėje, ar ne?”

“Em…”

Asahina droviai nulenkė galvą. “Aš negaliu. Negaliu įsivelti į santykius su kuo nors kitu, bent jau ne šiuo laiku…”

Ji netikėtai nutilo. Belaukiant, kol ji tęs, praėjo trys laimingos poros.

“Kjonai-kun…”

Aš jau buvau pradėjęs skaičiuoti lapus, kurie buvo nukritę upę, kai Asahina kreipėsi į mane.

Asahina gėdydamasi į mane pasižiūrėjo, ir tada, gaivindamasi save, pasakė, “Aš turiu tau kai ką pasakyti.”

Jos apvalios, stirnos akis primenančios akys rodė didelį ryžtą.

Mes atsisėdome ant suoliuko prie sakurų ir ilgą laiką Asahina nekalbėjo. Ji palankė galvą ir sumurmėjo “Kur man pradėti? Aš nelabai moku paaiškinti dalykus. Turbūt tu manimi nepatikėsi.”

Galiausiai, ji pakėlė savo galvą ir truputį droviu tonu pradėjo kalbėti. “Aš nesu iš šio laiko ir amžiaus. Aš atvykau iš ateities. Negaliu tau pasakyti iš kur atvykau ar iš kokios laiko plokštumos. Aš negalėčiau, net jei norėčiau. Perteikti bet kokią informaciją, susijusią su ateitimi, bet kuriam žmogui iš ateities yra griežtai draudžiama - ir todėl - prieš keliaudama laiko mašina visi žmonės turi pereiti griežtą protinį užgrūdinimą. Jei ketinčiau ką nors pasakyti, ko negalima, mano atmintis, susijusi su ta informacija, būtų užblokuota.”

Asahina giliai įkvėpė ir tęsė “Kitaip nei vanduo, tekantis upėje, kiekvienas laiko rėmas sudarytas iš skirtingų plokščių dvimačių plokštumų.”

Nuo pat pradžių nieko nesupratau.

“Em, na, pavyzdžiui taip. Pamėgink įsivaizduoti anime. Kai žiūrime anime, mes matome, kad veikėjai juda vientisai, tačiau, iš tiesų, jie sukurti iš eilės nejudančių paveikslėlių. Panašiai, toks yra ir laikas, skaitmenine forma. Bet jei naudosiu nejudančius paveikslėlius, kaip apibūdinimą, tu geriau suprasi.”

“Tarp vieno ir kito laiko rėmo yra vadinamos laiko tarpų ribos. Jos yra, nors tarpų ribų dažnumas beveik lygus nuliui; taigi, tarp skirtingų laiko rėmų nėra tęstinumo. Keliavimas laiku yra mėginimas padaryti trimatį judesį tarp dviejų dvimačių laiko rėmų. Man, kuri iš ateities atvyko į šią laiko plokštumą, yra lyg pridėti papildomą objektą, į nupieštą nejudantį paveikslėlį. Net jei bandyčiau pakeisti istoriją šiame amžiuje, tai nepaveiktų ateities, nes tarp laiko rėmų nėra tęstinumo. Viskas liktų šiame laiko rėme. Tai tas pats, kaip bandyti įterpti kelis žodžius į nejudantį paveikslėlį, iš kelių šimtų nejudančių paveikslėlių: bendras pasakojimas nebūtų paveiktas, tiesa?”

“Laikas kitoks, nei ši upė: kiekviena akimirka priklauso skaitmeninei laiko plokštumai. Ar dabar mane supranti?”

Sudvejojau, ar uždėti ranką ant kaktos, kurią galiausiai vis tiek uždėjau. Laiko plokštuma, skaitmeninė. Šios sąvokos man nesvarbūs, tačiau, kuo čia dėtas keliavimas laiku?

Asahina žvilgtelėjo į savo pirštus sandaluose ir tęsė “Pasakysiu tau priežastį, dėl kurios atkeliavau į šią laiko plokštumą…”

Tą akimirką pora vaikų praėjo pro mus.

“Prieš trejus metus mes aptikome didelio laiko drebėjimo buvimą. Hmm, tai turėtų būti maždaug prieš trejus metus nuo šiandien, kai Suzumija-san ką tik įstojo į vidurinę. Mes buvome pritrenkti, kai nukeliavome atgal to ištirti, nes negalėjome keliauti toliau į praeitį.”

Kodėl vėl prieš trejus metus?

“Mes priėjome išvadą, kad egzistuoja didelė laiko tarpo riba, tačiau mes nežinome kodėl ji atsiranda tik konkrečiame laiko rėme. Mes visai neseniai sužinojome priežastį… atsiprašau, turiu galvoje, neseniai amžiuje, iš kurio atvykau.”

“…Ir kokia ji?”

Juk negali kaltininkė būti ji, ar ne?

“Tai dėl Suzumijos-san.”

Asahina pasakė žodžius, kurių nenorėjau išgirsti.

“Ji buvo pačiame ketvirtosios dimensijos centre. Prašau, neklausk kodėl, nes tai uždrausta, todėl negaliu tau sakyti. Tačiau mes esame užtikrinti, kad Suzumija-san buvo ta, kuri užkirto kelią kelionėms į praeitį.”

“…Nemanau, kad Haruhi gali tai sugebėti…”

“Ir aš nemaniau. Atvirai kalbant, paprastam žmogui neįmanoma sutrikdyti laiko plokštumų. Tai vis dar neatskleista paslaptis, o pati Suzumija-san nežino, jog ji yra visų laiko iškraipymų ir laiko drebėjimų šaltinis. Aš atvykau pas Suzumiją-san, kad galėčiau iš arti stebėti bet kokius naujus pasikeitimus laiko plokštumose… Atsiprašau, negaliu surasti geresnių žodžių tam apibūdinti, sakykim, aš atsakinga už stebėjimą.”

“……” Buvau visai netekęs žado, kad atsakyčiau.

“Juk tu manim tiki, ar ne?”

“Ne… Taip, tai kodėl tu man visą tai sakai?”

“Nes tave išsirinko Suzumija-san.”

Asahina pasisuko ir pasižiūrėjo į mane.

“Aš negaliu to smulkiai paaiškinti. Tačiau, jei teisingai atspėjau, tu esi labai svarbus žmogus Suzumijai-san. Viskam, ką ji daro, yra priežastis.”

“Vadinasi, Nagato-san ir Koizumis yra…”

“Jie panašūs į mane, tačiau Suzumija-san nenujaučia, kad būtent ji yra ta, kuri subūrė mus prie jos.”

“Tada, tu žinai, kas jie tokie?”

“Tai slapta informacija.”

“Kas nutiks, jei mes tiesiog paliksime Haruhi vieną?”

“Slapta informacija.”

“Kadangi tu esi iš ateities, tu turėtum žinoti, kas toliau nutiks, tiesa?”

“Slapta informacija.”

“Kas, jei visa tai pasakysiu Haruhi?”

“Slapta informacija.”

“…”

“Atleisk, aš tikrai negaliu tau pasakyti. Ypač dabar, nes aš neturiu teisės to daryti.”

Asahina pasakė man tai su atsiprašančia išraiška veide.

“Nesvarbu, jei manimi netiki; aš tiesiog norėjau, kad tu apie tai žinotumei.”

Prisiminiau girdėjęs tuos pačius dalykus niūriame, tyliame bute.

“Atsiprašau.”

Matant mane nutylant, Asahinos akys pasidarė slegiančiai raudonos.

“Aš labai atsiprašau, kad taip netikėtai visa tai tau papasakojau.”

“Nieko tokio, tikrai……”

Pirma buvo Nagato, kuri pasakė, kad ji Gyvoji Humanoidinė Sąsaja, sukurta ateivių, dabar Asahina, tvirtinanti, kad ji iš ateities. Kaip aš galiu tuo tikėti? Kas nors, padėkit man! Padėjęs rankas ant suoliuko, aš netyčia prisiliečiau prie Asahinos rankos. Nors aš tik lengvai prisiliečiau prie jos pirštukų, ji juos žaibiškai atitraukė ir nulenkė savo galvą. Tada mes tyliai žiūrėjome į upę.

Laikas bėgo.

“Asahina-san.”

“Taip…?”

“Ar galiu apsimesti, kad šis pokalbis niekada neįvyko? Nepaisant to, ar aš tikiu tavimi, ar ne, tiesiog dabar atidėkim tai į šalį.”

“Gerai.”

Šypsena pasirodė Asahinos veide. Tai buvo labai nuostabi šypsena.

“Tokiomis aplinkybėmis, tai geriausias sprendimas. Prašau, elkis su manimi, kaip visada, aš tavimi pasikliaunu.”

Tai pasakiusi, Asahina man žemai nusilenkė. Ei, tau nereikia šitaip stengtis!

“Ar galiu tavęs paklausti vieno dalyko?”

“Kas tai?”

“Prašau man pasakyti savo tikrąjį amžių.”

“Slapta informacija~”

Išdykusiai nusišypsojo Asahina.

“Slapta informacija~”

Po to, mes ėjome pasivaikščioti po gatves. Nepaisant Haruhi reikalavimo neiti į pasimatimą, aš neketinau jo laikytis, mes nuėjome apsipirkti į madingų drabužių parduotuves prekybos centre, nerūpestingai valgėme ledus ir ėjome apsidairyti po suvenyrų prekystalius, prie gatvės kampo….. įprastus dalykus, kuriuos daro pora, kad prastumtų laiką. Viskas būtų buvę tobula, jei tik būtume galėję susikibti vienas kitam už rankų…

Tuo momentu suskambo mano mobilus: tai buvo Haruhi.

“Mes susitinkam vidurdienį, prie stoties, kur susitikom šįryt.”

Tai pasakiusi, ji padėjo ragelį. Pažiūrėjai į laikrodį ir jau buvo be dešimt dvylika. Neįmanoma, kad mums pavyktų suspėti!

“Ar tai buvo Suzumija-san? Ką ji sakė?”

“Ji sakė, kad mes turim susitikti vidurdienį, todėl geriau paskubėkim!”

Čiupau Asahinos ranką, žinodamas, kad neturim jokių šansų pasiekti stotį, nebent bėgsim, ir pasileidome bėgti link stoties. Kaip reaguotų Haruhi, jeigu pamatytų mus susikibusius už rankų? Neįsivaizduoju. Turbūt išprotėtų.

“Na, kokie rezultatai?” paklausė mūsų Haruhi, kai atvykome.

Mes pavėlavome dešimt minučių ir tai buvo pirmas dalykas, kurį pasakė Haruhi, kai mus pamatė. Ji atrodė gana įsiutusi.

“Ar radot ką nors?”

“Nieko.”

“Ar iš viso bent ieškojot? Juk tik nesitrainiojot aplink, ar ne? O tu Mikuru-čian?”

Asahina papurtė galvą.

“O tada ką jūs radot?”

Haruhi nutilo. Koizumis, stovėjęs už jos, pasikrapštė galvą, tuo tarpu Nagato stovėjo nejudėdama.

Po kelių akimirkų, kai niekas nieko nesakė, Haruhi vos ne suurzgė “Einam pirma papietauti, o po to tęsim.”

Tu vis dar nori tęsti?!

Kai mėsaininėje valgėme pietus, Haruhi pareiškė, kad laikas vėl traukti burtus, ir išsitraukė dantų krapštukų, kuriuos anksčiau nukniso iš rytinės kavinės. Ji buvo tikrai gerai pasiruošusi!

Koizumis skubiai ištraukė krapštuką.

“Vėl nepažymėtas.”

Kokie balti dantys! Man atrodo, kad šitas žmogėnas nuolatos šypsosi!

“Mano taip pat.”

Asahina parodė man krapštuką, kurį ji ką tik ištraukė.

“Deja, manasis pažymėtas.”

Atrodė, jog Haruhi darosi vis labiau ir labiau paniurusios nuotaikos ir skubino Nagato traukti krapštuką.

Galų gale, Nagato ir aš buvome sugrupuoti drauge, kol kiti trys buvo kitoje grupėje.

“…”

Haruhi spoksojo į nepažymėtą dantų krapštuką, lyg į žmogų, nužudžiusį jos tėvą, tada pasisuko link manęs ir Nagato, kuri buvo užsiėmusi sūrainio valgymu, ir susiraukė.

Ko tu taip širsti?

“Ketvirtą susitinkam priešais stotį. Būtinai iki tada ką nors surask!”

Tai pasakiusi, vienu gurkšniu pabaigė savo gėrimą.

Šiuo metu mes ėjome į pietus ir šiaurę, mano grupei esant atsakingai už pietinę pusę. Prieš išsiskiriant, Asahina man pamojavo viena savo mažų rankučių. Dėl to pasijutau taip šiltai!

Dabar priešais judrią stotį tuščiai stovėti likome tik aš ir Nagato.

“Ką darysim?”

“……” Nagato nieko nesakė.

“…Eime.”

Žengiau pirmyn ir pastebėjau, kad ji pradėjo sekti iš paskos. Matyt, pradedu priprasti prie buvimo drauge su ja.

“Nagato, dėl tų visų dalykų, kuriuos man pasakojai aną dieną…”

“Kas?”

“Aš pradedu tuo po truputį tikėti.”

“Tikrai?”

“Jo.”

“……”

Po šia tuščia atmosfera mes tyliai ėjome aplink stotį.

“Ar turi kokių nors kasdieninių drabužių?”

“……”

“Ką veiki per atostogas?”

“……”

“Ar tu dabar laiminga?”

“……”

Taip tą dieną ėjosi mūsų pokalbis.

Nebuvo prasmės vaikščioti aplink be tikslo, todėl nusivedžiau Nagato į naują prie jūros pakrantės buvusią biblioteką, kuri buvo pastatyta tuo pat metu, kai valdžia įsigijo žemę stočiai. Niekada joje nebuvau, nes retai imu knygas iš bibliotekų. Vis dėlto, pagalvojau, kad užėjęs vidun galėsiu bent kiek pailsėti, nors sužinojau, kad visos vietos užimtos. Turbūt tie žmonės laisvu irgi neturi kur kitur eiti. Pasižvelgiau po biblioteką, būdamas šiek tiek pasimetęs, tuo tarpu Nagato jau buvo nuslinkusi link knygų lentynų, lyg vaikščiodama per miegus. Tegul ji daro, kas jai patinka!

Esu pratęs dažnai skaityti. Kai buvau pradinėje mokykloje, mano mama skolindavosi knygas su paveikslėliais iš vaikų skyriaus, kad galėčiau skaityti. Ten buvo visokių knygų, tačiau prisimenu, kad visos tos, kurias skaičiau, buvo visai įdomios. Vis dėlto, daugiau nebepamenu nei pavadinimo. Kodėl nustojau skaityti? Kada skaitymas man tapo nuobodus?

Atsitiktinai pasiėmiau knygą iš lentynos ir greitai perverčiau per keletą puslapių, po to padėjau atgal ir pasiėmiau kitą knygą. Užtruksiu visą amžinybę, kol šioje knygų jūroje surasiu įdomią, jei geriau nepasidomėsiu. Apie tai galvodamas, beprasmiškai klaidžiojau tarp knygų lentynų.

Kai nuėjau paieškoti Nagato, radau ją skaitančią priešais storų kietaviršelių knygų lentyną. O jai tikrai patinka tos storos kietaviršelės knygos!

Pagaliau, pamatęs, kad vyras, skaitęs laikraštį, atsistojo nuo savo kėdės, aš nuėjau ir atsisėdau, nešdamasis romaną, kurį atsitiktinai pasiėmiau. Neįmanoma perskaityti knygą, kurios niekada neketinau perskaityti. Po kiek laiko, pajutau, jog darausi mieguistas, ir nulūžau.

Tuo momentu mano kelnių kišenė staigiai suvibravo.

“VHA?!”

Iš nuostabos pašokau. Kai pamačiau, kad visi į mane žiūri susiraukę, prisiminiau, kad buvau bibliotekoje. Nuo veido nusišluostęs seiles išskubėjau lauk iš bibliotekos ir atsiliepiau savo telefoną, kuris buvo užstatytas vibravimo režimu.

“Kvailį tu! Ką tu dirbi?!”

Kurtinantis garsas sustaugė man į ausį. Dėl jo pabudau iš savo mieguistumo.

“Kiek, tavo manymu, dabar valandų?”

“Atleisk, aš tik dabar pabudau!”

“Ką?! Tu durniau!”

Tu mažiausiai tinkama mane vadinti durniumi!

Pasižiūrėjau į savo laikrodį ir jau buvo po pusės penkios. Ji sakė, kad turim susitikti ketvirtą!

“Staigiai čia velkat’ savo subines! Duodu jums trim’ sekundžių!”

Baik reikalauti to, kas neįmanoma!

Haruhi šiurkščiai padėjus ragelį, atgal įsidėjau telefoną į kišenę ir grįžau į biblioteką. Ten radau Nagato toje pat vietoje tebestovinčią Nagato, skaitančią tai, kas atrodė, kaip stora enciklopedija.

Toliau buvo šiek tiek keblu. Prireikė pakankamai daug laiko bandant pajudinti Nagato, kuri atrodė, lyg būtų toje vietoje įleidusi šaknis, o tada turėjome nueiti prie staliuko, užpildyti blanką, knygos pasiėmimui. Visą šį laiką ignoravau visus Haruhi skambučius.

Kai grįžom į stotį, kartu su Nagato, besinešančią storą filosofinę knygą, lyg kokį neįkainojamą daiktą, parašytą kažkokio užsieniečių rašytojo, labai sunkiai ištariama pavarde, ten laukė trys žmonės, visi su skirtingomis reakcijomis. Asahina, atrodanti nuvargusi, iš palengvėjimo atsiduso ir nusišypsojo; Koizumis gūžtelėjo pečiais kaip koks mulkis; Haruhi klykavo tarytum būtų ką tik išgėrusi kažkokios užšalusios sriubos.

“Tu pavėlavai! Nubaustas!”

Nejaugi vėl turėsiu jus vaišinti?

Pagaliau, mes užbaigėme šiandieninę veiklą lauke, iššvaistę savo laiką ir mano pinigus.

“Aš taip pavargau! Suzumija-san ėjo taip greitai, kad man buvo sunku sekti jai įkandin.” išsiskiriant man pasakė Asahina, o tada sušnabždėjo man į ausį “Ačiū tau, kad šiandien mane išklausei.”. Tada ji palenkė savo galvą ir droviai nusišypsojo.

Ar visi žmonės iš ateities šitaip elegantiškai šypsosi?

“Taigi, iki!” atsisveikindama man pamojo Asahina ir nuėjo. Koizumis paplekšnojo man per petį ir pasakė “Šiandien buvo linksma! Ką galiu pasakyti? Suzumija-san nepaprastai įdomus žmogus. Gaila, kad šiandien negalėjau praleisti laiko su tavimi, galbūt sekantį kartą.”

Kai išėjo Koizumis su ta savo nervinančia šypsenėle, pastebėjau, kad Nagato jau irgi buvo išėjusi.

Taigi, liko tik į mane spoksanti Haruhi.

“Ką visą dieną šiandien darei?”

“Hmm, ką tokio aš šiandien dariau?”

“Tu nebegali taip elgtis!”

Panašu, jog Haruhi visai įniršusi.

“Ak taip, o kaip tu? Radai ką nors įdomaus?”

Haruhi įsikando lūpą ir nieko nepasakė. Jei jos nesustabdysiu, ji kąs ją, kol pradės kraujuoti.

“Na, juk jie nėra tokie neatsargūs, kad leistų per vieną dieną juos atrasti.”

Matydama, kad bandau pagerinti jos nuotaiką, Haruhi skubiai nusuko akis šalin.

“Poryt mokykloje darysim apžvalgą.”

Haruhi apsisuko ir nesižvalgydama atgal pradingo minioje žmonių.

Galvodamas, kad galiausiai galėsiu eiti namo, grįžau prie banko, kad sužinočiau, jog mano dviratis dingęs. Vietoj jo ant žibinto stulpo kabėjo ženklas, skelbiantis “Jūsų dviratis konfiskuotas dėl to, kad buvo pastatytas neleistinoje vietoje”.

Grįžti atgal į pagrindinį puslapį

Grįžti atgal į trečiąjį skyrių

Pirmyn į penktąjį skyrių